Internete atveriami KGB archyvai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Internete atveriami KGB archyvai

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2011-05-15
    Autorius: Ingrida VĖGELYTĖ

    KGB darbuotojų "paradas" Genocido aukų muziejuje Vilniuje. (M. Žilionytės nuotr.)

    Gegužės 11 d. Tuskulėnų memorialiniame komplekse, Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovybė kartu su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi visuomenei pristatė startuojančią KGB archyvinių dokumentų viešinimo programą. Pristatyme taip pat dalyvavo Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vincė Vaidevutė Markevičienė,  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis.

    Nuo šiol interneto svetainėje www.kgbveikla.lt Lietuvos ir pasaulio visuomenė galės susipažinti su Ypatingajame archyve laikomais KGB dokumentais. Pirmąją svetainės gyvavimo dieną į ją pateko pirmieji 150 dokumentų. Tačiau nuo šiol periodiškai bus viešinama vis daugiau KGB dokumentų, kol galiausiai joje atsiras bemaž visi.

    „Skelbiamų dokumentų skaičius ir periodiškumas priklausys nuo šiam darbui skirto finansavimo“, – rašoma šio tinklalapio preambulėje. Labai svarbu, kad viešinimo darbai bus pradėti ne nuo seniausių archyvinių dokumentų, bet atvirkščiai – nuo pačių naujausių, kurie tikriausiai palies ir dabar dar veiklius ar žinomus visuomenėje žmones, buvusius KGB bendradarbius.

    Pristatydama šią viešinimo programą LGGRTC generalinė direktorė Birutė Teresė Burauskaitė tvirtino mananti, kad šitas darbas turėjo būti atliktas anksčiau: „Gal vieni nusivils pamatę, kaip mes bandome įvykdyti šitą įsipareigojimą, kitiems reikės gerokai padirbėti, nes jokių komentarų nebus, mat reikia specialių žinių kai kuriems dokumentams suvokti, o visa kita – žmonių, kurie jais domėsis atidumo ir įsiskaitymo problema. Nenormalu, kad nepriklausomoje Lietuvos valstybėje būtų laikomasi KGB grifo „soveršeno sekretno“ nurodymo. Manau, kad šie dokumentai vienokia ar kitokia forma turi būti prieinami visuomenei.“

    Čia kol kas nebus viešinami liustraciją praėjusių, prisipažinusių dirbus KGB duomenys. Valstybė yra įsipareigojusi 30 metų jų pavardes laikyti paslaptyje. Ankstesnio pokalbio metu „Apžvalgai“ B. T. Burauskaitė aiškino, kokie dokumentai liks neviešinti: „Mes tikrai kupiūruosim dokumentus, kur kalbama apie sekamo žmogaus labai asmeniškus dalykus. Kad žmogaus, kuris buvo, pavyzdžiui, slapta stebimas ar įrašinėjamas dvidešimt keturias valandas per parą, jo privatus gyvenimas nebūtų dar kartą viešinamas, kad auka dar kartą netaptų auka.“ Ji kaip pavyzdį pateikė žinomo publicisto ir vertėjo Juozo Keliuočio sekimo stenogramą, kai bute buvo įtaisyta KGB sekimo įranga, įrašinėjusi kiekvieną apsilankiusiojo žodį ar veiksmą, kurios fragmentą dar 2002 metais publikavo „Naujasis židinys“.

    Taip pat neketinama spekuliuoti konkrečių žmonių verbavimo istorijomis, kai žmonės kagėbistų būdavo tiesiog šantažuojami, tuo tikslu išnaudojant jų silpnybes. Pavyzdžiui, komandiruotės metu turėtais nesantuokiniais ryšiais ar pagavus ką nors vagiant iš kokios gamyklos. Tokiais atvejais KGB mėgindavo šantažuoti žmogų, kad jis pradėtų jiems dirbti.

    „Labai svarbu, kad skaitytojas skelbiamą informaciją suprastų adekvačiai, taip, kaip ir mes, kurie ją teikiame. (…) Mes norime, kad nebūtų taip, jog istorikas surado dokumentą, ir mes iš karto jį skelbiame. Specialistai pagal tam tikrą sutartą mūsų sistemą atrinkinės svarbiausius, informatyvius dokumentus. Bus grupė ekspertų, kurie aprobuos juos teikti į viešumą. (…) Trys bus mūsų (LGGRT centro) žmonės, o paskui kviečiame profesorių Antaną Tylą, Vytautą Tininį ir Algirdą Endriukaitį“,  – sakė LGGRTC direktorė. Pasak jos, prireikus bus prašoma teisininkų ar asmens duomenų apsaugos specialistų pagalbos.

    Pagrindinis  viešimo tikslas – parodyti visuomenei KGB kaip instituciją: kokios buvo jos funkcijos, struktūra, padaliniai, jų tarpusavio ryšiai. Svarbiausi skyriai: žvalgybos, kontržvalgybos ir ideologinės žvalgybos. Itin svarbus tardymo skyrius, taip pat penktasis skyrius, kuris užsiėmė emigracija ir Bažnyčia. Dešimtas skyrius – irgi svarbus, nes tai buvo apskaitos skyrius, kurio žinioje buvo agentų kortelės, tiesa, išlikę tik su slapyvardėmis. Taip pat bus viešinamas personalas, tarnybinės darbuotojų biografijos, jų nuotraukos, kagėbistų apdovanojimai, sveikinimai ir t. t. Prie padalinių bus jungiamas ne tik personalas, bet ir jų veikla: jei turėjo agentūrą, tai bus viešinama ir visa agentūra.

    Vėliau ši įstaigos piramidė bus plėtojama šakomis. Jas sudarys tam tikri teminiai komplektai, skirti priedangos įstaigoms atskleisti arba tam tikriems įvykiams paaiškinti. Pavyzdžiui, atskira tema galėtų būti Tėviškės draugija, neva veikusi ryšiams su išeivija palaikyti, kur knibždėte knibždėjo KGB agentų. Ten etatiniai kagėbistai būdavo įdarbinami kaip žurnalistai ar kitokie darbuotojai. Kita tema galėtų būti kunigo Juozo Zdebskio žūtis ir visas KGB įdirbis – visi kagėbistai, sukęsi aplink šį įvykį. Taip pat bus atskleistas KGB veikimas prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką.

    Ministras Pirmininkas A.Kubilius, pristatydamas šį projektą, įvertino istorinę šio momento svarbą: „Mano įsitikinimu, tai labai svarbi istorinė akimirka keletu aspektu: visų pirma, labai gerai pamenu, kad Sąjūdžio būstinėje prieš gerus 22–23 metus ant durų kabėjo visiems gerai žinomi žodžiai iš Šventojo rašto: ‚Ir tiesa padarys Jus laisvus‘. Tai šiandien – vienas iš svarbiausių momentų, einant šiuo keliu. Einant keliu, kai istorinė tiesa, kartais galbūt kam nors ir nemaloni tiesa, bus prieinama visiems Lietuvos žmonėms. Kartu ir laisvės bus daugiau. Antra, drįsčiau pasakyti, kad ši tiesa yra ir pagarbos ženklas tiems, kurie labai skaudžiai nukentėjo savo gyvenime, galbūt ir žuvo nuo KGB ir kitų panašių okupacinės valdžios represinių struktūrų, kurios taip negailestingai triuškino ir laužė daugelio žmonių likimus. Tiesa apie tai, kaip tie žmonių likimai buvo laužomi, yra taip pat labai svarbi. Svarbi tam, kad štai tokia tiesa, archyvuose saugoma tiesa padėtų ir mūsų kaimynams (turiu omenyje ir kaimyninę Rusiją, jos žmones) suvokti, kuo ir kaip mes turėjome čia gyventi visus 50 okupacijos metų“, – sakė A. Kubilius.

    Pasak premjero, mintis ir aiškus politinis veiksmas, kad KGB archyvai turi būti atverti, buvo suvokta dar seniai. Buvo akivaizdu, kad liustracijos procesas turi baigtis loginiu rezultatu, tai yra – archyvų atvėrimu.

    „Šiam viešinimui visada trūkdavo politinės valios. Jos trūkdavo ir todėl, kad, mano įsitikinimu, šie dokumentai parodys ne tik KGB veiklą, bet ir visos okupacinės valdžios tarpusavio sąsajas ir su visomis kitomis institucijomis. Ta tiesa kai kam gali būti nemaloni, tad tos politinės valios trūko iki pat 2008 metų“, – pabrėžė A.Kubilius.

    2008 metais Seime daugumą balsų gavo dešinieji, kurie suformavo valdančiąją koaliciją, dominuojamą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Jų balsais buvo priimti reikalingi įstatymai, suteikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui teisę ir pareigą paviešinti Ypatingojo archyvo dokumentus internete.

    Ministrui Pirmininkui pritarė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, vienas žinomiausių KGB archyvų tyrinėtojų Arvydas Anušauskas. Jis tvirtino, kad viešinimo klausimas visą laiką buvo aktualus nuo pat KGB archyvų perėmimo.

    „Mes prisimename, kad iš pradžių dalis mūsų – tyrinėtojų, politikų – nežinojo, kaip elgtis su tais dokumentais, ką jie reiškia, nežinojo jų turinio prasmės. Po dviejų dešimtmečių mes drąsiai galime pasakyti, kad skelbdami šituos dokumentus, mes žinome, ką skelbiame. Prieš penketą metų, kilus KGB rezervistų skandalui, buvo apklausiami Lietuvos gyventojai, kaip jie žiūri į jų pavardžių viešinimą ir apskritai KGB archyvus. Turiu pasakyti, trys ketvirtadaliai žmonių pasisakė už KGB archyvų atvirumą ir konkrečių pavardžių viešinimą. Manau, tuo metu nebuvo tos politinės valios, kuri viešinimo klausimą iškeltų. Dabar, manau, ši valia realizuota“, – sakė A. Anušauskas.

    Jis teigė manantis, kad tai yra svarbu tai didelei visuomenės daliai, kuri patyrė persekiojimus. Jiems ypač svarbu, ar bus įvardyti žmonės, kurie stovėjo už agentų nugarų. Pasak komiteto pirmininko, žengtas žingsnis, kuriam šį kartą neprieštaravo jokia aukščiausia mūsų politinė valdžia, priešingai – buvo palaikoma, kad šis procesas pajudėtų. Ir jis pajudėjo.

    P. Jakučionis: "Per KGB tardymus ne kartą kilo mintis, kad geriau mirti, negu kęsti tokius tardymus." (T. Lukšio nuotr.)

    Ypač nuoširdžiai tremtinių ir politinių kalinių vardu kalbėjo Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, gimusi tremtinių šeimoje kaip tik ją tremiant, ir vienas jauniausių to meto politinių kalinių – Povilas Jakučionis. Seimo narė teigė čia atėjusi pasakyti visiems nuoširdų ačiū nuo 10 tūkstančių Lietuvos vaikų, kurie 1948 m. gegužės 22 d., 4 val. ryto, buvo sukrauti į gyvulinius vagonus ir išvežti į Sibirą.

    „Gegužės 22 dieną buvo įvykdyta ypatingo slaptumo operacija, kuriai vadovavo Gedvilas ir Sniečkus, nuoširdžiai raportavę Maskvai, kaip gerai viską įvykdė – per vieną parą sukrovė tiek žmonių į vagonus! Taip ir parašyta KGB pažymose – sukrovė. Į gyvulinius vagonus. 49 tūkstančius Lietuvos gyventojų per dvi paras. Ir tai buvo pavadinta ypač slapta valstybės saugumo operacija „Vesna“ (pavasaris)“, – priminė V. V. Margevičienė. Jos nuomone, šis archyvų viešinimas yra labai rimta ir didelė dovana tremtiniams, tiems 10 tūkstančių ištremtų vaikų, kurių daugelio tėvai negrįžo namo. „Lietuvoje yra daug gyvenančių žmonių, kurie labai gerai mena tremtį ir kaip viskas vyko. Šis archyvų atvėrimas yra dovana šiems žmonėms“, – sakė V. V.Margevičienė.

    V. V. Margevičienė: "Lietuvos gyventojai, niekada nebuvo praradę atminties. Amnestija tai nėra amnezija." (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

    Seimo narė pasakojo apie didžiausią sovietinio genocido „piką“ 1948 m. gegužę, kai buvo suplanuota šeimomis ištremti 48 tūkst. žmonių. Tokį skaičių suplanavę apdairūs trėmimų organizatoriai sudarė du tremiamųjų lietuvių šeimų sąrašus: pagrindinį ir rezervinį. Rezervinis buvo reikalingas tam, kad jei nepavyktų surinkti suplanuoto skaičiaus, būtų iš ko įvykdyti „sovietinį planą“. Didžioji tremtis, prasidėjusi1948-aisiais, buvo tęsiama 1949-aisiais ir 1952 metais. Pirmasis etapas buvo pavadintas ciniškai gražiai – „Vesna“ (rus. pavasaris). Toliau atitinkamai sekė „Priboj“ (rus. bangų mūša) ir „Osenj“ (rus. ruduo).

    Aukšti generolai iš Maskvos, vadovavę šiam „perkeldinimui požyznieno“, surašė specialią instrukciją – jei iš tremiamųjų šeimos kas nors pasiprašytų „perkeldinamas savo noru“, toks žmogus galėjo rašyti prašymą būti tremiamas kartu su šeima ir privalėjo būti priimamas į gyvulinių vagonų ešelonus. Vartant istorikų veikalus apie sovietinį lietuvių tautos naikinimą, aiškėja šios instrukcijos esmė: iš darbų grįžusios ir neradusios savo jau areštuotų vaikų motinos pačios eidavo pas budelius prašyti, kad neatskirtų nuo šeimos. Juk vien 1948 m. „Pavasarį“ tarp beveik 50 tūkstančių ištremtųjų lietuvių tremtinio dalia teko apie 11 tūkst. vaikų… Ir dar daugiau mamų, tarp jų – ir Seimo narės V. V. Margevičienės mamai.

    Archyvų atvėrimo pristatyme Seimo narė pasakojo, kad kaip tik Kaune vyko tremtinių konferencija. V. V. Margevičienės teigimu, daugelis žmonių jau nekalba, kad reikia kažkam kerštauti: „Seniai yra visiems budeliams atleista ir ne mūsų valioje juos teisti, tam yra aukštesnės jėgos. Bet niekada Lietuvos gyventojai, kurie jau seniai dovanojo, amnestavo, niekada nebuvo praradę atminties. Amnestija tai nėra amnezija.“

    Povilas Jakučionis kreipėsi į tuos, kurie gerai pažįsta ir kurie šiaip sau pažįsta KGB veiklos metodus ir žmones: „Aš iš savo gyvenimo praktikos, man atrodo, gana neblogai juos pažįstu, nes būdamas 16 metų buvau areštuotas Kauno saugumo, 4 mėnesius tardomas. Per tuos tardymus ne kartą kilo mintis, kad geriau mirti, negu kęsti tokius tardymus. Jūs turbūt įsivaizduojate, kaip tokie vaikai galėjo ten laikytis ir išlaikyti. Buvo viena mintis – tik nieko neišduoti. O mano, kaip kalinio, likimas buvo iš anksto nuspręstas: viskas baigta. Tardytojas man pasakė štai ką: tu pasėdėsi ir vėl grįši į sovietinį gyvenimą. Sutikęs mane, pastatysi man pusę litro, kad aš tave izoliavau, nes tu būtum išėjęs į mišką ir žuvęs.

    Kitas epizodas – Vorkutos šachtose. Šešerius metus. Žinote, koks ten kraštas, – dvyliką mėnesių žiema, o likusieji – vasara. Po šešių mėnesių lageryje patekau į ligoninę, kur prabuvau pusmetį. Gydytojai tvirtino nebesitikėję, kad išeisiu iš jos. Čia būdamas, sumaniau tęsti prancūzų kalbos mokymąsi. Parašiau lagerio režimo viršininkui, kad leistų tėvams atsiųsti vadovėlį. Jis mane pasikvietė: toks tikras SS karininkas, išsipustęs, augalotas, batai blizga. Apžiūrėjo mane iš visų pusių ir sako: ‚začiem tebie‘ (rus. kam tau)? Sakau, man dar gyvenime praversią. Tada jis man atsakė: ‚Svoloč, my tebia siuda privezli ne dlia tavo, štoby francuzkij izučiat, a dlia tavo, štob ty zdies padoch‘ (rus. bjaurybe, mes tave čia atvežėm ne tam, kad prancūzų mokintumeis, o tam, kad tu čia nusibaigtum).“ Tokiais prisiminimai apie KGB, apie jų propagandą ir jų tikruosius tikslus – lietuvius tiesiog sunaikinti – pasakojo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas. Pasak P. Jakučionio, išlikti (išliko tikrai ne visi) padėjo ištvermė, viltis ir tikėjimas.

    KGB archyvo viešinimo darbai dar tik pradėti. Pristatoma svetainė – lyg pradinis maketas, kur nerasite nei dokumentų rūšiavimo, nei paieškos. Visa tai LGGRTC yra pažadėjęs atlikti vos tik gavęs lėšų šiai programai vykdyti. Dabar čia paviešinti dokumentai sudaro  tik mikroskopinę visų archyvų dalį. Paklausta, kiek iš viso dokumentų yra KGB archyve, B. T. Burauskaitė sakė, kad archyvas dokumentus skaičiuoja metrais ir kilometrais, o ne vienetais. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek jų yra. Tad akivaizdu, kad tai ilgametė programa.

    Apibendrindamas A. Kubilius žadėjo: „Mūsų rūpestis ir politinė valia – kiek galima greičiau pagal nustatytą tvarką atverti KGB archyvus, kad šie taptų prieinami visai visuomenei. Tą nuosekliai darysime, finansiškai remsime.“

    Lietuvos sprendimas paviešinti KGB archyvus iš dalies yra pagrįstas ir tarptautiniu lygiu. Dar 2009 m. liepos 8 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) parlamentinė asamblėja yra priėmusi rezoliuciją „Padalintosios Europos suvienijimas: žmogaus teisių ir pilietinių laisvių apsauga XXI amžiuje ESBO regione“. Šia rezoliucija valstybės paragintos toliau tyrinėti totalitarizmo palikimą, skatinti ir remti totalitarinių režimų nusikaltimų mokslinius tyrinėjimus ir pakviesti visas valstybes atverti savo istorijos ir politinių dokumentų archyvus.

  • ATGAL
    Kremlius kuria rinkimų intrigą: kas ką ir kodėl?
    PIRMYN
    Lietuvos krikščionys demokratai rinkosi Kaune
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.