Islamiškojo terorizmo pamokos: atsakomybė yra dvipusė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Islamiškojo terorizmo pamokos: atsakomybė yra dvipusė

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Dalius Čekuolis (Nuotrauka iš asmeninio D.Čekuolio archyvo)

    Kova su islamiškuoju ekstremizmu, kaip parodė neseni įvykiai Prancūzijoje, verčia Europos ir pasaulio šalis bei organizacijas ieškoti vieningų būdų pažaboti šį pavojingą reiškinį. Kita vertus, teroristų išpuoliai verčia galvoti apie juos sukeliančias priežastis, taip pat ir apie žodžio laisve besinaudojančios žiniasklaidos atsakomybę. Išskirtinį interviu „Apžvalgai“ sutiko duoti Lietuvos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje Dalius ČEKUOLIS.

    Kaip pasireiškia įtampa tarp musulmonų ir krikščionių, tarp imigrantų ir kitų prancūzų po įvykių Paryžiuje?

    Prancūzija yra pasaulietinė respublika, kuri dar 1905 m. priėmė įstatymą dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Pagal šį įstatymą buvo suformuotas šiandienos valstybės valdymo ir funkcionavimo modelis, o šalies piliečiai yra identifikuojami kaip prancūzai, o ne kaip vienos ar kitos religijos išpažinėjai. Prancūzijoje nėra tautinių mažumų – yra tik „grande nation“ t.y. „didžioji tauta“, sudaryta iš įvairios kilmės, rasės bei skirtingas religijas išpažįstančių piliečių. Kitaip tariant, pilietybės ir tautybės sąvokos prancūzų sąmonėje apibūdina tą patį reiškinį.

    Todėl tiksliau būtų teigti, jog šiandienos Prancūzijoje konfrontacija, visų pirma, vyksta ne tarp musulmonų ir krikščionių, o tarp vertybių ir kraštutiniojo islamo. Tai nėra masinis reiškinys, nes apskritai skirtingų religijų ir tautybių gyventojai Prancūzijoje sugyvena gerai. Šią tezę puikiai iliustruoja konkretus pastarųjų metų įvykis – masinis žmonių solidarumo maršas, palaikantis tarpusavio toleranciją ir pilietinį solidarumą, įvykęs po teroro akto satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje. Islamistų aukomis tapo žodžio ir spaudos laisve besivadovavę žurnalistai, kurių veiksmų legitimumą, beje, buvo patvirtinę ir prieš kelerius metus vykę teismo procesai (pvz., 2012 m. minėtas savaitraštis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už pranašo Mahometo karikatūrų išspausdinimą – byla baigėsi atsakovo naudai). Tuo tarpu radikaliojo islamo šalininkai satyrinius Mahometo piešinius traktuoja kaip šventvagystę, pasityčiojimą iš islamo religijos.

    Radikalusis islamas Prancūzijoje konfrontuoja ir su bendruomenėmis, pvz. žydų, kurių šioje šalyje yra daugiausia Europoje – apie 600 tūkstančių žmonių. Viena iš pagrindinių šio reiškinio priežasčių yra paaštrėję santykiai tarp Izraelio ir Palestinos. Prisiminkime prieš keletą savaičių Paryžiuje ir jo regione įvykdytus teroro aktus, kurių metu islamistai sąmoningai pasirinko košerinio maisto parduotuvę bei nužudė 4 žydus. Taip pat 2012 m. šalies pietvakariuose įsikūrusio Tulūzos miesto įvykius, kuomet islamistas M. Merahas įvykdė teroro aktą žydų mokykloje, nusinešusį 4 gyvybes.

    Prancūzija visada  buvo viena iš populiariausių emigracijos krypčių. Tai lėmė šalies geografinė padėtis, ekonominis išsivystymas, prancūzų kalbos paplitimas pasaulyje, glaudūs šalies ryšiai su buvusiomis kolonijomis. Šiandienos kontekste Prancūzija išlieka vienu iš populiariausių traukos centrų, į kurį kasmet atvyksta daugybė žmonių iš viso pasaulio. Greta legalių atvykėlių  paminėtini ir atvykėliai iš valstybių, nusiaubtų karo, stichinių nelaimių, skurdo. Jų patekimas į Prancūziją ne visada yra teisėtas. Tokie žmonės telkiasi atskiruose Prancūzijos miestuose. Kaip konkretų pavyzdį būtų galima paminėti šalies šiaurėje įsikūrusį Kalė miestą-uostą, kuriame yra didžiausia emigrantų iš Afrikos koncentracija. Po Arabų pavasario, taip pat vykstant neramumams Sirijoje ir kitose Levanto šalyse, nelegalių imigrantų srautai į Prancūziją išaugo kone dvigubai – specialiosios tarnybos ir pabėgėlių centrai susiduria su rimtais iššūkiais.

    Prancūzijos vyriausybė ir politikai skiria daug dėmesio aktualiems imigracijos klausimams. Po Paryžiuje įvykdytų teroro aktų, islamizacijos, o taip pat augant imigrantų srautui, akivaizdu, kad minėtos temos bus vienos iš svarbiausių 2017 m. numatytų prezidentinių rinkimų debatuose, o kandidatų pozicijos vienu ar kitu klausimu turės svarbų svorį rinkimų rezultatams.

    Terorą mes smerkiame, bet ar egzistuoja žodžio laisvės ribos? Kaip dabar jos traktuojamos Prancūzijoje?

    Prancūzijos visuomenė, politikai bei žiniasklaidos atstovai be išlygų smerkia prieš šalies žurnalistus, žydus ir policijos pareigūnus įvykdytą teroro aktą, tačiau žodžio ir spaudos laisvės klausimu yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vienoje pusėje – „Aš esu Charlie“ šalininkai, besilaikantys nuomonės, jog spaudos ir žodžio laisvė yra nekvestionuojama respublikos vertybė ir demokratijos pamatas, ir čia negali būti jokių kompromisų. Pastarieji teigia, jog savaitraštis „Charlie Hebdo“ tiesiog naudojosi Konstitucijos ir įstatymų suteikta žodžio laisve, o jame spausdinamose karikatūrose nebuvo taikomasi į konkrečią etninę ar religinę grupę. Juk savaitraščio karikatūrose yra vaizduojamas ne tik pranašas Mahometas, bet ir, pavyzdžiui, krikščionims šventos religinės figūros – Mergelė Marija ar Jėzus Kristus.

    Tuo tarpu jiems oponuojanti Prancūzijos visuomenės dalis, kurios didžiąją dalį sudaro musulmonai, besijaučiantys įžeisti, jų vertinimu, dėl islamo religijai nepagarbių „Charlie Hebdo“ karikatūrų, ir krikščionys, pasipiktinę dėl jų šventųjų vaizdavimo, laikosi nuomonės, kad žodžio laisvė neturi tapti purvo drabstymo ar didesnio tiražo siekimo įrankiais. Pastarieji po įvykių neretai skundėsi dėl savo pozicijos užsitraukę daugumos nemalonę, kuri, esą, laikosi principo „kas ne su mumis, tas prieš mus“, taigi, patys pamina žodžio laisvės principus.

    Savaime iškalbingas faktas dėl žodžio laisvės traktavimo Prancūzijoje yra po savaitės nuo teroristinių aktų įvykdymo pasirodęs „Charlie Hebdo“ numeris, ant savo viršelio vėl išspausdinęs pranašo Mahometo karikatūrą – pastarasis vaizduojamas verkiantis bei laikantis užrašą „Je suis Charlie“ (Aš esu Charlie), o antraštė skelbia „Viskas atleista“.

    Koks susipriešinimas gresia Vakarams tarp dviejų religijų ir kaip Prancūzija jį spręs?

    Kaip jau minėjau, priešpriešos epicentre visų pirma yra ne krikščionių ir musulmonų religijos, o ideologijos – pasaulietinė politika (vadinamasis laicizmas) ir islamistinis fanatizmas. Šiam esminiam momentui pabrėžti Prancūzijoje yra skiriamas ypatingas dėmesys. Šalies premjero Manuelio Vallso žodžiais, „Prancūzija yra paskelbusi karą terorizmui, džihadizmui ir radikaliajam islamizmui“, bet ne „islamui ir musulmonams“, kurių išpažįstamas tikėjimas yra „antroji Prancūzijos religija“.

    Prancūzijos Vyriausybė į teroro išpuolius reagavo itin greitai – nepraėjus nė savaitei nuo žudynių košerinio maisto parduotuvėje, ji paskelbė konkretų kovos su radikaliuoju islamizmu, džihadizmu ir terorizmu planą. Jo „sunkioji artilerija“ – nacionalinės už terorizmo nusikaltimus teistų ar įtariamų asmenų duomenų bazės sukūrimas, įstatymo, numatančio žvalgybos galių išplėtimą, priėmimas, Vidaus saugumo generalinei direkcijai priklausančių struktūrų darbuotojų skaičiaus padidinimas. Prancūzijoje taipogi numatoma sukurti oro keliu už Šengeno erdvės ribų keliaujančių keleivių duomenų bazę. Po teroristinių išpuolių Paryžiuje susitikę vidaus reikalų ministrai iš kelių ES narių, JAV ir Kanados nutarė imtis kuo skubesnių veiksmų, kovojant prieš islamistus, tarp kurių – visos ES keleivių duomenų bazės sukūrimas.

    Į Prancūzijos nacionalinį kovos su radikaliuoju islamizmu arsenalą bus įtrauktas ir dekretas, papildysiantis 2014 m. lapkritį priimtą antiteroristinį įstatymą, kuris reglamentuos draudimo išvykti iš šalies (Prancūzijos piliečiams) ar atvykti į šalį (užsieniečiams) sąlygas bei jų vykdymą. Ypatingą dėmesį M. Vallso vadovaujama kairiųjų Vyriausybė numato skirti šalies kalėjimams (nepatvirtintais duomenimis, apie 60% Prancūzijos kalinių yra musulmonai), kurie šiandien yra tapę radikaliojo islamo kalve, visų pirma – dėl respublikos paruoštų islamo dvasininkų, kurių vietą užpildo apsišaukėliai islamistai, trūkumo. Taipogi susiduriama su radikalizacijos apraiškų stebėjimo įkalinimo įstaigose problema, nes šios įstaigos yra perpildytos, o personalo priežiūrai trūksta. Siekiant atskirti radikaliausius islamistus nuo kitų kalinių bei tokiu būdu užkirsti kelią radikalų skleidžiamai propagandai, kalėjimuose numatoma įrengti specialiąsias kameras bei jų blokus (ši praktika jau yra eksperimentuojama viename iš didžiausių šalies kalėjimų), taip pat yra planuojami specialūs imamų ir kapelionų apmokymai.

    Viena iš svarbiausių antiteroristinio-antiislamistinio projekto dalių – jaunimo, tapusio radikaliųjų islamistų taikiniu nr. 1, ypač – socialinių tinklų ir interneto dėka, radikalizacijos prevencijos vykdymas bei stebėsena, išplečiant Nepilnamečių teisinės apsaugos direkcijos kompetencijos ribas. Šalies mokyklose ypatingą dėmesį planuojama skirti patriotizmo ir respublikos idėjų bei vertybių skiepijimo programai. Pabrėžiama, jog būtent mokyklose yra formuojama jaunosios kartos pilietinė savimonė, kuri neabejotinai vaidins ateityje lemiamą vaidmenį Prancūzijoje. Taipogi numatoma padidinti socialiniams darbuotojams, asociacijoms ir pan. struktūroms, tiesiogiai dirbančiomis su probleminėmis visuomenės grupėmis, skiriamą biudžetą, siekiant didesnio jų darbo efektyvumo.

    Pasaulis solidarus kovoje su terorizmu: kodėl tai pasireiškia tik eisenomis, demonstracijomis, protestais, o ne konkrečiais veiksmais?

    Prancūzija kaip tik yra viena iš aktyviausių šalių kovoje su terorizmu, tiek ES, tiek pasauliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, ji vaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų 2013 m. Servalio karinėje operacijoje Malyje, užkirtusioje kelią islamistų atėjimui į valdžią. Tais pačiais 2013 metais Prancūzija aktyviai dalyvavo panašaus pobūdžio Sangario operacijoje Centrinės Afrikos Respublikoje, į savo buvusią koloniją su JT Saugumo Tarybos pritarimu pasiųsdama tūkstančius prancūzų karių, siekiant sustabdyti musulmonų ir krikščionių bendruomenių ginkluotas kovas bei genocidą. Dėl savo dalyvavimo minėtose operacijose Prancūzija pačių šalies žurnalistų buvo pakrikštyta „Afrikos sanitare“.

    Be to, būtent Prancūzija inicijavo 2014 m. vykusią konferenciją dėl saugumo Irake ir kovos su džihadistų judėjimu „Islamo valstybė“. Šalies vadovas François Hollande‘as nesyk yra viešai pabrėžęs, jog kovoje su gerai struktūruota, nemažais finansiniais ištekliais ir moderniausiais ginklais apsirūpinusia „Islamo valstybe“ tarptautinė bendruomenė turi vadovautis aiškiai nustatyta bendra strategija. Jis nešykštėjo kritikos žodžių tarptautinei bendruomenei, teigdamas, jog jeigu šioji Sirijos konflikto pradžioje būtų ėmusis atitinkamų veiksmų perėjimui užtikrinti, dabartinė „Islamo valstybė“ apkritai nebūtų susikūrusi. Prancūzija teikia pagalbą Sirijos opozicijai ir kurdams, besikaunantiems su islamo ekstremistais Irako šiaurėje. Nacionalinėje Asamblėjoje ir Senate buvo beveik vienbalsiai pritarta prieš keturis mėnesius pradėtų oro atakų prieš „Islamo valstybę“ Irake pratęsimui. Prancūzijos poziciją mobilizacijos prieš terorizmą klausimu geriausiai atspindi šalies premjero M. Vallso pareiškimas: „Prancūzija deda dideles pastangas. Tai bendros Europos pastangos, kurios mums brangiai kainuos. Europos solidarumas turi būti jaučiamas ne tik gatvėse, bet ir ES biudžetuose“. Jam antrina užsienio reikalų ministras Laurent‘as Fabius, pareiškęs, jog Prancūzija negali viena pati išspręsti gilių istorines ir kultūrines šaknis turinčių konfliktų Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose,  o jos kariuomenė „negali būti visur“. Tad reikalingas bendras koordinuotas, kuo platesnis tarptautinės bendruomenės atsakas į tarptautinio terorizmo grėsmę.

    Ar galime prognozuoti tautinių ir religinių mažumų sugyvenimo lygį Lietuvoje? Ko galime pasimokyti iš įvykių Paryžiuje?

    Kaip rodo paskutiniai įvykiai Prancūzijoje, turime  dėti visas pastangas, kad apsaugotume savo piliečius nuo panašaus pobūdžio pavojų. Nepaisant kultūrinių, religinių ir tautinių skirtumų,  žmonių tarpusavio ryšiai turi būti grįsti draugiškumo ir  savitarpio pagalbos dvasia, o tai būtų stipriausias atsakas į ekstremizmo sėjamą religinę nesantaiką ir tautinį nepakantumą. Efektyviai veikti prieš terorizmą galime, tik gerai suvokę, jog tai nėra vien nacionalinė, o globali problema. Juolab, kad esame ES bei NATO ir kartu su kitomis narėmis solidariai dalijamės tiek pasiekimais, tiek kova su grėsmėmis.

  • ATGAL
    Charlie Hebdo: žodžio laisvės ribos
    PIRMYN
    Charlie Hebdo ir žodžio laisvė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.