Irena Gasperavičiūtė: Lenkijos lietuviai pavargo vieni kovoti už išlikimą | Apžvalga

Pasaulio lietuviai

  • Irena Gasperavičiūtė: Lenkijos lietuviai pavargo vieni kovoti už išlikimą

  • Data: 2013-05-03
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Irena Gasperavičiūtė (Rūtos Šlapauskaitės nuotrauka)

    Dažnai diskutuodami apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir gindamiesi kaltinimų dėl neva diskriminuojamos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, nepelnytai pamirštame čia pat už sienos esančią ir etninėse lietuvių žemėse gyvenančią lietuvių bendruomenę. Apie Lenkijos lietuvių padėtį, kylančias problemas ir vietos valdžios požiūrį į lietuviškumo išsaugojimą kalbėjomės su Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ vyriausiąja redaktore, buvusia Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininke Irena GASPERAVIČIŪTE.

    Pirmiausia būtų įdomu išgirsti, kokia yra Lenkijos lietuvių padėtis. Su kokiomis problemomis susiduriama šiandien?

    Kalbant apie Lenkijos lietuvių situaciją, pirmiausia reikėtų įvardyti tai, jog lietuvių bendruomenė silpsta. Anksčiau vis pabrėždavome, kad esame itin gyvybinga, etninėse lietuvių žemėse gyvenanti bendruomenė, tačiau šiuo metu, net nepaisant surašymuose matomo žymaus lietuvių skaičiaus sumažėjimo, bendruomenėje pasireiškia pasyvumas ar net pasidavimas nutautėjimo srovei. Tai labai matyti. Punsko valsčiuje gyvenantys lietuviai, kurie sudaro daugumą, sugebėjo susikurti tam tikrą lietuvybei išlaikyti palankią terpę: švietimas, kultūra, bažnyčia, lietuvybė šeimose. Tačiau dabar matyti silpimas, kurio priežasčių yra įvairių… Nežinau, kokios injekcijos reikia, kad atsigautume ir taptume veržlesni, sąmoningesni ir labiau stotume ginti savo interesų.

    Silpstanti bendruomenė nebūtinai reiškia pačios bendruomenės problemą. Uždaromos mokyklos, finansavimo problemos silpnina ją iš išorės. Kokios – vidinės ar išorinės – priežastys labiau lemia tokią situaciją?

    Seinų, kuriuose gyvena nemažai lietuvių, kraštotyros muziejus pavadintas Romualdo Jalbrzykovskio vardu. Šis, Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, tapo Vilniaus akrivyskupu, buvo vienas didžiausių lenkintojų (Nuotrauka iš asmeninio I. Gasperavičiūtės archyvo)

    Manau, kad tai susipynę dalykai, juk vidinis silpnumas ateina iš išorės. Gyvenimas Lenkijoje niekada mūsų nelepino dėl lenkų tautos požiūrio į kitataučius, šiuo atveju – į lietuvius, kuris tikrai nėra draugiškas. Tai liudija Berznyko kapinėse demonstruojamas lietuvių karių kapų niekinimas, pačiame Seinų mieste kylančios problemos, kur lietuviai negali įamžinti savo paveldo. O kartais demonstruojamas net ir agresyvus požiūris į lietuvius. Jei kalbėtume apie draugišką santykį arba bent jau apie politinį korektiškumą, tai Seinų kraštotyros muziejaus nederėtų vadinti Romualdo Jalbrzykovskio vardu (R. Jalbrzykovskis Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą tapo Vilniaus arkivyskupu, buvo vienas didžiausių lenkintojų, – V. K.). Ant Vyskupų rūmų lietuviams neleidžiama parašyti, kad čia kažkada gyveno Antanas Baranauskas, tačiau čia kabo dvi lentos apie arkivyskupą Jalbrzykovskį.

    Štai kokioje atmosferoje reikia gyventi. Ji išties nėra draugiška, savivaldybės pozicija ir nusistatymas nestiprina noro stengtis išlikti lietuviu. O Varšuvos elgesys nuo vietinės valdžios skiriasi nedaug. Pats užsienio reikalų ministras Radislavas Sikorskis dvišaliuose santykiuose demonstruoja lenkų lietuvių atžvilgiu didybę, galybę, jėgą. Mūsų lietuviškos mokyklos valsčiuje pamažu uždaromos nuo 1999-ųjų metų, o mūsų pastangos jas išsaugoti – lyg galvos daužymas į sieną. Gal todėl ima reikštis nuovargis priešintis ir atsiranda plaukimas pasroviui.

    Tokioje situacijoje yra ypač svarbi išorinė parama. Ar pakankamai dėmesio skiria Lietuva?

    Negalėčiau vienareikšmiai atsakyti, kad nėra paramos iš Lietuvos. Tačiau ji ne visada tokia, kokios mes tikimės. Seinų Žiburio mokykla be Lietuvos paramos neegzistuotų, tad šiuo atveju finansinė parama yra. Panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, su Švietimo ir mokslo ministerija bendradarbiavimas klostosi labai gerai, vieni kitus suprantame. Dažnai sudėtingiau būna sutarti su Užsienio reikalų ministerija. Kartais iš Lietuvos politikų pasigendame moralinės paramos, supratimo. Kad ir mano minėtu Berznyko kapinių atveju.

    Berznyko kapinėse (Seinų valsčiuje), kur palaidoti Lietuvos kariai savanoriai, 1920 m. kovoję už Lietuvos laisvę, statomi paminklai lenkų kariams, kuriais siekiama paniekinti ne tik ten palaidotus Lietuvos savanorius, bet ir pačią Lietuvos istoriją ir čia gyvenančius lietuvius (Nuotrauka iš asmeninio I. Gasperavičiūtės archyvo)

    Berznyko kapinėse palaidoti Lietuvos kariai savanoriai, 1920 m. kovoję už Lietuvos laisvę, kur jų atminimas įamžintas paminklu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kilo iniciatyva deramai įamžinti šių karių savanorių atminimą. Tačiau tuo pat metu prasidėjo lenkiškų paminklų statybos aplink šių karių palaidojimo vietą, o 2005 metais atsirado net ir Panerių žudynėms skirtas obeliskas, ant kurio parašyta, kad tai paminklas, skirtas tūkstančiams lenkų, kurie žuvo lietuviams bendradarbiaujant su hitlerine armija. Nesvarbu, kad Berznykas nei kiek nesusijęs su Panerių įvykiais – paminklas pastatytas siekiant įžeisti lietuvius. Po poros metų patvoryje atsirado paminklas tiems kariams savanoriams, kurie įžengė į Lenkijos teritoriją su Raudonąją armija. Tad siekiama visais įmanomais būdais paniekinti ne tik Berznyke palaidotus Lietuvos savanorius, bet ir pačią Lietuvos istoriją ir čia gyvenančius lietuvius. Tačiau šiuo klausimu nesu nei karto girdėjusi Lietuvos pozicijos, susirūpinimo, kad niekinama Lietuvos istorija. Galbūt tylima dėl geresnių santykių? Tokiu atveju rezultatų nematyti, o savi interesai lieka neapginti.

    Situacija paradoksali, nes nauja Lietuvos valdžia iš karto pareiškė, kad bandys „atšildyti“ Lietuvos ir Lenkijos santykius, pasitelkdama nuosaikią prieigą. Tą parodė ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymas. Tačiau, panašu, vienašaliai bandymai neatnešė lauktų vaisių. Ar kas nors pasikeitė po šio veiksmo?

    Manau, kad tai nedavė jokių rezultatų. Juo labiau kad santykių gerinimo kamuoliukas šiuo metu yra Lenkijos pusėje. Lenkijos reikalavimai dėl Lietuvos lenkų padėties, jų situacijos įvertinimas yra akivaizdžiai išpūstas. Todėl ne Lietuva turėtų atsiprašinėti, o Lenkija keisti savo požiūrį į dvišalius santykius.

    Apskritai man įdomu, ar Lenkija yra suinteresuota dvišalių santykių kūrimu tokiu pagrindu? Štai naujojoje Lietuvos-Lenkijos tarpparlamentinės asamblėjos Lietuvos delegacijoje daugumą sudaro Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Ar Lenkijos lenkų ir Lietuvos lenkų susitikimas padės gerinti tarpvalstybinius santykius? Vargu. Akivaizdžiai vengiama nuoširdžiai kalbėtis su lietuviais apie istoriją, apie skaudžias praeities žaizdas, kitus dalykus.

    Lenkijos metami kaltinimai Lietuvai dėl lenkų tautinės mažumos padėties yra išties garsūs, šis klausimas iškeliamas kaip pagrindinis dvišalius santykius lemiantis veiksnys. Tačiau dažnai pamirštama Lenkijos lietuvių padėtis. Lenkijoje įstatymiškai tautinėms mažumoms suteikta daugiau teisių nei Lietuvoje, tačiau kokia situacija, kai kalbame apie praktinį jų įgyvendinimą?

    Tautinės mažumos sąlygomis mes čia gyvename devyniasdešimt metų, o vietovardžių užrašus dviem kalbomis gavome tik dabar, kai tas poreikis išties nebėra toks didelis. Be to, teisės aktai yra sudėlioti taip, kad praktiškai tik vienas Punsko valsčius gali pasinaudoti šia galimybe. Nei Seinų, nei Krasnopolio, nei Šipliškių valsčiai to padaryti negali. Tad išeina, jog Punske yra sukuriamas rezervatas su išskirtinėmis galimybėmis, kurių aplinkiniuose valsčiuose gyvenantys lietuviai neturi. Kyla klausimas, kam tai tarnauja? Ar išties čia pagalvota apie vietos lietuvius? Veiksmai rodo, kad ne, nes iš karto po priimto Tautinių mažumų įstatymo 2005-aisiais pradėta to paties reikalauti iš Lietuvos. Taigi panašu, kad įstatymas buvo priimtas dėl politinių priežasčių, o ne rūpinantis tautinėmis mažumomis, nes priėmus įstatymą visiškai pasikeitė Lenkijos retorika tautinių mažumų klausimais kalbant su kaimyninėmis valstybėmis.

    Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose regimas silpniausias ekonominis išsivystymas turėtų lemti gyventojų judėjimą iš jo. Todėl tik LLRA dominavimas leidžia Lietuvoje sukurti izoliuotą salą, kur pasitelkiant savivaldybių kontrolę sugebama išlaikyti vietos gyventojus. Ar ekonominis regiono išsivystymas nėra priežastis, dėl kurios jaunoji Lenkijos lietuvių karta negrįžta atgal?

    Tikrai taip. Nėra koncepcijos, kuri leistų jaunimui grįžti gyventi į šitas vietoves. Iš tikrųjų šis regionas yra gana silpnas, nėra jokios pramonės, todėl nėra pakankamai darbo vietų. O Lenkijos valdžios rūpesčio rajono modernizacija tikrai nematyti. Nors pripažįstama, kad pas mus yra švariausias Lenkijos regionas, jis tinkamai neišnaudojamas, pavyzdžiui, turizmo reikmėms. O šiandien susiduriame su tokiomis problemomis, kad šiose teritorijose nori statyti vėjo jėgaines, tiesti elektros jungtį tarp Lietuvos ir Lenkijos, tad tai dar labiau atbaidys žmones iš šių vietovių. Lieka tikėtis, kad istorija pasisuks kitu keliu. Mes neretai kalbame apie ekonominę programą šiam kraštui, tačiau kol kas to Lenkijos valdžia negirdi.

    Ar Lenkijos lietuviai mato kokį nors receptą, kurio turėtų imtis Lietuvos valdžia, kad jų situacija pagerėtų?

    Manau, kad priemonių tikrai yra. Pirmiausia yra diplomatinės atstovybės, pavyzdžiui, Seinų konsulatas, kuris galėtų atlikti svarbų vaidmenį kuriant tam tikrą atmosferą Seinų krašte, keliant lietuvių prestižą ir prisidedant prie situacijos sprendimo. Bet labai svarbu ir asmenybė, žmogus, kuris dirba konsulate. Manau, kad Seinų konsulatas neišnaudoja visų savo galimybių. 1994-aisiais, kai jis buvo įkurtas, į jį atvyko dirbti Kovo 11-osios Akto signataras Vidmantas Povilionis, kuris žengė pirmus žingsnius kuriant normalius santykius tarp lietuvių ir lenkų Seinų krašte. Vėliau konsulatas ir tuomet čia dirbusi konsulė Aušra Černevičienė prisidėjo prie „Žiburio“ mokyklos sukūrimo, kuri yra labai svarbi vietos bendruomenei. Dabar reikėtų pamąstyti, ką reikėtų daryti, kad bendruomenė stiprėtų. Konsulatas tikrai turi tam priemonių, ypač dabar, kai pagalba iš Lietuvos tikrai reikalinga.

    Reikalinga nuosekli programa, kuri pa­remtų ir padėtų išsaugoti lietuvių bendruomenę. Pavieniai projektai, kuriuos skelbia Užsienio reikalų ministerija, nė­ra pakankami. Pavienis finansavimas ne­­­sprendžia problemos, reikalingas progra­­minis žiūrėjimas į situaciją, jei yra in­tere­sas, kad ši bendruomenė būtų išsaugota.

    Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius kadencijos pradžioje į Lenkiją atvyko susitikti su vietos lietuvių bendruomene. Ar šis gestas leidžia kalbėti apie didesnio Lietuvos valdžios dėmesio galimybes?

    Išties mums sunkiai suvokiamas ministro atvykimas, iš kurio buvo jaučiamas neigiamas nusiteikimas prieš mūsų bendruomenę. Tad mums sunku paaiškinti jo atvykimo motyvus. Jeigu vyraus dabartinis požiūris į užsienio lietuvius, neverta kalbėti apie jų išlikimą. Mano manymu, užsienio lietuviai yra reikalingi Lietuvai, nes valstybei turėti savo diasporą yra naudinga. Todėl privaloma suformuoti aiškią politiką užsienio lietuvių atžvilgiu.

  • ATGAL
    Kipras - Rojaus ir Krizės sala
    PIRMYN
    Ar įmanoma pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius nepasitelkiant LLRA?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.