IR VAIKAI GYNĖ LAISVĘ | Apžvalga

Įžvalgos

  • IR VAIKAI GYNĖ LAISVĘ

  • Data: 2011-12-30
    Autorius: Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    "Ir vaikai gynė laisvę". Parengė Aldona Daugilytė. Išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011 m.

    Žiema Lietuvai kasmet atneša ne tik jaukias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus – tačiau kiekvieną sausį ir Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ają. Daugumos lietuvių santykį su sausio 13-ąja galima įvardyti kaip asmenišką. Liudijimus apie vienas skaudžiausių drauge ir herojiškiausių pastarojo meto Lietuvos istorijoje dienų ir naktų dažniausiai girdime iš tuo metu savo gražiausius jaunystės ar brandos metus ėjusių suaugusiųjų. Tik ar nepamirštame, kad tuomečiai vaikai, kaip ir suaugusieji, savaip išgyveno šį ypatingą laikotarpį – jie taip pat, kaip galėdami, gynė savo Tėvynės laisvę. Lietuvos Sąjūdžio Seimo narė, Anykščių rajono savivaldybės tarybos narė, tuometė Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos pradinukų mokytoja Aldona Daugilytė 1991-aisiais – sausio įvykių metais – supratusi laiko istorinę reikšmę pakvietė mokinius per dailės kalbą pasidalyti savo nuotaikomis, nuojautomis, jausmais ir bundančiu patriotiškumu. Visa tai išsiskleidžia septynmečių-devynmečių piešiniuose ir užrašuose, sukurtuose tą istorinę sausio 14-ąją ir po metų mokiniams aplankius Vilniuje esančias su Sausio 13-ąja susijusias vietas. Šiuos įspūdžius su dabartiniais devyniasdešimtųjų kartos jau suaugusiųjų komentarais mokytoja sudėjo į spalvingą knygelę „Ir vaikai gynė laisvę“. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

    Pratarmėje A. Daugilytė rašo: „1991 m. po Gedulo savaitės Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos 3 a klasės mokiniai sugrįžo į klasę. Nerimo persmelkti, žiaurumo sukrėsti, surimtėję rinkosi į pirmąją pamoką. Sausio 14-ąją jau buvo išleistas laikraštis „Laisvasis žodis“, kurį parsivežiau iš Vilniaus. Tarėme žuvusiųjų vardus, degėme žvakeles, meldėmės, aptarėme savaitės įvykius ir pradėjome piešti.“ Dauguma savo požiūriu leidinyje pasidalijusių anykštėnų prisimena savo motinų nerimą, sukauptą žvilgsnį pro langą į tolį, laukiant tuo metu prie televizijos bokšto ar Seimo budėjusių savo vyrų ir sūnų, sirenų kauksmą, nemigo naktį, nevaikiškas rytojaus dienos maldas mokykloje ir, žinoma, visam gyvenimui atmintin įstrigusį trečiokų klasės „forumą“.

    Sandros Junevičienės piešinys (1991 m.). Iš knygos "Ir vaikai gynė laisvę".

    Šiuo metu mėgstamą darbą leidykloje dirbanti Sandra Junevičiūtė prisimena: „Kartu su mokytoja degėme žvakutes, kalbėjomės, aiškinomės, raminomės, išrašėme ir išpaišėme savo patyrimus. Tada, regis, antrame suole prie lango, dėliodama žodžius ir spalvas, namuose laukdama iš susibūrimų grįžtančio tėčio ir besiglausdama prie susirūpinusios mamos, mokiausi būti savo Šalies dalele. Kartu su visais auginau Laisvės svajonę“. Pasaulį išmaišiusi mergina pastebi žinios, požiūrio į Lietuvą kaitą: „Iš pradžių ištvermingai pasakojau, kokia ir kur yra Lietuva. Atkakliai atremdavau nuostabas, kad nepriklausome Tarybų Sąjungai. Vėliau po mano ištarto „esu iš Lietuvos“ pradėjau girdėti „buvusi Tarybų Sąjunga“. Po truputį svečiose šalyse tapome žinomi, nežinojimą pakeitė smalsumas. O aš pradėjau dėlioti mozaiką iš parsivežtų, svetur išgirstų Lietuvos apibūdinimų. Galiausiai pati nustebau Afrikoje senegaliečių šeimoje nuskambėjus frazei: „Tad tu esi iš tos mažos, jaukios, žalios šalies su spalvotais mediniais namukais iš pasakų.“

    Gimtuosiuose Anykščiuose po studijų Kauno technologijos universitete gyvenantis ir dirbantis Aurimas Andrijauskas rašo: „Esu įsitikinęs, kad Sausio 13-osios įvykiai paveikė ne vieno vaiko, suaugusio Lietuvos gyventojo sąmonę ir jausmus Tėvynei. Nors jau prabėgo daug laiko, tačiau mintyse įstrigusios tos dienos nuotraukos, šūksniai, laužai, ašaros, barikados… Lietuva tą dieną buvo neįtikėtinai stipri ir vieninga. Esam pasauly labai maži, tačiau kartu ir labai stiprūs. Vienybė ir vienas kito palaikymas – mažųjų stiprybė“.

    Taip pat į Anykščius po studijų Mykolo Romerio universitete sugrįžusi Eglė Kaladytė svarsto: „Dabar pasaulyje vyksta tiek daug karų ir ginkluotų konfliktų, per dieną žūsta tūkstančiai žmonių. Galiu tik padėkoti tiems žmonėms, kurie tuo metu žinojo, jog į šūvį bus atsakyta šūviu, tad reikia gintis tik dvasia ir pasiryžimu. Tik todėl, jog buvome išmintingi, dabar galime džiaugtis tuo, ką turime svarbiausia, – Laisve.“

    Šalia šių anykštėnų Sausio 13-osios liudininkų – moksleivių, mokytojų, kunigo – pasakojimų yra įtraukti ir pačios knygelės sudarytojos, A. Daugilytės tuomet rašyti tekstai. Viename iš jų, gimusiame Lietuvos gyventojų visuotinės apklausos-plebiscito už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą išvakarėse, ji išreiškia pilietinę poziciją: „Tik netūnok vienas, tik netylėk ir nesislėpk, nugalėk savo baisiausią priešą – abejingumą, nes kaip toje dainoje: „Kas Tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs!“ <…> Mes turime ginklą, prieš kurį bejėgiai viso pasaulio ginklai – mes turime tikėjimą laisve ir sakome: „Lietuva bus laisva!“.

  • ATGAL
    DARNIOS VISUOMENĖS LINK
    PIRMYN
    2011-ieji: pasaulis pagal sezonus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.