Iš Balkanų katilo – į Europos Sąjungą | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Iš Balkanų katilo – į Europos Sąjungą

  • Data: 2012-05-15
    Autorius: Justas JACOVSKIS

    Administracinių pastatų griuvėsiai Belgrade (Serbija, 2010 m.) – dar visai neseniai Balkanuose siautusių karų žaizdos. (Deivydo Rimkevičiaus nuotr.)

    XX amžiaus pradžioje Balkanai buvo vienas iš neramiausių regionų Europoje. Jame gyveno daugybė skirtingų tautų, turinčių skirtingus papročius, kalbančių skirtingomis kalbomis ir išpažįstančių skirtingą religiją. Balkanuose knibždėte knibždėjo įvairiausio plauko revoliucionierių, nacionalistų. Kalnuotos ir miškingos vietovės ir tradiciškai silpna centrinė valdžia sudarė idealias sąlygas klestėti kontrabandai ir organizuotam nusikalstamumui. Dėl šių priežasčių šį regioną vadino „Balkanų katilu“. Būtent Balkanų katile įsižiebė kibirkštis (erchercogo Austrijos princo Ferdinando nužudymas Sarajeve), sukėlusi Pirmąjį pasaulinį karą. Pasibaigus karui, 1918 m. buvo įkurta Jugoslavijos valstybė, kurios sudėtyje atsidūrė albanų, bosnių, kroatų, serbų, slovėnų ir kitos tautos. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jugoslavija toliau egzistavo kaip viena valstybė, kol nepradėjo byrėti po Sovietų Sąjungos iširimo. Tą byrėjimą lydėjo Jugoslavijos pilietinis karas, vykęs 1991–1995 metais. Tada iš Serbijos išsivadavo Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina. Ypač žiaurus buvo Bosnijos karas, pareikalavęs, įvairiais skaičiavimas, apie 300 tūkstančių gyvybių – buvo vykdomi etniniai valymai, karo nusikaltimai ir genocidas. Dėl šių priežasčių į šį karą buvo įsikišusios ir NATO pajėgos, iš oro bombardavusios serbų karines pajėgas ir karines grupuotes, vykdžiusias karo nusikaltimus. Įsivyravus taikai, iki šių dienų įvairiose Balkanų vietovėse yra dislokuoti Jungtinių Tautų taikdariai, prižiūrintys, kad skirtingoms etninėms grupės priklausantys gyventojai nepradėtų vėl pjautis tarpusavyje.

    Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, pamažu visos Balkanų regiono valstybės artimiausiais metais žada tapti arba jau tapo Europos Sąjungos dalimi. Slovėnija prisijungė prie ES 2004 m., o Bulgarija ir Rumunija – 2007 m. Netrukus jų pavyzdžiu žada pasekti ir savo laiku buvusios neramiausios valstybės: Bosnija ir Hercegovina, Kroatija ir Serbija. Taip pat norą prisijungti prie ES pareiškė ir Kosovas. Pasibaigus Jugoslavijos karams, valstybės vystėsi skirtingai ir šiuo metu jų padėtis skirtinga. Numatyta, kad Kroatija prisijungs prie ES 2013 metų liepos 1 dieną. Serbija yra oficiali kandidatė ir šiuo metu rengiasi stoti į ES, manoma, kad ji turėtų prisijungti per artimiausius kelerius metus. Bosnija ir Hercegovina ketina tapti oficialia kandidate šių metų vasarą. O Kosovo laukia dar ilgokas kelias.

    Kroatija iš visų valstybių, dalyvavusių Jugoslavijos kare, atsigavo kone greičiausiai. Palyginti su ES valstybių  ekonominiais ir socialiniais rodikliais, Kroatija yra gana išsivysčiusi valstybė. Jos piliečiai mėgaujasi ilga gyvenimo trukme, gana stipria ekonomika, išvystyta švietimo ir mokslo sistema. Kroatija turi savo pramonę ir itin gerai išplėtotą turizmo ir žemės ūkio industriją. Paskutinius keliolika metų integracija į ES buvo vienas iš pagrindinių šalies politinės vadovybės tikslų. Europos Sąjunga yra pagrindinis Kroatijos ekonomikos eksporto ir importo parteris, o nuo 2000 metų Kroatijos valdžia itin daug dėmesio skyrė infrastruktūrai, jungiančiai šalį su ES teritorijomis, gerinti. Taip pat šalis įstojo į NATO 2009 metais.

    Vis dėlto ne viskas taip gerai klostėsi. Idant įstotų į Europos Sąjungą, Kroatijai teko įveikti keletą vidinių problemų ir užglaistyti nesutarimus su kaimyninėmis valstybėmis. Viena iš problemų buvo banguotas bendradarbiavimas su Tarptautiniu Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolu. Ginčo esmė – du buvę Kroatijos generolai, gynę Kroatiją nuo Serbijos agresijos 1991-1995 metų kare. Ante Gotovina ir Mladenas Markačius Kroatijoje yra laikomi didvyriais, tačiau Olandijos mieste Hagoje esantis Tarptautinis Jugoslavijos karo nusikaltėlių tribunolas manė kitaip – abu generolai buvo apkaltinti esą vykdę karo nusikaltimus kroatų puolamosiose operacijose karo pabaigoje 1995 metais. Šalies politikai vangiai stengėsi juos sučiupti, nes bijojo prarasti populiarumą. Vis dėlto 2000-aisias abu generolai buvo suimti ir nuteisti ilgus metus kalėti. Šie veiksmai netgi sukėlė didžiulį Kroatijos gyventojų nepasitenkinimą ir padidino euroskeptikų gretas. Kita problema buvo nesutarimai dėl valstybių sienų su Slovėnija. Iš tikrųjų Kroatija nesutaria dėl sienų ir su kitomis Balkanų valstybėmis, tačiau ginčo išsprendimas su Slovėnija buvo lemiamas, norint Kroatijai įstoti į ES. To priežastis paprasta – Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, taigi Kroatijai teko susitaikyti su Slovėnija, kuri yra ne kartą blokavusi kroatų pastangas prisijungti prie ES dėl neišspręstų sienos klausimų. Taip pat kroatams teko nusileisti dar vienoje srityje. Jie buvo priversti leisti laisvai pirkti žemę Italijos piliečiams. Dėl istorinių priežasčių Kroatijos valdžia buvo uždraudusi italams pirkti šalies žemę. Taigi šiuo metu įstoti į ES kliūčių nebeliko.

    Serbijai įstoti į Europos Sąjungą sekasi kiek prasčiau, tačiau tikslas jau netoli. Siekdama šio tikslo, Serbija, vadovaujama Boriso Tadičiaus, įvykdė daugybę politinių, ekonominių ir socialinių reformų. Pats B. Tadičius, kaip instrumentinis politinis lyderis, kryptingai siekė tikslo šalį atvesti į Europos Sąjungą. 2000 metais Demokratų partija, kuriai jis priklausė, nuvertė buvusį Serbijos diktatorių Slobodaną Miloševičių ir pasuko šalį demokratiniu keliu. 2005-aisiais tapęs šalies prezidentu, Borisas Tadičius ėmėsi vykdyti būtinas demokratines reformas ir normalizavo santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Jis oficialiai atsiprašė Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos už Serbijos vykdytą agresiją Jugoslavijos karo metu.

    Nepaisant daugybės teigiamų poslinkių, Serbijos valdžiai teko įveikti ir keletą iššūkių. Vienas iš jų vėlgi buvo karo nusikaltėlių sulaikymas ir atidavimas teisti Tarptautiniam Jugoslavijos karo nusikaltėlių tribunolui. Panašiai kaip ir kaimyninėje Kroatijoje, Serbijos generolai buvo laikomi didvyriais, kovojusiais už savo šalį. Kadangi B. Tadičius buvo nurodęs bendradarbiauti su Tribunolu, ilgainiui absoliuti dauguma karo nusikaltimus vykdžiusių generolų buvo suimti ir atiduoti teisti į Hagą. Vis dėlto vienas iš jų, Ratko Mladičius, slapstėsi itin ilgai ir buvo suimtas tik po 16 metų slapstymosi. Per Jugoslavijos karą jis užėmė itin aukštas pareigas Serbijos karinėje vadovybėje ir buvo atsakingas už daugelį stambaus masto karinių operacijų ir, be abejo, karo nusikaltimus, padarytus jo vadovaujamų pajėgų. Vienas iš tokių nusikaltimų buvo 4 metus trukusi Sarajevo apsiaustis, kurios metu miestas buvo intensyviai apšaudomas iš artilerijos, o snaiperiams buvo įsakyta šauti kone į kiekvieną, išdrįsusį pasirodyti miesto gatvėse, nepaisant to, ar asmuo yra civilis, ar ne. Taip pat Ratko Mladičiaus vadovaujamos pajėgos buvo atsakingos už Srebrenicos žudynes, kai buvo nužudyta apie 8000 Bosnijos musulmonų civilių, daugiausia vyriškos lyties asmenų. Šios žudynės Tarptautinio Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolo yra oficialiai pripažintos genocido aktu. R. Mladičius buvo sulaikytas Serbijoje 2011 metų gegužės 26 dieną. Jo sulaikymas buvo esminis lūžis, po kurio beveik nebeliko rimtesnių kliūčių Serbijai ir Hagos tribunolui bendradarbiauti.

    Kita labai opi problema, kurios Serbija kol kas dar neišsprendė, yra Kosovo klausimas. Kosovas pareiškė atsiskiriąs nuo Serbijos ir tampantis savarankiška valstybe, o daugelis Serbijos gyventoju laiko Kosovą Serbijos dalimi ir nesutinka su jo atsiskyrimu. Su Kosovo praradimu nesutinka ir pats B. Tadičius, pareiškęs, kad vienašališkas Kosovo atsiskyrimas nuo Serbijos neišspręs serbų ir albanų problemų ir kad šį ginčą reikia atiduoti spręsti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Taip pat Serbijos ir ES nuomonės smarkiai skiriasi dėl EULEX (Europos Sąjungos teisinės valdžios misijos Kosove, kurios tikslas yra paskirti ES policijos ir civilius valdžios pareigūnus stabilizuoti situaciją ir sukurti demokratiškai funkcionuojančią valstybę) įgyvendinimo. Serbija reikalauja, kad EULEX būtų įgyvendinta tik pritarus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Pačiai Europos Sąjungai teko nusileisti Serbijai dėl Kosovo. 2011 metais Serbijoje viešėjęs Europos Komisijos Prezidentas Jose Manuelis Barroso pareiškė, kad Kosovo sprendimas nėra būtina sąlyga Serbijai, siekiančiai įstoti į ES.

    Šiuo metu Kosovas yra de facto nepriklausomas, tačiau pats jis savo vidine struktūra vargu ar panašus į normaliai funkcionuojančią valstybę su galiojančia centrine valdžia ir biurokratijos aparatu. Šalyje klesti organizuotų nusikaltėlių grupuotės, daugiausia užsiimančios tarptautine ginklų ir narkotikų prekyba, žmonių prekyba ir kitais nusikaltimais. Kadangi Kosovo centrinės valdžios institucijos yra itin silpnos, kol kas organizuotas nusikalstamumas Kosove klesti. Vienas iš EULEX tikslų ir yra būtent išspręsti šią problemą. Beje, patį Kosovą, kaip nepriklausomą valstybę, oficialiai yra pripažinusios tik Vakarų pasaulio valstybės, taigi išlieka daugybė pasaulio valstybių, kurios Kosovo, kaip atskiros valstybės, nepripažįsta. Šiuo metu Kosovo, kaip valstybės, statusas yra neišspręstas ir neaišku, kada tai bus padaryta. O iki to laiko Kosovas niekaip negali tikėtis įstoti į Europos Sąjungą, nes jis, kaip oficialiai ir visuotinai pripažintas tarptautinis veikėjas, dar neegzistuoja.

    Šiuo metu Bosnijos ir Hercegovinos valstybė patiria daug sunkumų, siekdama įstoti į Europos Sąjungą. Žinoma, šalies politinė vadovybė nori matyti Bosniją ir Hercegoviną ES gretose ir tam deda nemažai pastangų: šalis oficialiai tapo kandidate į NATO nuo 2010 metų, taip pat nuo 2010-ųjų pabaigos šalis atvėrė savo sienas pagal Šengeno sutartį, t. y. jos piliečiai įgijo teisę be vizų keliauti į ES teritoriją, kaip ir ES valstybių piliečiai, keliaujantys į pačią Bosniją ir Hercegoviną.

    Pati Bosnija ir Hercegovina yra nepaprastai margas gyvenančių tautų mišinys. Pavyzdžiui, šalies prezidentai yra trys! Iš tų trijų vienas turi būti bosnis, kitas – serbas, o trečias – kroatas. Būtent ši sąlyga tapo kliūtimi Bosnijai ir Hercegovinai stojant į ES. Europos Sąjunga pareikalavo inicijuoti konstitucines pataisas, kad prezidentu galėtų tapti ir kitų tautinių mažumų atstovai – ne tik bosniai, kroatai ir serbai. Taip pat šaliai reikia labai pasistengti, reformuojant įstatymus, nes nemažai iš jų kertasi su Europos Sąjungos teise. Kiekviena valstybė, norinti prisijungti prie ES, turi reformuoti savo teisinę ir politinę sistemą taip, kad ji atitiktų ES teisinę ir politinę santvarką. Kol kas Bosnijos ir Hercegovinos teisinė ir politinė sistema šio tikslo pasiekti negali. Kita bėda yra klestinti korupcija. Bosnija ir Hercegovina kol kas nesiėmė pakankamai radikalių priemonių šiai problemai spręsti. Šalies masinės informacijos priemonės nėra nepriklausomos ir tarnauja tam tikrų grupuočių interesams. Šis faktas taip pat kertasi su teisinės ir demokratiškos valstybės principais. Sunki yra Bosnijos ir Hercegovinos ekonomikos būklė. ES nelaiko, kad šios šalies ekonomika yra grįsta rinkos principais, ir reikalauja struktūrinių reformų, kad Bosnijos ir Hercegovinos ekonomika būtų labiau pasiruošusi konkurencinei kovai, kurią neišvengiamai teks atlaikyti, įstojus į ES.

    Įdomus faktas, kad tuo atveju, jeigu Bosnija ir Hercegovina įstotų į ES, joje būtų didžiausia dalis islamo religiją išpažįstančių gyventojų visoje Europos Sąjungoje. O jų Bosnijoje ir Hercegovinoje yra šiek tiek daugiau nei 40 proc. Tai būtų tikrai beprecedentis įvykis ES istorijoje.

    Visai tikėtina, kad Balkanų regionas taptų paskutine ES plėtimosi „stotele“, kadangi daugiau plėsti tiesiog nebūtų kur. Turkija pradėjo derybas dėl stojimo į ES dar 1987 metais, tačiau nepanašu, kad ji artimiausiu metu įstos. Akivaizdu, kad pagrindinė to priežastis, jog Turkija yra islamiška valstybė, o islamo valstybėse praktikuojama teisinė bei socialinė sistema, švelniai tariant, kertasi su ES propaguojamomis liberalizmo vertybėmis ir demokratine politine sistema. Žvelgiant į pasaulio žemėlapį, sunku pamatyti tolesnių ES plėtimosi perspektyvų: artimiausi ES kaimyniniai regionai yra Šiaurės Afrika, Vidurio Rytai, Centrinė Azija ir Rusija. Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Rytuose vyrauja islamas, Centrinės Azijos valstybės turi labai daug ir ilgai vystytis, kad kandidatuotų į ES. Rusija artimiausiu metu jungtis prie ES taip pat nežada. Be to, šiuose išvardytuose regionuose valstybes daug kur valdo diktatūros. Tarp potencialių kandidatų gali būti laikoma nebent Gruzija ar Ukraina, tačiau šios šalys turi išspręsti daugybę vidinių problemų. Taigi po Balkanų, visai galimas daiktas, Europos Sąjungos plėtimasis sustos daugeliui metų.

    ________________

    ELP grupė remia Balkanų eurointegraciją

    Josephas Daulas. (EP/Pietro Naj-Oleari nuotr.)

    Atidarydamas Europos liaudies partijos (ELP) grupės Europos Parlamente organizuotą konferenciją „Balkanai – judant link Europos integracijos“, ELP grupės pirmininkas Josephas Daulas kalbėjo: „Po Antrojo pasaulinio karo Europos Sąjungos steigėjai susitaikymą rado kurdami bendrus Europos namus. Po komunizmo žlugimo Centrinėje Europoje susitaikymas vyko per naują susijungimą. Po Balkanų karų susitaikymas  gali būti rastas kartu žengiant į Europos Sąjungą. Mes, ELP grupė, visuomet rėmėme plėtrą, nes tikime, kad tikrasis stabilumas ateina per demokratiją ir klestėjimą, o Europos Sąjunga tai garantuoja geriausiai.“

    Gunnaras Hokmarkas. (ELP nuotr.)

    ELP grupės vicepirmininkas Gunnaras Hokmarkas teigė, kad tai, jog ES plėtros procesas tebevyksta, įrodo Kroatijos pavyzdys. „Kroatijos narystė yra signalas kitoms Vakarų Balkanų šalims, kad ES suteikia unikalius rėmus demokratijai ir ekonominiam stabilumui, atvirus visiems.“

    Eduardas Kukanas. (EP/Pietro Naj-Oleari nuotr.)

    „Šie metai yra galimybių metai Vakarų Balkanų šalims, – tvirtino Eduardas Kukanas, EP delegacijos Vakarų Balkanuose pirmininkas. – Integracijos darbotvarkė yra aiški, tačiau daug kas priklausys nuo to, kaip politiniai lyderiai gebės su ja susidoroti. Būčiau laimingas, matydamas, kaip šio regiono šalys ryžtingai tveriasi šių galimybių ir dar labiau priartėja prie ES .“

    Europos Parlamentas: ES Kosovui turi skirti daugiau policijos ir EULEX personalo

    Berndas Posseltas. (www.eppgroup.eu nuotr.)

    Europos Parlamentas kovo pabaigoje priėmė rezoliuciją dėl Kosovo, kurioje išreiškė savo susirūpinimą kelių Europos Sąjungos narių sprendimu iš Kosovo atitraukti savo policijos dalinius. EP nuomone, valstybės narės kaip tik turėtų teikti daugiau policijos pareigūnų ir civilinio personalo EU LEX misijai. „Kiekvienas policijos pareigūnas Kosove gelbsti saugant stabilumą Balkanuose ir užkerta kelią organizuotam nusikalstamumui sklisti į Europą. Daugiau paramos Kosovui yra pačios Europos interesas“, – teigė Europos liaudies partijos (ELP) grupės šešėlinis pranešėjas Berndas Posseltas.

    Europarlamentarai taip pat paragino penkias ES nares, dar nepripažinusias Kosovo, jį pripažinti. „Europa turi padėti jaunai Kosovo demokratijai, – ragino B. Posseltas. – Stabilumas Balkanuose bus galimas tik Kosovui esant stabiliam. Svarbu nepradėti naujų diskusijų dėl statuso ir visoms valstybėms narėms pripažinti kosovarų nepriklausomybę.“ ES misijai Kosove EU LEX Europos Sąjunga yra skyrusi 1700 policijos pareigūnų, teisėjų ir muitinės pareigūnų. Taip padedama Kosovui po nepriklausomybės paskelbimo 2008 m. sukurti teisės vykdymo ir teismines struktūras.

    Parengta pagal ELP pranešimus spaudai

  • ATGAL
    Kurianti Lietuva
    PIRMYN
    Lietuva – logistinis tiltas tarp Rytų ir Vakarų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.