Istorija rodo – Rusijos kišimasis į rinkimus nėra naujiena | Apžvalga

Pasaulis

  • Istorija rodo – Rusijos kišimasis į rinkimus nėra naujiena

  • Data: 2018-10-09
    Autorius: Linas Kojala

    D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje metu buvo keliamas ir klausimas dėl kišimosi į 2016 m. JAV Prezidento rinkimus./en.kremlin.ru nuotrauka

    1871–ieji. Jungtinės Amerikos Valstijos laižosi žaizdas po ką tik pasibaigusio ir per 600 tūkstančių gyvybių nusinešusio Pilietinio karo. Tuo metu Rusiją vis dar valdo caras, menkai tesuvokiantis, kokią įtaką jo šaliai turės neseniai pasirodę Karlo Markso darbai. Nepaisant istorinio laikmečio skirtumų, amerikietiškoje žiniasklaidoje virė diskusijos ta pačia tema, kuri nedingsta iš antraščių ir šiandien – Rusijos kišimasis į JAV politinius procesus. Ne veltui Markas Twainas kadaise teigė, kad istorija nesikartoja, tačiau rimuojasi – tokio „rimo“ pavyzdžių tikrai galima rasti žvelgiant į JAV ir Rusijos santykius prieš pusantro šimto metų bei dabar.

    RUSIJA NENORĖJO JAV IR JUNGTINĖS KARALYSTĖS DRAUGYSTĖS

    Štai 1871–aisiais Rusijos a­mbasado­rius Vašingtone Konstantinas Cataca­zy buvo paskelbtas nepageidaujamu a­s­meniu dėl bandymo paveikti JAV valdžios poli­tiką prezidento Ulysseso S. Granto ad­mi­nistracijoje. Istorija ganėtinai komplikuota, tačiau turinti panašumų su šiandiena.

    „Washington Post“ primena, jog tuomečiai JAV ir Rusijos santykiai nebuvo blogi. Rusija Pilietinio karo metu rėmė jį laimėjusias šiaurines valstijas. Tuo metu amerikiečiai pardavinėjo ginklus rusams, kai jie Krymo konflikte kovėsi su britais, prancūzais ir turkais. Tiesa, šiame ginklų pardavimo procese iškilo nesklandumų, mat jį praktiškai įgyvendinęs amerikietis Benjaminas Perkinsas pasiskundė negavęs Rusijos valdžios apmokėjimo už ginkluotę. Rusai teigė, kad sutartis su juo negaliojo;B. Perkinsas neatlyžo ir ėmė skaičiuoti, jog su delspinigiais skola siekė 1 milijoną dolerių – šiandienine verte tai sudarytų beveik 20 milijonų dolerių. Supratęs, kad vienas šios kovos nelaimės, B. Perkinsas kreipėsi į JAV valdžią ir net pasisamdė profesionalius lobistus.

    Tuo pat metu Rusijos ambasadorius K. Catacazy nerimastingai stebėjo gerėjančių JAV ir Jungtinės Karalystės santykių procesą. Nors iki tol amerikiečiai ir britai dažniausiai nesutardavo, tačiau atsiradus bendriems investiciniams projektams situacija ėmė keistis. Rusija, žinoma, nenorėjo, kad šios dvi šalys susidraugautų – ir pasiuntė K. Catacazy „torpeduoti“ procesą.

    Užduotį Rusijos atstovas vykdė ne itin diplomatiškai: žiniasklaidoje ėmė sklisti tekstų apie JAV administracijos pareigūnų korupciją derantis su britais, taip pat netilo kalbos apie itin nepagarbią K. Catacazy bendravimo manierą su politikais. Į tai buvo įveltas ir B. Perkinsas, kurio noras atgauti pinigus iš Rusijos ir JAV politikų parama šiam procesui buvo susieti su korupcija. B. Perkinso, žinoma, tai nenudžiugino ir tik dar labiau paskatino stengtis atgauti pinigus. Galiausiai „The New York Times“ konstatavo, jog toks Rusijos ambasadoriaus elgesys yra ne kas kita, o kišimasis į JAV politiką turint labai aiškų tikslą – pabloginti santykius su britais. Ir neliko nieko kito, kaip tik išsiųsti ambasadorių namo.

    Tiesa, išsiuntimo procesą teko atidėti, mat tuo metu į JAV turėjo atvykti Rusijos caro sūnus. Istorikai drąsiai teigia, jog vizitas ir susitikimas su prezidentu, tetrukęs penkiolika minučių, nebuvo labai draugiškas.

    NUO ISTORIJOS PRIE ŠIANDIENOS

    Tad kišimasis į kitos valstybės politinius procesus nėra naujiena. Lucanas Ahmadas Way’us ir Adamas Casey aprašo dvi Rusijos siekių paveikti užsienio valstybes bangas, kurios ritosi per pasaulį po Šaltojo karo pabaigos.

    Pirmoji vyko nuo 1991 iki 2014 metų ir koncentravosi į buvusios Sovietų Sąjungos valstybes. Tokių veiksmų tikslas – užtikrinti, jog Rusijos kaimynystėje politinę valdžią įgytų prorusiški kandidatai. Tiesa, sėkmingais rezultatais pasigirti sunku: analitikų vertinimu, iš vienuolikos atvejų tik keturiskart bandymai paveikti procesus baigėsi sėkmingai. Ir tik sykį – 1994 metais Ukrainoje, kai valdžią perėmė Leonidas Kuchma – Rusijos vaidmuo, ypač užtikrinant žiniasklaidos palaikymą savo remiamam kandidatui, buvo esminis.

    Antroji banga prasidėjo po 2014 metų, kuomet nusitaikyta ir į Vakarų pasaulio valstybes. JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės rinkiminiai procesai jau yra neatsiejami nuo Kremliaus bandymų įkišti savo trigrašį. Tai susiję ne tik su parama kraštutinėms politinėms jėgoms, tokioms kaip Nacionalinis frontas Prancūzijoje, bet ir su gana atviru perversmo skatinimu Juodkalnijoje, kuri tuo metu siekė (ir galiausiai pasiekė) tapti NATO nare.

    Nuo 2015 metų iš šešiolikos rinkimų ar referendumų devyniuose laimėjo kandidatai, kuriuos potencialiai palaikė Rusija. Tiesa, autoriai pažymi, kad dėl to nevertėtų laurų kabinti vien Rusijai. Pavyzdžiui, Nyderlandai referendume dėl Europos Sąjungos ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo balsavo prieš – taip, kaip Kremlius ir norėjo. Tačiau, ko gero, tai susiję ne tiek su Rusija, kuri rėmė priešininkus, bet ir faktu, jog nemažai olandų skeptiškai žiūri į ES aktyvumą Rusijos kaimynystėje. Juolab galiausiai Nyderlandų valdžia sutartį ratifikavo.

    2016 metų pabaigoje Bulgarijos prezidentu tapo Rumenas Radevas, kuris, teigiama, gavo pagalbą iš Rusijos žvalgybos institucijų. Tai privertė atsistatydinti ES palaikantį premjerą Boyko Borisovą, bet jau netrukus Borisovo partija laimėjo rinkimus ir jis sugrįžo į postą.

    AR TAI EFEKTYVU?

    Tikėtina, kad ateityje situacija iš esmės nesikeis – Rusija ir toliau sieks vaidinti svarbų vaidmenį kitų šalių rinkimuose. Juolab kad besikeičiančios technologijos paverčia kišimosi procesą daug paprastesniu nei anksčiau. Jei dar neseniai, norint formuoti viešąją opiniją, tekdavo ieškoti būdų paveikti laikraščių ar televizijų žurnalistus, tai dabar pakanka veikti socialiniuose tinkluose. Tai ne tik pigu, bet ir tikslinga, mat galima informaciją nutaikyti gana aiškiai apibrėžtoms socialinėms grupėms. Pavyzdžiui, išsiperkant reklamą socialiniame tinkle galima nurodyti, koks turėtų būti ją pamatysiančiųjų amžius, apytikslė gyvenamoji vieta, netgi išsilavinimas ar pomėgiai. Todėl plačiai aptarti Rusijos bandymai paveikti 2016 metų JAV prezidento rinkimus, pirminių tyrimų duomenimis, kainavo ne milijonus, o vos dešimtis tūkstančių dolerių. To pakako, kad būtų skatinamas visuomenės susipriešinimas ir skleidžiama melaginga informacija, kuri sukėlė tiek aistrų.

    Visgi efektas, kaip ir rodo pavyzdžiai, gali būti labai ribotas. Ir ne tik todėl, kad rinkimų ar referendumų baigtis nebūtinai yra nulemiama išorės faktorių. Netylančios kalbos apie Rusijos veikimą skatina Vakarų valstybes daug rimčiau vertinti šią problemą. O kartu – imtis veiksmų siekiant užkirsti tam kelią. Dėl to ne tik stiprinama rinkimų infrastruktūra (gerinamos duomenų bazių apsaugos priemonės ir pan.), bet ir Kremliui taikomos ekonominės bei diplomatinės sankcijos už jau padarytus veiksmus. Dėl jų poveikio visuomet galima ginčytis, tačiau faktas, kad Rusijos ekonomika jau kelerius metus stagnuoja, rodo, kad veiksmai tarptautinėje politikoje turi neigiamų atgarsių šalies viduje.

  • ATGAL
    D. Trumpo galvos skausmai – Šiaurės Korėja, Iranas ir Jeruzalės klausimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.