Istorinių atradimų metai | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Istorinių atradimų metai

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Kęstutis Salickas

    Profesorius Liudas Mažylis

    2017 metai dar tik įpusėjo, tačiau neabejotinai  juos galima vadinti atradimų metais. Informacija apie pirmąjį šių metų istorinį atradimą pasirodė dar sausio mėnesį, kai archeologai kasinėdami Vilniaus Gedimino kalną surado 5 kapus. Mokslininkai iškart iškėlė hipotezę, kad juose gali būti palaidoti 1863 m. sukilimo vadų palaikai. Netrukus pasirodė žinia apie kitą atradimą, kuris apstulbino visus lietuvius. Pagaliau! Pagaliau surastas beveik 100 metų pradingusiu laikytas 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas! Po tokios didžios naujienos kitas istorinis atradimas nesulaukė itin didelio dėmesio, tačiau jis nemažiau žavus – Rietavo rajone aptiktas piliakalnis. Tai vieta, kur buvusi pilis ir greta jos gyvenvietė, menanti Mindaugo karūnavimo laikus! Tačiau ir tai ne pabaiga. Liepos mėnesį surastas nuskendęs pirmasis ir vienintelis tarpukario Lietuvos valstybės karo laivas „Prezidentas Smetona“.

    Paslaptį atskleidė žiedas

    Gedimino pilies kalno šlaitams ir toliau slenkant, vykdant kalno tvarkybos darbus, tyrimų ėmėsi ir archeologai. Tyrinėdami Gedimino kalną archeologai surado 5 kapus, iš kurių ištyrė du ir juose rado 4 žmonių palaikus. Archeologai iškėlė hipotezę, kad tai galėtų būti 1863–1864 m. sukilimo vadų kaulai. Vėliau atkasti dar 7 palaikai, ant vienų iš jų, palaidotų atskirai, rastas auksinis žiedas, kurio vidinėje pusėje įrašyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tai sukilimo vado Zigmanto Sierakausko vestuvinis žiedas ir kaulai. Taigi, beveik neabejojama, kad surasti vieno iš 1863 m. sukilimo vadų palaikai.

    Zigmantas Sierakauskas gimė 1826 m. Ukrainoje. Gimnaziją baigęs sidabro medaliu, pradėjo studijuoti matematiką Peterburgo universitete. Tačiau vos pradėjęs studijuoti, buvo suimtas, apkaltintas bandymu pabėgti į užsienį, ištremtas eiliniu kareiviu atlikti karo tarnybą į Šiaurės Kazachiją. 1857 m. jam leista grįžti į Peterburgą, stoti į karo akademiją, kurią po dvejų metų baigė įgydamas karininko laipsnį. Nuo 1861 m. Z. Sierakauskas paskirtas generalinio štabo kapitonu. 1963 m.  balandžio 7 d. Z. Sierakauskas atvyksta į Vilnių kaip oficialus pareigūnas, tačiau jo tikslas – surinkti didelę liaudies armiją ir vadovauti sukilimui Lietuvoje. Po dviejų savaičių Anykščių apylinkėse jis suburia apie 2500 vyrų stovyklą, kurioje sukilėliai dešimt dienų buvo mokomi kovos taktikos ir naudotis ginklais. Čia pat, stovykloje, buvo tiesinami dalgiai, kurie įtvirtinti į medinį kotą tapdavo sukilėlio ginklu – peiliu-kardu. Gegužės 8 d. sukilėliai susidūrė su daug gausesniu ir geriau ginkluotu kariuomenės daliniu. Mūšio metu Z. Sierakauskas buvo sužeistas, slėpėsi Skrebiškio dvare (Rokiškyje), tačiau buvo išduotas ir suimtas. Traukiniu atgabentas į Vilnių Z. Sierakauskas įkalinamas Šv. Jokūbo ligoninės kariniame skyriuje, operuojamas. Birželio 22 d. dar kartą operuojamas, o jau kitą dieną prie jo lovos susirenka karo lauko teismas, kurio nuosprendis – sušaudyti. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, patvirtindamas nuosprendį, nusprendžia – ne sušaudyti, o pakarti. Bausmė įvykdyta birželio 27 d. rytą Lukiškių aikštėje.  Kūnas nuimtas naktį ir palaidotas Vilniaus tvirtovės, esančios ant Gedimino kalno, teritorijoje.

    Nuoseklių pastangų atpildas

    Apie 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto originalą paprastai vis būdavo pakalbama beveik kasmet, minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. Žiniasklaidos pakalbintas koks nors istorikas vis pasvarstydavo, kur gali būti dingęs šis svarbiausias modernios Lietuvos valstybės dokumentas. Jo ieškota visur, kur tik įmanoma: turėta žinių, kad J. Basanavičius galėjo Akto originalą įsidėti į kokią nors knygą ir pamiršti, tad peržiūrėtos visos Lietuvių kalbos ir tautosakos institute esančios knygos, tačiau bergždžiai. Manyta, kad Akto dublikatą, sovietams okupuojant Lietuvą, galėjo pasiimti saugoti Prezidentūros kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus, kuris jį paslėpė savo giminaičio sodyboje. Tačiau ir ten nieko nerasta. 2016 metais už kilometro nuo Bielskų sodybos, ūkininkui ariant lauką suradus bidoną su dokumentais, tikėtasi, kad ten gali būti ir visų ieškomas Akto dublikatas, visgi paaiškėjo, kad bidone rasta kita istorinė vertybė – partizanų archyvas. Svarstyta, kad aktas dar prieš okupaciją su kitais svarbiais dokumentais per Švediją galėjo būti perduotas į Jungtines Amerikos Valstijas arba pasilikti Švedijoje. Akto Lietuvoje ieškota visur, kur tik įmanoma, tačiau niekas nesiėmė žygių šio Lietuvai svarbaus dokumento paieškoti užsienio archyvuose. Minint 99-tąsias Valstybės atkūrimo metines, koncernas „MG Baltic“ paskelbė sumokėsiantis 1 mln. eurų žmogui, kuris suras ir sugrąžins šį svarbiausią Lietuvos valstybės dokumentą į Lietuvą. Visuomenėje kilo sujudimas! Ir vėl, kaip ir kasmet, prasidėjo svarstymai, kur šis dokumentas galėtų būti. Tačiau prof. Liudui Mažyliui visas šis sambrūzdis neturėjo jokios reikšmės. Jis jau keletą metų nuodugniai studijavo medžiagą, susijusią su šiuo Aktu, kalbėjosi su istorikais. Ne tik kalbėjosi, bet ėmėsi ir realių veiksmų – parašė laišką į Vokietijos archyvą. Gavęs atsakymą, nusipirko autobuso bilietą ir išvyko į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvą Berlyne. Patikrinęs to archyvo dokumentus, susijusius su Baltijos valstybėmis, surado Lietuvos Tarybos Vokietijai išsiųstą Nepriklausomybės Aktą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Tiesiog taip paprastai! Būtent tai ir nustebino labiausiai. Kadais dingęs svarbiausias Lietuvos valstybės dokumentas, pasirodo, niekur nebuvo dingęs. Vienas iš Akto dublikatų visą amžių pragulėjo institucijos, kuriai Lietuvos Taryba jį nusiuntė, archyvo byloje. Tereikėjo tik įdėti šiek tiek pastangų, ir jis – surastas.

    Pėsčiomis palei Miniją

    Kitas ne mažiau žavus šių metų istorinis atradimas – atrastas piliakalnis, menantis Mindaugo karūnavimo laikus. Gegužės mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto istorikas doc. dr. Vytenis Almonaitis paskelbė Rietavo raj. atradęs Medingėnų piliakalnį, kuriam, pasak šaltinių, mažiausiai 750 metų. V. Almonaitis piliakalnio ieškojo tikslingai tyrinėdamas XIII a. istorinius šaltinius, tačiau neapsieita ir be ekspedicijos. Šių metų balandžio 8 d. išsiruošęs žygiui pėsčiomis palei Minijos pakrantę, nuėjęs keliolika kilometrų, istorikas surado minėtą piliakalnį. Medingėnai pirmą kartą minimi 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemės dalybų akte. XIV–XVI a. gyvenvietė buvo pavieto centras, Medingėnuose buvo dvaras, kurį XVI a. pradžioje valdė Žemaičių seniūnas (tai aukščiausios Žemaičių seniūnijos bajorų savivaldos pareigos) Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila.

    Ką slėpė Baltija

    Šią vasarą į mokslinę ekspediciją išsiruošę Klaipėdos universiteto mokslininkai kartu su karinių jūrų pajėgų kariškiais pranešė apie dar vieną istorinį atradimą. Jie teigia suradę Lietuvos karo laivą „Prezidentas Smetona“, kuris glūdėjo už 8 km nuo Estijos krantų, 85 metrų gylyje. Šį laivą Lietuva iš Vokietijos įsigijo 1927 m. vasarą. Suremontavus, perdažius vokiečių jau nurašytą laivą, jis buvo perduotas Klaipėdos pakrančių apsaugai, kuri turėjo dar tris nedidelius laivus – „Savanoris“, „Lietuvaitė“ ir „Šaulys“. Visų šių laivų, įskaitant ir „Prezidentą Smetoną“, pagrindinė funkcija buvo pakrantės apsauga nuo kontrabandininkų. Tuo metu ypatingai populiari buvo alkoholio kontrabanda į Lietuvą, nelegalūs kroviniai buvo gabenami ir laivais. Alkoholis jūroje iš didelių laivų būdavo parduodamas kontrabandininkams į mažesnius laivelius. Tada šie, užsidėję antkainį, alkoholį parduodavo kitiems tarpininkams, plaukiojantiems valtimis. Joms pasiekus krantą, degtinę parduodavo dar kitiems tarpininkams, kurie „velnio lašus“ jau išnešiodavo po visą Lietuvą. Ankščiau minėti trys pakrančių apsaugos laivai į jūrą kontrabandininkų gaudyti galėdavo išplaukti tik esant geram orui. „Prezidentas Smetona“ buvo tinkamas plaukti ir tada, kai kiti laivai negalėdavo išplaukti į jūrą. Tiesa, anglimis kūrenamas garinis laivas irgi ne itin tiko kontrabandininkams gaudyti. Vos tik užvedus laivą, Klaipėdos uoste iš jo kamino virsdavo juodi dūmai – įspėdami kontrabandininkus, kad laivas ruošiasi išplaukti iš uosto, tad metas apleisti Lietuvos vandenis. Pakrančių apsaugai laivas buvo naudotas penkerius metus. 1932 m. valstybei įsigijus naujų katerių, skirtų pakrančių apsaugai, „Prezidentas Smetona“ buvo perkeltas į rezervą. Po metų šis laivas buvo perduotas Lietuvos kariuomenei, tačiau ir toliau buvo nenaudotinas. Dar po metų laivas išplukdytas į Liepojos uostą remontui, o 1935 m. rudenį, Klaipėdoje baigus laivo remontą, spalio 26 d. laivas „Prezidentas Smetona“ pirmą kartą į jūrą išplaukė su karinio jūrų laivyno vėliava. 1936 m. Vyriausybė patvirtino Klaipėdos uosto gynimo planą, nes buvo juntama grėsmė iš hitlerinės Vokietijos. Tad šio uosto apsauga ir buvo priskirta šiam laivui. Tačiau ir šios pareigos, pasak laivo kapitono, laivas negalėjo tinkamai įvykdyti, nes buvo per silpnai ginkluotas. Iki karo šis laivas buvo naudojamas ir mokomiesiems tikslams – ruošiant karo jūreivių rezervą. Vokietijai 1938 m. kovo 22 d. atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, jau kitą dieną laivo įgulai duotas įsakymas palikti Klaipėdos uostą ir laukti tolimesnių nurodymų ties Šventąja, kurios uostas nebuvo tinkamas šiam laivui įplaukti. Užėjusi audra nubloškė laivą į Liepojos uostą. Vasarą Šventosios uostas buvo pagilintas, kad „Prezidentas Smetona“ galėtų įplaukti.

    1940 m. birželį sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, prie Šventosios uosto pasirodė du sovietų karo laivai ir povandenis laivas, kurie užblokavo uostą. Birželio 19 d. laivo pavadinimas buvo pakeistas į „Prezidentas“, nutrynus žodį „Smetona“ ir nuo laivo, ir nuo jūreivių kepurių. Birželio 22 d. okupantų karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas su visa įgula taptų jai pavaldus, dar kartą pakeistų laivo pavadinimą ir iškeltų Sovietų sąjungos vėliavą. Laivo kapitonas Povilas Labanauskas su kitais karininkais nepakluso reikalavimui, naktį nuleido Lietuvos karinių pajėgų vėliavą, apleido laivą ir su jachta išplaukė iš Šventosios uosto į Vakarus. Už kelių dienų laivas buvo pervadintas „Pirmūnu“, vėliau – „Koral“. Sovietinei Rusijai perėmus laivą, jis naudotas kaip mokomasis laivas pasieniečiams ruošti. Vėliau jis buvo parkvalifikuotas į apsaugos laivą ir naudotas jūrų minoms naikinti. „Prezidentas Smetona“ savo kelionę baigė 1945 m. sausio 11 d. Suomių įlankoje, užplaukęs ant minos. Kitų šaltinių duomenimis, laivą galėjo nuskandinti vokiečių povandenis laivas.

    Dar liko, ką surasti

    Bene pati didžiausia istorinė mįslė, kurios niekas neišgvildena jau beveik 600 metų, – kur dingo Vytauto Didžiojo palaikai, – vis dar neatsakyta. Gal jie, kaip ir Nepriklausomybės Aktas, irgi niekur nedingo, tik tiesiog dar nesurasti. To meto istoriniame šaltinyje – „Lietuvos metraštyje“ – taip aprašomos Vytauto Didžiojo laidotuvės: „Karalius Jogaila gedėjo Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, Švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zakristijos durų.“ (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, p. 117). Iš šio liudijimo aišku, kad Vytautas buvo palaidotas Vilniaus Katedros rūsiuose. 2030 m. minėsime Vytauto mirties 600 metų jubiliejų, taigi gal iki šio jubiliejaus pavyks įminti ir šią istorinę mįslę?.. ■

  • ATGAL
    Istorijos politika ir NATO filmukas apie partizanus
    PIRMYN
    Politinių kalinių sukilimai Sovietų Sąjungos lageriuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.