Irako ateitis dar neaiški | Apžvalga

Įžvalgos

  • Irako ateitis dar neaiški

  • Data: 2014-10-28
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Pešmerga kovotojas sargyboje – stebi automobilius, priklausančius „Islamo valstybei“ Bakirta fronto linijoje, esančioje netoli Makhmuro miesto (Scanpix/ REUTERS/Ahmed Jadallah nuotrauka)

    Pasaulis laukė, vildamasis, kad sėkmingai gyvuos demokratinė Irako valstybė. Gyvuos po dviejų Persijos įlankos karų su diktatoriaus Sadamo Husseino režimu, po aštuonerius metus trukusio Irako administracijos mokymo bei Irako kariuomenės treniravimo ir apginklavimo.

    Tenka apgailestauti, kad pasiaukojanti kova JAV karių (jų žuvo 4500) bei didžiulės karo išlaidos (1,7 trilijono dolerių) ir išlaidos, apmokant, apginkluojant Irako vyriausybės kariuomenę, neužtikrino demokratijos pergalės Irake. 2011 metais JAV kariniam kontingentui išvykus iš Irako,  valstybinėms struktūroms nepavyko pasiekti vienybės ir sutarimo tarp skirtingų etninių ir religinių visuomenės grupių. Dar sudėtingesnė situacija Irakui ėmė grėsti, kai kaimyninėje Sirijoje  „arabų pavasario“ revoliucionieriams nepavyko nuversti diktatoriaus Basharo al-Assado režimo, kurį atkakliai palaikė Rusija, Iranas ir Libanas.

    Per trejus metus kovų kamuojamoje Sirijoje susiformavo radikali sunitų kovotojų grupuotė, pasiskelbusi „Irako ir Sirijos islamo valstybe“, kovojanti džihadą – ginkluotą kovą su islamo priešais. Šių metų birželio 5 dieną džihadistai įsiveržė į Irako teritoriją ir per dvi savaites kaip vėjas nupūtė ilgai rengtas valstybines ir karines struktūras ketvirtadalyje Irako teritorijos.

    Irako armijos gėda

    Pirmas pavojaus signalas šiitų daugumos valdomai Irako vyriausybei suskambo 2014 metų sausio 4 dieną – „Irako ir Sirijos islamo valstybės“ kovotojai užėmė Faludžos miestą, esantį beveik Irako centre, tik 69 kilometrų  nuotolyje nuo Bagdado. Daugkartiniai  Irako vyriausybės kariuomenės bandymai išvyti iš miesto džihadistus nepavyko. Ši nesėkmė privalėjo mobilizuoti Irako vyriausybę bei kariuomenės vadovybę, buvo būtina surengti veiksmingą miesto išlaisvinimo operaciją, tačiau nieko nepadaryta.

    „Islamo valstybės“ puolimo sėkmę birželio mėnesį dar ilgai analizuos kariniai ekspertai, tačiau galingos Irako kariuomenės bėgimas nuo nedidelio skaičiaus džihadistų karo istorijos vadovėliuose bus aprašytas kaip gėdingas reguliarios valstybę ginančios kariuomenės elgesys. Kariuomenės, turinčios 193 tūkstančius karių, virš 500 karinių bazių ir postų, parengimui ir apginklavimui JAV skyrė didžiules lėšas – apie 25 milijardus dolerių. Be kariuomenės Irakas turėjo ir daugiau kaip 500 tūkstančių policininkų.

    Tokia galia nesugebėjo pasipriešinti keliems tūkstančiams džihadistų, birželio 5 dieną įsiveržusių į Iraką iš Sirijos. Po keturių dienų buvo užimtas antras pagal dydį Irako miestas Mosulas (1,8 mln. gyventojų). Miestą puolė tik apie 1500 džihadistų, tačiau jo nesugebėjo apginti 30 tūkstančių karių vyriausybės kariuomenės pajėgos. Dar gėdingiau bėgta iš didžiulės aviacijos bazės netoli Kirkuko, nors džihadistai jos ir nepuolė. Irako kareiviai pabėgo,  palikę nesugadintą  karinę techniką, pakelėse išmėtę ginklus, batus ir uniformas, tačiau, prieš pabėgdami, aviacijos bazę apiplėšė, pagrobdami pinigus iš seifų bei vertingus daiktus. Irako kariuomenę performuoti nebus sudėtinga, tačiau blogiau yra tai, kad išsibėgioję daliniai paliko džihadistams šimtus milijonų dolerių kainavusią šiuolaikinę JAV ginkluotę (tankus ir savaeigius pabūklus), tuo padarydami džihadistus dar pavojingesne karine jėga.

    Suprantama, kariuomenės veiksmai ir drausmė priklauso nuo visų lygių vadų sugebėjimo elgtis pagal statutą bei aplinkybes. Būtent sugebėjimo Irako armijoje nebuvo. Dar blogiau, priešo puolimo akivaizdoje Irako dalinius sužlugdė nepasitikėjimas – kariai sunitai nepasitikėjo kariais šiitais, o visi kariai nepasitikėjo dar nuo Sadamo Huseino laikų išlikusiais karininkais. Nepasitikėjimas pasiekė ir Irako parlamentą – kurdai ir sunitai boikotavo premjero šiito Nouri al-Maliki bandymą paskelbti šalyje nepaprastąją padėtį – jie nepasitikėjo tuo, kad premjeras tinkamai naudosis didesnėmis  galiomis.

    Daugelis kovos lauką palikusių karių, kalbėjusių su žurnalistais, teigė, kad užgrobtoji Irako teritorija (joje gyvena arabų sunitų gentys) taip greitai buvo užimta ne dėl džihadistų karinės galios ar sugebėjimo kariauti – tai buvo ir dalies sunitų sukilimas prieš netinkamą šiitų vyriausybės valdymą. Prie sukilėlių prisijungė ir prie naujojo Irako nepritapę S. Husseino šalininkai. Šiai nuomonei pritaria ir kai kurie sunitų genčių vadai, tačiau jie teigia, kad negalima visų sunitų sutapatinti su džihadistais.

    Pergalės užgrobtose teritorijose (trečdalis Sirijos ir ketvirtadalis Irako) džihadistus paskatino skelbti dar didesnius savo tikslus – birželio 29 dieną „Irako ir Sirijos  islamo valstybė“ paskelbė įkurianti  religinę „Islamo valstybę“ – kalifatą, kurios vadovu – kalifu buvo paskirtas Abu Bakras al Baghdadi.

    Kokia ateitis laukia Irako?

    Irako vyriausybė po tokio „nokdauno“ atsigavo tik 2014 rugpjūčio pradžioje, kai reikėjo gelbėti džihadistų naikinamą kurdų jazidų bendruomenę Šiaurės Irake, taip pat iškilus pavojui, kad bus susprogdinta milžiniška Mosulo užtvanka ant Tigro upės. Rugpjūčio 7 dieną JAV prezidentas Barackas Obama sankcionavo taškinius aviacijos smūgius prieš „Islamo valstybės“ kovotojus. Rugpjūčio 18 dieną, bendrai veikdamos, Irako vyriausybės kariuomenės bei Kurdistano regiono Pešmerga pajėgos, padedant JAV karo aviacijai, atstūmė džihadistus nuo Mosulo užtvankos.

    Rugpjūčio pabaigoje JAV pareigūnai paskelbė, kad kuria tarptautinę koaliciją, kuri kovos prieš „Islamo valstybės“ grėsmę Sirijoje ir Irake. Per mėnesį koalicijos valstybių skaičius išaugo iki 50, prie jos prisijungė ir Lietuva, tieksianti humanitarinę medicininę pagalbą. Svarbiausia tai, kad koalicijos narėmis tapo daug arabų valstybių, net kelios iš jų žada vykdyti aviacijos smūgius. Suprantama, didžiausia karinė ir finansinė kovos su „Islamo valstybe“ našta teks JAV, Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai. Pentagono vertinimu, nuo birželio mėnesio vidurio atlikti aviacijos smūgiai kainavo vidutiniškai 7,5 milijono JAV dolerių per parą.

    Irake sustabdžius džihadistų puolimą, imtasi atakuoti „Islamo valstybės“ taikinius Sirijoje. Situacija Sirijoje dar sudėtingesnė, nei Irake, nes kovojančių pusių daug daugiau. Prieš išsilaikiusį valdžioje Bašaro al-Asado režimą kovoja ir džihadistai, ir pažangioji opozicija, savo ruožtu, kovodami ir tarpusavyje. Koalicijos  aviacijos  smūgiai reikšmingai paveiks „Islamo valstybės“ galią, tačiau prireiks su džihadistais kovoti ir sausumos pajėgoms. Koalicijos valstybės kol kas nežada savo karių siųsti nei į Siriją, nei į Iraką. Sirijoje tikimasi geriau apginkluoti pažangiąją opoziciją, o Irake džihadistus privalės įveikti vyriausybės kariuomenė bei Kurdistano regiono Pešmerga.

    Tai, kad „Islamo valstybė“ neturi karinės aviacijos, palengvina kovą prieš ją, tačiau Irako vyriausybės kariuomenės veiksmai kol kas nesuteikia greitos sėkmės vilčių – per rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius buvo išvaduotas tik nedidelis Amerli miestas. Geriau sekėsi kurdų Pešmerga – atkovota keletas kaimų. Pripažįstama, kad bendras pastangas, kol „Islamo valstybės“ kovotojai bus nugalėti, reikės telkti ilgam laikui.

    Ar Kurdistanas taps nepriklausomas?

    Dabar, kai Irako valstybės ateitis nėra labai aiški, galima atidžiau pažvelgti į kurdų galimybę įgyvendinti savo ilgaamžius siekius turėti nepriklausomą valstybę. Mes, lietuviai, nepriklausomą valstybę (1918 metais) bei valstybės nepriklausomybę (1990 metais) ėmėmės atkurti, kai matėme mus okupavusios imperijos (carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos) griūtį. Kurdams taip pasielgti nepavyko – Osmanų imperijai pralaimėjus I Pasaulinį karą, jiems buvo numatyta teritorija nepriklausomai valstybei kurti, tačiau turkų nacionalistų kariuomenė  greitai užėmė kurdų teritoriją, pastariesiems net nespėjus paskelbti valstybingumo. Tautų Lygos mandatą tvarkyti žlugusios  Osmanų imperijos žemes turėję britai ir prancūzai kitos teritorijos kurdams neskyrė. Kurdai, kurių žemės buvo padalintos kelioms valstybėms, daug kartų sukilimais ir maištais siekė apginti savo teises turėti kurdų valstybę.

    Pirmojo Persijos įlankos karo metu (1991 m.), kai JAV vadovaujamos daugelio šalių koalicijos pajėgos išvarė Irako kariuomenę iš Kuveito, kurdai sukilo, bet Sadamo Huseino režimo kariuomenė sukilimą žiauriai nuslopino. Gelbstint kurdus, Šiaurės Irakas buvo paskelbtas neskraidymo zona. Kurdai apsigynė nuo Sadamo Huseino kariuomenės ir įkūrė de facto nepriklausomą regioną. Tačiau oficialiai autonomijos, o tuo labiau nepriklausomybės neskelbė, nes pavojus tokiems siekiams buvo per didelis. Neskelbė autonomijos ir po Antrojo Persų įlankos karo (2003 m.), kai koalicinės pajėgos užėmė visą Iraką ir nuvertė Sadamo Huseino režimą. Jie palaukė iki 2005 metų, kai buvo priimta demokratinės Irako valstybės konstitucija, suteikusi autonominį Kurdistano regiono statusą. 2005 metais kurdams užteko autonomijos, nes jie žinojo, kad nepriklausomos kurdų valstybės kūrimui priešinsis JAV (norėjusi sukurti demokratinę Irako valstybę), Turkija (nes Turkijos kurdai taip pat siekė nepriklausomybės) ir šiitinis Iranas (nes šiitų dauguma ėmė valdyti Iraką).

    Dabar, Irako valstybei  praradus ketvirtadalį teritorijos, egzistuojant  priešiškumui tarp arabų-sunitų ir arabų-šiitų, kurdams atsivėrė galimybės siekti nepriklausomos valstybės statuso. Liepos 6 dieną Kurdistano regiono prezidentas Massoudas Barzani pasiūlė parlamentui rengti referendumą dėl Kurdistano nepriklausomybės. Jei referendumas nepriklausomybės siekiams pritars, Kurdistano nepriklausomybei daug kliūčių neturėtų būti. Tarptautinė teisė nepriklausoma valstybe pripažįsta juridinį asmenį, atstovaujamą vyriausybės, turintį apibrėžtą teritoriją, nuolatinius gyventojus, sugebantį užmegzti santykius su kitomis nepriklausomomis valstybėmis. Santykius su Iraku Masudas Barzanis norėtų nutraukti taip taikiai, kaip tą padarė Čekija ir Slovakija.

    Kaimyninės Turkijos požiūris į nepriklausomą Kurdistaną per paskutinius penkerius metus žymiai pasikeitė. Turkai įsitikino, kad Kurdistano valstybės egzistavimas švelnina separatistinius Turkijos kurdų siekius. Be to, Turkijos įtaka Kurdistano ekonomikai didžiulė – tik per Turkijos teritoriją kurdai gali eksportuoti savo naftą. Naftotiekį, kuris dabar veikia ir teikia pajamas Kurdistano regionui, kurdai labai apdairiai pabaigė statyti 2013 metų gruodį. Kitas, dar didesnis, taip pat į Turkiją nutiestas naftotiekis neveikia, nes tą sunitų gyvenamą teritoriją užgrobė džihadistai. Dėl šio naftotiekio netekties  Irakas kiekvieną mėnesį praranda 1,5 milijardo JAV dolerių.

    Kurdų nepriklausomybei šiek tiek priešintis gali tik kitas kaimynas – Iranas. Šiitų valdomas Irakas prarastų įtaką nafta turtingame kurdų regione. Iranui nepatinka ir tai, kad kurdus palaiko Izraelis, tačiau „Islamo valstybės“ pavojaus genama Irano vyriausybė tiekia ginklus kurdams.

    Suprantama, labai svarbi ir JAV nuomonė. Šiuo metu JAV valstybės sekretorius J. Kerry prašo kurdus palaukti, kol Irako vyriausybė nesusigrąžins užgrobtų teritorijų. Ateityje JAV nepriklausomą Kurdistaną parems, nes pripažįsta jį kaip patikimą JAV partnerį šiame regione. JAV nuomonę lemia ir didžiųjų naftos gavybos kampanijų – „ExxonMobil“, „Total“, „Marathon Oil“, „Chevron“ ir kitų veikla Kurdistane.

    Kurdų koziris – Pešmerga

    Kurdai turi vieną iš svarbiausių valstybės nepriklausomybei sudėtinių dalių – savas savanoriškas ginkluotąsias pajėgas Pešmerga.  Kurdų kalboje žodis „pešmerga“ reiškia „pasitinkantieji mirtį“. Pešmerga kūrimosi pradžia – 1920 metai, kai kurdai su turkais kovojo dėl jiems skirtų teritorijų, o ir  vėliau šie kariai visada buvo patikima kurdų jėga. 1991 metais, po Pirmojo Persų įlankos karo, kai Šiaurės Irakas buvo paskelbtas neskraidymo zona, būtent Pešmerga pajėgos išstūmė iš kurdų žemių S. Husseino kariuomenę. 2003 metais per Antrąjį Persų įlankos karą Pešmerga kovotojai padėjo JAV kariams pagauti besislapstantį S. Husseiną. 2005 metais įteisinus autonominį Kurdistano regioną, Pešmerga egzistuoja kaip Irako konstitucijoje reglamentuotos Kurdistano regiono ginkluotosios pajėgos, o Irako vyriausybės kariuomenei įstatymu draudžiama įžengti į Kurdistano regiono teritoriją.

    Rugpjūčio pabaigoje Pešmerga vadovybė pareiškė, kad ji kovos su „Islamo valstybės“ kovotojais tol, kol neišlaisvins Kurdistano regiono teritorijos, tame tarpe ir ginčijamų teritorijų. Kurdams reikia kontroliuoti net 1050 kilometrų ilgio sieną su kitomis Irako provincijomis, nes Irako vyriausybės kariuomenė iš ten pabėgo. JAV gynybos ministras Chuckas Hagelis pranešė, kad aštuonios valstybės pradėjo teikti pagalbą ginklais ir įranga Irako kurdams, kovojantiems su „Islamo valstybe“. Vienos iš jų, Vokietijos, gynybos ministrė Ursula von der Leyen  pareiškė, kad Vokietija apginkluos 4000 Pešmerga karių automatais, kulkosvaidžiais, granatsvaidžiais, prieštankinėmis raketomis MILAN, skirdama tam tikslui 70 milijonų eurų.

    Nafta nulems Irako ateitį

    „Sudužusio puodo nesuklijuosi“ – taip apie dabartinę situaciją Irake sako žinomiausias Lietuvos orientalistas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.  Jo nuomone, dabar reikėtų svarstyti ne apie tai, ar Irakas suskils, bet ką reikėtų daryti su suskilusiu Iraku, ar įmanoma ir kokiais būdais iš naujo jį suvienyti.

    Mūsų nuomone, būsimam Irako vienijimuisi (arba skilimui) didžiausią  reikšmę turės nafta ir valdžios korupcija. Tai, kad pagal demokratijos indeksą 2013 metais Irakas užėmė 112 vietą 167 valstybių tarpe, o pagal „Transparency International“ vertinimus  yra viena iš septynių labiausiai korumpuotų valstybių, Irako etninėms ir religinėms bendruomenėms nesuteikia vilčių, kad tokia daug metų besitęsianti padėtis pagerės. Atmetus visus etnokonfesinius skirtumus, kurių svarba pernelyg sureikšminama, svarbiausias klausimas yra skaidrus lėšų už Irake išgaunamą ir parduodamą naftą pasidalijimas, nes 90 procentų Irako biudžeto pajamų yra gaunamos už naftos eksportą.  Centrinė Irako valdžia, kurioje dominuoja šiitai, naftos dolerius skirstė, proteguodama šiitų gyvenamas provincijas, atmesdavo sunitų genčių vadų prašymus tiesti kelius, statyti ligonines ir mokyklas.  Kurdai ieškojo išeities, didindami savo nepriklausomybę nuo centrinės valdžios, tuo tarpu sunitai pasielgė neapgalvotai – parėmė radikalių islamistų įsiveržimą į Iraką.

    Naftos telkinių arba lėšų už ją teisingesnio padalinimo principo nustatymas palengvintų tolesnį ir arabų-sunitų, ir kurdų apsisprendimą. Irake esančios naftos užtektų visiems – sunitų genčių teritorijoje taip pat yra nemažų naftos telkinių. Infrastruktūros situacija palanki  visoms trims į konfliktą įtrauktoms pusėms, nes kiekviena iš jų turi atskirą naftotiekį naftai eksportuoti.

    Stiprios centrinės vyriausybės nenorės nei kurdai, esantys viename žingsnyje nuo nepriklausomybės, nei sunitų genčių vadai. Pastarieji siekia autonomijos statuso, juos vilioja kurdų autonomijos sėkmės pavyzdys. Jei dabartinė šiitų valdoma Irako vyriausybė sugebės pateikti sunitams ir kurdams priimtinus pasiūlymus, „Islamo valstybės“ galybė gali taip pat greitai susilpnėti, kaip greitai sustiprėjo. Sunitų kalifatas, kaip valstybės valdymo forma, Irake nesulauks didelio palaikymo, nes S. Husseino režimo laikais būti sunitu privaloma buvo ne dėl tikėjimo, bet dėl priklausymo valdančiajam režimui.

    Galima tikėtis, kad Irake pavyktų susitarti, jei būtų daugiau kalbamasi, o mažiau šaudoma. Tiesa, šaudymas bus neišvengiamas, jei džihadistai  žudys taikius gyventojus  ar naikins šalies ūkio infrastruktūrą bei istorinį paveldą.

  • ATGAL
    Radikalusis islamas vėl baudžia ir grasina
    PIRMYN
    Izraelio-Palestinos konfliktas: karas gyvena karu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.