Istorijos pėdomis

  • Istorijos politika ir NATO filmukas apie partizanus

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Lukas Grinius

    NATO išleidus filmuką apie pasiaukojantį Baltijos šalių partizanų pasipriešinimą, Rusija sureagavo didžiule propagandos kampanija, tačiau, Rusijos užsienio reikalų ministerijos nuostabai, lietuviai mobilizavosi bei įrodė, kad klaidingos interpretacijos šiais klausimais nepriimtinos. Dažnai diskusijų objektu buvę Lietuvos partizanai, net ir pačių Lietuvos istorikų neretai mėginti kritikuoti, per kelias dienas tapo Lietuvos ir NATO pasididžiavimu bei istorijos perrašinėtojų siaubu.

    Partizanų pasipriešinimas net ir Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo suprantamas dviprasmiškai, atsirasdavo istorikų, įvykius vertinančių be aiškaus atskaitos taško. Dažnai požiūriai paskęsdavo nuomonių įvairovėje ar tiesiog istorinių faktų iškraipymuose, tarsi skatinant visuomenę į partizaninį pasipriešinimą žiūrėti neutraliai ar net visiškai užmirštant. Partizanų pasipriešinimas tapo faktų, kuriais dažnai lengva manipuliuoti ar iškraipyti, kratiniu. Nesusaistytų įvykių mišiniu arba, Maxo Weberio žodžiais tariant, „begaliniu grynai individualių tikrovės suvokimų chaosu“. Lietuvai neturint savo istorinės politikos, šiame chaose nedraugiškoms jėgoms kuo puikiausiai sekėsi savo žinias transliuoti ar iškraipyti neretai net pačių lietuvių lūpomis.

    Nuo okupacijos pradžios istorinė atmintis turėjo būti ištrinta arba panaudota formuojant naują „pažangų sovietinį kraštą“. Istoriją mėginta neutralizuoti arba pritaikyti naujajam režimui – diegta neutrali arba marksistinė istorijos samprata. Esminis siekis buvo sunaikinti Nepriklausomą valstybę, už kurią ką tik baigę mokyklas jaunuoliai buvo pasiruošę aukoti savo gyvybes.

    Toks pasipriešinimas režimui buvo ypatingai pavojingas ne tik dėl fizinio priešinimosi, tačiau ir dėl prasminio turinio – Baltijos kraštų išvadavimo ir savanoriško prisijungimo mitas galėjo greitai išsisklaidyti. Ilgus sovietmečio dešimtmečius apie partizanus diegtus istorinius iškraipymus šiandieninėje Lietuvoje, neturint istorijos politikos, gana nesunkiai sekėsi pritaikyti prisidengiant istorijos neutralumu – juk būtina žinoti ir „alternatyvius faktus“. Nesvarbu, kad galimai iškraipytus ar net sukurptus to meto sovietų propagandistų.

    Šiandien nutylima, jog sovietams beveik pasisekė neutralizuoti istoriją ir, sumaniai manipuliuojant faktais, ją pritaikyti savo reikmėms. Dalis piliečių ar istorikų į partizaninį pasipriešinimą, net ir atgavus nepriklausomybę, žvelgdavo skeptiškai ar net sugebėdavo įžvelgti „terorizmo atmainų“. Šitoks „istorinis pliuralizmas“ išplauna esmę – nelieka apibrėžto istorinio subjekto. Lietuva tampa neapibrėžta, ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų – raudonų linijų, tuo lengviau jais manipuliuoti. Piliečiai neretai paskęsta požiūrių chaose, visiškai neutralizuodami istorinį pasididžiavimo laikotarpį bei suteikdami Maskvai platų interpretacijų lauką.

    Už tokią neutralią istorijos versiją lygiai taip šiandien kovoja ir kosmopolitinės idėjos šalininkai. Dar visiškai nesusiformavus politinei tautai Lietuvoje, sovietinę propagandą pakeitė neutralios faktų istorijos šalininkai, artimi atviros, kosmopolitiškos Lietuvos idėjai. Tačiau tokia idėja pakankamai artima ir Maskvai – neturint aiškaus istorinio pasakojimo, politinę tautą suformuoti kur kas sudėtingiau, o priešiškoms jėgoms lengviau manipuliuoti savąja istorijos versija.

    NATO filmukas visa tai pakeitė. Šį ypatingą laikotarpį, kuriuo galime didžiuotis, išskyrė pats aljansas ir plačiai paskleidė žinią pasauliui. Organizacijai nekilo jokių abejonių dėl partizanų drąsos bei didvyriškumo. Vienu trumpu filmuku buvo nubrėžtos aiškios istorinės linijos – sukurtas atskaitos taškas, kuris pasikėsino į Kremliaus istorinių įvykių interpretacijas. Parodyta ne tik, kad lietuviai nepripažino okupacijos, aršiai priešinosi, tačiau ir šių dienų Lietuvai nubrėžtas aiškus istorinis vertinimas.

    Tiesa, Maskvą labiausiai suerzino tai, kad būtent patys lietuviai gana aršiai įtvirtino NATO pradėtą darbą. Pliuralistinis partizaninio laikotarpio vertinimas bei Rusijos URM bandymas piktintis ar glaistyti situaciją buvo pasitiktas tūkstančių mūsų tautiečių atsaku Rusijos URM „Facebook“ paskyroje. Ilgą laiką savų „interpretatorių“ neutralizuota partizanų tematika tapo didele problema Rusijai ir ginklu bei pasididžiavimo objektu Lietuvai. Ne tik plačiai paneigiamas mitas, jog lietuviai laukė išvaduotojų, bet ir užtvirtinama, kad tai negali pasikartoti, taip pat nubrėžiamos aiškios istorinės žinios linijos, o svarbiausia – paprastų žmonių rankomis. Piliečiai padarė tai, ko nesugebėjo istorikai. Nors ir mažu žingsneliu, tačiau patvirtino savo istorinį atskaitos tašką, kuriame nėra vietos interpretacijoms. Būtent šis faktas turėtų labiausiai erzinti Maskvos institucijas. Jei iki šiol gana drąsiai buvo abejojama partizanų pasiaukojimu, šiandien tokių drąsių istorinių įžvalgų turėtų sumažėti.

    Vis dėlto minėto filmuko teko laukti labai ilgai, o ir jam atsiradus, tenka pripažinti, kad Lietuvos istoriją kur kas sėkmingiau interpretuoja kiti, šiuo atveju NATO. Lietuva, jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus būdama laisva, nesugeba suformuoti savo istorinio pasakojimo – savo istorijos politikos.

    Dar XIX a. lietuviai nebuvo laikomi istorine tauta. Rusai ir lenkai siekė įrodyti, kad lietuviškai kalbantys asmenys niekada nebuvo savarankiškas politinio gyvenimo subjektas. Panašiai į Lietuvą bent jau Rusijos atstovai žvelgia šiandien. Nekaltas filmukas juos suerzino ne tik todėl, kad kėsinasi į jų istorijos versiją, tačiau ir dėl to, jog piliečiams susivienijus buvo pademonstruoti politinės tautos bruožai.

    Šiandieninė Lietuva atsidūrė dviejų skirtingų geopolitinių vizijų kovos epicentre. Nespėjus suvokti valstybingumo ir istorijos politikos, dabartinis jos formavimas nepaprastai sunkus. Kosmopolitinė vizija skatina visiškai atverti Lietuvą, atsisakyti valstybingumo atributų, laikytis neutralios istorijos politikos, kita vertus, rytų propagandistai neutralius faktus iškraipo, formuoja aiškų ir nuoseklų, tik jiems tinkantį istorinį pasakojimą.

    Požiūris į istoriją vis labiau mokslinis – šiame kontekste piliečiai mokomi į sau artimus dalykus žiūrėti susvetimėjusiomis akimis. Perėjus nuo romantizmo laikų, kai kūrėsi tautinės valstybės, prie išskirtinai mokslinio žiūros kampo, nelieka istorijos subjekto – keičiasi istorijos ir politikos samprata. Faktų chaose paskendę istoriniai įvykiai netenka savo esmės – įsivyrauja istorijos nupolitinimas. Priešingas veiksmas – istorijos aktualizavimas – kaip niekad gąsdina mūsų Rytų kaimynę. Dabartinis neutralus ir nupolitintas istorijos vertinimas jai kur kas naudingesnis.

    Tarpukario Lietuva sąlyginai buvo kur kas sudėtingesnėje situacijoje nei dabartinė. Tuo metu žmonės susidūrė su didžiuliais iššūkiais – niekas negalėjo apginti jų valstybės taip, kaip jie patys, todėl ant politikų ir mąstytojų gulė visa atsakomybė už Lietuvos valstybę. Daugeliui šiandien aktualiausias klausimas – „ar Vakarai mus apgins?“, neretai pamirštant, kad savo šalį turime ginti ir patys.

    NATO filmukas padarė didžiulį darbą, atskleidė, kokia pažeidžiama Maskvos propaganda, bet kartu verčia kelti klausimą, o kada tokius filmukus pradės kurti Lietuva, kada turėsime aiškų ir tikslų istorinį atskaitos tašką. Piliečių reakcija daugiau negu suprantama, to ypač reikia dabartinių geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Neturėdama istorijos politikos, Lietuva tampa neapibrėžta mase – ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų, tuo leng­viau šia mase manipuliuoti. Ir priešingai, kuo jų daugiau, tuo sudėtingiau.

    Istorijos politika turėtų užtikrinti tautos ir valstybės tęstinumą, ko šiandien trūksta Lietuvoje. Tai, kad filmuką už mus sukūrė NATO, verčia suabejoti, ar mes supratome, kas yra valstybingumas, ar vis dėlto sovietinė istorijos naikinimo politika vis dar gaji. Aktyvus piliečių pasipriešinimas nuteikia pozityviai, bet, kaip pastebėjo daugelis, tai tik nedidelis žingsnis, ilgo ir sunkaus darbo pradžia, brėžiant aiškias raudonas linijas ir kuriant Lietuvos istorijos politiką.

    Ir pabaigai: būsimai partizanų ryšininkei mokytojai Marijai Kinertaitei rašytas jos mylimojo, partizano Benedikto Narkevičiaus laiškas. Dvejus metus tęsęsis jaunuolių susirašinėjimas baigėsi tragiškai: Marijos mylimasis, D. Vaitelio apygardos būrio vadas, 1947 m. liepos 23-iąją žuvo nuo okupantų kulkos. (Šaltinis: XXI amžius, Nr. 91) ■

    Mieloji mano!

    Slenka ilgos karčiu pesimizmu persunktos dienos. Politiniai įvykiai nesivysto mums palankia linkme. Kalbama daug, bet daroma mažai. Viskas eina vėžlio greitumu. O mūsų jėgos senka. Krinta geriausi žmonės. Kyla nusivylimas. Dvasioje neramu…

    Nedžiugina tėviškės laukuose dygstančios rugių gubos. Negi jau artinasi ruduo su paslaptingomis naktimis, gelstančiais medžių lapais, gervių klyksmu pilkoje padangėje? O po to vėl žiema. Baisi žiema! Nuo kurios vardo paminėjimo sudreba tūkstančiai jaunųjų Lietuvos gynėjų širdžių. Negi vėl šaltyje ir pūgoje tęsime žūtbūtinę kovą? Matysime išdraskytus bunkerius, šalia kritusius kovos draugus. Baisu! Bet neišvengiama, jei dar mūsų krašte siaus raudonasis teroras.

    Tačiau negi visas Vakarų demokratinis pasaulis veltui liejo kraują, kad po to vėl vergija viešpatautų? Ne! Teisingumas nugalės! Rytų demagogija su savo vadais žlugs amžiams. O mes tada sugrįšime į sunaikintus sodžius, išdraskytus tėvų namus, apleistus dirvonus. Sugrįšime nešdami laisvę be rankų, be kojų, be savo artimųjų kovos draugų. Bet tikslas bus pasiektas. Laisvės Varpas vėl skambins: „Kelkite! Kelkite!“ Ir vėl kelsis Lietuva. Iš degėsių kelsis nauji pastatai, per lygumas tęsis vieškeliai ir plentai, siūbuos kviečių laukai. Tačiau rymantieji mediniai kryželiai bylos: tai ne sapnas, tai tikrovė… Čia ilsisi tėvynės sūnūs, kurie iki galo atliko pareigą. Jie nebijojo tiesiai į veidą pažiūrėti tokio masto pabaisai, kokia yra bolševizmas.

    Benas

    1945. VIII. 14

  • ATGAL
    Č.V. Stankevičius: Gyvybinis tautos tikslas, koks beatrodytų nerealus, gali būti pasiektas, kai jis valingai įgyvendinamas
    PIRMYN
    Istorinių atradimų metai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.