Irena Krivienė: biblioteka kaip fizinė erdvė žmonėms vis dar yra reikalinga | Apžvalga

Įžvalgos

  • Irena Krivienė: biblioteka kaip fizinė erdvė žmonėms vis dar yra reikalinga

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Kalbino Vaida Stundytė

    Irena Krivienė Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Vasario mėnesio pradžioje visuomenei duris atvėrė nauja ir moderni Vilniaus universiteto biblioteka – Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Galbūt atrodytų keista, jog nauja biblioteka buvo statoma elektroninės informacijos laikais, tačiau, pasak „Apžvalgos“ kalbintos Vilniaus universiteto bibliotekos generalinės direktorės Irenos KRIVIENĖS, naujoji biblioteka, kuri gegužės 17 dieną atšventė šimtadienį, ne tik pateisino, bet ir pranoko jos kūrėjų lūkesčius. Taigi apie viską nuo pradžių.

    Kaip ir kodėl gimė tokio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (toliau – MKIC) idėja? Kaip sekėsi ją realizuoti?

    Iš tiesų reikėtų pradėti pasakoti gana nenaują, kelias dešimtis metų trukusią istoriją. Tai užtruktų gana ilgai, todėl apsiribosiu pagrindiniais faktais. Vilniaus universiteto (toliau – VU, – aut. past.) biblioteka buvo įsteigta 1570 m. Iki atsirandant MKIC, centrinė biblioteka buvo Vilniaus senamiestyje, VU centriniuose rūmuose.

    ie idėjos, jog Vilniaus universitetui reikia turėti naują biblioteką, naują jos dalį, rimtai dirbti imta 1986–1987 metais. Tiesa, apie tai buvo kalbama ir anksčiau, tačiau vis pritrūkdavo lėšų, tiksliau, jų visai nebuvo, ir nebūdavo priimami reikiami sprendimai. Taigi 1985–1986 m. šia idėja buvo rimtai užsiimta: mestos visos pastangos surasti lėšų projektavimo darbams ir taip  pradėti žengti pirmieji žingsniai. 1988 m. buvo paskelbtas konkursas projektavimo darbams, po kurio buvo atrinkti architektai, pasiūlę naujos bibliotekos projekto idėją. Tačiau atėjus nepriklausomybei, kai kurios veiklos buvo peržiūrimos, stabdomos. Tai nereiškia, kad buvo atsisakyta statyti biblioteką, tiesiog nebuvo pinigų bibliotekos projektavimui, statybai. Taigi šis darbas vėl buvo atidėtas.

    2004–2006 m. buvo paskelbtas konkursas projektui koreguoti ir 2006 m. jau turėjome būsimos bibliotekos pastato techninį projektą. Tačiau tai dar nebuvo paskutinis variantas, nes 2006 m. kainomis statybos turėjo kainuoti gerokai daugiau nei kad buvo skirta lėšų šiam pastatui atsirasti. 2009 m. projektą dar kartą peržiūrėjome. Galima sakyti, kad šis pastatas ir yra 2009 m. peržiūrėto projekto išdava. Biblioteką imta statyti 2010 m. vasarį, baigta – 2012 m. gegužę. Taigi ji buvo pastatyta gana greitai, nors pati bibliotekos radimosi istorija yra gana ilga.

    MKIC vadinamas didžiausiu projektu mokslo ir švietimo srityje Lietuvoje. Kuo jis dar reikšmingas Lietuvai? Kokie šio projekto tikslai?

    Dabar jau negalime sakyti, kad tai – didžiausias projektas mokslo ir švietimo srityje. Tai buvo pirmas tokios apimties projektas mokslo ir švietimo srityje, kuris buvo pradėtas realiai įgyvendinti. Dabar yra ir kitų didelių projektų (pvz., ir Kaune, ir Vilniuje kuriami mokslo ir technologijų slėniai). Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras, be abejonės, pirmiausia yra biblioteka. Tai yra pirmasis „Saulėtekio slėnio“ – mokslo, studijų ir verslo slėnio – statinys. Netoli bibliotekos netrukus bus pradėtas statyti vienas pagrindinių „Saulėtekio slėnio“ mokslinių tyrimų centrų – Fizinių technologijos mokslų centras, greta jo atsiras Jungtinis gyvybės mokslų centras. Tai – pagrindiniai „Saulėtekio slėnio“ mokslinių tyrimų centrai, kuriems informaciją teiks ir ši biblioteka. Taigi mes, kaip informacijos teikėjai „Saulėtekio slėniui“, čia ir atsiradome.

    Tiesą pasakius, tuo metu, kai projektavome pastatą 2004–2006 m., apie slėnius buvo tik pradėta kalbėti, niekas tuomet dar nežinojo, kaip viskas dėstysis šiame Saulėtekio regione. Tuo metu jame tebuvo VU ir VGTU fakultetai, tad atrodė, kad biblioteka bus tarsi nuošalyje. O dabar matome, kad biblioteka atsiduria viduryje tarp studijų ir mokslinių tyrimų.

    Palyginti su kitomis tiek akademinėmis, tiek viešosiomis Lietuvos bibliotekomis, kuo išskirtinis šis centras? Kokių naujovių jame galima rasti?

    Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad tai yra mokslinės komunikacijos ir informacijos centras. Šis pastatas yra VU bibliotekos dalis, tačiau jo pavadinime žodžio „biblioteka“ nėra. MKIC yra akademinė biblioteka, o akademinės bibliotekos informacijos ištekliai, be jokios abejonės, remiasi moksline informacija, kurią mes kaupiame arba sukuriame prieigą prie jos ir pateikiame vartotojams. Tai – standartinė tradicinė universiteto bibliotekos funkcija. Bet MKIC pavadinime yra ir žodis „komunikacija“. Tai reiškia, kad šiame pastate yra sukurta nemažai erdvių, patalpų moksliniam bendravimui – mokslinėms diskusijoms, keitimuisi informacija įvairiais lygmenimis. Čia yra ir konferencijų salė, ir seminarų kambariai, kuriuose galima rengti mokslinius renginius, diskusijas, disputus ir juose keistis įvairiomis mokslinėmis įžvalgomis.

    Reikia nepamirši ir to, kad šiame pastate yra nemažai rekreacijos, poilsio erdvių, t.y. ne tradiciškai suprantamo poilsio, bet atsipalaidavimui skirtų erdvių, kampelių, kur po darbo su informacija gali tiesiog pailsėti, pabendrauti su kolegomis, pasidalyti tuo, ką tik ką perskaitei, padiskutuoti, o tada pailsėjęs vėl grįžti į savo darbo vietą ir toliau dirbti.

    Bibliotekos avansalėje erdvė dar laisvesnė – joje galima skaityti knygas ir tuo pat metu lengvai užkandžiauti, kaip namuose. Taigi tokios tos bibliotekos erdvės, skirtos ne tik mokslinei komunikacijai, bet ir tiesiog pabendravimui.

    Visi vis kalbame, kad reikia aplinkos, erdvės ar priemonių, kurios skatintų žmonių kūrybiškumą. Taigi be fizinių erdvių, kurias trumpai pristačiau, čia dar siūlome tokį paslaugų paketą, kuris iš tiesų nėra būdingas bibliotekoms, kuris siūlo išplėstines veiklas. Šį paslaugų komplektą sukūrėme galvodami apie jaunus žmones, nes universiteto biblioteka pirmiausia yra skirta studentams, kurie turėtų tam tikras priemones eksperimentuoti. Taigi eksperimentavimui esame įrengę dvi laboratorijas. Tai IT laboratorija, kuri plika akimi atrodo labai paprasta – aštuonios kabinos su kompiuteriais. Tačiau svarbiausia tai, kas tuose kompiuteriuose. O ten – įvairi programinė įranga, skirta vaizdui, garsui apdoroti, socialinių mokslų tyrimų SPSS), matematinių, inžinerinių tyrimų duomenims apdoroti. Studentas šiomos programomis surinktą medžiagą gali analizuoti įvairiais pjūviais.

    Kita mūsų laboratorija – 3D laboratorija, skirta trimačiams objektams atlieti. Ją sudaro 3D spausdintuvas, skeneris ir tam tikra programinė įranga. Įrengiant šią laboratoriją mūsų idėja buvo suteikti jaunimui galimybę suprojektuoti daiktą ar detalę ir pabandyti, kaip jis atrodo realybėje, kas jame veiks, kas galbūt ne. Eksperimentavimo  laboratorijos yra skirtos toms veikloms, kurios tiesiogiai siejasi su studijomis, o ne šiaip sau kažką pabandyti.

    MKIC yra aštuonios skaityklos, septynios jų yra suformuotos teminiu principu, t.y. ekonomikos, teisės, verslo, fizinių mokslų, technologijos, komunikacijos skaityklos. Taigi iš pavadinimo aišku, kad tose skaityklose yra tam tikros mokslo srities leidiniai. Beje, turime ir skaityklą, kuri su „Saulėtekio slėniu“, mokslinių tyrimų kryptimis, studijų kryptimis tiesiogine prasme neturi nieko bendro, tai – laisvalaikio skaitykla. Kodėl tokia skaitykla čia atsirado? Laisvalaikio skaitykloje turime grožinės literatūros knygų, leidinių laisvalaikio, pomėgių temomis. Kodėl sugalvojome įrengti tokią skaityklą? Žmonės kartais turi laisviau pažiūrėti į viską, kad paskui galėtų susikoncentruoti prie savo pagrindinio užsiėmimo,  kartais reikia pailsėti nuo pagrindinės temos, ėjimo tam tikra kryptimi. Beje, laisvalaikio skaitykloje knygas į namus gali pasiimti ne tik VU bendruomenės nariai, bet visi, turintys VU bibliotekos pažymėjimą. Smagu tai, kad knygas iš šios skaityklos ima ne tik VU bendruomenės žmonės. Vadinasi, grožinės literatūros reikia. Taip pat šioje skaitykloje turime ir stalo žaidimų. Kaip ir bendravimui skirtos erdvės, taip ir žaidimai yra skirti tam, kad lankytojai galėtų truputį „atsijungti“ nuo tiesioginių darbų.

    Į kokį lankytoją orientuotas MKIC? Ar nuo centro atidarymo pradžios sulaukėte didelio lankytojų srauto? Kokie jų atsiliepimai?

    Kaip minėjau, MKIC yra pirmasis „Saulėtekio slėnio“ statinys, skirtas „Saulėtekio slėnio“ bendruomenėms. Todėl ir mūsų tikslinės grupės yra aiškios – VU bei VGTU akademinės bendruomenės, vizituojantys dėstytojai. Kita vertus, MKIC yra atviras kiekvienam. Tokios pozicijos VU biblioteka laikosi jau seniai. Anksčiau, kol dar neturėjome šio pastato, centrinė VU biblioteka buvo atvira kiekvienam skaitytojui, kuris ateina ieškoti informacijos. MKIC taip pat yra atviras visiems, kam yra 16 ir daugiau metų ,– lankytojams, kurie ateina dirbti su moksline informacija. Vaikai iki 16 metų bibliotekoje gali lankytis su tėvais.

    Šis pastatas ir mums patiems tam tikra prasme buvo eksperimentas. Kodėl? Buvome apsiskaičiavę, kiek čia gali būti potencialių lankytojų (projektas yra finansuotas iš ES struktūrinės paramos, taigi viskas turėjo būti aiškiai pagrįsta). Žinoma, tikėjomės, kad skaitytojų bus nemažai. Tačiau tiek žmonių, kiek dabar ateina į mūsų pastatą, pranoko mūsų lūkesčius. Galite klausti, kodėl tikėjomės daug lankytojų, juk daug kas mano, jog naujų bibliotekų nereikia, jų yra pakankamai, niekas jose nesilanko. Centrinėje VU bibliotekoje, įsikūrusioje Vilniaus senamiestyje, centriniuose VU rūmuose, paskutiniaisiais metais pergalvojome daug bibliotekos veiklų:  liberalizavome  naudojimąsi biblioteka. Suteikta laisvė ir atveda skaitytojus į biblioteką dažniau. Visgi centrinėje bibliotekoje negalime visiškai visko atverti (pavyzdžiui, leisti bibliotekai veikti visą parą, nors mūsų studentai to jau seniai prašo), kadangi tame pastate yra saugomos ypatingos apsaugos reikalaujančios kultūros paveldo vertybės. Tuo tarpu MKIC veikia visą parą, septynias dienas per savaitę, išskyrus valstybines šventes. Liberali aplinka į šią biblioteką pritraukia labai daug skaitytojų. Nuo vasario mėnesio, kai ją atidarėme, joje registravosi per 2000 naujų skaitytojų. Per parą MKIC apsilanko vidutiniškai 2000 žmonių, nekalbant apie konferencijų salę, kurioje taip pat vyksta įvairūs renginiai.

    Daug kas klausia, ar lankytojai naudojasi galimybe MKIC dirbti naktį, ar ne. Turiu jums pasakyti, kad nemažai žmonių dirba ir naktį. Aišku, tai nereiškia, kad 4 val. ryto būna labai daug skaitančių, tačiau kiekvieną naktį vidutiniškai turime apie 80–100 skaitytojų. Jeigu į pavakarę, kai baigiasi paskaitos, čia suplūsta daugiausia VU ir VGTU studentai, kurie po paskaitų daugiau šurmuliuoja, šnekučiuojasi, tai naktį ateina tie žmonės, kurie tik dirba su informacija.

    Kokia yra VU senosios centrinės bibliotekos situacija, atsiradus naujam ir moderniam MKIC: šios bibliotekos yra konkuruojančios, papildančios viena kitą ar viena kitai lygiavertės?

    Tai – viena kitą papildančios bibliotekos, gyvuojančios po vienu VU bibliotekos „stogu“. Dabar mūsų biblioteka ir susideda iš dviejų dalių – VU centrinė bibliotekos ir MKIC. Iš tiesų turime tokią matematiškai neteisingą formulę – 1+1=1. Vienas vienetukas yra centrinė VU biblioteka su savo istorinėmis, kultūros paveldo kolekcijomis, kurias saugome ir pateikiame vartotojams tiek, kiek jiems reikia, fondų skaitmeninimu, mokslinių tyrimų kultūros paveldo srityje stiprinimu. VU centrinė biblioteka kartu yra VU centrinių rūmų fakultetų biblioteka. Tuose fakultetuose, išskyrus Istorijos fakultetą, bibliotekų neliko – jų bibliotekos yra centrinėje bibliotekoje.

    Antrasis vienetukas mūsų neteisingoje formulėje yra MKIC – biblioteka, skirta „Saulėtekio slėniui“, pirmiausia  čia esantiems keturiems VU fakultetams. Šiuose fakultetuose bibliotekų taip pat neliko, jos visos perkeltos į MKIC.

    Kiekviename iš pastatų egzistuoja vertikalios veiklos: centrinėje bibliotekoje –mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro veiklos, o MKIC – mokslinės komunikacijos veiklos, t.y. institucinės talpyklos, mokslinių tyrimų duomenų archyvo kūrimas, bibliometriniai tyrimai. O šiuos abu pastatus jungia horizontalios veiklos – vartotojų aptarnavimas ir informacijos gavimas arba prieigos prie jos sukūrimas.

    Beje, be šių pagrindinių bibliotekos dalių turime per dešimt mažų bibliotekų kai kuriuose fakultetuose, kurie yra gerokai nutolę nuo pagrindinių dviejų bibliotekos dalių.

    Kokia, Jūsų nuomone, bibliotekos ateitis? Ar internetas, skaitmenizacija ir kompiuteriai pakeis mums įprastą biblioteką? Ar, Jūsų manymu, MKIC yra ateities biblioteka?

    Manau, gyvenimas parodys, ar ši biblioteka iš tiesų turi ateitį. Tačiau iš to, ką matau dabar, bibliotekai gyvuojant šimtą dienų, galiu pasakyti, kad biblioteka turi ateitį – žmonės į ją eina, kai kurie čia praktiškai gyvena. Jei žmonės vis sugrįžta, vadinasi, jiems čia gerai.

    Be jokios abejonės – bibliotekos keičiasi. Liberalizuotos erdvės ir liberali paslaugų, buvimo pastate sistema žmonėms leidžia jaukiai jaustis. Tačiau MKIC savo prigimtimi yra biblioteka, taigi čia atėjęs turi laikytis tam tikrų taisyklių, galiojančių bibliotekoje. Kurdami šį pastatą ir galvojome, kad visi čia turėtų jaustis truputį kaip namuose – jaukiai, bet tuo pat ir atsakingai.

    Kalbant apie informacines technologijas, jos padarė didžiulę įtaką – tradicinių ir elektroninių leidinių panaudos santykis sparčiai keičiasi. Visgi mūsų biblioteka vartotojams siūlo nemažai spausdintų knygų. Socialinių, humanitarinių mokslų atstovams knygų vis dar reikia gana daug, tuo tarpu fizinių, technologijos mokslų atstovai  daugiau naudojasi elektroniniais ištekliais. Paskutinius trejus metus mūsų bibliotekoje išryškėjo aiški tendencija – mažėja tradicinių (spausdintų) informacijos išteklių išduotis ir didėja elektroninių (duomenų bazių, straipsnių, knygų) panauda. Dabar šis santykis yra maždaug per pusę. Kadangi sparčiai populiarėja elektroniniai ištekliai, po dešimties metų ar net greičiau santykis gali būti vienas su dešimt ar panašiai. Taigi ateityje, bibliotekos informacinės paslaugos vis sparčiau kelsis į elektroninę aplinką. Tačiau buvimas, gyvavimas elektroninėje aplinkoje nereiškia, kad niekas ja neturi rūpintis. Juk kažkas turi visą informaciją sudėlioti į tam tikrus informacijos tvarkymo logikos stalčiukus. Žvelgiant iš šios pusės, esu įsitikinusi, kad bibliotekininkams, informacijos specialistams darbo tikrai nepritrūks. Pavyzdžiui, šiuo metu VU biblioteka kuria institucinę talpyklą, mokslinių tyrimų duomenų archyvą – mokslinės produkcijos elektroninę versiją. Prie šios elektroninės bibliotekos dirbs ne mažiau žmonių nei tvarkant tradicinius informacijos išteklius.

    Kalbant apie vartotojų naudojimosi informacija įpročius, kaip minėjau anksčiau, stebime aiškią tendenciją – vis dažniau naršoma elektroniniuose informacijos ištekliuose. Bet, kita vertus, fizinė biblioteka, biblioteka, kaip vieta, žmonėms yra reikalinga. Tas pasitvirtina MKIC. Juk iš tiesų dalis lankytojų galėtų skaityti elektronines duomenų bazes būdami namuose, bendrabutyje, fakultetuose tarp paskaitų, bet jie ateina į biblioteką, nes čia gauna visą informaciją, kuri viena ar kita tema yra bibliotekoje sukaupta ir/ar prieinama,  taip pat randa jaukias tylesnes erdves mokymuisi ar triukšmingesnes bendravimui, keitimuisi žiniomis, mintimis, idėjomis.

    Visiškai neseniai buvau viename seminare Prahoje ir ten teko kalbėtis su kaimyninių šalių bibliotekų atstovais. Kolegas pribloškė mano išsakyti žodžiai, kad biblioteka dirba visą parą ir kad joje visada pilna žmonių. Mane tokia jų reakcija labai nustebino, nes Europos universitetuose studentų darbo vieta yra biblioteka – baigėsi paskaitos ir jie visi eina dirbti į biblioteką. To išmoksta ir mūsų studentai, pagal mainų programas studijavę užsienyje. Jie į Lietuvą grįžta įpratę dirbti bibliotekoje. VU centrinėje bibliotekoje būna dienų (dažniausiai pirmadieniais), kai nebūna nei vienos laisvos darbo vietos. MKIC, kuriame yra beveik 800 darbo vietų, lygiai tas pats. Manau, kad erdvių ir paslaugų liberalizavimas leidžia žmonėms bibliotekoje jaustis jaukiai. Požiūris į skaitytoją turi labai didelės įtakos, kaip ir požiūris į klientą bet kurioje kitoje paslaugas teikiančioje organizacijoje. Nuo požiūrio ir priklauso, norisi – grįžti ar ne.

    Kai 2004 m. pradėjome dirbti su MKIC pastato techniniu projektu, sulaukėme visokiausių pastabų, ir netgi tam tikro skepsio, nes 2004 m. daugelis bibliotekų, taip pat ir mūsų centrinė biblioteka buvo apytuštės. Mąstant apie tą laikotarpį, kada skaityklos tuštėjo, nedaug kas į bibliotekas ateidavo dirbti, tai dabar, praėjus 10 metų, situacija yra visai kitokia. ■

  • ATGAL
    Renaldas Gudauskas: bibliotekos - trečioji erdvė
    PIRMYN
    Bronė Balionienė: bibliotekos užima svarbią vietą bendruomenių gyvenime
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.