Išmokime girdėti jaunų žmonių svajones | Apžvalga

Įžvalgos

  • Išmokime girdėti jaunų žmonių svajones

  • Data: 2013-02-26
    Autorius: Kalbino Vytautas Keršanskas

    LMP dalyviai bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Sausio 13-osios aukoms atminti Nuotrauka iš Gabijos Gaučytės asmeninio archyvo

    Pilietinis aktyvumas – neatsiejama moderniosios demokratijos dalis. Lietuvoje tai dar tik bręstanti sritis, susidurianti su posovietinei erdvei būdingomis problemomis, negatyviu požiūriu ar net pavydumu. Su tuo susiduria ir jauni žmonės: neretai jų nuomonė nelaikoma lygiaverte, jų iniciatyvos – rimtomis, jų norai – realiais. Dėl šios priežasties buvo sukurta moksleiviams jau tryliktus metus atstovaujanti institucija – Lietuvos mokinių parlamentas (LMP). Sausio mėnesį jau VII kadencijai susirinkęs parlamentas ir toliau sieks užtikrinti stipresnį jaunų žmonių balsą ir parodys, kad jaunimas nori kurti savo ateities Lietuvą. Apie piliečių aktyvumą, jaunimo problemas ir patį parlamentą „Apžvalga“ kalbėjosi su Pilietinių iniciatyvų centro vadovu, vienu iš LMP iniciatorių Girvydu Duobliu, Pilietinių iniciatyvų centro projektų koordinatore ir I LMP kadencijos nare Sigita Karpenkaite, V Lietuvos moksleivių parlamento pirmininku Simonu STANKUMI ir naujausio, VII LMP nare Gabija Gaučyte.

    Pradėkime nuo platesnio konteksto – pilietinio dalyvavimo. Kokia šiandien piliečių iniciatyvumo ir dalyvavimo valstybės valdyme padėtis? Ar ji kinta?

    Girvydas Duoblys: Manau, kad situacija nėra labai gera. Aišku, ji kur kas geresnė nei kokiais 1990-aisias, tačiau tai, ką matome šiandien, yra amorfiškas pilietinis dalyvavimas. Nėra bendro veikimo, visuomenė, o ypač jaunimas sluoksniuojasi ir individualizuojasi. Pilietiniai judėjimai šiandien blyksteli ir užgesta, o jeigu jie tampa kažkuo didesniu, paprastai būna keisti ir siekiantys egoistinių tikslų. Todėl situaciją vertinčiau gana kritiškai.

    Pilietinis ir politinis sąmoningumas nekyla iš niekur – jis turi būti išugdomas. Tai gali būti įdiegta tėvų, mokyklos ar kitos jaunuolį supančios aplinkos. Kur slypi ta šiandien persekiojanti pasyvumo problema?

    Sigita Karpenkaitė: Pirmiausiai pažymėčiau, kad pilietinis iniciatyvumas ir veikimas yra devalvuotas. Kai kalbi tokiomis sąvokomis kaip pilietiškumas, pilietinė iniciatyva ar projektas, supranti, kad jų geriau išvis nevartoti, nes tikroji jų reikšmė visuomenėje yra nesuprantama. Todėl vykdoma veikla ir projektai leidžia, viena vertus, suprasti, kaip viskas veikia, kur tavo interesams gali būti atstovaujama arba ne, kita vertus, susipažinęs bandai susisiaurinti sritį arba net trauktis nuo pilietinės iniciatyvos, kuri visuomenėje kelia neigiamas emocijas. Šis negatyvumas atgraso nuo noro veikti ir pilietinė iniciatyva tampa mažų mažiausiai nepatraukli.

    Tad negatyvus nusistatymas pilietinių iniciatyvų atžvilgiu yra vienas veiksnys. Kitas galbūt galėtų būti ir pačių žmonių, taip pat ir jaunimo ar moksleivių, pasyvumas. Gabija, kokia vyraujanti nuomonė tarp tavo bendraamžių? Štai, pavyzdžiui, pasakai jiems, kad rytoj vyks jaunimo protestas dėl neskaidrių rinkimų. Jiems tai įdomu ar ne, prisijungs ar praleis?

    Gabija Gaučytė: Kiek man teko susidurti, dauguma bendraamžių laikosi nuomonės, kad nieko vis tiek nepavyks pakeisti, jaunimas yra tam neįgalus, todėl ir įvairias iniciatyvas, kad ir patį LMP, jie laiko beviltiškomis pastangomis kažką pasiekti ir net laiko gaišimu.

    Simonas Stankus: Išties svarbus ir dar vienas aspektas. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje – dabar yra itin didelis nevyriausybinių organizacijų (NVO) pasirinkimas. Jeigu anksčiau pasakydavai, kad priklausai LMP ar užsiimi kokia kita veikla NVO, atrodydavai kaip iš kito pasaulio. Dabar tai nebesukelia tokių emocijų, nes atsirado labai daug įvairių veiklų. Negana to, nuėjęs į darbo pokalbį ir pasakęs, kad buvai LMP pirmininkas, gali susilaukti net pajuokos: „visi jūs dabar veiklūs, visi – organizacijų vadovai“. Tad nelabai džiugina ne tik pasyvus, bet ir negatyvus požiūris į įvairias iniciatyvas, neva tai nieko negali pakeisti ir yra tapę tik mados reikalu.

    S. K.: Aš dalyvavau pirmojo LMP veikloje, tad tuometiniai mano bendraamžiai moksleiviai dabar jau yra trisdešimtmečiai ir yra išplėtoję verslus ar panašias veiklas. Kas svarbu LMP rate, tai nešama žinia – mes mylime Lietuvą. Dalyvavę ir dalyvaujantys parlamento veikloje sako, kad mums rūpi, kas vyksta Seime, kokie sprendimai priimami ir kur  juda valstybė. Tačiau taip pat pajunti, kad dažnai valstybinėse institucijose priimant sprendimus ta valstybinė idėja kažkur dingsta: atėjusi nauja Seimo kadencija pareiškia, kad viskas prieš tai buvo daryta blogai ir viską reikia pakeisti. Taip nebūna, todėl pasigendu atskyrimo, kas daryta gerai, o kas blogai. Man neatrodo patraukli ir piketo forma, nes dažnai ji absoliutina, jog viskas blogai.

    G. D.: Lietuva yra labai susiskaidžiusi į interesų grupes. Todėl, pavyzdžiui, jeigu jaunimas išeitų į gatves, viešojoje erdvėje jis būtų suplėšytas į gabalus, nes daliai tos idėjos būtų priimtinos, o kitai – ne. Tai skaudi tiesa. Tad susidaro situacija, kai tik maža grupė žmonių Lietuvoje siekia esmės – gero rezultato valstybei ir jos žmonėms. Tos negatyvios interesų grupės labai stabdo pilietines iniciatyvas.

    Iš darbo praktikos matau, kaip neefektyviai ir bergždžiai dažnai naudojami europiniai pinigai. Pinigai, tapdami tikslu savaime, iš tiesų yra tas tikrasis šėtonas. Rezultatai tampa nebereikalingi, svarbiausia, drįsčiau pavadinti, popierinis teisingumas – dokumentus užpildei teisingai, atsiskaitei, o kokį rezultatą pasiekei, ką gero padarei – nebesvarbu.

    Simono pavyzdys „jūs visi veiklūs“ bei Girvydo „popierinis teisingumas ir rezultatyvumas“ iš tiesų kalba apie tą patį. Šiandien vis dažnėja situacija, kai jaunimas prisijungia prie dalyvavimo kokioje nors jau sukurtoje struktūroje, turinčioje kasmetinius renginius, ir tuo pasitenkina. Jie nieko naujo nesiūlo, tiesiog būna ir galvoja, kad gali vadintis „veikliu jaunimu“, nes priklauso organizacijai. Galbūt iš to ir kyla toks įspūdis, kad „visi jūs veiklūs, bet nieko nedarote“?

    G. G.: Iš tikro, tai tiesa. Įspūdis, kad jaunimas tik susirenka ir nieko nedaro, leidžia daugeliui nepagrįstai kritiškai vertinti tas organizacijas. Kai aš patekau į LMP, manęs pradėjo klausinėti, ką parlamentas daro, ką sprendžia, kodėl to reikia. Paskutinis klausimas būna – kokie to rezultatai, kas iš to. Ir patys sau atsako – kadangi jūs nieko nepasiekiate, tai vadinasi nieko ir neveikiate. Tai tas pats negatyvus požiūris į viską, apie tai jau kalbėjome.

    G. D.: Yra puikiai čia tinkantis anekdotas: stovi du policininkai ir prie jų prieina užsienietis. Klausia angliškai, policininkai sako „nesuprantam“. Klausia vokiškai. Nesuprantam. Klausia prancūziškai. Nesuprantam. Klausia lenkiškai. Nesuprantam. Užsienietis nusispjauna, nueina į šoną, o policininkai sako vienas kitam: „matei koks kietas, kiek kalbų moka!“ O kitas atsako: „kas iš to?“

    Tai, ką sako Gabija, dažna problema. Gali eiti, daryti, verstis per galvą, o žmonės, kurie patys nieko nedaro, tau sakys – kas iš to?

    S. K.: Aš etikečių taip greitai nedėčiau. Štai neseniai nutiko vienas įvykis. Norėjau įgyvendinti vieną meno projektą, net skyriau jam šiokį tokį biudžetą. Nuėjau į valstybinę instituciją ir pasiūliau bendradarbiauti. Tačiau ten radau požiūrį, kad bendradarbiavimas yra nereikalingas, nes mes – konkurentai. Versle tą pačią idėją generuojantys subjektai kuria sinergiją, kooperuojasi. O aš išgirdau klausimą „kokie jūsų kėslai?“ Tenorėjau, kad profesionalus menas pasiektų ir kaimo vietoves, o jie manęs klausia apie kėslus. Tokiais atvejais supranti, kad vis dar gyvas iškreiptas požiūris į žmogų, į bendravimą. Be abejo, yra ir puikių pavyzdžių.

    G. D.: Išties praeitais metais dirbome su įmone „Litgrid“, kuri šokiravo, gerąja to žodžio prasme, savo norais, bendravimo kultūra. Todėl neabejoju, kad sėkmingai dirbsime ir toliau. Tad viskas priklauso nuo žmogiškumo, santykio tarp žmonių.

    Tad bet kokiai sėkmingai iniciatyvai yra svarbus žmogiškasis veiksnys. Paradoksalu, kad Vakarų Europa dažnai pateikiama kaip pilietinio įsitraukimo, dalyvavimo NVO pavyzdys, tačiau kartu ji turi didelių problemų su žmonių santykiais – tai, prie ko privedė materializmas ir individualizmas. Tačiau toks susvetimėjimas, kurį pateikėte pavyzdyje, galbūt dar sovietmečio palikimas?

    S. K.: Sunku vertinti vienareikšmiškai. Tačiau turbūt lemia abi priežastys.

    G. D.: Portalas „Delfi“ neseniai atliko tyrimą, kuriame 77 proc. tėvų nepritarė tam, kad mokinių konfliktą mokytojas galėtų nutraukti jėga. Įsivaizduokite, ką tai reiškia: dviejų besimušančių mokinių mokytojas išskirti negali. Tačiau tie patys tėvai atėję į mokyklą sako, kad būtent mokytojas yra atsakingas už viską, kas vaikui atsitinka mokykloje. Juk čia elementarus nesuvokimas – iš mokytojo reikalaujama visko, o neduodama nieko. Tai pavyzdys – mūsų galvose daug susipainiojimo.

    Pereikime prie mokinių atstovavimo temos. Simonai, pats prieš trejus metus buvai V LMP kadencijos pirmininkas. Dažnai girdžiu nuomonę, kad mokiniai yra dar per jauni patys sau atstovauti, kad geriau, jog jiems atstovautų tėvai ar mokytojai. Rinkdamasis atstovauti Lietuvos mokiniams turbūt galvojai kitaip? Kodėl?

    S. S.: Į LMP patekau gana atsitiktinai, tačiau atsidūręs ten supratau, kad mokiniai patys sėkmingai gali sau atstovauti. Tiesa, pastebėjau, kad susitikimų su politikais ar valdininkais metu mūsų iniciatyvomis buvo labai džiaugiamasi, buvome giriami. Tačiau iš tų susitikimų niekas neišplaukdavo – iniciatyvos sveikinamos, tačiau į jas nežiūrima rimtai. Tai dažnai varydavo į neviltį. Todėl viskas priklauso nuo to, kokią poziciją užima LMP: pirmoje kadencijos pusėje atėję į susitikimus mes tik linksėjome galvomis, todėl buvome sveikinami ir visur kviečiami. Antroje pusėje, kai tapome kritiškesni ir pradėjome išsakyti savo poziciją, mes pasidarėme nebe tokie įdomūs. Formaliai iniciatyvos yra sveikintinos, tačiau realiai jų vykdyti nesiimama.

    Gabija, minėjai, kad šiandien dažnas moksleivis nėra iniciatyvus, jautei tą neigiamą daugumos nuomonę įvairios veiklos atžvilgiu. Nepaisant to, vis tiek siekei galimybės dalyvauti veikloje, netgi turėjai šiokią tokią rinkimų kampaniją.

    G. G.: Turėjau (juokiasi). Mano mokykloje mokosi mergina, dalyvavusi LMP veikloje, ji ir paragino prisijungti. Iš jos pasakojimų supratau, kad tai įdomi veikla, kuriai reikės paaukoti laiko. Tačiau gaunamos žinios, iniciatyvių žmonių pažinimas yra neįkainojami dalykai. Juk labai svarbu sutikti bendraminčius, kurie taip pat nori veikti, o ne sėdėti ir bambėti, kaip viskas blogai.

    S. S.: Išties šis bambėjimas yra blogas reiškinys. Kadangi buvau pirmininkas, dažnai žurnalistai skambindavo man ir klausdavo maždaug šitaip: „ką jūs manote dėl blogos situacijos…?“ Aktuali tada buvo emigracijos problema, todėl teko dalyvauti ir debatuose, kurių tema buvo tokia: „Dėl sunkaus gyvenimo Lietuvoje išvyksta daug jaunimo“. Tad yra formuojamas išankstinis negatyvus požiūris, iš kurio išplaukia nusivylimas tiek jaunimo organizacijomis, tiek valstybinėmis institucijomis, tiek ir gyvenimu Lietuvoje. Kai pradėsime žiūrėti pozityviau, sveikinti įvairias iniciatyvas, bus daug geriau. Kaip Sigita minėjo, dažnai klausiama, kam tu tai darai, kam tai naudinga? Todėl ir mūsų kadencijos metu ne kartą teko gauti vieną ar kitą etiketę, nes šalia kritikos tam tikru klausimu, mes išsakydavome ir palaikymą tam, kas mums atrodė naudinga. Todėl vien dėl nuomonės išsakymo svarbiais politiniais klausimais sakydavo, kad mes atstovaujame kažkieno, o ne savo interesams.

    G. D.: Čia yra šioks toks visuomenės dvilypumas. LMP atsirado prieš trylika metų ir beveik nuo pat pradžių Pilietinių iniciatyvų centras, kuris šį projektą kuruoja, yra kaltinamas, kad juo manipuliuoja ir taip siekia sau naudos.

    S. K.: Dauguma parlamento pozicijų tam tikrais klausimais yra priešingos toms, kurias galbūt komunikuotume mes. Tačiau tai yra mokinių organas, tai yra jų išdiskutuota ir pateikta nuomonė. Todėl mums tokie kaltinimai atrodo juokingai.

    G. D.: Anksčiau absurdiškų situacijų nutikdavo ir derantis dėl finansavimo. Projektų vertintojai sakydavo, kad LMP veikia jau 10 metų, tad kam jį dar finansuoti? Juk tai pasenęs projektas! Tokiais atvejais net sunku ką atsakyti. Akivaizdu, kad tai elementarus nesupratimas arba nenoras suprasti, kodėl jaunimui reikalinga tokia veiklos erdvė!

    Kodėl egzistuoja ta skirtis tarp jaunimo ir vyresniųjų? Turbūt tai problema žmonių, kurie negerbia jauno žmogaus, jo nuomonės. Juk yra šeimų, kur vaikas traktuojamas kaip nuosavybė, įrankis tėvų tikslams siekti. Kiek pavyzdžių, kai tėvai tiesiog liepia vaikams stoti į teisę ar kokią vadybą. Jaunuolio mintys, kad jis stos į jam patinkančią specialybę kolegijoje arba metams atidės studijas, pasitinkamos kaip bepročio. Požiūris „ką pasakys kaimynai?“ jauną žmogų labai smukdo. Trūksta kalbėjimo, dialogo kultūros, supratimo. Juk tiek tėvams, tiek vaikams būtų daug naudingiau susėsti ir pasikalbėti, pasidalyti patirtimis. Mes per daug linkę vienas kitą suniekinti. Štai, įsivaizduokime situaciją, kad Simonas sakosi prieštaraujantis gėjų teisėms, o aš pasisakau už. Užuot protingai ir argumentuotai padiskutavę,  mes įpratę vienas kitą išdurninti, pradedame šnekėti grubiai ir netaktiškai.

    Todėl dar gyvas ir tas vyresniojo požiūris į jaunuolį, kaip kvailesnį, neišmanėlį.

    Lietuvos mokinių parlamentas, drįstu teigti, pasiteisino ir prigijo. Mano akimis, egzistuoja dvi nuomonės apie LMP: pirmoji, kad tai vieta saviugdai, ateities elito auginimui (vidinė kryptis), ir antroji – parlamentas, kaip mokinių atstovavimo institucija (išorinė). Ar šie požiūriai suderinami? Kuris dominuoja?

    S. S.: Aš manau, kad jie visiškai suderinami. LMP narių funkcija yra atstovauti moksleiviams, tačiau tai darydamas tu mokaisi, įgauni naujų įgūdžių. Išties LMP yra tramplynas, bet tai tramplynas, po kurio tau labai sunku. Iš parlamento žmonės išeina kitokie, gavę labai daug naudingų žinių, jie pradeda viską matyti plačiau. Tačiau kai matai plačiau, situaciją vertinti tampa daug sunkiau.

    S. K.: Juk atstovavimas neveikia principu „gauni – atstovauji“. Atstovavimas – tai žinios, kurias tu gauni, išmoksti, atrandi. Todėl tik veiklus ir žinių siekiantis moksleivis gali atstovauti savo bendraamžiams. Šie du požiūriai neįmanomi vienas be kito.

    Ar LMP pasiteisino? Diskusijos gali būti begalinės, tačiau mes, būdami šios programos advokatai, vienareikšmiškai sakome, kad tai veikia. Tačiau ir po tiek metų aš negaliu įvardyti, kas veikia. LMP sutinki kitą požiūrį į jauną žmogų. Kaip kalbėjome, jaunuoliui dažnai kartojama „negali, negali, negali“. Parlamente tu gali. Vienas įdomesnių I LMP projektų buvo susijęs su valstybiniais egzaminais. Sistema dar buvo kuriama, todėl atrodė labai neaiški. Mūsų prašymas buvo elementarus – tam, kad moksleivis būtų tikras, jog įvertintas jo darbas, jis turėtų gauti ištaisyto darbo kopiją. Kai pradėjome tai judinti, į mus žiūrėjo kaip į visiškus kvailius. Tačiau mes nesustojome, šį projektą stūmėme.

    G. D.: Ir nepraėjus nė 10 metų, tai jau egzistuoja. Taigi pokytis yra!

    S. K.: Taip. Įdomiausia tai, kad parlamente tu gauni erdvę, kurioje tu atrandi, jog gali kurti, plėsti ribas.

    G. D.: Pamenu vieną televizijos laidą, kurioje buvo diskutuojama apie  švietimo reformą. Po labai taiklaus ir protingo LMP atstovo pasisakymo viena moteris pareiškė, kad jauni žmonės taip protingai kalbėti negali! Ar tai padrąsina jauną žmogų stengtis toliau? Greičiau ne.

    Ar LMP pasiteisino, aš nežinau. Kitas dalykas, neišskirčiau parlamento kaip vienintelės ir puikiausios organizacijos Lietuvoje. Yra ir kitų puikiai veikiančių jaunimo organizacijų, ten taip pat kuriamas pozityvas. Tačiau praeitą savaitę besibaigiant VI parlamento kadencijai ir prasidedant VII, aš mačiau daugybę švytinčių akių, žvelgiančių į ateitį. Tai buvo labai gražu. Paskutinę naktį jie visi linksminosi, tačiau tai darė be alkoholio. Manau, kad tai didelis parlamento rezultatas. Todėl ir visą projektą vertinu kaip labai pozityvų.

    Kiek teko bendrauti su buvusiais LMP nariais, pastebėjau, kad jie didžiuojasi savo laimėjimais. Tai gali būti visai nedidelė pergalė, tačiau ji, pasiekta nuo pradžių iki galo savo rankomis, jiems yra labai džiugi. Tai pajutę jie supranta, kad gali daryti įtaką valstybėje. Norėčiau paklausti, ką keisti nori naujausias, VII parlamentas?

    G. G.: Iš tiesų tikslų visada yra daug, o kiek pavyks – nežinia. Būdama komitetų pirmininkė matau, kad visi yra užsidegę veikti. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių komitetas nagrinėja komendanto valandos problemą, Švietimo komitetas dirba su egzaminų reforma, kurią teismas įvardijo kaip netinkamą. Buvo kalbėta apie tai, kad jaunimas gauna per mažai praktinių žinių. Moksleiviai gauna daug teorijos įvairiose srityse, tačiau nežino, kaip tai pritaikyti. Taip pat aktuali ir jaunimo nedarbo problema. Tai tos sritys, kuriose sieksime dirbti.

    S. S.: Būdamas VII parlamento sesijoje pastebėjau, kad jiems yra sunku suformuluoti tikslus ir darbus. To priežastis gali būti ir itin nenuoseklus Seimo darbas. Kaip gali jaunimas dirbti nuosekliai, jeigu Seimas kas metus ar ketverius pradeda naujus darbus, juos sustabdo, imasi kitų… Apie mokyklų teritorijų aptvėrimą, komendanto valandą kalbama jau daug metų. Pradedama dirbti, jaunimas irgi prisideda ir staiga visi darbai nutraukiami. Ir tai kartojasi.

    Taip pat trūksta pozityvumo. Jaunimas nustos emigruoti ne tada, kai bus pasiekta aukščiausio lygio reforma, o tada, kai jaunimo siekis keisti bus įvertintas ir paskatintas, kai jis jaus savo vertę. Didelę įtaką daro ir žiniasklaidos nešama žinia. Didelė dalis išvažiuojančių studijuoti į užsienį man teigė, jog Lietuvoje yra blogai. Tačiau paprašyti tai išplėtoti, tesugebėjo atsakyti: „tu ką, televizoriaus nežiūri?“

    G. D.: Iš tiesų LMP kadencijos pradžioje mokiniai sunkiai apčiuopia praktinius darbus, kuriuos norėtų ir galėtų nuveikti. Kaip jau kalbėjome, trūksta praktinio veikimo patirties. Tad ir parlamente atėję mokiniai pradeda kalbėti apie globalius, tolimus dalykus, kurie jiems galbūt net visai neįdomūs. Kažkada vyko LMP akcija prie Seimo, visiems buvo liepta nusipiešti plakatus. Vėliau rinkome geriausią ir laimėjo plakatas su šūkiu „Ąžuolai šiltnamiuose neauga“. Puiki idėja! Taigi praktinio veiksmo išmokstama įvairiai.

    S. K.: Šveicarijoje veikia įmonė, kuri kviečia jaunus žmones fantazuoti, kaip galėtų keistis automobilis ar jo vairas. Su šia įmone dirba prabangūs automobilių ženklai, teigiantys, kad brangiausia, ką turi jaunas žmogus, tai svajonės. Tai padeda jiems kurti inovatyvius projektus. Todėl turime išmokti girdėti jaunų žmonių svajones.

    G. D.: Imkime pilietinio ugdymo pamokas. Mano nuomone, tokios, kokios jos yra dabar, yra nereikalingos. Informacijos kalimas neduoda praktinio supratimo moksleiviams. Geriau juos nusivestų į Seimą, į teismą, į kitas institucijas. Duotų sukurti penkių minučių filmuką. Tačiau tai jau mokytojų noro ir kompetencijos klausimas.

    G. G.: Mūsų pilietinio ugdymo pamokos buvo skeltos per pusę: dalį pamokų mokytojas dėstė teoriją, o kitą pusę – davė praktines užduotis. Praktinė pamokų pusė buvo daug labiau įsimintina ir tikrai davė naudos.

    Signataras Algirdas Patackas, kalbėdamas apie tai, jog Lietuvai reikia pokyčių, yra pasakęs, kad dirva yra, daigai jau sudygę, tad iš jų kažkas tikrai išaugs. Gabija savo rinkimų filmuke sakė panašiai: „Manau, kad Lietuva yra nebloga šalis gyventi, o jeigu joje pasilieki – dar geresnė“. Turbūt reikėtų pridėti, kad leidus jaunimui kurti, Lietuva augs dar sparčiau. Linkiu naujajam Lietuvos mokinių parlamentui sėkmingai dirbti, o mums visiems – būti iniciatyviems. Ačiū už pokalbį!

  • ATGAL
    Šventojo Pranciškaus pavyzdžio įkvėpti
    PIRMYN
    Lietuvos karalienė be sosto
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.