Iškalbingas akmenų tylėjimas | Apžvalga

Asmenraščiai

  • Iškalbingas akmenų tylėjimas

  • Data: 2012-05-15

    Gyvi šaltinių akmenys. Kęstučio D. Rimkevičiaus nuotrauka

    Jei akmenys galėtų kalbėti, kiek jie papasakotų… Jeigu tiktai galėtų – jie šaukte šauktų sviedžiami ir gailiai skųstųsi suspausti iš įniršio drebančiose rankose.

    Akmenys tyli. Netgi tada, kai tampa revoliucijos simboliu. Vis dėlto jų tyla iškalbinga. Tahriro aikštės akmenų perduota žinia apskriejo visą pasaulį, o arabų šalyse įsiliejo į bendrą laisvo žodžio ir išlaisvintų troškimų potvynį, savo galinga banga griaunantį tai, kas per ilgus Šiaurės Afrikos režimų dešimtmečius atrodė taip pastovu ir nepajudinama.

    Šio pakilimo priežastys įvairios – ekonominės, socialinės, politinės. Galima svarstyti ir ginčytis, nuo ko viskas prasidėjo. Visgi akmenų nebylus iškalbingumas, rodos, taip tiksliai apibūdina situaciją – ypač, jei prisimintume Šv. Rašto žodžius (įdomu, ar Korane yra panaši vieta): „Jei šitie tylės – akmenys šauks! (Lk 19, 40)“ Taigi, ilgus metus pasaulis tylėjo, nes regiono stabilumas (kaip tai primena Vakarų nuosgąstavimus dėl Sovietų sąjungos stabilumo 1989–1991 m.!), o ypač stabilios naftos kainos, buvo svarbiau. Dabar šekit – prabilus akmenims, naftos kainos ėmė kilti nemažiau nei protestuotojų įniršis ir grąsinasi pasaulinės krizės iškamuotoms ekonomikoms įvaryti dar vieną depresiją.

    Įdomu, kad revoliucijos Afrikoje (kaip, beje, ir ne tokie seni įvykiai mūsų pašonėje, Baltarusijoje) akivaizdžiai parodė svarbų faktą, apibūdinantį šiuolaikinių visuomenių realybę. Tas faktas neliko nepastebėtas geopolitikos apžvalgininkų, kurie sukilimą Egipte iš „akmenų“ perkrikštijo į „Facebook‘o“ revoliuciją. Iš tiesų šiandien, kai šiuolaikinės informacinės technologijos vystosi didžiuliais tempais, prabilti tapo kur kas lengviau. Visą pasaulį apraizgę socialiniai tinklai iš pramoginio „for fun“ reiškinio virto galingais informacijos sklaidos kanalais, gebančiais telkti visuomenes.

    Liertuvos ambasadorius Egipte Dainius Junevičius „Apžvalgai“ teigė: „Dabartiniai įvykiai Egipte, galbūt ir kitose arabų šalyse primena Rytų Europos valstybių išsivadavimą prieš du dešimtmečius.“ Iš tikrųjų stebėdami įvykius arabų valstybėse, mes taip pat turime ką prisiminti ir apsvarstyti. Pavyzdžiui, kas atliko vaidmenį to gyvojo akmens, išjudėjusio ir taip sugriovusio didžiosios „blogio imperijos“ pilį. Gal buvo ne vienas toks jundintojas. Gal buvo ir tokių, kurie norėjo užčiaupti prabilusius, kad tik būtų išlaikytas stabilumas… Tačiau „nenuoramos“ lietuviai netylėjo, šaukėsi Laisvės – ir griuvo sienos, aižėjo imperijos pamatai.

    Šiandien esame laisvi ir iš praeities semdami styprybę suvokiame, kad laisvės pamatas ne iš bet kokių akmenų suręstas. Lietuvos partizanai, akmenėliais nugulę pamiškėse, ar tokios kertinės mūsų valstybės asmenybės, kaip prezidentas Aleksandras Stulginskis, – tai pagrindas, ant kurio laikosi šiandienos Nepriklausomybė. Visą sovietmetį įvairių statytojų ir griovėjų versti į šalį, jie kertiniais pasidarė. Privalu tai atminti.

    Laisvės dešimtmečiai išmokė mus keliauti, atsiverti pasauliui. Dabar galime nuvykti – nors ir į Afriką. Tai „Apžvalgos“ skaitytojams patvirtina Aušros ir Monikos pasakojimas apie kelionę į Madagaskarą. Apskritai pastaruoju metu lietuviams pamėgus maišytis po pasaulį, tampa akivaizdu, kad nesame suakmenėję ar apsamanoję.

    Ir akmuo mums nuo senovės šventas ne todėl, kad tėviškės sodyboje žymi pasaulio centrą, o todėl, kad jo tyla iškalbinga. Jei tik mokame klausytis.

    „Apžvalga“, 2011 m. vasaris, nr. 2 (18) (499)

  • ATGAL
    Sausio sesija
    PIRMYN
    Ar emigruosime namo?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.