Iš kur atėjo ir kur link juda internetas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Iš kur atėjo ir kur link juda internetas

  • Data: 2010-11-01
    Autorius: Algirdas SAUDARGAS

    Kas yra internetas? Tai į tinklą sujungti kompiuteriai. Toks atsakymas visiškai tikslus ir teisingas, bet jis menkai tepadeda suprasti tai, kas jau tapo reiškiniu, užimančiu svarbią vietą žmonių bendravime ir žadančiu esmingai pakeisti visuomenės struktūrą. Klausti reikia kitaip: kaip atsitiko, kad į tinklą sujungti kompiuteriai tapo tuo visiems žinomu reiškiniu, kurį vadiname internetu? Juk kompiuteris buvo sukurtas skaičiavimui automatizuoti, o į tinklą jungiamasi tais pačiais būdais, kaip į mūsų namus ateina radijo, televizijos signalai ar telefono ryšys. Tik atsakę į šį klausimą, galėsime suprasti šiandienes interneto raidos tendencijas ir suvokti galimą jo raidą ateityje.

    A. Saudargas.M. Žilionytės nuotr.

    Kad interneto raidos prognozės nėra akivaizdžios, rodo šie du pavyzdžiai. Ray Kurzweilas, kurį turbūt reikėtų vadinti futurologu, savo labai populiariose knygose pranašauja, kad maždaug apie 2030 metus internete įvyks kokybinis šuolis, atsiras superintelektas, atveriantis žmonijai naują epochą. Trumpai tariant, interneto gelmėse gims garsioji Matrica. Tiesa, jis negąsdina apokaliptiniais scenarijais, o viliasi, kad šis superintelektas taikiai sugyvens su žmonėmis.

    Žymus katalonų sociologas Manuelis Castellsas, kurio trilogija apie informacinę visuomenę išversta į daugelį kalbų (tarp jų ir lietuvių), savo prieš dešimtmetį išleistoje įžvalgioje knygelėje, pavadintoje „Interneto galaktika“, kategoriškai atsisako bet kokių prognozių. Jis teigia, kad šiandien dar sunku susivokti dabartyje, o prognozuotojų metodologija jis visiškai nepasitiki. Iš tiesų M. Castellsas visiškai teisus, nes vienintelis pagrindas superintelektui gimti tėra primityvus skaičiavimas, kad interneto pajėgumas po dvidešimties metų prilygs žmogaus smegenų pajėgumui. Tai įdomus sutapimas, bet tik tiek.

    Taigi, vienintelis patikimas kelias, nors kiek įžvelgti ateities raidą, yra pamėginti perprasti šiandienos tendencijas. Tam naudinga pažvelgti į praeitį – kaip ir iš kur internetas atsirado. Pasidairykime dviem kryptimis. Įsijungę kompiuterį dažniausiai naudojame dvi panašias, nors esmingai skirtingas programas: tvarkyklę ir naršyklę. Pasekime, iš kur ir kodėl jos atsirado ir kur jos mus veda.

    Tvarkyklei interneto nereikia. Ja mes susitvarkome savo informaciją, kuri telpa mūsų asmeniniame kompiuteryje, nepriklausomai nuo to, ar jis stovi ant stalo, ar nešiojamas portfelyje, ar telpa delne. Kokią informaciją įkėlėme į kompiuterį, tokią ir turime. Kur ją padėjome, ten ir rasime.

    Kompiuteriu skaičiuojame labai retai, nebent to riekia mūsų profesijai. Bet pats kompiuteris skaičiuoja. Jis visuomet tik skaičiuoja, nes nieko daugiau nesugeba. Jo prigimtis beveik nepasikeitė nuo pačių pirmųjų kompiuterių atsiradimo. Mat kompiuteryje viskas surašyta nuliais ir vienetais.

    Greitai pradėjo aiškėti – viską galima suskaitmeninti. Ką tai reiškia? Nieko nauja, kad raides ir kitus simbolius galima užkoduoti. Jau seniai veikė telegrafas, naudojantis Morzės abėcėlę, – taškų ir brūkšnių kodą. Rašomųjų mašinėlių, kurias šiandien baigiame užmiršti, klaviatūra tučtuojau buvo pritaikyta kompiuteriui. Mažai pakitusia ja naudojamės ir šiandien. Televizoriai jau buvo išrasti, prašom, juose galima skaityti tekstą. Šiandieniniai monitoriai tapo ploni, lengvi, ryškūs, bet jie tebėra tęsinys tų pačių pirmųjų, prie kompiuterio prijungtų televizorių. Klaviatūra ir monitoriumi tiesiogiai naudojasi žmogus, todėl jų forma ir dydis nelabai ir turi keistis. Bet nulio ir vieneto arba, kaip sakoma informatikoje, bito materialus pavidalas keitėsi neįsivaizduojamu greičiu.

    Pirmųjų kompiuterių vieno bito įkūnijimas buvo elektroninė lempa, maždaug tokio dydžio kaip daugelio iš mūsų kišenėje tūnantis na, sakykim, vieno gigabaito talpos USB raktas. (Norintys gali pasipraktikuoti graikų kalbos priešdėlių vartojime ir susiskaičiuoti, kiek kartų sumažėjo vieno bito avataras.) Štai šia kryptimi poreikiai ir technikos progresas vijo vienas kitą be paliovos. Taip į kompiuterius pradėjo plūsti ne tik skaičiai, bet ir skaitmenizuoti tekstai, vaizdai, filmai ir visa tai, kas šiandien vadinama daugialype terpe (multimedia).

    Be bito materialaus sumažėjimo, mūsų temai svarbu, kad kompiuteris tapo asmeniniu kompiuteriu. 1977 metais, kai buvo sukurtas pirmasis tikrai asmeninis kompiuteris „Apple“, garsios amerikiečių kompiuterių gamintojos DEC vadovas tvirtino neįžvelgiąs jokio motyvo, kodėl žmogus norėtų namuose turėti kompiuterį. „Apple“ kūrėjai manė kitaip ir pajungė nenuilstantį skaičiuotoją informacijai tvarkyti. 1984 metais „Apple Macintosh“ jau buvo visiškai panašus į šiandieninį.

    Dabar pažvelkime į naršyklę. Jei neprijungsime kompiuterio prie interneto, ji atsisakys veikti. Jei ryšys veikia, naršykle galime sklaidyti informaciją, kurios nėra mūsų kompiuteryje. Be abejo, ta informacija yra kokiame nors kitame kompiuteryje, bet visa interneto esmė, kad mes nežinome ir net nesidomime, kur tas kompiuteris yra: kur nors netoliese ar už jūrų marių. Dar daugiau, skaitydami tekstą naršykle, mes randame, kad kai kurie žodžiai ar sakiniai yra aktyvūs. Pažymėję juos žymekliu ir spragtelėję pelyte, atverčiame kitą informacijos puslapį. Šiandien greičiai yra tokie, kad mes dažnai net nepastebime, kaip tie puslapiai vartosi ir mūsų visiškai nedomina, kad informacijos šaltinis gal šokinėja iš kontinento į kontinentą. Tai hipertekstas – informacijos tvarkymo principas, kuris internetą, kaip kompiuterių tinklą, pavertė tuo, kuo jis yra šiandien: pasauliniu voratinkliu www (angl. world wide web). Šį principą numatę kompiuterių specialistai jau seniai pasvajodavo apie tokią visą pasaulio informaciją apimančią sistemą, kuri būtų nuolat papildoma ir po kurią būtų galima laisvai naršyti. Tačiau tik 1990 metais anglų programuotojas Timas Bernersas-Lee, tuo metu dirbęs Ženevoje, CERN (ten pat, kur šiandien hadronų greitintuvas gaudo Higso bozoną), parašė programą, kuri galėjo paimti ir perduoti informaciją iš bet kurio prie interneto prijungto kompiuterio. Taip atsirado pirmoji naršyklė ir ši hipertekstu pagrįsta sistema, kuriai buvo lemta apimti visą pasaulį, buvo pavadinta pasauliniu voratinkliu www. T. Bernersas-Lee galėjo savo idėją įkūnyti, nes jau egzistavo internetas. Hipertekstinis pasaulinis voratinklis apraizgė internetą. Bernersas-Lee negavo pelno iš savo kūrinio, bet įgijo autoritetą ir šiandien tebėra pasaulinio voratinklio konsorciumo W3C vadovas ir prižiūri jo plėtrą. Verslas sekė iš paskos. Jau 1994 metais buvo sukurta pirmoji komercinė naršyklė „Netscape Navigator“, o po metų mums visiems pažįstamas „Microsoft“ pagaliau susivokė, kad egzistuoja internetas ir prie savo „Windows 95“ pridėjo daug kam pažįstamą „Internet Explorer“. Taigi toks internetas, kaip jį suvokiame šiandien, pradėjo sklisti po pasaulį ne taip jau seniai, prieš penkiolika metų. Jis sklido jau kaip hipertekstinis pasaulinis voratinklis www. Iki tol internetas vartotojams buvo suvokiamas tiktai kaip elektroninio pašto priemonė. Tačiau ankstesnė interneto, kaip kompiuterių tinklų tinklo, istorija taip pat įdomi ir pamokanti.

    Kompiuterių mažėjimą skatino ne tik patogumas, bet ir skaičiavimo greičio poreikis. Mažesni objektai turi mažesnę inerciją, o tai reiškia, kad  jų pokyčiai vyksta greičiau. Vėl teko keisti graikiškus priešdėlius: kilohercai, megahercai, gigahercai… Įdomu, kad pirmasis akstinas sujungti kompiuterius į tinklą buvo nepasotintas skaičiavimo greičio poreikis. Belaukiant greitesnio kompiuterio, galima į tinklą sujungti keliolika ir jie, vienu metu skaičiuodami, keliolika kartų greičiau atliks užduotį. Šaltojo karo įkarštyje 1958  metais JAV gynybos ministerija įkūrė Pažangių mokslo projektų agentūrą (ARPA), kurioje 1969 metais ir buvo sumanyta sutelkti pasklidusių centrų skaičiavimo pajėgumus į tinklą ARPANET. Taigi internetas jau atšventė penkiasdešimtmetį. Bet tada jis ir tebuvo tik kompiuterių tinklas, visiškai nepanašus į tai, kas jis yra dabar.

    Manuelis Castellsas teisingai tvirtina, kad internetas gimė neįtikėtinoje fundamentaliojo mokslo, karinių tyrimų ir liberalios kultūros sandūroje. Jei ne Šaltojo karo aplinkoje skirti didžiuliai finansiniai ištekliai, universitetinis mokslo elitas nebūtų buvęs pajėgus sutelkti intelektą tokiam sparčiam kompiuterių konstravimo, valdymo ir jų jungimo į tinklus darbui arba būtų tai padaręs daug vėliau. Tie patys profesoriai ir jų studentai, dirbdami pagal karinius užsakymus, o vėliau grįžę į universitetus, skleidė žinias ir įgūdžius. Kai 1983 metais karinė vadovybė atskyrė karinį kompiuterių tinklą nuo ARPANET, jis jau buvo parengtas plėtrai, jungiant tarpusavyje skirtingus tinklus, ir pervadintas į ARPA-INTERNET, kuris ir tapo būsimojo interneto stuburkauliu. Šį stuburkaulį sukūrė valstybinės įstaigos ir universitetai. Verslas tuomet šią sritį laikė esant per daug rizikinga ir atsisakė investuoti. Tai, ko gero, išgelbėjo internetą nuo didžiųjų korporacijų monopolio, kuris vargu ar būtų atvedęs prie pasaulinio laisvos informacijos tinklo. Šiame fone į sceną pakyla hakeriai

    Įdomu, kad pirmasis akstinas sujungti kompiuterius į tinklą buvo nepasaotintas skaičiavimo greičio poreikis. (M. Žilionytės nuotr.)

    Žiniasklaida gerokai iškreipė hakerio sąvoką. Kompiuterių įsilaužėliai yra krakeriai (angl. cracer), o ne hakeriai. Net krakeriai būna „geriečiai“ (white hat) ir „blogiečiai“ (black hat). Gerieji krakeriai, įsilaužę į kompiuterį, atranda saugumo sistemos spragas ir tuo padeda jas ištaisyti. Blogiečiai aišku teieško naudos sau. Hakeris yra programavimo meistras, virtuozas, kuris kuria programas ir sprendžia problemas savo malonumui, o ne siekdamas užsidirbti. Jis nevertina materialios naudos, bet labai vertina savo sumanumu užtarnautą kolegų pagarbą. Bet už viską labiau hakeriai vertina laisvę – informacijos laisvę. Internetas sujungė universitetuose pasklidusius hakerių būrelius į virtualią bendruomenę. Hakeriu gali tapti tiktai tuomet, kai savo viešai paskelbtais darbais nusipelnysi bendruomenės pripažinimą. Šiandien ši bendruomenė sudaro atvirojo kodo judėjimo branduolį. Čia atsiskleidžia kompiuterio, kaip skaičiuotojo, nekintanti esmė. Programavimas šiandien nėra vien matematinių formulių perkėlimas į kompiuterio komandas – tai kokių tik įmanoma veiksmų su įvairiausių pavidalų informacija pavertimas skaičiavimu, t. y. kompiuteriui įveikiamu uždaviniu. Programa rašoma žmogui (be abejo, specialistui) lengvai suvokiamais simboliais, o specialios programos, transliatoriai, tas prasmingas simbolių sekas paverčia nulių ir vienetų virtine. Iš šios mašinai skirtos nulių ir vienetų virtinės atkurti prasmingą programą yra nepaprastai sunkus ir varginantis, o kartais praktiškai neįmanomas darbas. Atvirojo kodo judėjimas reikalauja skelbti pradinį programos tekstą, kuris tampa visos bendruomenės tyrimų, bandymų ir tobulinimų objektu. Taip, tarpininkaujant internetui, sutelkiamas tūkstančių žmonių kolektyvinis intelektas. Šiandien tik ši santalka gali pretenduoti į „superintelekto“ vaidmenį. Jokių kitų gimstančios Matricos požymių kol kas nematyti.

  • ATGAL
    Nobelio premijos: prestižas ir jo užkulisiai
    PIRMYN
    Kaip valdysime valstybės turtą?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.