Laisvalaikis

  • IŠ EKSPEDICIJOS „BELIZAS 15“ SUGRĮŽUS (SEKANT K. PAKŠTO „DAUSUVOS“ PĖDOMIS)

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Gerimantas STATINIS

    Lietuvos idėjų istorijoje viena garbingiausių vietų priklauso geografijos profesoriui Kaziui Pakštui (1893–1960). „Be fantazijos, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio pasauly nesukurta. Kūrybinė vaizduotė ir fantazija visur buvo reikalinga. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą net sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos bandymuose“, – sakė Kazys Pakštas, viena ryškiausių nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos asmenybių – mokslininkas, pedagogas, švietėjas, publicistas ir visuomenės veikėjas. K. Pakštas garsėjo įdomiomis idėjomis, originaliais sumanymais, toli siekiančiais projektais, kurių taip stigo tuometei Lietuvai.

    2015 m. lapkričio 3–25 dienomis į Centrinę Ameriką leidosi „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ kultūrinė-geo­grafinė ekspedicija, kurios tikslas buvo išsaugoti istorinę atmintį, plėtoti diplomatinius, geopolitinius ir tarpkultūrinius ryšius, ugdyti patriotiškumą. Ši ekspedicija priminė Lietuvai ir pasauliui, kad genealaus geopolitikos stratego idėjos puoselėjamos ir šiandien. Prieš metus, minint prof. Kazio Pakšto 120-ąsias gimimo metines, bendraminčiams kilo mintis tvirčiau įprasminti jo idėjų reikšmę pasauliui.

    K. Pakštas vienas iš pirmųjų suformulavo Lietuvos nacionalinius interesus: tai valstybės, tautos identiteto išsaugojimas, apsauga nuo išorės įsiveržimo, didžiųjų kaimyninių valstybių įtakos, pasirengimas galimai nepriklausomybės netekčiai. Savo apmąstymuose apie tautos ir valstybės atsparumo didinimą K. Pakštas priartėjo prie šiuolaikiško galios suvokimo. Juo remdamasis formulavo nacionalinio saugumo strategiją, grindžiamą ne karinėmis ir finansinėmis priemonėmis, o tautos ryžtu pasikliauti savimi, savo valstybės galimybėmis, kurios priklauso nuo intelektinio potencialo pastangų, politinių jėgų pusiausvyros, demokratijos lygmens, gerų santykių su kaimynais, ypač mažaisiais. Profesorius visą gyvenimą stebėjo, tyrė, komentavo tarptautinius, politinius santykius, mėgino įžvelgti istorinę perspektyvą. Paliko nemaža originalių minčių Vilniaus, Klaipėdos, Karaliaučiaus problemų sprendimo, Baltijos šalių politikos klausimais. Suvokdamas, kad mažosioms tautoms vienoms neįmanoma išsilaikyti didesnių, agresyvesnių kaimynų apsuptyje, jų ateitį siejo su integruota Europa. Įsitikinęs, kad Lietuvos drama yra dalis didžiosios europinės dramos, savo tėvynės išsilaisvinimą siejo su Vidurio Europos išsilaisvinimu. Brangiausiu tarptautiniu ir kartu tautiniu idealu vadino Vidurio Europos konfederaciją, laiduosiančią laisvę ir ilgalaikę taiką.

    K. Pakštas – profesionaliosios geo­grafijos Lietuvoje pradininkas, dėjęs klima­tologijos, ežerotyros mokslo pagrindus, plėtojęs istorinę, politinę, ekonominę ir socialinę geografiją. Jis įkūrė Lietuvos geografų draugiją, užmezgė ir palaikė ryšius su Baltijos, kitų šalių mokslininkais, propagavo žinias apie Lietuvą. Vienas svarbiausių K. Pakšto mokslinio pažinimo metodų buvo kelionės. Ne veltui jis pripažintas vienu iš garsiausių ne­priklausomybės laikotarpio keliautojų. Jo kolumbiška dvasia audringuose XX a. politinių įvykių sūkuriuose Lietuvai siūlė pačius netikėčiausius sprendimus, numatė tolimiausią perspektyvą, tad natūralu, kad profesorius ne vienu atveju pelnė vedlio, dvasinio vadovo, pranašo vardą. Jo toliaregiškas vizijas dėl Baltoskandijos idėjos įkūnijo Šiaurės Šalių Taryba, o Vidurinės Europos Federacija – tapo Europos Sąjunga.

    Geografija K. Pakštui buvo ne Žemės aprašymas, bet pasaulio suvokimas, ne inventoriaus sąrašas, bet istorija, ne vardų suminėjimas, bet sistema. Tai – gyvas mokslas apie gyvus, nuolat santykiaujančius Žemės paviršiaus reiškinius, svarbus jaunimo intelektualiam ugdymui, praktinių gyvenimo klausimų sprendimui. K. Pakšto nuomone, geografija – reprezentacinė mokslo šaka. Geografija jam buvo ir labai svarbus auklėjimo veiksnys, kuris jaunąją kartą susieja su jos žeme, visą tautą gali nuteikti kovingai, kad įsitvirtintų savo krašte ir taptų atsparesnė.

    K. Pakštas: „Mažai tautai be galo pravartu iškelti kiekvieną savo talentą, neleisti jam skursti, nykti, nežinioje dingti. Jei šią taisyklę pamiršta didžiosios tautos, tai jos netenka įtakos pasauly ir sunkiai velkasi kultūrinės procesijos uodegoje. Jei su šia taisykle prasilenkia mažosios tautos, tai jos pasirašo sau lėtos negarbingos mirties dekretą“.

    Nuo 1925 m. prof. K. Pakštas buvo krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus lyderis ir iki 1930 m. buvo renkamas partijos centro komiteto nariu. Atsiminimuose rašyta: „Pas mane rinkdavosi jaunesniųjų krikščionių demokratų ar jiems artimų žmonių būrelis. Būdavo skaitomi referatai, vedamos kūrybingos diskusijos pačiais aktualiausiais Lietuvos ir europinės santvarkos reikalais. Šalkauskį visuomet painformuodavau apie tas diskusijas, ir jis jomis gyvai domėjosi, o kartais pridėdavo savų pastabų“.

    1930 m. Kaune vykusiame Ateitininkų federacijos kongrese vyriausiasis vadas prof. S. Šalkauskis po trejų savo kadencijos metų naujuoju vadu pristatė prof. K. Pakštą. Šią kandidatūrą parėmė federacijos dvasios vadas prel. prof. Pranas Kuraitis ir tarybos pirmininkas Eduardas Turauskas. Po penkerių metų kongrese Telšiuose jis vienbalsiai buvo perrinktas antrai kadencijai. „Ateitis“, detaliai informuodama apie kongreso eigą, rašė, jog federacijos vadas prof. K. Pakštas pareiškė: „Visas šis sąjūdis turės siekti vieno tikslo: pasukti atsilikusios Lietuvos gyvenimo laikrodį šimtu metų į priekį. Ateitininkai mielai bendradarbiaus su visais, kurie tik panorės bendradarbiauti. Lenktynių jie nebijo, nes jos grūdina dideliems darbams“. „Rytas“ pažymėjo, kad vado kalba, reiškianti ne tik jo proto vaisius, bet ir širdies jausmus, negalėjo kongreso dalyvių nepagauti. Jie suprato, kad visų užsimojimų realizavimas daugiausia pareis nuo jų visų, ir karštai reiškė pritarimą jo planams.

    Profesorių karštai palaikė studentai ateitininkai, katalikų elitas „1936 m. Generacijos“ vardu, kuris 1938 m. savo kandidatą siūlė į valstybės prezidentus. Stiprus ramstis jam buvo ir prof. S. Šalkauskis, jo pusėje stojo ir panašią kovą vedęs, anot J. Ereto, moksliškasis džentelmenas prof. S. Kolupaila. Didelė atrama buvo vadinama neoficiali „Jakšto gatvės brolija“ – pasauliečiai, kunigai, profesoriai, studentai.

    Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje K. Pakšto iškelta planingos emigracijos, kolonizacijos, arba antrosios tėvynės, idėja, nors ir nepagrindinė jo minčių aruode, sukėlė bene daugiausia nesutarimų ir ginčų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daug Lietuvos šviesuolių prisiminė profesoriaus siūlymus, apgailestavo, kad tautininkų režimas neparodė politinės valios, neskyrė lėšų jiems įgyvendinti. Lietuvos Respublikos laikais kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stipresnė kolonija galėjo tapti rimta atrama daugumai naujųjų politinių emigrantų. K. Pakštas netgi buvo numatęs „Atsarginės“ Lietuvos įkūrimo fazes, kurios vyktų keturiais etapais, pavadintais mokyklų vardais. Pirmoji fazė – „pradžios mokykla“. Tai 25 šeimų kaimas su pradine mokykla ir koplyčia. Gyventojų skaičiui išaugus iki 3 000, prasidėtų antroji – „progimnazijos“ fazė. Plėtojantis pramonei, prekybai atsirastų savų laikraščių, susikurtų organizacijų. Trečiojoje, „gimnazijos“ fazėje kolonija padidėja iki 5 000 gyventojų. Tuomet iš kultūrinės autonomijos pereinama į teritorinę – savo valstybės kūrimą. Jos teisės priklausytų nuo susitarimo su britų valdžia. „Universitetą“ būtų galima pasiekti per kokius 25 metus. Gyventojų skaičius dėl emigrantų ir natūralaus prieaugio padidėtų iki 60 000. Tada būtų galima turėti plačias autonomines teises, universitetą.

    K. Pakštas savo planuose buvo numatęs patyrinėti Afrikos žemyną ir jame paieškoti tinkamos vietos „Atsarginei“ Lietuvai. Gavęs valdžios paramą, 1930 m. tyrinėjo Pietų Afrikos valstybių gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalbėjo įvairioms auditorijoms, visuomenei pateikė pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašė apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, tinka nuolatiniam europiečių gyvenimui, o palankios oro sąlygos leidžia žemdirbiams bent du kartus sėti ir pjauti, galvijus visus metus ganyti laukuose.

    Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kolonizacijos aspektu K. Pakštą domino Tanganika, Mingano teritorija Kvebeke, susidomėjimo vertomis jis vadino Australiją, Naująją Zelandiją, kai kurias Okeanijos salas, į Sibirą panašią, bet didelės ateities sulauksiančią Vakarų Kanadą. Pažymėtina, jog Madagaskaro sala, į kurią K. Pakštas neva norėjęs perkelti Lietuvą, jam neatrodė visiškai tinkama lietuvių kolonizacijai. Galbūt K. Pakšto idėjos žmonių atmintyje susilieja su kadaise girdėtomis Vinco Pietario mintimis. Praradęs viltį sulaukti caro valdžios nuolaidų, V. Pietaris aiškino, jog lietuviai, jei nori išlikti, privalo išsikelti iš geografiniu atžvilgiu nepatogios vietos į negyvenamus kraštus. Pasistatydinęs didžiulį povandeninį laivą, visą lietuvių tautą svajojo išgabenti arba į Madagaskarą, arba į Argentiną. A. Dambrauskui-Jakštui aiškino, jog ten klimatas panašus į Lietuvos, sėjami tie patys javai ir t. t. Užsidegęs tuo projektu, V. Pietaris pats norėjo imtis lietuvių delegavimo Argentinon misijos, ėmė mokytis ispanų kalbos. V. Pietario minčių aidai galėjo pasiekti ir K. Pakštą, tačiau jis niekada neplanavo į tuščius, negyvenamus kraštus iškelti visų Lietuvos gyventojų.

    1958 m. gegužę K. Pakštas praneša J. Keliuočiui, kad, kol senatvė visiškai neparklupdė, ketina atlikti „gal jau paskutinę sunkią kelionę“. Rengdamasis jai, 65-metis keliautojas pratinasi prie purvo ir lietaus – vyksta žvejoti lietingu metu, peršlampa. Birželio 16 d., prasidėjus atostogoms, iš Majamio išskrenda į Britų Hondūro sostinę Belizą, kur jo jau laukia du jauni bendraminčiai: aeronautikos inžinierius Pranas Baltakis ir mokytojas Aleksas Krapas. Devynias dienas trys lietuviai savarankiškai susipažįsta su britų kolonija, nuklysta net į visai atkampius miškus. Vėliau prof. K. Pakštas prisidėjo prie Teksaso zoologinės ekspedicijos, kurios tikslas – prigaudyti amfibinių ir kitokių nedidelių gyvūnų. Juos tiriant, būtų galima išsiaiškinti atlantinės pusės „tiltą“ tarp Meksikos ir Centrinės Amerikos.

    Kultūrinė-geografinė ekspedicija „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ lankėsi Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje. Britų Hondūras, arba dabartinis Belizas, buvo kaip centrinė ašis, pats A. Pakštas šią šalį pavadino atsargine Lietuva – „Dausuva“. Be abejo, pakeliui buvo aplankyti ir kiti garsūs objektai, kurie yra laikomi pasaulinio paveldo šedevrais. Ekspedicijos dalyviai susitiko su generalgubernatoriumi J. E. Colville N. Young. Belizo valstybė prezidento neturi, nes yra Tautų Sandraugos šalis. Belizo generalgubernatorius – tai savotiška balansuojanti figūra šios šalies politinėje sistemoje. Jau susitikimo pradžioje jis pabrėžė, kad neduoda jokių interviu, kurie galėtų būti interpretuojami vienaip ar kitaip, todėl jam svarbiausia išlikti bešališkam partinėse batalijose. Belizo generalgubernatorius ekspedicijos dalyviams pasirodė kaip žmogus, tiksliai besilaikantis Belizo Konstitucijos raidės ir dvasios. Jis šiame poste tarnauja šaliai jau daugiau kaip du dešimtmečius. Audiencijos metu ekspedicijos dalyvis Gitanas Nausėda papasakojo apie Lietuvos geopolitinę situaciją: „Belizo vadovui deramai pristatėme savo šalį, trumpai papasakodami jam ne tik apie garbingą Lietuvos istoriją ir Nepriklausomybės atkūrimą, bet ir dabarties iššūkius bei ekonomines ir politines tendencijas. Ypatingą dėmesį skyrėme kultūriniam abiejų šalių bendradarbiavimui. Bendruoju vardikliu čia tapo prof. Kazys Pakštas, kurio veikla sujungė šias, atrodytų, skirtingas ir viena nuo kitos geografiškai nutolusias valstybes. Prof. K. Pakštas prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius taip pat buvo susitikęs su tuometiniu Britų Hondūro generalgubernatoriumi ir kalbėjosi apie lietuvių kolonijų kūrimo šioje Centrinės Amerikos šalyje galimybes. Belizo generalgubernatoriui buvo žinoma ir garsaus mūsų fotografo Mariaus Jovaišos veikla bei išleistas fotografijų albumas apie Belizą“.

    Beveik valandą užtrukęs pokalbis neprailgo, kadangi generalgubernatoriaus asmenybė ekspedicijos dalyviams pasirodė toli pranokstanti vidutinio politiko standartą. Ne kiekvieną dieną sutiksi oficialiame poste mąstytoją, skiriantį savo laisvalaikį eiliavimui ir filosofiniams diskursams įvairiausiomis temomis. Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė Genovaitė Kynė jo ekscelencijai įteikė prof. Kazio Pakšto vardo medalį, kurį įsteigė Klaipėdos universiteto prof. Stasys Vaitekūnas. Šis medalis pirmą kartą įteiktas valstybės vadovui. Britų Hondūras (Belizas) tuomet palaikė ilgus metus prof. K. Pakšto puoselėtą idėją – įkurti atsarginę Lietuvą „Dausuvą“.

    Sąlyčio taškų suteikė taip pat malonus Vilniaus mažojo teatro įpareigojimas mums perduoti pasiūlymą apsilankyti šio teatro trupei Belize ir pristatyti populiarųjį spektaklį „Madagaskaras“, kuris supažindintų vietos publiką su neeilinio lietuvių mąstytojo, geografo prof. K. Pakšto asmenybe ir idėjomis. Kitas prašymas – tarpininkauti ieškant tinkamos personalijos atlikti Lietuvos garbės konsulo Belize pareigas. J. E. Collvillis N. Youngas pažadėjo supažindinti su šia iniciatyva šalies Užsienio reikalų ministeriją.

    Vienas iš svarbesnių ekspedicijos momentų buvo dalyvių apsilankymas Belizo universitete, kuriame buvo pristatyta Lietuva, papasakota apie ekspedicijos tikslus, prof. K. Pakšto atsarginės Lietuvos idėja. Belmopano universiteto dėstytojai susidomėjo mūsų pasiūlymu kurti bendrus projektus geografijos ir kitų gamtos mokslų srityje, taip pat dalyvauti aplinkosaugos ir ekologinės kaitos tyrimuose.

    Belizo universitetas dar jaunas, skaičiuoja tik penkioliktus veiklos metus. Dėl to labiausiai juos domino lietuvių mokslininkų ekspertinės žinios geografijos, istorijos srityse, kuriomis lietuviai galėtų pasidalyti su Belizo universiteto studentais. Lietuvos geografų draugijos viceprezidentė Genovaitė Kynė perdavė Belizo universiteto administracijai Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto raštą dėl bendradarbiavimo galimybių geografijos mokslų srityje.

    Melindos girios vietoje, kur prieš pusšimtį metų lankėsi prof. K. Pakštas, šiandien įrengtas stadionas. Šalia jo ekspedicijos dalyviai užkasė iš salų atsivežtą kriauklę, pavertę ją urną, su profesoriaus tėviškes žeme. Žiupsnelis smilčių atkeliavo ir iš Čikagos, nuo K. Pakšto kapo. Čia visi „K. Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ ekspedicijos dalyviai davė simbolinę priesaiką, kurią patvirtino savo parašais ir sugiedojo Tautinę giesmę. Tai buvo dar vienas prasmingas, visus ekspedicijos dalyvius vienijantis akcentas.

    Ekspedicija, norėdama geriau patirti prof. K. Pakšto įspūdžius, su vedliais leidosi į kelių dienų kelionę po džiungles. Tai pranoko visus lūkesčius, nes nakvynė palapinėse stūgaujant beždžionėms-staugūnėms ir kelionė urvu palei požeminę upę buvo tikras nuotykis. Vieną naktį džiunglių kalnuose gausiai palijus, kilo potvynis ir jis pakeitė ekspedicijos maršrutą. Baigėsi vanduo, maistas ir reikėjo kviesti gelbėtojus, tačiau tai išmokė keliautojus išgyventi ekstremaliomis sąlygomis džiunglėse. Jie pasijuto, tarsi „National Geographic“ televizijos laidos dalyviai. Ragavo termitų – jų skonis neypatingas, tačiau burnoje jie nelaksto. Vienos palmių rūšies ūglius galima valgyti, iš kitos lapų – pasidaryti skėtį pliaupiant liūčiai. Nukirtus lianą, galima atsigerti vandens, tačiau majų medis yra su spygliais ir jo geriau rankomis neliesti. Kai kuriuos grybus galima valgyti, tačiau tik vieną kartą, panašiai, kaip ir mūsų. Urvuose dalyviai aptiko senųjų majų kultūros pėdsakų, kurie iki šiol laukia archeologų tyrinėjimo.

    Kodėl prof. Kazys Pakštas net nesvarstė galimybės Lietuvai kolonizuotis Meksikoje ar Gvatemaloje, o rinkosi Belizą? Kolonizacijai netinkami tie kraštai, kuriuose yra didelių miestų, tankiai apgyvendinti, vyrauja europiečiai ar jų palikuonys, viena kalba, kultūra, religija, tradicijos. Kolonizacijai tinkami tie kraštai, kuriuose retai apgyvendinta, nėra didelių miestų, kur lietuvių kultūriniai elementai vyrautų ir šviestų, neatsidurtų svetimame šešėlyje. Tuometiniame Britų Hondūre, dabartiniame Belize, iki dabar gyventojų nedaug, jie gyvena nedidelėse gyvenvietėse, miesteliuose, vyrauja daugiakultūriškumas, tolerancija kitoms rasėms ir tautoms. Yra dideli žemės plotai, kuriuos būtų galima įdirbti, visus metus šiltas klimatas, politiškai stabili ir saugi valstybė.

    Savo laiškus iš 1958 m. ekspedicijos po Britų Hondūrą prof. Kazys Pakštas baigia: „Reikia susidomėjimo ir talkos. Be geros talkos šios rūšies sumanymai gali numirti dar negimę. Tad lauksiu talkos“. Tačiau talkos nebuvo sulaukta nei iš tuometės sovietinės Lietuvos valdžios, nei iš emigracijoje gyvenusių lietuvių. „Dausuva“ pasiliko dausose, bet ši idėja ir šiandien kaitina ne vieno vaizduotę – kaip būtų atsitikę, jeigu menonitų pavyzdžiu lietuviai vis dėlto būtų įkūrę Atsarginę Lietuvą? Kaip ji atrodytų dabar ir kokie tarpusavio ryšiai ją sietų su Lietuva? Apie tai galime tik paspėlioti, kaip istorikai spėlioja apie XVIII a. Povilo Ksavero Bžostovskio įkurtą Paulavos respubliką, kaip ji galėjo tapti mini valstybe valstybėje, panašia į Andorą, Monaką ar San Mariną.

    Ši kelionė dar kartą įrodė, kad pasaulis margas kaip genelis, tačiau visur žmonės yra panašūs, jeigu su jais elgiesi pagarbiai, tai ir jie atsako tuo pačiu. Iš prigimties visi žmonės yra geri, tik nepalankios aplinkybės – neturtas, skurdas, badas ir karai priverčia juos tapti blogais. ■

  • ATGAL
    Portugalija – šiurkšti, bet svetinga žemė
    PIRMYN
    Korupcijos liūne skęstanti futbolo valdžia žada pokyčius
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.