Įvykiai Ukrainoje turės įtakos ir Europos ateičiai | Apžvalga

Įžvalgos

  • Įvykiai Ukrainoje turės įtakos ir Europos ateičiai

  • Temos: Politika
    Data: 2014-04-14
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    (AFP PHOTO/ Anatolii Stepanov/ Scanpix nuotrauka

    Po Rusijos intervencijos ir Krymo okupacijos įvykiams Ukrainoje abejingų Lietuvoje neliko. Kone kasdien rengiamos protesto akcijos, piliečiai vaikšto, į atlapus įsisegę Ukrainos vėliavas, bei akylai stebi, kas bus toliau. Nors daugelis politikos ekspertų bei analitikų spėliojo, kaip pasisuks Ukrainos likimas, praėjusių metų lapkritį tuometiniam prezidentui Viktorui Janukovyčiui atsisakius pasirašyti Asociacijos bei laisvos prekybos susitarimą su Europos Sąjunga, retas galėjo tikėtis, kad įvykiai susiklostys būtent taip.

    Ukraina – valstybė, visada draskyta civilizacinio pasirinkimo tarp Vakarų ir Rytų. Todėl nuo pat Maidano protestų Kijeve pradžios buvo teigiama, jog vyksta lūžinis Ukrainos piliečių apsisprendimas. Tai, kas iki tiesioginio Rusijos įsitraukimo buvo laikyta Ukrainos ateities apsprendimo procesu, po Rusijos kariuomenės įvedimo į Krymą tapo visos Europos saugumo klausimu.

    Įvykiai Ukrainoje kardinaliai pasikeitė vos per porą savaičių: taikus piliečių judėjimas virto viena kruviniausių revoliucijų posovietinėje erdvėje, o Rusijos karinė intervencija į Krymą tapo didžiausiu Europos saugumo klausimu nuo pat Balkanų karų praėjusio amžiaus pabaigoje. Ukrainos, panašu, laukia sudėtingas laikotarpis, nes Krymas, tikriausiai, taps panašiu dariniu kaip nuo Moldovos atskilusi ir nepripažįstama Padnestrė. Vakarų elgesys taip pat verčia prognozuoti ir tai, ar bus išmoktos skaudžios istorijos pamokos. Galiausiai, Lietuvai tai taip pat perspėjamasis signalas, jog Rusijos grėsmė, praėjus 24-iems metams nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo, išlieka.

    Ukrainai kuriamas „įšaldyto konflikto“ scenarijus

    Naktį iš vasario 27-osios į 28-ąją prasidėjo Rusijos karinė operacija Kryme. Nors iš pradžių ji buvo maskuojama neidentifikuojamais „savigynos būrių“ veiksmais, Krymo pusiasalyje netrukus buvo dislokuoti papildomi Rusijos kariniai daliniai, taip pažeidžiant tarptautinius bei dvišalius Rusijos ir Ukrainos susitarimus dėl Rusijos Juodosios jūros flotilės dislokavimo Ukrainos teritorijoje.

    Nors Rusijos invazija buvo ir yra grindžiama rusakalbių gyventojų, kurie Kryme sudaro didžiąją dalį, saugumo užtikrinimo poreikiu, sklandus pusiasalio užėmimas rodo, jog ši operacija buvo suplanuota kur kas anksčiau. Kitaip tariant, Rusija pasinaudojo bene paskutiniu įrankiu išlaikyti Vakarų link krypstančios Ukrainos kontrolę: po to, kai iš savo pareigų pasitraukti ir iš šalies pabėgti buvo priverstas buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius, suformuota pereinamoji valdžia deklaravo aiškią geopolitinę kryptį – suartėti su ES.

    Prarasdama įtakos svertus, Rusija žengė drastišką, daug pasekmių turėsiantį žingsnį. Tačiau nemažai politikos analitikų sutaria, kad Krymo užėmimas gali tapti puikiu Rusijos įtakos Ukrainai svertu. ES Saugumo studijų instituto Paryžiuje analitikas Nicu Popescu teigia, kad Krymo atkirtimas nuo Ukrainos lems ilgalaikius ir bevaisius ginčus dėl Krymo statuso, tačiau užkirs Ukrainos galimybę integruotis į ES ar NATO struktūras. „Rusija taip pat galiausiai sutiks su ESBO ir Jungtinių Tautų derybininkų įvedimu ir įstums procesą į ilgas derybas tarp Krymo ir Kijevo dėl galios pasiskirstymo. Rusija pasisakys, jog remia Ukrainos teritorinį vientisumą, tačiau taip pat teigs, jog abi šalys turi rasti kompromisą. Padnestrės atveju tai trunka jau 22-us metus ir neveda į jokį sprendimą“, – teigia analitikas.

    Būtent toks scenarijus šiuo metu yra laikomas labiausiai tikėtinu. Tačiau, brėžiant tolimesnę galimą Rusijos veiksmų eigą, nederėtų atmesti ir pesimistiškiausių scenarijų. Jeigu tarptautinė bendruomenė tinkamai neatsakys į Kremliaus veiksmus, būtina kalbėti apie kitoms Rusijos kaimynėmis kylančias grėsmes. Tai – pirmiausia Baltijos šalims.

    Vakarų reakcija lems Putino drąsą

    JAV, o ypač – ES į įvykius Ukrainoje nuo pat protestų pradžios reagavo nepakankamai. Tai lėmė bent keletas priežasčių: pirmiausia, ES „vieno balso“ trūkumas aiškinamas skirtingais atskirų jos valstybių interesais. Didžiosios ES valstybės, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, turi glaudžius prekybinius ryšius su Rusija, todėl prieš kiekvieną sprendimą, galintį pakenkti jų santykiams, jos turi pamatuoti labai daug veiksnių. Antra, Ukraina, kaip ir visa Rytų partnerystės programa, niekada nebuvo prioritetinė ES užsienio politikos kryptis. Rytų partnerystės programą naujoje dienos šviesoje iškėlė ES Tarybai pirmininkavusi Lietuva, tačiau daugeliui ES senbuvių daug didesnis galvos skausmas yra Šiaurės Afrikoje vykstantys konfliktai.

    Jungtinės Valstijos yra ne kartą pareiškusios, kad už savo saugumą Europa turi tapti pati atsakinga. Vis didesnis JAV dėmesys Pietryčių Azijai reiškia, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos virš Europos iškeltas JAV gynybinis skydas pamažu traukiasi. Tiesa, JAV veiksmai, kai reaguodama į Rusijos veiksmus bei pradėtus kariuomenės manevrus Kaliningrade, į Lenkiją ir Lietuvą perkėlė daugiau savo naikintuvų, parodo, jog JAV gynybinis skydas  išlieka pagrindiniu saugumo garantu Rytų Europoje.

    Ilgą laiką Vakarų valstybių vadovai tesugebėjo išreikšti diplomatišką „gilų susirūpinimą“, kuomet nuo kulkų Maidano aikštėje krito protestuotojai ar į Krymą buvo įvesta kariuomenė. Tai leido V. Putinui netrukdomam tęsti sugalvotą scenarijų ir, į Krymo valdžią pastačius marionetinius veikėjus, paskelbti referendumą dėl Krymo atsiskyrimo, o vėliau – ir jo prijungimo prie Rusijos Federacijos. Nors šis referendumas prieštarauja Ukrainos konstitucijai, o tarptautinės bendruomenės yra paskelbtas neteisėtu, Kremliaus supratimu, jis yra pakankama aplinkybė veikti.

    JAV analitinio centro „Jamestown Foundation“ ekspertas Vladimiras Socoras atkreipė dėmesį, jog šalia karinės intervencijos Rusija įvykdė ir neregėto masto propagandos kampaniją. „Ši propagandos banga pasiekė neregėtą mastą. Ji sąmoningai kiršino Ukrainos žmones tam, kad prasidėtų kovos tarp vakarų ir rytų ukrainiečių, tarp skirtingų partijų atstovų, ukrainietiškai bei  rusiškai kalbančių gyventojų. Mano nuomone, tai yra unikalus atvejis Europos istorijoje, kurį galime vadinti naujo tipo saugumo iššūkiu. Tai nėra nei karinė, nei kibernetinė ataka, taip pat ir ne tam tikra terorizmo forma. Ši kampanija buvo skirta konkrečiam tikslui – išprovokuoti pilietinį konfliktą kitoje valstybėje“, – teigė analitikas.

    Tokia, nors ir mažesnio masto, propagandinė kampanija vykdoma ir Baltijos valstybėse. Internete sklando peticijos dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Rusijos, panašūs parašai renkami ir Latvijoje. Nors šių valstybių situacija kardinaliai skiriasi nuo Ukrainos, nes jos jau dešimtmetį priklauso NATO, V. Putino užmojams nesant griežto atkirčio, grėsmė kyla ir Aljanso narėms.

    Signalas Lietuvai susirūpinti saugumu

    Atlanto Tarybos vyriausiasis patarėjas, politologas Harlanas Ullmanas pokalbyje su užsienio žurnalistais pareiškė, jog Krymo okupacija yra geriausia, kas galėjo nutikti NATO. Iš pirmo žvilgsnio akiplėšiška mintis iš tiesų yra teisinga. Lietuvos saugumą geriausiai užtikrina „tradicinis“ NATO vaidmuo – karinės grėsmės prevencija. Tačiau po Šaltojo karo pabaigos Aljansas turėjo ieškoti naujų veiklos krypčių, kad išlaikytų savo aktualumą kintančioje tarptautinėje arenoje. Tai – ir kibernetinės, ir aplinkosauginės grėsmės, kiti nauji veiklos barai.

    Tačiau Rytų Europos regionas išlieka labiausiai pažeidžiamas būtent karine prasme: būdamas buferine zona tarp Rusijos ir Europos, jis jaučia kiekvieną Kremliaus manevrą, siekiant išlaikyti ar sustiprinti įtaką posovietinėje erdvėje. Pagrindinis Lietuvos interesas – išsaugoti JAV skydą bei išlaikyti „tradicinę“ NATO misiją regione. Taip pat Lietuvai aktuali – nedalomo saugumo koncepcija, t.y. NATO ir ES Bendra saugumo ir gynybos politika turi ne prieštarauti, o papildyti viena kitą. Šie veiksniai lemtų didžiausią mūsų šalies saugumo užtikrinimą.

    Būtina atkreipti dėmesį, jog mažos valstybės  statusas nereiškia, kad saugumo klausimą turime perleisti didžiųjų valstybių rūpesčiui. Todėl dabartinės valdančiosios daugumos atstovų pareiškimai, jog Lietuvos saugumui nekyla jokių grėsmių, o gynybos biudžeto didinti nėra reikalo yra mažų mažiausiai absurdiški ir grįsti tik trumpalaikiu politiniu išskaičiavimu: per rinkimus žadėtos pigesnės dujos iki šiol negautos, todėl tikimasi nuolaidų iš „Gazprom“ sulaukti, bent jau nekeliant nepatogių klausimų bei nepykdant „didžiojo brolio“.

    Nors dar praėjusiais metais JAV ragino Lietuvą siekti 2 proc. nuo BVP skirti gynybos finansavimui, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas teigia, jog „nėra ko panikuoti“. Lietuva šiandien saugumui užtikrinti skiria vos 0,9 proc., o šis skaičius yra mažiausias ne tik tarp Baltijos valstybių, bet ir vienas mažiausių visos NATO mastu. Ne be pagrindo Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis prieš porą metų, įgeldamas Lietuvai, pareiškė, kad jeigu Lietuva iš tiesų taip jaustų Rusijos grėsmę, kaip apie ją kalba, gynybai skirtų tiek, kiek reikalauja NATO įsipareigojimai, o ne dvigubai mažiau. Situacija Ukrainoje primena, kad Kremlius šiandien yra arčiau nei bet kada, todėl iš valstybės vadovų derėtų reikalauti atitinkamo susirūpinimo.

    Realiausias – naujas Šaltasis karas

    Kariniai veiksmai Ukrainoje privertė sunerimti gyventojus dėl jų saugumo. Jau 2008-ųjų Gruzijos karo metu Lietuva pajuto, kad karinė grėsmė yra arčiau, nei manome. Todėl Ukraina, geografiškai artimesnė nei Gruzija, tapo dar vienu rimtu signalu. Vis dėlto tiesioginės karo grėsmės bent jau šiandien bijoti nederėtų – būdami ES ir NATO nariais, esame apsaugoti kur kas labiau, nei narystės siekiančios mūsų rytinės kaimynės.

    Tačiau galima kalbėti apie naująjį Šaltąjį karą, kuris pirmiausia remsis informacinėmis bei kibernetinėmis atakomis. Šiandieniniame informaciniame pasaulyje šios atakos gali tapti ne ką mažesniu ginklu, Rusiją įgalinančiu daryti didelę įtaką posovietinės erdvės valstybėms.

    Ukrainos laukia sudėtingas etapas, ji turi spręsti ne tik gausybę išorinių, bet ir vidinių problemų. Tuo pačiu ji vėl tampa civilizacinio susikirtimo tarp Vakarų ir Rytų vieta, kur gali spręstis Rusijos imperinių ambicijų likimo klausimas. Viena aišku, kad Lietuva turėtų vadovautis patarle: „tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam“.

  • ATGAL
    Komandinis darbas, visuomeninis poilsis. Proga išmintingai politikai
    PIRMYN
    Ką atskleidė Rusijos karinė intervencija Ukrainoje?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.