Istorinių įpročių nustekenta šalis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Istorinių įpročių nustekenta šalis

  • Data: 2012-09-21
    Autorius: Dmitrijus BABIČIUS

    Danos Augulės piešinys

    Atrodo paradoksalu, tačiau viena populiariausių  antrosios XIX a. pusės Didžiosios Britanijos knygų pasaulį išvydo su itin lakoniška ir stebėtinai svetimšališka antrašte – „Rusija“. Seras Donaldas Mackenzie Wallace‘as, keliautojas, teisininkas ir „The Times“ korespondentas, penkerius metus (1870–1875 m.) pragyvenęs tuometėje caro Aleksandro II imperijoje, savo prisiminimus, pastabas ir apmąstymus išleido dviem storais tomais, porinančiais apie įvairiausias Rusijos ypatybes. Rasi dėl savo nuodugnaus ir sykiu paprasto, nuoširdaus minčių dėstymo būdo knyga susilaukė didžiulio susidomėjimo Vakarų pasaulyje ir buvo kelissyk perleista, pačiam autoriui vis papildant ir pataisant pradinį tekstą.

    Sklaidant „Rusijos“ puslapius šiandien, nenoromis apima tam tikras deja vu. Daugybė problemų, kurias carinėje imperijoje įžvelgė D. M. Wallace‘as, atmetus kai kuriuos istorinius niuansus, atrodo tarsi nurašytos nuo dabartinių laikraščių puslapių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie neigiami gyvenimo aspektai didžiojoje kaimynėje per keletą amžių ne itin tepasikeitė. Kyla klausimas, kas dėl to kaltas – dabartinės Vladimiro Putino administracijos aplaidumas ar tam tikri Rusijai natūralūs istoriniai dėsningumai? Norint atsakyti į pastarąjį klausimą, verta atidžiau patyrinėti skaudžiausias – ir seniausias – šalį kankinančias socialines blogybes.

    INFRASTRUKTŪROS NEPAKANKAMUMAS

    Įsisenėjusių Rusijos problemų sąrašą, atrodo, tikslinga pradėti apverktina infrastruktūros būkle. Poros paskutinių šimtmečių istorija rodo, kad šis trūkumas spėjo tapti keleto ideologiškai priešingų režimų vizitine kortele. Nepakankamas dėmesys infrastruktūrai paprastai aiškinamas tuo, kad Rusijos valstybė ilgą laiką išgyveno deficitą institucijų, kurios būtų įtvirtinusios valdžios elito atskaitingumą tautai. Kitaip tariant, Rusijos patvaldžiai dažniausiai buvo pernelyg užsiėmę vidaus galios žaidimais arba peštynėmis su išorės priešais, o į valstybės gyventojų kasdienius vargus niekas netrukdė tiesiog nusispjauti. Todėl nacionalinės infrastruktūros ypatybės – tai ne dabartinės valdžios išradimas ir netgi ne komunistinio eksperimento padarinys, bet dėsningumas, suklestėjęs dar carų valdymo laikais.

    Seras D. M. Wallace‘as, kalbėdamas apie Rusijos infrastruktūrą XIX a., žodžių į vatą nevyniojo. Pavyzdžiui, aprašydamas kelionių ir transportavimo sąlygas didžioje valstybėje, jis su kartėliu pažymėjo, kad beveik visi keliai Rusijoje – prasti, senamadiški ir „iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo tų kelių, kurie šiose vietovėse plytėjo prieš keletą amžių.“ Tokios apgailėtinos būklės šaknys, pasak D. M. Wallace‘o, buvo padarinys akivaizdaus centrinės administracijos nenoro suteikti šiai sričiai bent minimalų dėmesį. Iš esmės tai reiškia, kad tiesti kelių XIX a. Rusijos imperijoje (ypač tai charakteringa kalbant apie periferijos kelių tinklą) nieks nematė reikalo – o kam tai daryti, jei šie natūraliai atsiranda, šimtams ekipažų dardant tuo pačiu maršrutu ir pamažu formuojant vėžes! Žinoma, atsižvelgiant į tokį priprastą valdžios abejingumą, apie judėjimo spartą už didžiųjų miestų išvykusiems imperijos gyventojams nebuvo verta nė svajoti – sunkios kelionės nuvargindavo arklius, vežimai strigdavo purve arba virsdavo į griovius, o vienintelė kelių renovacija būdavo vėžių pasistūmėjimas per kelis metrus į šoną, kai senieji įspaudai pasidarydavo pernelyg gilūs ir virsdavo duobėmis.

    Keliai – toli gražu ne vienintelė XIX a. Rusijos infrastruktūros sritis, carinės administracijos palikta likimo valiai. D. M. Wallace‘as aprašo antisanitarines sąlygas garlaiviuose, tarsi iš Mesopotamijos laikų atkeliavusius primityvius baudžiauninkų žemės ūkio padargus, idealiai ir neracionaliai tiesius geležinkelius, kurie nesivargindavo vingiuoti į gyvenvietes, todėl stotyje išlipusiems nelaimėliams dažnai tekdavo pėsčiomis gūrinti kelias mylias iki artimiausio miesto. Suprantama, lyginant XIX a. su dabartiniais laikais, šios problemos gali pasirodyti išspręstos ar nebeaktualios – pasikeitus gausybei valdovų ir ideologijų, po kelių revoliucijų ir tariamų modernizacijų, Rusijos geležinkelio sistema atrodo daugiau ar mažiau optimizuota, garlaiviai nebepilni žiurkių, o apgailėtinus kelius kompensuoja modernūs visureigiai. Vis dėlto šie išoriniai gerėjimo ženklai yra apgaulingi, nes pati tendencija – atmestinis požiūris į valstybės infrastruktūrą – sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų ir prisitaikė prie Vladimiro Putino prezidentavimo maratono.

    Staigaus potvynio žala Novomichailovske, nutolusiame 20 km į šiaurės rytus nuo Tuapsės. Ženkle parašyta: "Automobilių stovėjimo aikštelė". Rugpjūčio 21 d. vakare šią sritį apėmė smarkūs lietūs, sukeldami Nečepsucho upės potvynį (ITAR-TASS/ Ivan Žuravlev/ Scanpix nuotrauka)

    Pavyzdžių nereikia ieškoti toli: visos dabartinės Rusijos infrastruktūros blogybės itin aiškiai juntamos stichinių nelaimių metu. Prisiminkime kad ir šių metų liepos pradžioje Krasnodaro krašto pietinę sritį apėmusius žaibiškus potvynius – po vasaros liūčių prasiveržę vandens srautai apsėmė ar sugriovė apie penkis tūkstančius būstų, sukėlė paniką Krymsko mieste, Novorosijsko uostamiestyje, Gelendžiko kurorte ir, padarę žalą dešimtims tūkstančių šalies gyventojų, nusinešė 172 žmonių gyvybes. Laiku įvykdžius infrastruktūros reformas, tokio masto tragedijos buvo galima išvengti. Tačiau, kaip paprastai nutinka Rusijoje, valdžios elito atstovai niekuo nepasirūpino, o, ištikus nelaimei, savo klaidas bandė dangstyti melodramišku fatalizmu. Štai Krasnodaro krašto gubernatorius Aleksandras Tkačiovas po tragedijos suskubo teisintis, esą nebuvo jokių išankstinių artėjančių potvynių požymių. Pasak jo, nuo nelaimės labiausiai nukentėjęs Krymskas (153 mirtys per vieną naktį) tokio masto potvynio nebuvo matęs jau 150 metų, todėl kliokiančio vandens stichijos iš principo nebuvo galima pažaboti. Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atstovai gynėsi Krymsko gyventojams siuntinėję apie potvynį įspėjančius pranešimus; nors vėliau, nukentėjusiems kartojant, kad jokių pranešimų vis dėlto jie nebuvo gavę, ministerijos vadovas Vladimiras Pučkovas nenoromis pripažino, kad Krasnodaro krašto ir visos šalies komunikacijos tinklas pasirodė neorganizuotas ir nepakankamai išplėtotas, tad gyventojų laiku nieks neįspėjo. Numanu, kad ir čia valdžia sąmoningai pasirinko patogesnę alternatyvą: kaltinti organizuotumo stoką informuojant miestų gyventojus apie artėjančią neišvengiamybę yra daug švelnesnė savikritika, nei pripažinti paprastus ir nepriimtinus infrastruktūros trūkumus – sakykime, tai, kad per Krymsko centrą tekanti Adagumo upė nebuvo deramai valoma ir ilgainiui užsikimšo dribsmėliu, tai, kad seniai beremontuota miestų kanalizacija paprasčiausiai nebuvo tinkamai paruošta galimiems potvyniams, galų gale tai, kad žmonių vadavimo ir evakuacijos įranga iki šiol retai atnaujinama ir nesusilaukia deramo finansavimo. Laimei ar nelaimei, šį sykį Vladimiro Putino administracijos pamėgtas demonstratyvus kaltųjų ieškojimas ir bejėgiškumo mitas pasirodė nesėkmingas: katastrofos aukos dėl nepavydėtinos situacijos buvo linkusios kaltinti ne gamtą, bet valdančiųjų lengvabūdiškumą ir jų apleistą infrastruktūrą.

    KORUPCIJOS GNIAUŽTUOSE

    Su infrastruktūros trūkumu Rusijoje neišvengiamai susijusi ir kita akivaizdi problema – platus ir kiekvieną socialinio gyvenimo sritį persmelkiantis korupcijos tinklas. Jei pasikliausime „Transparency International“ vertinimu, reikėtų pripažinti, kad 2010-aisiais pagal korupcijos paplitimą Rusija iš 180 valstybių užėmė 146-ą vietą. Per porą pastarųjų metų situacija pablogėjo, ir Rusija peršoko į 156-ą poziciją. Be to, jei atidžiau panagrinėtume šiandienos korumpuotumo tendencijas ir reiškinio paplitimą pasaulio žemėlapyje, suprastume, kad liūdna statistika byloja Rusiją esant imlesnę įvairioms korupcijos formoms už daugelį Afrikos valstybių. Ši aplinkybė paaiškina tarptautinės kyšininkavimą tiriančios organizacijos „TRACE International“ vadovės Alexadros Wrage žodžius, esą, palyginti su Rusija, netgi Nigerija atrodo patrauklesnė vieta verslui plėtoti. A. Wrage pesimizmą patvirtina ir kitos statistikos suvestinės: šalis, kurios 15 proc. gyventojų prisipažįsta kyšininkavę, o bendra kyšių valdininkams vertė per metus siekia per 400 mlrd. JAV dolerių, iš tiesų nekelia pasitikėjimo. Situacijos nepagerino ir buvusio šalies prezidento Dmtrijaus Medvedevo pradėta kovos su korupcija kampanija: pati iniciatyva sveikintina, tačiau kyla klausimas, kiek nuoširdus gali būti pasiryžimas pjauti šaką, ant kurios sėdi.

    Kokios yra visuotinio korumpuotumo Rusijoje priežastys? Nemaža dalis šalies gyventojų kaltę verčia Sovietų Sąjungos griūčiai, oligarchų iškilimui, Boriso Jelcino ar Vladimiro Putino administracijoms. Sakykime, vyresnės kartos sovietmečio apologetai atkakliai laikosi nuomonės neva 1985-ųjų Perestroikos reformos atnešė SSRS krachą, o šis savo ruožtu sukūrė tvirtą bazę precedento neturėjusiai valdininkų savivalei. Iš dalies statistika patvirtina tokį požiūrį: „Transparency International“ tyrimų duomenimis, 1980–1985 m. laikotarpiu tuometė Sovietų Sąjunga užėmė 27 vietą pagal korupcijos reitingą (iš 54 tirtų valstybių), 1988–1992 m. – 39 vietą, o nuo 1996 m. iki 2000 m. jos pozicija nukrito iš 48-osios vietos (vėlgi tirtos 54 valstybės) į 82-ąją (tirta 90 valstybių). Suprantama, panašios tendencijos „senų gerų laikų“ entuziastams leidžia demokratizaciją tapatinti su korupcija. Visgi ar panašūs apibendrinimai nėra perdėti? Visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kad ir sovietų laikais korupcijos indeksas nebuvo žemas. Antra, kai kurios tuomečio elito prerogatyvos ir privilegijos, kurios šiandien susilauktų pasmerkimo kaip neteisėtos, anuomet buvo legalizuotos ir įprastos, todėl nieks nejautė potraukio jas kategorizuoti kaip korumpuotumo išraiškų. Trečia, korupcija Rusijoje negalėjo atsirasti iš niekur. Todėl SSRS apraudotojams ir jų priešininkams radikaliems liberalams, įsitikinusiems, kad korupcijos demoną Rusijoje išbūrė išimtinai Boriso Jelcino ar Vladimiro Putino valdymas, neperniek būtų atsigręžti į dar senesnę Rusijos istoriją.

    Tai padaryti nėra sunku, juo labiau kad istorinės reiškinio šaknys akademinėje literatūroje gausiai gvildenamos. Štai Nihono universiteto Japonijoje profesorius Manabu Sunara savo straipsnyje „Korupcija Rusijoje: istorinė perspektyva“ tvirtina, kad tiek tarp aukštas pareigas einančių valdininkų, tiek tarp paprastų žmonių paplitęs katastrofiško masto korumpuotumas iš esmės yra Rusijos valstybės ilgaamžis paprotys. Visų pirma jis kyląs iš savitos biurokratijos tradicijos. Andai dar Kijevo Rusios laikais valdovas ir jo patikėtiniai vykdydavo tai, kas anuomet buvo vadinama pasižmonėjimais – keliaudami apžiūrėti savo valdų jie rinkdavo duokles ir dovanas, kurias vietiniai gyventojai turėdavo teikti pinigais, maistu ir žirgais. Istoriniuose šaltiniuose ši pasižmonėjimų sistema, institucionalizuota dar apie XI a., paprastai apibendrinama maitinimo (rus. kormlenie) terminu. Jau XIII a. „maitinimas“ suformavo ypatingą valdininkijos sluoksnį, kuris išgyveno ne iš centrinės valdžios teikiamų atlyginimų, bet tiesiogiai sunkdamas įvairias duokles iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių. Galima spėlioti, kad būtent šis administravimo raidos etapas paklojo pamatus rusiško kyšininkavimo tradicijai.

    Kita korupcijos paplitimo Rusijoje prielaida yra tai, ką M. Sunara įvardijo kaip teisinį nihilizmą. Paprasčiau tariant, rusai nuo seno nepasitiki savo šalies įstatymais ir teismais ir mano, kad tariamas teisėjų nešališkumas, – paprasčiausias mitas. Reikia pripažinti, kad toks požiūris nėra iš piršto laužtas. Rusijos teisė visuomet kentėjo nuo normų neaiškumo, nepakankamo reglamentavimo ir promulgavimo. Caras Petras Didysis pabandė gausybę padrikų įstatymų sujungti į bendrą Priesaką (rus. ulozhenije), tačiau procesas pareikalavo dviejų šimtmečių, ligi garsus reformatorius Michailas Speranskis pabaigė Įstatymų sąvadą 1835 m. Nepaisant to, Rusijos teismų sistema išliko menkai organizuota ir neefektyvi. Pasak teisininko ir istoriko Samuelio Kučerovo, caro Nikolajaus I valdymo pradžioje (1825 m.) dėl teismų polinkio delsti imperijoje buvo susikaupę apytiksliai du milijonai neišspręstų ir nepradėtų spręsti bylų. Kalėjimuose, laukdami uždelsto nuosprendžio, sėdėjo 127 tūkst. žmonių. Nikolajaus valdymui įpusėjus, likimo valiai paliktų bylų skaičius perkopė 3 mln. Tokie „progresuojantys“ rodikliai liudija, kad pati caro valdininkija į teisę žiūrėjo pro pirštus ir teismus traktavo veikiau kaip patogų įrankį politinei galiai demonstruoti, o ne darnaus valstybės funkcionavimo garantą. Nenuostabu, kad ir liaudis, gyvendama teisinio atmestinumo, neapibrėžtumo ir šališkumo sąlygomis, ilgainiui perėmė valdžios nepagarbą rašytam įstatymui ir jį pakeitė tuo, ką galima įvardyti kaip neformaliąsias praktikas – kyšininkavimu, veikimu „per pažintis“ ir įstatymų nepaisymu. Iki šiol statistinio Rusijos piliečio sąmonėje šios neformaliosios praktikos užima nepalyginti aukštesnę vietą už formaliąsias taisykles ir laikomos tikrąja, gyvąja teise. Tai, kad einant pas gydytoją verta pasirūpinti armėniško arbuno buteliu arba rublių prigrūstu vokeliu, Rusijos Federacijoje atrodo savaime suprantamas dalykas.

    Be ypatingos valdininkijos sąrangos ir teisinio nihilizmo, neformaliosios korupcijos praktikos buvo sutvirtintos ir Rusijos viešojoje sąmonėje įsigalėjusio etinio reliatyvizmo. Šį psichologinį atributą pastebi ir seras Wallace‘as. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių – „Rusijoje“ detaliai aprašomas XIX a. baudžiauninkų pomėgis apsirūpinti mediena iš savo šeimininkams priklausančių miškų. Suprantama, iš teisinės perspektyvos kirsti medžius ponams priklausančioje teritorijoje buvo griežtai draudžiama, tačiau, kaip pažymi D. M. Wallace‘as, neretai kaimo bendruomenei tai buvo kone vienintelis būdas apsirūpinti nemokamomis malkomis ir statybinėmis medžiagomis. Padėtis, kurioje paprastas žmogus buvo de facto priverstas griebtis tam tikrų baudžiamųjų veikų, ilgainiui padėjo išsiugdyti unikalią mąstyseną: „Kiti vagia, nes niekšai, o aš – iš poreikio.“ Toks etinis reliatyvizmas pergyveno monarchiją ir nenugalėtas įsitvirtino sovietų režimo metais.  Ilgainiui jį įkūnijo tragikomiškas ir universalus sovietinio žmogaus įprotis „neštis namo“, t. y. vogti iš darbo vietos įvairius nereikalingus mažmožius ir paskui stengtis juos pritaikyti nuosavame ūkyje. Aplinkiniai tai žinojo, bet tarsi netyčiomis nepastebėdavo – kolektyvinio turto grobstymas buvo virtęs savaime suprantama praktika, nereikalaujančia pasiteisinimo. Reziumuoti tokios istorinės patirties rezultatus nesunku: korupcija didžioje valstybėje klesti ir šiandien tiek valdininko, tiek statistinio piliečio gyvenime. Ir laikyti šį dėsningumą konkretaus politinio elito defektu gali tik nepataisomas optimistas. Korupcija Rusijoje – istorinis mentalitetas.

    ALKOHOLIZMO PRAKEIKSMAS

    Dar viena per visą Rusijos valstybingumo istoriją besitęsianti neganda, kurią pelnytai galime vadinti nacionaline tragedija, yra tarp šalies gyventojų paplitęs alkoholizmas. Nuosaikesni Rusijos vidaus padėties kritikai nenumaldomą tauriųjų gėrimų paklausą yra linkę apibrėžti tik kaip vieną iš gausybės šalies socialinę sferą kamuojančių problemų, tačiau, susipažinęs su statistika, neretas pakeičia savo požiūrį: masinis alkoholizmas Rusijoje – ne šiaip bėda, o tikras prakeiksmas, daugybės kitų valstybę kamuojančių sunkumų tikrasis šaltinis.

    Tiesa, norint suvokti šios priklausomybės daromos žalos mastą, pirma būtina  mažumėlę plačiau aptarti globalias alkoholio vartojimo tendencijas. Vienoje demografinės padėties Rusijoje apžvalgų sociologai Darja Chalturina ir Andrejus Karatajevas atkreipė dėmesį, kad apskritai vyrai yra labiau linkę į girtuokliavimą nei moterys. Tai reiškia, kad tam tikroje valstybėje kylantis alkoholinių gėrimų poreikis paprastai lemia ir didėjančią prarają tarp vidutinės vyrų ir moterų gyvenimo trukmės. Pavyzdžiui, turtingose musulmonų šalyse (Jungtiniuose Emyratuose, Katare), kur alkoholio ir rūkalų vartojimą riboja religiniai įsitikinimai ar net teisė, atotrūkis tarp vidutinės vyrų ir moterų gyvenimo trukmės siekia 3–5 metus. Vadinamajame „Europos alaus dirže“, apimančiame Vokietiją, Daniją, Britaniją ir kitas aludarystės tradicijas puoselėjančias valstybes, šis indikatorius pakyla iki 6 metų.„ Vyno diržo“ šalyse (Italija, Ispanija, Graikija) skirtumas šokteli iki 8 metų, o į stipresnius tauriuosius gėrimus linkusioje Rytų Europoje vidutinę vyrų ir moterų gyvenimo trukmę neretai skiria pavojingas 10 metų laikotarpis.

    Skaudų rekordą šioje srityje pasiekė Rusija. Čia vidutinė vyrų amžiaus trukmė smunka iki 60 metų, o vidutinės vyro ir moters gyvenimo trukmės skirtumas siekia net 12 metų. Palyginti su Europos ar musulmonų pasaulio šalimis, šis rodiklis atrodo tiesiog katastrofiškas, o reiškinio implikacijos socialiniu lygmeniu yra paprasčiausiai siaubingos: geriantys vyrai nebedirba ir praradę sveikatą anksti miršta, palikdami motinas su mažamečiais vaikais. Šie, be priežiūros augdami skurstančiose ir skilusiose šeimose, ilgainiui nuseka savo tėvų keliais ir tokiu būdu išlaiko Rusijos, kaip vienos iš šalių, pasaulyje pirmaujančių pagal nepilnamečių alkoholikų skaičių, statusą. Tokia situacija diskredituoja šeimos institutą, todėl nemaža dalis moterų apskritai atsisako idėjos tekėti ar turėti vaikų. Šitaip degtinės liūnas prisideda prie neigiamo gimstamumo ir kitų Rusijos demografinės krizės veiksnių.

    Rusijoje šiuo metu skaičiuojama apie 2 milijonus žmonių (iš 143 milijonų gyventojų populiacijos), kenčiančių nuo sunkios alkoholinės priklausomybės. Chalturinos ir Koratajevo teigimu, alkoholis tiesiogiai ar netiesiogiai lemia 72 proc. kasmetinių žmogžudysčių, 42 proc. savižudybių ir 52 proc. mirčių nuo kitų išorės priežasčių. Be to, taurieji gėrimai yra pagrindinė daugybės Rusijos gyventojų sunkių ligų priežastis. Iki šiol specialistai nesutaria, kiek gi žmonių kasmet tiesiog ar netiesiogiai palieka šį pasaulį dėl alkoholio – vieni ekspertai tvirtina, kad spiritiniai gėrimai susiję su aštuntadaliu mirčių, tačiau, sakykime, garsus mokslininkas Aleksandras Nemcovas – medicinos daktaras ir gausių akademinių darbų šia tema autorius – mano, kad 30 proc. yra daug arčiau tiesos.

    Nepaisant to, kad Rusijos Federacijos valdžia demonstruoja vien efemeriškas pastangas kovoti su problema ir dažnai net stengiasi iš jos pasipelnyti, negalima teigti, kad galybes nelaimių lemiantis masinis alkoholizmas – išskirtinai dabartinės valdžios išradimas ar nuopelnas. Priešingai, šalies istorija pasižymi giliomis, X a. siekiančiomis girtuokliavimo tradicijomis, o tai, kad tautos nelaimę elito sluoksniai dėl finansinių sumetimų skatina, – irgi jokia naujiena. Caras Ivanas IV, dar vadinamas Rūsčiuoju, jau XVI a. stambiuosiuose valstybės miestuose ėmėsi kurti alkoholinius gėrimus gaminančias ir parduodančias manufaktūras, anais laikais vadinamas tiesiog kabakais ar tavernomis. Jų verslas pasirodė toks pelningas, kad iki XVII a. vidurio šioms įstaigoms jau buvo prasiskolinęs trečdalis vyriškosios Rusijos populiacijos, o pirmojoje  XIX a. pusėje įplaukos už parduotus tauriuosius gėrimus sudarė nuo 33 iki 40 proc. carinės imperijos iždo santaupų. Taigi degtinės populiarumas Rusijoje, šimtmečiams lekiant, tik augo. Štai kaip D. M. Wallace‘as aprašo charakteringą rusų valstiečių derliaus nuėmimo šventės kulminaciją XIX a. pabaigoje: „Saulei pradėjus leistis, oresni svečiai iškeliauja namo, tačiau kiti lieka, ir įvakarėjus išgertos degtinės poveikis tampa vis labiau regimas. Linksmybių garsai ima aidėti iš trobų ir netrukus tiek svečiai, tiek šeimininkai ima rodytis ant kaimo kelio, apimti skirtingo girtumo laipsnio [...]. Kai kurie žada amžiną ištikimybę savo bičiuliams arba netvirtais judesiais ir nesuprantama kalba agituoja nematomas minias; kiti be tikslo sverdakuliuoja, apsalę nuo svaigios laimės, galop krenta ant žemės ir lieka čia gulėti, iki kol juos nuneša mažiau apgirtę draugai ar, labiau tikėtina, kol ryte jie prabunda patys.“ Teisybės dėlei verta pažymėti, kad D. M. Wallace‘as pastebėjo ir daugybę teigiamų rusų valstiečio gyvenimo aspektų – sakykime, jo nekaprizingą darbštumą arba tai, kad kaimo sueigos buvo idealus ir nesuvaidintas atstovaujamosios demokratijos pavyzdys, tačiau iš rašytojo pasakojimo aišku, kad dažnas Rusijos gyventojas jau tais laikais jautė silpnybę degtinei, o valdžia nedarė praktiškai nieko, kad šį potraukį užgniaužtų.

    Tad nepaisant kelių blaivininkystės kampanijų vėlesniais sovietmečio laikais, tiek iš dabartinės, tiek iš istorinės perspektyvos tampa aišku, kad alkoholizmas išlieka viena rimčiausių Rusijos socialinių problemų, kuri nuolat progresuoja. Veikiausiai net teiginys, jog pažabojus girtuokliavimą bent trečdalis šalies rūpesčių susitvarkytų savaime, apibendrinant dabartinę situaciją, nebūtų perdėtas. Deja, nesaikingas spiritinių gėrimų vartojimas Rusijoje virtęs kone papročiu, be to, yra iš dalies parankus šalies ekonominiam ir politiniam elitui. Šiuo metu priklausomybė yra įgijusi tokį mastą ir pagreitį, kad trumpuoju laikotarpiu su juo susitvarkyti yra praktiškai neįmanoma.

    DABARTINĖ VALDŽIA – ISTORINIŲ TRŪKUMŲ ĮSIKŪNIJIMAS?

    Aptarus nepavydėtinas Rusijos istorines tendencijas, vertėtų tarti ir kelis trumpus žodžius apie dabartinę šalies politinę sanklodą. V. Putino ir D. Medvedevo prezidentavimo metai dažno politologo laikomi įkyria anomalija, pakertančia natūralios demokratizacijos teoriją. Pasak šios teorijos šalininkų, griuvus Sovietų Sąjungai ir komunizmui patyrus fiasko, buvusią imperiją sudarančios šalys turėtų pamažu pereiti prie liberalaus demokratinio valdymo. Visgi visiems akivaizdu, kad valdymas Rusijoje nėra visiškai demokratinis ir daugelis dėl to linkę kaltinti V. Putino klaną. Ar šie kaltinimai pelnyti?

    Trumpa istorinė retrospektyva rodo, kad putinistinė sistema, kad ir atsakinga už gausybę skriaudų ir nedorybių, nieko naujo neišrado. Nepakankamas dėmesys infrastruktūrai, siaučianti korupcija ir elito savivalė, plintantis alkoholizmas – su visu tuo Rusijai teko ne sykį susidurti tiek carų, tiek sovietinėje epochose. Šiuo požiūriu dabartinė sankloda yra jokia išimtis, o veikiau istorinius dėsningumus įkūnijantis ir ant jų išaugęs statinys. Charakteringos Rusijos blogybės egzistavo prieš Putiną, o didžioji gyventojų dalis, kad ir kaip ciniškai skambėtų, spėjo prie jų priprasti. Valdančiajam sluoksniui teliko pasinaudoti begaline tautos kantrybe ir pakantumu ir pasitelkti senas tendencijas konsoliduojant savo galią. Kitas klausimas, kiek ilgai gali gyvuoti sistema, save maitinanti iš įsisenėjusių visuomenės ir valstybės negalavimų? Juk ligos, kad ir turėdamos tvirtas istorines šaknis, nuolatos progresuoja, o jų iškeltas valstybės pamatas ima barškėti. Ar V. Putino administracija taps dar vienu režimu, kuriam leido iškilti ir kurį surijo tie patys Rusiją kamuojantys istoriniai dėsningumai? Laikas parodys.

  • ATGAL
    Tai ką kaltinsime dabar?
    PIRMYN
    Kodėl referendume aš pritarsiu naujos atominės elektrinės statybai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.