Įsisiūbuojantis sukilimas Sirijoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Įsisiūbuojantis sukilimas Sirijoje

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Justas Jacovskis

    Libijos sukilėlių tvirtovėje - Benghazi mieste - daugybė siriečių laikydami nacionalines vėliavas ir plakatus, nukreiptus prieš Sirijos vyriausybę, išreiškia paramą jų tėvynės Sirijos sukilimui. (AFP/GIANLUIGI GUERCIA/AFP/Scanpix nuotrauka)

    Per vadinamąjį „arabų pavasarį“ (virtinės Viduriniuose Rytuose vykusių visuomenės protestų, susirėmimų ir revoliucijų) pasikeitė valdžia Egipte ir Tunise, o Libijoje protestuotojai griauna paskutinius diktatoriškos valdžios įtvirtinimus. Tuo pačiu metu tebevyksta neramumai tokiose vals­tybėse kaip Sirija, Jemenas ir kitose. Po lemiamo revoliucijos persilaužimo Libijoje, viso pasaulio dėmesys nukry­po į Siriją. Sukilimas šioje šalyje kol kas vyksta intensyviausiai ir, pasak Jungtinių Tautų, pareikalavo daugiau nei 2200 gyvybių. yra nemažai ženklų, kad Sirijoje taip pat gali išsirutulioti revoliucija. didžiausias klausimas, ar ji taps sėkminga, ar bus brutaliai numal­šinta prezidentui Bašarui al-Assadui lojalių karinių pajėgų. Tai priklausys nuo daugybės vidinių ir išorinių veiks­nių. Sirijos istorija, socialinė ir religinė struktūra, vidaus ekonominė padėtis, tarptautinės diplomatijos įvykiai, prezi­dento, o iš kitos pusės, sukilėlių lyderių veiksmai; visi šie veiksniai turi lemia­mos įtakos įsiplieskiančio sukilimo sėkmei ar nesėkmei.

     Istorinė patirtis ir visuomenės struktūra

    Sirijoje nuo pat nepriklausomy­bės atgavimo 1946 metais buvo keturi valstybės perversmai (1949, 1954, 1963 ir 1966 m.) ir dar daugybė mėginimų tai įvykdyti. ypatinga buvo 1963 metų revoliucija, nes po jos į valdžią pateko politinės partijos Ba‘ath nariai. Vėliau, po trejų metų, įvyko dar vienas pervers­mas, kai tarpusavyje susipjovė tie patys Ba‘ath nariai. Nugalėjo radikalusis parti­jos sparnas. 1970 metais, po dar vienos, šį kartą aukų beveik nepareikalavusios, revoliucijos į valdžią atėjo Hafezas al-Assadas – dabartinio Sirijos prezidento Bašaro al-Assado tėvas. užėmęs valdžią, Hafezas al-Assadas nieko nelaukdamas sustiprino valstybės jėgos struktūras (kariuomenę, policiją ir saugumą). Pa­sitelkęs didžiulį saugumo agentų ir in­formatorių tinklą ir ėmęsis represijų, jis užtikrino Sirijoje savotišką stabilumą po metų metus trukusių revoliucijų ir ne­ramumų. Netrukus buvo įvestas lyderio kultas, vaizduojantis Sirijos prezidentą kaip nepaprastai išmintingą ir sumanų valdovą. Buvo intensyviai plėtojami ekonominiai ir kariniai ryšiai su tuomete Sovietų Sąjunga. Šalies ekonomika mo­dernizavosi ir plėtėsi. Tačiau nepaisant šių tendencijų, Sirijos visuomenė liko susiskaldžiusi, skurdi ir maištinga. Itin svarbus faktas , kad šalį valdanti Assadų šeima priklauso Sirijos etninei religinei mažumai – alavitams. Šiitai alavitai sudaro tik apie 10 proc. visų Sirijos gyventojų, o apie 80 proc. – musulmonai sunitai. Assadai į aukščiausius postus armijoje ir saugume paskyrė alavitus, o ekonominė ir civilinė valdžia iš esmės priklauso sunitams. Panaši situacija buvo ir Libijoje, kurioje Muamaras Kadafs ir jo parankiniai priklausė genčiai, kuri sudarė tik nedidelę dalį Libijos populia­cijos. Taigi didelis visuomenės susiskal­dymas yra palankus sukilėliams.

    I. Kasoulidesas (ELP nuotrauka)

    Istorinė šalies patirtis taip pat palanki sukilėlių tikslui palenkti į savo pusę kuo daugiau Sirijos valsty­bės gyventojų. Jau anksčiau minėtas Hafezas al-Assadas per savo valdymo laikotarpį buvo itin žiaurus sukilimų malšintojas. 1982 m. sukilimas Hamos mieste numalšintas itin brutaliai. Į miestą buvo pasiųsta 12 000 kareivių,  kuriuos rėmė tankai, aviacija ir artilerija. Mūšis mieste truko apie tris savaites, buvo sugriauta nemaža dalis senamies­čio ir žuvo daugiau kaip 10 000 miesto gyventojų (kai kuriais skaičiavimais, žuvusiųjų galėjo būti dvigubai ar net trigubai daugiau). Šių metų sukilime Hamos miestas vaidina nemažą vai­dmenį, taigi galima manyti, kad Sirijos gyventojai nepamiršo ankstesnių įvykių. Taip pat diktatūrinis Sirijos režimas nuo seno liūdnai garsėjo plačiai taikomais gyventojų persekiojimais ir kankinimais. Per keliasdešimt Ba‘ath partijos valdymo metų Sirijoje dingo arba buvo nužudyta daugybė politikų, dvasininkų, žurnalistų ir kitų žymesnių visuomenės veikė­jų, prieštaravusių valdžios vykdomai politikai. dabartinis Sirijos prezidentas Bašaras al-Assadas, būdamas brutalias represijas vykdžiusio Hafezo al-Assado sūnus, paveldėjo iš gyventojų neapykan­tą ir pagiežą dėl praeities įvykių ir prastų gyvenimo sąlygų.

     Ekonomikos būklė

    Ne tik vykdomos represijos, bet ir prasta ekonomikos būklė yra viena iš sukilėlių nepasitenkinimo priežasčių. Nuo 1960-ųjų Ba‘ath partijos atstovai vykdė socialistinę ekonominę politiką. Šalies ūkis ir dauguma stambių įmonių buvo nacionalizuotos. Istorija rodo, kad planinė ekonomika yra neefektyvi, Sirija šiuo aspektu nebuvo išimtis. Nuolati­nis valstybės kišimasis į ekonominius reikalus ne itin padėjo kelti žmonių gerovę. Sirija taip ir liko ekonomiškai ir socialiai atsilikusi šalis. Tai supratusi, valdžia nuo maždaug 2000-ųjų ėmėsi tam tikros ekonomikos liberalizavimo politikos. Buvo iš dalies privatizuotas bankų sektorius, šalyje pradėjo veik­ti keturi privatūs bankai. Žemės ūkis atidūrė privačiose rankose ir pamažu po ilgus metus trukusio valstybės kišimosi pradėjo atsigauti. Priešingai nei kaimy­ninės arabų valstybės, Sirija neturi itin didelių naftos atsargų, taigi didelių paja­mų iš parduodamų energetinių išteklių ji negauna. Taip pat šalyje prastai išplėtota energijos tiekimo infrastruktūra, trans­formatorinės ir elektrinės yra stipriai pasenusios ir vargiai sugeba užtikrinti nuolatinį energijos tiekimą Sirijos gy­ventojams. Nors neseniai imtasi priemo­nių padėčiai gerinti, elektrinių statymo projektai stringa, kadangi trūksta lėšų. Šiuo metu Sirijos bendrasis vidaus pro­duktas vienam gyventojui nesiekia nė 5000 dolerių, o ne tokios jau turtingos Lietuvos– jis siekia netoli 20 000 dolerių vienam gyventojui. dauguma Lietu­vos gyventojų mano, kad Lietuva yra neturtinga šalis (kas gana netoli tiesos), taigi galima tik įsivaizduoti, kaip gyvena sirai, gaudami keturis (!) kartus mažiau pajamų nei lietuviai.

    Galimas daiktas, kad Sirijos valdžia ėmėsi gaivinti šalies ekonomiką per vėlai. dėl dešimtmečius trukusių nepriteklių ir represijų išseko žmonių kantrybė. Ži­noma, žmonės bruzdėjo jau seniai, tačiau šių dienų sukilimas turi vieną itin svarbų technologinį sąjungininką – internetą. Kai interneto nebuvo, Sirijos valdžiai buvo gana paprasta užgniaužti daugumą informacijos kanalų. dabar sukilėliams prijaučiantys piliečiai, pasinaudoję inter­netu, gali nesunkiai susirasti informacijos apie nepavydėtiną savo šalies ekonominę ir socialinę būklę. Taip pat pasinaudoję internetiniais socialiniais tinklais (pvz., Twitter ar Facebook) sukilėliai gali daug lengviau organizuotis ir keistis informa­cija apie nesenus įvykius tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Ne veltui nau­dojimasis internetu Sirijos valdžios buvo smarkiai apribotas. Pavyzdžiui, žmonės gali tik užeiti į internetinius puslapius, tačiau negali jais naudotis.

    Kariuomenė

    Palyginti su Libija, Sirijos kariuo­menė kur kas stipresnė ir geriau gin­kluota. Ir priešingai nei Egipte, jos lyde­riai alavitai yra lojalūs (bent jau kol kas) prezidentui Bašarui al-Assadui. Šalies sausumos pajėgas sudaro daugiau kaip 200 000 žmonių ir dar 300 000 lieka rezerve. Taip pat kariuomenei priklauso apie 10 000 šarvuotos technikos vienetų, 6 000 artilerijos vienetų, iki 6 000 prieš­tankinių raketinių įtaisų, daugiau kaip 4 000 priešlėktuvinės raketinės gynybos vienetų ir daug kitų karinių priemonių. Šalies karinėje aviacijoje tarnauja 60 000 žmonių ir jai priklauso apie 500 reak­tyvinių naikintuvų. Taip pat visi aukš­čiausius postus kariuomenėje ir saugume užimantys žmonės yra alavitai, tačiau pagrindinę pėstininkų masę sudaro su­nitų šauktiniai. Žinoma, visiškai neaišku, kiek iš šios išvardytos ginkluotės valdžia galėtų nedelsdama panaudoti. dauguma kariuomenės ginkluotės yra sovietų lai­kų ir stipriai pasenusi. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Sirijos kariuomenė neteko atsarginių dalių šaltinio. Taigi nema­žai prastai prižiūrimų tankų ir lėktuvų paprasčiausiai nepajudėtų iš vietos.

    Sukilėliams tikintis pergalės, būtina į savo pusę patraukti kuo daugiau perbėgėlių iš Sirijos kariuomenės. Tai padaryti gal ir būtų įmanoma, tačiau neišvengiamai tektų suimti ar pašalinti nuo vadovavimo daugumą alavitų kari­ninkų ir generolų. dėl to neišvengiamai smuktų sukilėlių kareivių organiza­cijos ir vadovavimo kokybė, nes būtų prarasta kariuomenės „galva“ – kari­ninkų sluoksnis. Kitas svarbus faktas, kad Sirijos valdžia ankstesniais laikais padarė gudrų ir toliaregišką žingsnį. Šalies elitinės kariuomenės pajėgos yra sudarytos išimtinai iš alavitų. Šios pajėgos yra nelinkusios maištauti prieš alavitų valdantįjį režimą ir yra gerokai moderniau ginkluotos ir efektyviau organizuotos, taigi turinčios nemenką pranašumą prieš potencialiai maištauti linkusią reguliariąją kariuomenę. Kita vertus, kalbant apie ginkluotę, Sirijos maištininkai gana nesunkiai jos įsigytų kontrabandos būdu iš kitų šalia esan­čių valstybių. daugiausia iš Libano ir Irako, kuriuose pilna įvairios ginkluotės po neseniai vykusių karų ir sukilimų.

    Taip pat svarbus yra geografinis veiksnys. Sirijoje nėra daug kalnuotų ar miškingų vietovių, idealiai tinkan­čių partizaninę taktiką dažniausiai naudojantiems sukilėliams. didžiąją Sirijos teritorijos dalį sudaro dykumos. Būtent dykumoje valdančiojo režimo pajėgos gali maksimaliai išnaudoti turimą sunkiosios ginkluotės (tankų, aviacijos, artilerijos ir t. t.) pranašumą. Sukilėliams liktų tik miestai, kuriuose jie galėtų efektyviai priešintis. Tačiau Sirijos kariuomenė, turėdama užmiesčio teritorijų kontrolę, izoliuotų maištaujan­čius miestus vienus nuo kitų ir užimtų juos atskirai. Esant tokiam scenarijui, sukilėliai vargiai galėtų tikėtis sėkmės. Alternatyvus scenarijus būtų Vakarų valstybių karinės aviacijos įsikišimas. Tokiu atveju viskas apsiverstu aukštyn kojomis, dykumoje Sirijos kariuomenė niekaip negalėtų pasislėpti nuo triuški­nančių Vakarų aviacijos smūgių (kaip neseniai nutiko Muamaro Kadafo ka­riuomenei Libijoje). Taigi Ba‘ath partijos režimo kariuomenė lindėtų dar nesuki­lusiuose miestuose ir niekaip negalėtų atsiimti maištaujančiųjų.

    Tarptautinių veikėjų vaidmuo

    Tebesitęsiant neramumams ir Sirijos valdžiai tebenaudojant jėgą sukilimui malšinti, didėja spaudimas tiek iš tarptautinės bendruomenės, tiek iš individualių valstybių. Arabų lyga, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Isla­mo bendradarbiavimo organizacija, Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat pareikalavo nutraukti smurtą ir ėmėsi konkrečių žingsnių paveikti valdantįjį Sirijos režimą. Sirų valdžios atstovų ir valstybinių įmonių lėšos, esančios JAV teritorijoje, buvo įšaldytos, taip pat įves­tos ekonominės sankcijos.

    Turkijos valdžios atstovai reagavo į įvykius Sirijoje itin piktai. o jos minis­tras pirmininkas netgi pagrasino, kad, jeigu tęsis gyventojų skerdynės, Turkija nestovės šalia ir imsis priemonių (kokių konkrečiai nepaminėjo). Galimas daik­tas, kad tokia griežta Turkijos pozicija yra dėl kurdų tautinės mažumos. Sirijoje kurdai sudaro apie 7 proc. populiacijos ir daugiausia yra susitelkę prie šiauri­nės sienos su Turkija. Pačioje Turkijoje kurdai sudaro apie 10 milijonų šalies gyventojų. Turkai kovoja su kurdų naci­onalistais jau daugiau nei du dešimtme­čius, taigi baiminamasi, jog sukilimas neišplistų nuo Sirijos iki Turkijos.

    Rusija, kitaip nei dauguma tarptau­tinės bendruomenės, aktyviai palaiko Sirijos valdantįjį režimą. Gal todėl, kad Sirijos valdžia yra kone vienintelė drau­giškai nusiteikusi dėl Rusijos visame Vidurinių rytų regione. Nuvertus Ba-šarą al-Assadą, Rusija prarastų paskutinį likusį savo sąjungininką tame regione. dar viena Siriją palaikanti valstybė yra Iranas. Spėjama, kad Iranas tiekia Sirijos režimui ginkluotę ir teikia patarimus, kaip susidoroti su sukilimu. Irano val­džia, pati būdama represyvi savo gyven­tojų atžvilgiu, baiminasi, kad sėkmingas sukilimas netoliese esančioje Sirijoje gali paskatinti ir sukilimą pačiame Irane.

    Nepaisant kelių Sirijos dabartinę valdžią palaikančių valstybių, absoliuti dauguma pasaulio valstybių ir tarptauti­nių organizacijų smerkia Bašaro al-As-sado valdžią ir jos vykdomą represinę politiką. Neatmestina galimybė, kad intensyvėjant represijoms, į konfliktą įsikiš užsienio valstybių karinės oro pajėgos ir Sirijos valdančiajam režimui neiš­vengiamai ateis galas. Šiuo metu viskas priklauso nuo paties Bašaro al-Assado veiksmų. Jis pats yra itin keblioje padė­tyje. Iš vienos pusės, jeigu jis aktyviai neslopins sukilimo, maištautojai įgis vis daugiau drąsos ir sukilimas išplis į dau­gumą Sirijos miestų. Iš kitos pusės, jeigu jis sukilimą slopins pernelyg aktyviai ir brutaliai, galimas daiktas, įsikiš Vakarų oro pajėgos ir Bašaro al-Assado karinė mašina bus sumalta į miltus.

  • ATGAL
    Nuprasmintos politikos šešėlyje
    PIRMYN
    Chroniško bado grimasos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.