Istorinis žvilgsnis į propagandą, dezinformaciją ir melagingas naujienas | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Istorinis žvilgsnis į propagandą, dezinformaciją ir melagingas naujienas

  • Data: 2019-05-02
    Autorius: Simonas Klimanskis

    flickr.com/Andrea Koerner nuotrauka

    Vienas esminių demokratinės visuomenės elementų yra nuomonių raiškos ir žodžio laisvė, o spartus technologijų skaitmenizavimas atvėrė plačias žodžio sklaidos galimybes ir sustiprino jo galią. Tačiau galima pastebėti, kad vis daugiau informacinio lauko užvaldo propagandinės, dezinformuojančios, netikros naujienos, darančios žalą objektyvių žinių skaidai ir teisingam įvykių suvokimui.

    Šiandien yra sutinkama, kad informacinės erdvės saugumas yra nemažiau svarbus nei šalies teritorinė gynyba, todėl valstybės imasi veiksmų, kovodamos su priešiška propaganda, dezinformacija ir netikromis naujienomis bei siekdamos apsaugoti prieigą prie nepriklausomos, įvairios ir faktais grįstos informacijos, kuri atlieka svarbų vaidmenį viešose diskusijose. Šioje vietoje svarbus ir pačios visuomenės atsparumas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

    Mėginant suprasti propagandą, dezinformaciją, netikras naujienas ir gebėti jas atpažinti, yra pravartu pažvelgti į tokių reiškinių istorinį kontekstą, t. y. kokios yra viso to ištakos, kaip tai vystėsi – kokiomis formomis ir metodais, kokią įtaką visuomenėms tai daro. Viešojoje erdvėje galima išgirsti įvairių sąvokų, ne tik tokių kaip „propaganda“ ar „dezinformacija“, bet ir „melagingos“ arba „netikros naujienos“ (angl. – fake news) ar „posttiesa“ (angl. – post-truth). Beje, pastarąją sąvoką Oksfordo žodynas 2016 m., praėjus vos kelioms dienoms po JAV prezidento rinkimų, buvo paskelbęs metų žodžiu. Nurodoma, kad juo apibūdinamos aplinkybės, kai, formuojant visuomenės nuomonę, objektyvūs faktai yra mažiau svarbūs už emocijų ir asmeninių įsitikinimų lemiamą įspūdį1.  Visos šios sąvokos savo reikšme yra panašios, bet turi ir skirtumų.

    Žvelgiant į literatūroje sutinkamus propagandos ir dezinformacijos apibrėžimus, galima pastebėti, kad jie keičiasi priklausomai nuo politinių ir istorinių pokyčių. Kai kurios reikšmės yra nebevartojamos šiandienos diskurse, o kitos koncepcijos buvo adaptuotos atsižvelgiant į pasikeitusį technologinį, socialinį ir politinį kontekstą.2Tačiau bendrai propagandą galima apibrėžti kaip institucionalizuojantį ir subjektą konstruojantį tikslingą įtikinėjimo procesą, turintį žmonių gyvenimą formuojančius tikslus. Arba dar paprasčiau – kad tai nuoseklus, sisteminis veikimas, kuriuo siekiama paveikti tikslinės grupės emocijas, nuomonę.

    Istoriškai propaganda ilgą laiką buvo vertinama kaip neutralus reiškinys, kad tai yra tiesiog praktinis įtikinėjimo procesas, tačiau dabar propaganda yra vertinama neigiamai, kada ja siekiama sistemiškai klaidinti visuomenę. Todėl neretai tokiame kontekste vartojama sąvoka „priešiška propaganda“.

    Pati propaganda gali būti skirstoma įbaltąją, pilkąjąirjuodąjąBaltoji propaganda atvirai nurodo šaltinį ir informacijos skleidimo tikslą. Tai gali būti įvairios socialinės kampanijos, siekiant teigiamų tikslų, pavyzdžiui, didinti saugumą keliuose, sutelkti nevyriausybines organizacijas, bendruomenes ir kt. skatinant žmones nebūti abejingais ir prisidėti sprendžiant skaudžias visuomenei socialines problemas. Kita vertus, tokia propaganda nebūtinai gali būti pozityvi – tikslo ir šaltinio atskleidimas dar nereiškia, kad žinutė gali būti priimtina ir naudinga auditorijai. Pilkąja propaganda siekiama kaip galima laibiau susieti falsifikacijas su tiesa, melagingus faktus su teisingais tikslais. Tokia propaganda šaltinio ir tikslo nepateikia ar jį pateikia dviprasmiškai, joje gausu interpretacijų, todėl ją sunku identifikuoti. Tuo tarpu juodojipropaganda maskuoja tikrąjį šaltinį, kuria išgalvotas istorijas, dezinformaciją ir siekia maksimalaus trumpalaikio emocinio poveikio. Tokie veiksmai gali daryti žalą visuomenei ar valstybei.3 Todėl juodoji propaganda gali būti vadinama ir priešiška propaganda.

    Būtent pilkoji ir juodoji propagandos, bet dažniausiai pastaroji, yra būdingos informaciniam karui. Kaip matyti iš apibrėžimo, priešiška propaganda neatsiejama nuo dezinformacijos ir netikrų naujienų.

    2017 m. Europos Tarybos užsakymu parengtoje atskaitoje apie informacinę painiavą (angl. – information disorder) viešąjį diskursą apie netikras naujienassiūloma sieti su trimis sąvokomis: dezinformacija, klaidinga (arba klaidinanti) informacija ir kenkėjiška informacija.4

    Įprastai dezinformacija(angl. – disinformation) yra suprantama kaip tyčia viešai paskleista melaginga informacija. Tiesa, pati dezinformacija gali būti skirstoma pagal jos paskelbimo motyvus ir pasekmes. Tai gali būti ir dezinformacija, kuri gali apskritai nesukelti jokių neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, klaidinga informacija arba dezinformacija apie sportinius, kultūrinius, mokslinius pasiekimus, apie nebūtus paranormalaus pobūdžio įvykius, vaizdo montažai ir pan. Bet taip gali būti tendencingai sufabrikuota melaginga informacija ar melagingos naujienos. Tai dažnai gali būti apibūdinama ir kaip priešiška dezinformacija, t. y. tokia, kuri gali sukelti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, viešai skelbiama melaginga ar klaidinga, nepagrįsta informacija, kuria raginama prievarta pažeisti valstybės suverenitetą, kurstomas karas ar tautinė neapykanta, skatinamas nepasitenkinimas valstybe, demokratine santvarka ir pan.

    Klaidinga informacijaar klaidinimas(angl. – misinformation) reiškia viešai paskelbtą klaidingą informaciją ar klaidinimą, kuris gali būti ir netyčinis, pavyzdžiui, nurodyti netikslūs statistiniai duomenys ar netiksli citata. Bet taip pat tai gali būti ir tyčiniai veiksmai, kurie, kaip minėta aukščiau, neretai įvardijami kaip dezinformacija, tačiau nesukeliančia neigiamų pasekmių.

    Kenkėjiška informacija(angl. – malinformation) – neišgalvota informacija, kuria siekiama kam nors pakenkti, pavyzdžiui, neviešo naudojimo informacijos viešinimas.

    NUO ISTORINIŲ IŠTAKŲ IKI ŠIŲ DIENŲ

    Propaganda, dezinformacija, melagingos naujienos žmonių komunikacijoje būdingos dar nuo romėnų laikų, kada Romos respublikos politikas ir karvedys Markas Antonijus išvyko į Aleksandriją, kur tikėjosi Egipto karalienės Kleopatros VII paramos kare su partais. Tačiau karas baigėsi pralaimėjimu. Tuo tarpu Romoje iširo triumviratas. Vienvaldžiu tapęs Gajus Oktavijus (Oktavianas) pradėjo šmeižto kampaniją prieš Antonijų, teigdamas, kad jis yra girtuoklis, korumpuotas, žemos moralės, nes vietoj savo žmonos Oktavijos (kuri buvo ir Oktaviano sesuo) ir vaikų pasirinko Kleopatrą. Tokie Antonijų šmeižiantys šūkiai buvo rašomi ant monetų, kad kuo daugiau žmonių tai sužinotų. Antonijus buvo kaltinamas viskuo, bet labiausiai už tai, kad „tapo vietiniu“ Egipte. O tai būdavo neatleidžiamas nusikaltimas romėnams. Kelis kartus jis buvo kviečiamas į Romą, bet pasiliko Aleksandrijoje.5 Taigi, tai yra pirmasis dezinformacijos, netikrų naujienų pavyzdys.

    1450 m. Johanui Gutenbergui išradus spausdinimo procesą ir atsiradus spaudai, Europoje išsiplėtė naujienų sklaida. Tai turėjo įtakos ir klaidingos informacijos, dezinformacijos ar netikrų naujienų sklaidai. Ryškiausias netikrų naujienų paskelbimo atvejis – 1835 m. vadinamoji Didžioji Mėnulio apgaulė, kai laikraštyje The New York Sunbuvo išspausdinti šeši straipsniai apie tai, kad astronomas Johnas Herschelis Mėnulyje atrado gyvybę. Straipsniai buvo papildyti humanoidų su šikšnosparnių sparnais, barzdotų vienaragių iliustracijomis.6

    Dažnai propaganda ir dezinformacija būdavo skelbiama įvairių karų, konfliktų, režimų pasikeitimų metu, siekiant paveikti visuomenės nuomonę, kad jį palaikytų vieną ar kitą pusę, sutelkti visuomenę ar tam tikrą jos grupę. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais propaganda, apleliuojant į nacionalizmą ir patriotizmą, atliko esminį vaidmenį šaukiant žmones į kariuomenę. Jungtinėje Karalystėje būdavo platinami plakatai su šūkiais: „Tavo šaliai tavęs reikia“, „Tėveli, ką Tu veikei Didžiajame kare?“. 7 Tai bene pirmasis ryškiausias baltosios propagandos pavyzdys, kada žinomas tokios informacijos šaltinis ir tikslai, kurie vertintini kaip pozityvūs.

    Tačiau ta pati Jungtinė Karalystė skleidė ir juodąją propagandą, siekdama diskredituoti savo priešę Pirmajame pasauliniame kare Vokietiją. 1917 m. laikraščiai The Times ir The Daily Mailišspausdino straipsnius apie Vokietijoje neva veikusį lavonų fabriką, kada Vokietijai pritrūkus riebalų dėl jai britų paskelbtos laivyno blokados, Vokietijos kariuomenė pradėjo naudoti žuvusių savo karių kūnus riebalų gamybai, kurie vėliau būdavo naudojami nitroglicerino, žvakių, tepalų, batų tepalo gamybai. Tačiau tokia dezinformacija vėliau turėjo šalutinį poveikį – paskatino abejones dėl pasirodžiusių pirmųjų ataskaitų apie nacių žiaurumus, nors jos iš tiesų buvo tikros.8 Kitaip tariant, žmonės po tokių keistų istorijų nebebuvo linkę tikėti tuo, kas iš tikrųjų buvo tiesa, manydami, kad tai vėl gali būti dezinformacija.

    Prie minėtų nacių žiaurumų reikšmingai prisidėjo ir propagandos skleidimas. Adolfas Hitleris buvo sužavėtas propagandos galios Pirmojo pasaulinio karo metu ir tikėjo, jog tai buvo pagrindinė moralės žlugimo ir maištų Vokietijoje priežastis. Todėl 1933 m., naciams atėjus į valdžią, Vokietijoje įkurta Visuotinio švietimo ir propagandos ministerija, kurios ministru paskirtas Josephas Gebbelsas. Ministerijos tikslas – visomis žiniasklaidos priemonėmis skleisti neapykantą ir smurtą prieš žydus kurstančius pranešimus. Žydus demonizuojančios rasinės neapykantos žinutės atsispindėdavo netgi kine ar teatre. Nacių propaganda turėjo didžiulį poveikį motyvuojant tuos, kurie vykdė masines Europos žydų žudynes. Ir ji buvo tokia paveiki, kad leido pasiekti visuomenės palaikymą nacių vykdytiems žiaurumams.9 Galima sakyti, jog Antrojo pasaulinio karo metu priešiška propaganda buvo ne mažiau svarbus ginklas nei karinė jėga.

    Kalbant apie propagandos, dezinformacijos, melagingų naujienų istoriją, verta paminėti Šaltojo karo laikotarpį, kada propagandą plačiai naudojo abi pusės – tiek Sovietų Sąjunga, tiek Vakarų Europa ir JAV – tam, kad paveiktų savo, priešingos pusės ir trečiųjų šalių gyventojus.10 Vakaruose dažniausiai būdavo skelbiama baltoji propaganda, siekiant informuoti apie tikrąją padėtį Sovietų Sąjungoje, kurią sovietai siekdavo „pagražinti“, tačiau nevengta ir pilkosios propagandos. Tuo tarpu sovietų propaganda Sovietų Sąjungą vaizduodavo kaip taikos, socialinio teisingumo erdvę, buvo kalbama apie „šviesų rytojų“. Tačiau būdavo nutylimi sovietų padaryti nusikaltimai – tremtys, represijos, persekiojimai, minties, tikėjimo, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymai. Vakarų šalys vaizduotos kaip susiduriančios su įvairiomis socialinėmis problemomis, gyventojai – kaip ideologiškai uždari. Būdavo pasakojama, kad JAV gajos rasizmo ar neofašizmo idėjos, o turtingi amerikiečiai turtus susikrovė iš ginklų gamybos. Taigi, kaip matyti, sovietai daugiau naudodavo pilkąją propagandą, siekiant įtikinti melagystėmis, pagražinta ar iškraipyta tiesa. Taip pat būdavo ir baltosios propagandos, t. y. švelnesnės formos, su aiškiu šaltiniu ir tikslu. Tačiau tas tikslas ne visada būdavo teisingas.

    Netikrų naujienų išpopuliarėjimui įtakos turėjo naujienų satyros žanro atsiradimas praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje JAV. Tai įvairūs juokeliai, visuomeninio ir politinio gyvenimo parodijos. Todėl satyra įnešė painiavos į informacinę erdvę – satyrinės naujienos kartais būdavo palaikomos realiomis.11

    Iš naujesnių laikų atvejų paminėtinas Irako karas, kada tiek JAV, tiek Irakas pasitelkė propagandą. Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios, JAV, vykdydamos kovą su terorizmu, 2003 m. pradėjo invaziją į Iraką. Dar iki invazijos The New York Timespaskelbė eilę straipsnių, kad Irake yra vieta, kurioje gaminamas biologinis ginklas. Tačiau tokios informacijos šaltiniai nebuvo patikrinti. Tuo tarpu tuometinė JAV administracija minėtus straipsnius naudojo kaip pateisinimą pradėti karą su Iraku. Tuo pat metu vyko diskusijos apie šio laikraščio polinkį tikėti savo šaltiniais be deramo jų patikrinimo ir taip pasiduoti dezinformacijos teikėjų manipuliacijoms. Savo ruožtu Irako pusė skelbė propagandinius pranešimus, kad JAV tik skleidžia gandus ir melą apie vykstantį karą.12

    Visgi 2004 m. The New York Times išspausdino atsiprašymą dėl straipsnių apie masinio naikinimo ginklus Irake. Teigiama, jog žurnalistai galbūt paskubėjo skelbdami surinktą informaciją, ne visada viskas buvo pasverta, lyginant su noru, kad tuometinis Irako prezidentas Saddamas Husseinas būtų nuverstas, ir kad bus siekiama išsiaiškinti tiesą.13

    Galiausiai išskirtini naujausi įvykiai – Rusijos agresija prieš Ukrainą ir informacinis karas. Po Maidano revoliucijos Rusija pradėjo karinius veiksmus Ukrainoje, aneksavo dalį jos teritorijos, t. y. Krymą. Pagrindinis tokių veiksmų tikslas – sutrukdyti šaliai integruotis į euroatlantines Vakarų struktūras ir išlaikyti ją Rusijos įtakos lauke. Visus tuos agresyvius Rusijos veiksmus lydėjo ir tebelydi jos vykdomas informacinis karas – nuolat skleidžiama priešiška propaganda, dezinformacija ir melagingos naujienos. Ir tai yra nukreipta ne tik prieš Ukrainą, kitas suartėjimo su Europos Sąjunga (ES) siekiančias Rytų partnerystės šalis, bet ir prieš jas aktyviai remiančias bei Rusijos agresiją smerkiančias ES valstybes. Pavyzdžiui, pirmosios ryškiausios informacinės provokacijos prieš Lietuvą buvo surengtos dar 2013 m. Neabejotina, kad pagrindinės to priežastys buvo sėkmingas Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, artėjantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas Vilniuje, taip pat Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiai. Propagandos taikiniu tampa ir artėjantys rinkimai tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse. Rusija informacinėmis priemonėmis bando įgyti didesnės įtakos politiniams ir visuomeniniams procesams, siekia, kad jai palankios jėgos keltų kandidatus rinkimuose ir turėtų savo atstovus valdžios institucijose.14Vien tik propagandai, dezinformacijai ir melagingų žinių skleidimui, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės įtampą ir nepasitikėjimą naryste ES ir NATO, perpasakoti istoriją, Rusija kasmet skiria apie milijardą dolerių. Į šį procesą įtraukta televizija, radijas, spauda, internetas, muzikiniai ir kultūriniai renginiai.

    Šiuolaikinė propaganda, dezinformacija, netikros naujienos skleidžiamos, kaip minėta, visomis įmanomomis medijomis – t. y. visa tai, kas gali prisidėti prie visuomenės nuomonės formavimo. Didelį poveikį propagandos skaidai turėjo socialinių tinklų išpopuliarėjimas. Pavyzdžiui, pirmiausia kokia nors žinia paskelbiama internetiniame portale, taip siekiant ją „legalizuoti“, o vėliau paskleidžiama socialiniuose tinkluose, kad tą žinią galėtų komentuoti socialinių tinklų vartotojai.15

    Socialiniai tinklai yra laikomi žiniasklaidos šaltiniu, tačiau jų prigimtis savaime nėra skleisti tik tikslią, teisingą informaciją. Pavyzdžiui, čia propagandininkas, kurdamas neegzistuojančių asmenų paskyras, svarstant naujienas gali dalyvauti tarsi privatus veikėjas ir piršti melagingas įvykių versijas bei „argumentais“ grįstus vertinimus. Naudodamasis tokiomis paskyromis, propagandininkas gali pasiekti įvairius „pažįstamus“ ir siūlo „draugauti“ su jį dominančiais asmenimis. Socialiniai tinklai – tai bendravimo būdas ir pramoga, todėl propagandininkas, palyginti paprastai pasiekdamas įvairaus amžiaus ir interesų grupes, gali joms pateikti atitinkamo turinio piešinių (karikatūrų), nuotraukų, anekdotų, eilių, muzikos ir atitinkamai formuoti požiūrį į naujausius politinius įvykius ar asmenybes. Propagandininkas žino, kad auditorija, gavusi informaciją socialiniuose tinkluose, vėliau gali kritiškai įvertinti naujienas, pateikiamas internetiniuose laikraščiuose ar per televiziją ir radiją, ypač jeigu naujienų tarnybų pateikiamas žinias ji skaito ar stebi retai.

    Būtent taip veikia vadinamieji interneto „troliai“. Pavyzdžiui, Rusijoje yra netgi „trolių fermos“, t. y. biurai, kur įdarbinti žmonės per netikras socialinių tinklų paskyras dalijasi propagandinio turinio informacija, rašo propagandinius komentarus. Taip pat būna sukuriamos iš pažiūros nekaltos „Facebook“ grupės, kuriose tarp neutralaus turinio įrašų dažnai įterpiamas propagandinis turinys. „Troliai“ aktyviai reiškiasi ir internetinių naujienų portalų komentaruose. Tokios „fermos“ yra tarsi fabrikai, kuriuose gaminamas melas ir dezinformacija, ir dažnai naudojamos kišimuisi į užsienio valstybių rinkimų procesus, manipuliuojant visuomenės nuomone ir taip siekiant paveikti jų rezultatus ar sumenkinti jų teisėtumą.16

    POSTTIESOS FENOMENAS

    Bendrai žvelgiant, internetinė erdvė, kurioje nėra tiesioginio kontakto tarp žmonių, ištrynė ribą tarp tiesos ir melo, tarp sąžiningumo ir nesąžiningumo, tarp to, kas yra fikcija, ir to, kas realu. Atsiranda pagundų ir drąsos skelbti tai, kas patogiau ir naudingiau, ypač žinant, kad atsakomybė už tai yra nedidelė arba jos išvis nėra. Ir tuo netgi mėgaujamasi.

    Visgi tokios elgsenos apraiškų esama ir realiame gyvenime. Juk melas ir klasta yra neatsiejama socialinių santykių dalis nuo pat žmonijos pradžios. Virtuali erdvė galbūt visa tai tik sustiprino. Pavyzdžiui, JAV atlikta studentų apklausa parodė, jog 95 proc. koledžų studentų linkę nurodyti klaidingą informaciją, kad gautų darbą. Kitas tyrimas rodo, kad 91 proc. iš 2000 apklaustųjų meluoja reguliariai.17Susidaro įspūdis, kad melavimas yra šiuolaikinių visuomenių kultūrinis bruožas.

    Žinoma, visada yra tų, kurie nesureikšmina melo. Kaip sakė prancūzų rašytojas Anatolis Fransas, „be melo žmonija žlugtų iš nevilties ir nuobodulio“. Tačiau ilgą laiką visose kultūrose melas buvo laikomas tiesos antiteze – tuo, ko geriau nesakyti. Nes jei tai taptų norma, visuomenėje kiltų chaosas. Būtent tokioje požiūrių sandūroje, kada nesąžiningumas priimamas kaip gyvenimo būdas, atsiranda prielaidos manipuliuoti tiesos sąvokomis.18 Kiekvienas gali susigalvoti savo tiesą ir ją skelbti, pateikti tai kaip alternatyvią realybės versiją. Ir per pastaruosius kelerius metus tokia tendencija tik stiprėjo. Kitaip tariant, vyksta poslinkis nuo realizmo, kuriam būdingos aiškios sisteminės linijos, link konstruktyvizmo, pasižyminčio episteminiu netikrumu.19Jeigu anksčiau nuomonės išsiskirdavo dėl faktų interpretavimo, skirdavosi analizė, siūlomi problemų sprendimo būdai, tačiau iš esmės būdavo sutariama dėl faktų, tai dabar daugelis mano, kad gali susikurti savo alternatyvius faktus. Tai yra posttiesosepocha – laikmetis, kuriame faktai ir tiesa praranda savo vertę bei vaidina vis mažesnį vaidmenį. Nebereikia falsifikuoti nepalankių faktų, kas gali būti lengvai identifikuojama, jie nustumiami į užribį, kada faktų ar tiesos paieškos tampa nereikšmingi savaime. Kitaip tariant, nebelieka aiškių atskaitos taškų, kurie padėtų įvertinti, kas tiesa, kas melas.

    Posttiesos fenomenas ypač matomas politiniuose procesuose. Tai gali būti įvardijama kaip posttiesos politika, kurios esmė nuolatinis alternatyvių faktų, melagingų naujienų kartojimas politiniame procese, ypač rinkimuose, nepaisant jokios argumentuotos kritikos, siekiant mobilizuoti tam tikrą rinkėjų dalį. Bene ryškiausias to pavyzdys – „Brexit“ referendumo kampanija. Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES šalininkai nuolat kartodavo, kad jų šalies narystė Bendrijoje kiekvieną savaitę kainuoja 350 mln. svarų sterlingų.20Iš visiškai nesvarbu, kad tikroji suma dvigubai mažesnė. Kuo labiau oponentai kritikavo šį melą, tuo labiau tai telkė išstojimo šalininkus.

    Kitas atvejis – Donaldo Trumpo pasisakymai. Kampanijos siekiant JAV prezidento posto metu D. Trumpas ne kartą pareiškė, jog tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama „įkūrė ISIS“ teroristinę organizaciją21arba svarstė, jog tikrasis nedarbo lygis šalyje gali siekti 42 proc.22Ir niekam per daug nerūpėjo, kad tai klaidingi teiginiai. Skaičiuojama, kad D. Trumpas per 730 dienų nuo tada, kai pradėjo eiti JAV prezidento pareigas, savo pasisakymuose panaudojo 8158 klaidingus ar klaidinančius teiginius.23

    Kalbant apie priežastis, kodėl stiprėja posttiesos fenomenas, kodėl visuomenės pasiduoda tokioms manipuliacijoms, pirmiausia galima akcentuoti tų pačių socialinių tinklų, internetinių formų išpopuliarėjimą. Ten žmonės buriasi į bendraminčių grupes, kviesdami draugauti ar sekdami tuos asmenis ar organizacijas, kurių idėjoms pritaria, dalydamiesi jų publikuojama informacija, kuri nebūtinai yra teisinga. Bet žmonės paprastai yra imlūs įvairioms socialinėms užuominoms (gandams, nuogirdoms ir pan.). Pavyzdžiui, jeigu 97 iš 100 mokslininkų sako, kad klimato kaita yra globalinė problema, tai atrodo gan rimtai. Bet jeigu žmogus išgirsta 3 klimato kaitos neigėjus, bet ne likusius 97, tai problemą neigiančiųjų pozicija jam atrodo priimtina.24Tas pats pasakytina ir apie vadinamųjų „antivakserių“ judėjimus, nepritariančius skiepams, nes neva jie yra toksiški, sukelia vaikams alergijas, autizmą. Taigi, taip susiformuoja vadinamieji „informaciniai burbulai“, kuriantys iškreiptos tikrovės vaizdinį. Be to, tokie „burbulai“ yra save palaikantys – juose esantys žmonės palaikymą jų skelbiamai ar besidalijamai informacijai gauna iš tokios aplinkos, kokoje jie patys yra. Pavyzdžiui, jeigu D. Trumpas sako, kad nedarbas siekia 42 proc., tai problemų dėl įsidarbino turinčiam asmeniui tai tampa patrauklesniu tikrovės vaizdiniu nei pagrįsta statistika. Arba pasako netikintis klimato kaita, tai su ekstremaliais orų atšalimais žiemą susiduriantiems žmonėms tokie teiginiai vėlgi atrodo patraukliau, nei mokslininkų išvados apie vidutinės metinės temperatūros kilimą. Taigi, jeigu faktas ima prieštarauti susiformavusiai nuomonei ar emocijai, to fakto yra atsisakoma, o ne atvirkščiai.

    Kita priežastis – bendras visuomenių nusivylimas. Visuomenės, kurios mažai pasitiki savo šalių institucijomis, ieško alternatyvų tradiciniams politikams, kurie neatliepia visuomenės lūkesčių, pasiduoda emocijoms ir ima vadovautis ne faktais, argumentais, o tikėjimu ar netikėjimu.

    Taigi, apibendrinat istorinę propagandos, dezinformacijos ir melagingų naujienų raidą, aptarti atvejai rodo, kad šie reiškiniai nėra nauji. Tikslai, kurių siekiama, – nepasikeitę. Jie gali būti pozityvūs ir negatyvūs. Galima pastebėti tris pagrindinius propagandinio veikimo metodus:vienpusiškumas, nutylėjimas arba slėpimas, manipuliacija visuomenės nuomone ir rėmimasis emociniais argumentais, vengiant loginio mąstymo. Tačiau vykstant technologinei pažangai, didėjant visuomenių mobilumui, didėja propagandos, dezinformacijos ir melagingų naujienų sklaida ir mastas, atsiranda naujos formos. Deja, posttiesos epochoje visa tai tik didina susiskaldymo, nesusikalbėjimo ir sumaišties visuomenėje bei politikoje riziką. Todėl istorinio konteksto žinojimas ir supratimas gali prisidėti prie didesnio visuomenės atsparumo priešiškai propagandai, dezinformacijai ir melagingoms naujienoms ugdymo, gebėjimo tai atpažinti ir kovos su tokiais reiškiniais priemonių tobulinimo.

  • ATGAL
    Juozas Aleksa: Norilsko lageryje išgyvenau per stebuklą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.