Išsaugoti valstybingumą bet kokiomis aplinkybėmis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Išsaugoti valstybingumą bet kokiomis aplinkybėmis

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičiuss Rimkevičius

    Vienintelė nepriklausomos Lietuvos valstybės institucija, nenutrūkstamai veikusi netgi tada, kai Lietuva kentė sovietinę okupaciją, buvo diplomatinė tarnyba. Žinia, savo prigimtimi ši tarnyba yra glaudžiai susijusi su užsienio šalimis, kontaktais ir veikla už fizinių valstybės ribų. Tad Lietuvai atsidūrus už geležinės uždangos, mūsų diplomatai buvo ne tik okupuotos valstybės vieninteliai teisėti atstovai, nors bijant sovietų keršto ne visad pripažįstami, bet ir uolūs jos laisvės bylos ambasadoriai visame pasaulyje.

    Taigi, Lietuvos valstybingumas netgi formaliai buvo išsaugotas tarptautinės bendruomenės akyse, kai tuo metu Lietuvoje siautė sovietinis maras. Kita vertus, diplomatinė kova už valstybės ir žodžio laisvę bei žmonių teises niekada nebuvo nutrūkusi ir pačioje Lietuvoje. Tik diplomatinės tarnybos funkcijas tuomet perėmė partizanai – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, taip pat Lietuvos katalikų bažnyčia, o vėliau – disidentai, susitelkę į pasipriešinimo grupes.

    Šį bendrą darbą dėl Lietuvos laisvės – šiapus ir anapus geležinės uždangos – savo pranešime, skaitytame 1998 m., minint Lietuvos diplomatinės tarnybos 80-metį, pabrėžė ir ambasadorius Kazys Lozoraitis: „Manau, okupacijos laikais užsienyje dirbusius Lietuvos diplomatus, kurių daugumai, deja, nebuvo lemta išvysti laisvės aušros, galima sugretinti su laisvės kovotojais krašte: ir vieni, ir kiti, nors skirtingomis priemonėmis ir sąlygomis, siekė vieno ir to paties tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.“ (Pranešimas išspausdintas knygoje „Lietuvos diplomatija XX a.“, 1999 m.)

    Kovo 11-ąją atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos diplomatinės tarnybos įgaliojimai iš mūsų ambasadorių sukurtų valstybingumo salelių užsienio šalyse, iš pasaulio lietuvių bendruomeninių organizacijų namų, iš fiziškai sugriautų, tačiau žmonių širdyse likusių amžiams partizanų bunkerių, iš slaptų kambarėlių, kuriuose buvo spausdinama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, iš daugiabučių chruščiovkiųvirtuvių, kuriose buvo rašomi disidentų memorandumai, grįžo į Lietuvos širdį, į savarankiškos, nepriklausomos valstybės institucijos būvį. Ir tie, kas savo gyvenimus, kasdienį rūpestį, asmeninę gerovę ir saugumą aukojo tam, kad Lietuvos valstybingumas būtų išsaugotas bet kokiomis aplinkybėmis, yra pavyzdys šiandienos mūsų diplomatams, tęsiantiems nenutrūkstamą valstybingumo puoselėjimo ir įtvirtinimo tarptautiniame kontekste darbą.

    DIPLOMATIJOS ŠEFAS

    Okupacijos grėsmės akivaizdoje 1940 m. birželio 1 d. LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys išsiunčia Lietuvos atstovybėms užsienyje šifruotą telegramą, kurioje nurodo užsienyje likusios Lietuvos diplomatijos šefu laikyti tuometinį pasiuntinį Italijoje Stasį Lozoraitį vyresnįjį. Žinoma, toks nurodymas įsigaliotų, „jeigu čia mus ištiktų katastrofa“. Deja, katastrofa netruko ištikti – praėjus vos dviem savaitėms, sovietai okupavo Lietuvą, o netrukus ėmė kėsintis ir į Lietuvos pasiuntinybes pasaulyje.

    Sovietams užgrobus Villa Lituania, paskirtasis Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas S. Lozoraitis savo pareigas ima vykdyti iš vis dar veikiančios atstovybės prie Šventojo Sosto. Iš tiesų ši atstovybė išsaugota per visą sovietmetį ir buvo vienintelė visapusiškai (K. Lozoraičio žodžiais tariant – „normaliai“) veikusi Europoje. Čia buvo išduodami ir Lietuvos Respublikos pasai, vėliau išeivijoje imti vadinti „Lozoraičio pasais“, kurie visus okupacijos metus buvo akivaizdus nepriklausomos Lietuvos pilietybės egzistencijos įrodymas.

    Įdomu, kad sovietų noras žūtbūt užimti ir atstovybę Vatikane – šį nepajudinamą Lietuvos valstybingumo bastioną – neišblėso netgi griūnant Sovietų Sąjungai. Pasak Kazio Lozoraičio, Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto uždarymo klausimą Michailas Gorbačiovas vis dar kėlė 1988 m.

    Bėgant laikui, o sovietmečiui nesitraukiant iš Lietuvos, mūsų diplomatinė tarnyba susidūrė su galinčių šioje tarnyboje dirbti žmonių problema. Ne todėl, kad nebūtų gabių, diplomatiniam darbui tinkamų lietuvių išeivių. Užsienio valstybės, pavyzdžiui, JAV, net ir nepripažindamos Lietuvos okupacijos, kėlė sąlygą, kad tosios nepriklausomos Lietuvos diplomatais būtų tik tarpukario vyriausybėms dirbę žmonės. Tuo tarpu Anglija išvis nebuvo nusiteikusi priimti jokio pasiuntinybės Londone sudėties pakeitimo. Tik Vatikanas žiūrėjo į tai lanksčiau.

    Stasys Lozoraitis Lietuvos diplomatinei tarnybai vadovavo daugiau nei keturis dešimtmečius. Kaip žurnale „Oikos“ pastebi Asta Petraitytė-Briedienė (straipsnyje „Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai“), dėl sveikatos problemų ir mirčių retėjant diplomatų gretoms, S. Lozoraitis pats pradėjęs susimąstyti „esantis mirtingas“ ir pradėjęs svarstyti savo pavaduotojo, o vėliau įpėdinio klausimą. Pasirinktas Stasys A. Bačkis. Įdomi detalė, kurią diplomato Alberto Geručio dienoraštyje užtikusi A. P. Briedienė, – kiek anksčiau S. Lozoraičiui ir A. Geručiui aptarinėjant galimas diplomatijos šefo įpėdinio kandidatūras, kažkuriam išsprūdęs toks svarstymas: „Bačkis esąs neblogas, bet krikdemas.“ Panašu, kad istorija jungtuką „bet“ pavertė „nes“…

    PASIRAŠYTA KRAUJU

    Minint Lietuvos diplomatinės tarnybos 100-metį ir aptariant S. Lozoraičio paskyrimą diplomatijos šefu 1940-aisiais, natūraliai prieš akis iškyla kito vyriausiojo Lietuvos pareigūno figūra – Adolfo Ramanausko-Vanago. 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vadovybės sprendimu vyriausiuoju besipriešinančios Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu tampa A. Ramanauskas-Vanagas. Nuo 1954 m., žuvus LLKS pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui, iki savo paties žūties 1957-aisiais Vanagas buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas.

    Po ilgų paieškų, šįmet buvo surasti ir iškilmingai perlaidoti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Kitąmet minėsime LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, kurioje buvo numatyti atsikursiančios nepriklausomos Lietuvos demokratinio būvio pagrindai, valstybės institucijų, tarp jų ir „Užsienio Delegatūros“, suformavimas. Buvo apeliuojama į tarptautinius susitarimus, „teisingumo ir laisvės Deklaracijas“, įtvirtinančias demokratijos principus ir valstybių bei jų žmonių apsisprendimo teisę. Galiausiai buvo kreiptasi „į visą demokratinį pasaulį pagalbos“.

    Visi šią deklaraciją pasirašiusieji partizanų vadai (tarp jų ir A. Ramanauskas-Vanagas), kaip ir daugelis kitų Lietuvos laisvės kovotojų, už savo troškimą gyventi laisvoje valstybėje, už drąsa tiek ginklu, tiek diplomatinėmis priemonėmis pasipriešinti okupantui sumokėjo savo gyvybe. Jie savo krauju pasirašė nepasidavusios Lietuvos piliečio pase. Jų kruvina auka amžinu garbės spaudu gulė tiek į „Lozoraičio pasus“, tiek šiandien – į kiekvieną išduodamą Lietuvos Respublikos piliečio pasą.

    Iš tų Lietuvos politikų, vyriausybių narių, valstybės institucijų atstovų, kurie sovietų okupacijos buvo užklupti čia, Lietuvoje, dažnam teko už ištikimybę Lietuvos valstybei sumokėti savo gyvybės kainą. Vienas iš jų – 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras, ateitininkas, krikščionis demokratas Pranas Dovydaitis, kalintas sovietų lageriuose ir 1942 m. lapkritį sušaudytas Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) kalėjime. (Nuotraukoje – parodos stendas ant buvusio KGB kalėjimo Vilniuje – dabar Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus – fasado.)/K. D. Rimkevičiaus nuotrauka

    TIKĖJIMO DIPLOMATIJA

    Katalikų bažnyčia Lietuvoje, nors sovietų visaip varžyta ir persekiota, dėl savo prigimtinio nepriklausomumo ir savo narių – tiek dvasininkų, tiek pasauliečių – drąsios aukos gebėjo priešintis brukamam „ateistiniam komunizmo rojui“ ir nuolat trupino melo imperijos pamatus. Bažnyčia rūpinosi, kad tikrosios žinios apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje pralaužtų geležinę uždangą ir pasiektų Vakarus. Bažnyčios atstovų raštai apie tikinčiųjų teisių varžymą ir apskritai žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje pasiekdavo ne tik Sovietų Sąjungos institucijas (o tai reiškia – KGB archyvus), tačiau ir tarptautines organizacijas.

    Knygoje „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“ (autorius Vidas Spengla) rašoma: „Iškeldama viešumon tikinčiųjų diskriminavimą ir SSRS valdžios daromus nusikaltimus, Lietuvos Katalikų Bažnyčia protesto raštuose rėmėsi ne tik SSRS konstitucijoje deklaruojamomis teisėmis, bet ir SSRS pasirašytais tarptautiniais susitarimais (…). Kadangi SSRS nusižengimus demaskuojantys dokumentai pasiekdavo Vakarus, tai tikrai kenkė SSRS prestižui bei jos skelbiamam mitui apie save kaip ,pačią demokratiškiausią valstybę‘.“

    Unikalus reiškinys, daręs didžiulę įtaką Lietuvos laisvės bylai pasaulyje, buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Šiame pogrindiniame leidinyje buvo spausdinama visa aktualiausia Bažnyčios išgyvenimo sovietinėje Lietuvoje medžiaga, kreipimaisi į įvairiausias institucijas ir organizacijas. Laisvas tikinčiųjų žodis nuo 1972 m. iki pat Atgimimo per „Kroniką“ nepertraukiamai sklido tiek Lietuvoje, tiek buvo perduodamas į Vakarus, kur „LKBK“ buvo iš naujo, jau spaustuviniu būdu perleidžiama ir platinama, o „Kronikos“ informacija, apsukusi ratą, vėl grįždavo į Lietuvą – šįkart radijo bangomis iš laisvojo pasaulio.

    Nesunku įsivaizduoti, kad kreipimaisi ir protestai, kaip diplomatijos priemonės, sovietinės valdžios buvo ignoruojami, tačiau jų patekimas į tarptautinę erdvę sovietams kaip reikiant gadino kraują. Galiausiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo svarbus informacinis įrankis Lietuvos diplomatinei tarnybai išeivijoje, vykdant kasdienį Lietuvos laisvinimo darbą. Tad turbūt nesuklysime teigdami, kad „Kronikos“ leidėjai ir apskritai Katalikų bažnyčia Lietuvoje jungėsi į bendrą darbą Lietuvos diplomatinės tarnybos atliekamų veiksmų grandinėje.

    IŠEITI IŠ POGRINDŽIO – KOVOTI VIEŠUMU

    1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamasis aktas įkvėpė disidentus Sovietų Sąjungoje organizuotis į vadinamąsias Helsinkio grupes ir diplomatinėmis priemonėmis viešai ginti žmogaus teises ir laisves. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 m., o savo steigimosi manifestą paskelbė tų metų gruodžio 1 d. Maskvoje, rusų disidentų suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams.

    Šis disidentinis sąjūdis nuveikė didžiulį darbą atskleidžiant ir paskelbiant visam pasauliui apie sovietų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Tuo tarpu valdžios represinėms struktūroms nebuvo taip paprasta susidoroti su Helsinkio grupių nariais dėl jų veiklos principo – nepažeisti tuo metu galiojusių teisės normų, išlaviruoti sovietinės teisės absurdo teatre. Žinoma, KGB rado būdų, kaip žlugdyti grupių veiklą, persekioti jų narius, tačiau molinių melo imperijos kojų ir sistemos puvinio sovietai nuo tarptautinės bendruomenės jau nebegalėjo nuslėpti.

    Panašiu principu kaip Helsinkio grupės veikė ir 1978 m. įsikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ tradicijoje užaugęs ir iš pogrindžio išėjęs katalikų kunigų judėjimas ėmėsi viešo Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo. Vėlgi pagelbstimi Rusijos krikščionių disidentų, komiteto nariai Maskvoje suorganizuotoje spaudos konferencijoje paskelbė apie komiteto steigimą. Komiteto pateiktos žinios apie Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį, kreipimaisi į Šventąjį Tėvą, kitų religinių bendruomenių hierarchus, valstybių vadovus bei tarptautines organizacijas netruko pasiekti Vakarus ir buvo transliuojami pasaulio žiniasklaidos.

    Viešumas ir konkrečių komiteto narių pasirašyti pranešimai neleido abejoti informacijos patikimumu, o tai vėlgi buvo didelis smūgis sistemai tarptautinės politikos kontekste. KGB terorizuotas, tačiau penkerius metus viešai veikęs, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas galiausiai buvo priverstas išeiti į pogrindį, tačiau jo indėlis į Lietuvos žmonių, o kartu ir visos valstybės laisvės bylą buvo neabejotinas. Atviras veikimas, diplomatinės priemonės ir apeliavimas į tarptautinę bendruomenę vėlgi stato tiek Helsinkio grupę, tiek Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą į vieną gretą su laisvajame pasaulyje nenutrūkstamą veiklą vykdžiusiais Lietuvos diplomatais.

    IŠ SUTEMŲ, IŠ PRIEBLANDŲ IŠEIKIT…

    Šią Bernardo Brazdžionio eilutę, Atgimimo aušroje suskambusią maestro Vytauto Kernagio balsu, nesunku atpažinti. Poetinis žodis labai taikliai nusako ir tą nepriklausomybės atgavimo laikmečio nuotaiką. Visi Lietuvos piliečiai, kur bebūtų, ką beveiktų, laisvės varpo buvo pakviesti nusimesti vergo naštą, išeiti iš bet kokių baimės ar liūdesio sutemų ir telktis valstybės kūrybai.

    Ėmė atsikurti nepriklausomos valstybės institucijos – tarp jų ir diplomatinė tarnyba. Sąjūdžio banga, nešama entuziazmo ir kūrybinės laisvės troškimo, į atkuriamas tarnybas atnešė įvairiausių specialybių ir patirčių darbuotojų. Visgi svarbiausia, kad atsikurianti diplomatijos tarnyba neatėjo į plyną lauką ar dykvietę – Lietuvos diplomatų išeivijoje, kovotojų už laisvę ir žmogaus teises Lietuvoje, tokių institucijų, kaip Lietuvos katalikų bažnyčia, išpurentoje dirvoje jau atžėlę (o tiksliau – niekada iki galo nenuvytę) lietuviškosios diplomatijos daigai lyg po gero lietaus šoktelėjo į laisvėjantį dangų.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklos pradžia. Iš kairės: užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, ministro padėjėjas Neverdauskas, viceministras Valdemaras Katkus, viceministras Ramutis Grižas, Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamento direktorius Oskaras Jusys. Akmenų gatvė, 1990 m. pavasaris./A. Saudargo asmeninio archyvo nuotrauka

    Galiausiai, atėjo ta diena, kai pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas 1991 m. rugsėjį gavo laišką, pridėtą prie sveikinimo atsikuriančiai diplomatijos tarnybai, ir adresuotą visiems mūsų valstybės diplomatams, išeivijoje nešusiems valstybingumo vėliavą ilgus okupuotos Lietuvos prieblandų ir sutemų metus. Tą laišką A. Saudargas vėliau pacituos savo kalboje, minint Lietuvos diplomatijos aštuoniasdešimtmetį: „Malonūs bendradarbiai, atiduodamas pagarbą žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės, labai džiaugiuosi sulaukęs dienos, kai Lietuva vėl pripažinta nepriklausoma valstybe ir greitai taps pilnutiniu tarptautinės valstybių bendruomenės ir jos tarptautinių institucijų nariu.

    Nuoširdžiai visiems Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams dėkoju už gražią tarnybinę Lietuvos laisvės bylos reikalais veiklą ir linkiu sėkmingai darbuotis Lietuvos labui Nepriklausomos Lietuvos valstybės žinioje.

    Dabar laikau, kad mano pareigos kaip Lietuvos diplomatijos šefo yra galutinai baigtos ir šis laiškas yra mano atsisveikinimas su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, lydimas gražiausių atsiminimų apie jus visus.

    Su geriausiais linkėjimais ir pagarba – Jūsų – Dr. Stasys Antanas Bačkis, Įgaliotas Ministras, buvęs Diplomatinės tarnybos šefas.“ ■

    Komentaras

    A. SAUDARGAS: DIPLOMATO VIZITINĖ KORTELĖ – KANTRYBĖ, ĮŽVALGA IR ATSAKOMYBĖ

    Algirdas Saudargas

    Kai 1991 m. rugsėjį į Užsienio reikalų ministeriją atkeliavo Lietuvos diplomatinės tarnybos – kalbant tais istoriniais terminais – šefo Stasio A. Bačkio laiškas, kuriuo jis simboliškai perleidžia savo įgaliojimus nepriklausomos Lietuvos valstybės žiniai, galima buvo pagalvoti: kodėl tik dabar? Kodėl ne tada, kai Sąjūdžio mitinguose jau drąsiai reikalavome Lietuvai laisvės? Kodėl ne iš karto po Kovo 11-osios?

    Štai čia dar kartą atsiskleidžia mūsų tarpukario diplomatų kartos patirtis ir įžvalga. Tai, kas leido jiems per visą tą laiką, kol Lietuva buvo okupuota, išlaikyti diplomatinės veiklos tęstinumą ir pačios tarnybos svorį. Kantrybė išlaukti reikiamo momento ir atsakomybė už kiekvieną, kad ir labai simbolinį veiksmą.

    S. A. Bačkis, kaip patyręs diplomatas, suprato, kokia trapi mūsų nepriklausomybė be tarptautinio pripažinimo. Todėl ir perleisti pareigas ramia širdimi galėjo tik tada, kai Lietuvą jau buvo pripažinę daugelis įtakingų pasaulio valstybių, tarp jų ir pati Rusija bei tuometinė Sovietų Sąjunga.

    Jei šis gražus simbolinis gestas – savotiško rakto nuo senosios diplomatijos tradicijos perleidimo naujajai, vėl nepriklausomos Lietuvos diplomatų kartai – būtų atliktas per anksti, mums, ypač susirūpinusiems dėl kiekvieno fakto, kiekvieno dokumento vedančio prie Lietuvos tarptautinio pripažinimo, visame šiame kontekste politiškai būtų tarsi mažiau reikšmingas. Dabar, kai Lietuvos nepriklausomybė buvo įtvirtinta tarptautiniu pripažinimu, buvo itin prasminga gauti tokį, sakytume, mūsų atkurtos nepriklausomos valstybės diplomatinės veiklos ratifikavimą, patvirtinimą tuo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo antspaudu.

    EP narys Algirdas SAUDARGAS buvo pirmasis atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministras, o 2004–2008 m. – ambasadorius prie Šventojo Sosto.

  • ATGAL
    Iš šimtmečio į naują amžių?
    PIRMYN
    2018-ieji – šimtmetinių sukakčių metai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.