Izraelio-Palestinos konfliktas: karas gyvena karu | Apžvalga

Įžvalgos

  • Izraelio-Palestinos konfliktas: karas gyvena karu

  • Data: 2014-10-28
    Autorius: Edita Mieldažė

    Graffiti piešinys al-Azzeh pabėgėlių stovykloje netoli Betliejaus skelbia: „Boikotuokite! 16 proc. jų (Izraelio) produktų kainos skiriama Gazos vaikų žudymui“. Izraelio-Palestinos konfliktas pražudė jau daugiau kaip 2100 palestiniečių, daugiausia civilių. (Scanpix/AFP nuotrauka/ Ahmad Gharabli)

    Beveik prieš dešimtmetį vokiečių žurnalui „Spiegel“ pristatydamas filmą „Miunchenas“, žinomas žydų kilmės JAV režisierius Stevenas Spielbergas prisipažino: „Aš esu Amerikos žydas ir žinau, kokia jautri painiava izraeliečių ir palestiniečių konflikte“. Filme, atkartojančiame 1972 m. Miuncheno olimpiados tragediją, kuomet palestiniečiai teroristai nužudė keliolika Izraelio delegacijos narių, pabrėžiama mintis, kad smurtas kuria smurtą. Režisierius, neabejingas besitęsiančiam Izraelio-Palestinos konfliktui, įsitikinęs: „Didžiausias priešas – tai ne palestiniečiai ir izraeliečiai. Šiame regione didžiausias priešas yra nesutaikomumas“. Nesutaikomumas, lydimas kariaujančių pusių skirtybių ir politinių veikėjų ambicijų. Liepos pradžioje įsiplieskęs karinis konfliktas tarp Izraelio ir Gazos ruožo palestiniečių yra šių nesutaikomų skirtybių ir ambicijų atspindys.

    Istorinis kontekstas

    Gazos ruožas yra Palestinos dalis, anklavas, išsidėstęs tarp Egipto ir Izraelio sienų prie Viduržemio jūros pakrantės. Kaip ir visa Palestinos teritorija, Gazos ruožas niekada nebuvo suvereni valstybė ir priklausė vis skirtingoms valstybėms ar imperijoms. Iki 1967 m. vykusio Šešių dienų karo ir vėliau sekusios Izraelio okupacijos, Gazos ruožas buvo administruojamas Egipto. Po 1993 m. Oslo susitarimų įkurtai Palestinos autonomijai (toliau-PA) atiduotas administruoti Gazos ruožo ir Vakarų kranto valdymas. Tačiau Izraelis PA nepaliko absoliučios valdymo laisvės ir pats iki pat dabar kontroliuoja Gazos ruožo oro erdvę, teritorinius vandenis ir sienas (pietinę Gazos ruožo sieną kontroliuoja Egiptas). Iki 2005 m. Izraelio kontrolė šioje teritorijoje buvo dar didesnė: nuo pat Šešių dienų karo pabaigos (1967 m.) Gazos ruože buvo dislokuotos Izraelio karinės pajėgos ir apgyvendinti naujakuriai. 2006 m. PA surengti parlamento rinkimai. Daugumą vietų parlamente iškovojo teroristinė partija „Hamas“, nuosaikesnę partiją „Fatah“ palikdama antroje vietoje. 2007 m. „Hamas“, siekdama dominavimo Gazos ruože, išvarė visus „Fatah“ atstovus iš šios teritorijos ir faktiškai perėmė Gazos ruožo valdymą. Kitos Palestinos dalies – Vakarų kranto valdymą perėmė „Fatah“ partija su prezidentu Mahmoudu Abbasu priešakyje. Šios dvi opozicinės palestiniečių jėgos, kurios turėtų siekti bendro gėrio, o ne atskirties savo tautiečiams, tik šių metų birželį suvienijo savo jėgas, siekdamos suformuoti vienetą, pavadintą „vieninga Palestinos vyriausybė“. Tokiu būdu vieną, o ne dvi vyriausybes, kaip kad buvo iki šiol, dabar sudaro „Hamas“ ir „Fatah“ atstovai. Ši naujiena nepatiko Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, kuris niekad nėjo į kalbas su „Hamas“, o kontaktavo dėl taikos tik su nuosaikiu „Fatah“ sparnu. Tad eilinį kartą taikos paieškos tarp Izraelio ir Palestinos iširo.

    Ekonominės priežastys

    Gazos ruožas yra nepavydėtinoje padėtyje ne tik dėl istorinių aplinkybių, kurių, deja, nelabai pasirinksi. Izraelio-Palestinos konflikte akivaizdi nelygiavertė konfrontuojančių pusių kova ir iš jos sekantys padariniai. 2007 m., kai „Hamas“ perėmė iš „Fatah“ valdžią Gazos ruože, Izraelis šiai Palestinos daliai įvedė ekonominę oro erdvės, sausumos ir vandens blokadą, trunkančią iki pat šių dienų. Izraelis blokados būtinybę motyvavo tuo, kad ja siekia sustabdyti galimus raketų išpuolius iš Gazos ruožo ir taip izoliuoti „Hamas“ nuo bet kokio ginkluoto pasipriešinimo. Tačiau ekonominė Izraelio blokada atsisuko ne tiek prieš „Hamas“ (ši organizacija nelegaliais tuneliais iš Egipto iki šiol sugebėdavo apsirūpinti ginklais ir svarbiausiomis prekėmis), kiek prieš paprastus Gazos ruožo palestiniečius. Iki blokados pradžios tankiai ir gausiai gyvenamame (1,8 mln. gyventojų) Gazos ruože atviros ekonomikos dėsniai veikė, palestiniečiai, kiek galėjo, gamino, prekiavo ir tokiu būdu suko Gazos ekonomiką pirmyn. Tiesa, jos ekonomiką smarkiai palaikė tarptautinių organizacijų, Vakarų kranto ir palestiniečių, dirbančių užsienyje, parama. Įvedus blokadą, ekonominiai Gazos ruožo rodikliai smarkiai krito: pavyzdžiui, 2005–2006 m. iš eksporto gauta 52,8 mln. JAV dolerių, o 2009 m. – tik 0,6 mln. JAV dolerių. Per tą patį laikotarpį prekių importas krito 75 proc.

    Remiantis statistiniais duomenimis, 2014 m. nedarbo lygis Gazos ruože išaugo iki 45 proc., tačiau realiai šie duomenys dar prastesni. Pagrindinė to priežastis – sustojęs eksporto ir importo srautas iš/į Gazos ruožą. Ekonominės blokados žiaurumą atspindi ir sąrašas prekių, kurios, „Amnesty International“ organizacijos duomenimis, iki 2010 m. buvo draudžiamos arba smarkiai apribotos importuoti į Gazos ruožą: makaronai, lęšiai, sultys, sausas maistas, muzikos instrumentai, popierius, pieštukai, knygos, elektriniai prietaisai (pvz., šaldytuvai ir skalbimo mašinos), patalynė, avalynė, statybinės priemonės. Po 2010 m., kai Izraelio jūrų pajėgos prie Gazos ruožo atakavo Turkijos flotilę, sukeldamos tarptautinį pasipiktinimą, Izraelis pareiškė sušvelninęs blokadą. Buvo leista įsikišti tarptautinėms paramos organizacijoms, tačiau jos Gazos blokados ir žmonių skurdo problemos neišsprendė. Pagrindine alternatyva išgyvenimui ir pasipriešinimui Gazoje tapo tunelių ekonomika.

    Tunelių ekonomika

    Tuneliai, jungiantys Gazos ruožą su Egiptu ir skaičiuojantys ne vieną gyvavimo dešimtmetį, aprūpina valdžią viskuo, ko reikia išgyvenimui ir pasipriešinimui, esant blokadai. Manoma, kad įplaukos iš tunelių kasmet „Hamas“ atneša apie milijardą JAV dolerių, nes ši organizacija apmokestina beveik viską, kas atkeliauja iš po žemės. Tuneliais gabenama viskas – nuo maisto produktų, vaistų ir drabužių iki gyvulių, automobilių, ginklų ir žmonių. Kaip teigia apžvalgininkas Džeimsas Verinis, keliavęs po Gazos ruožą, „daugeliui palestiniečių Gazos tuneliai simbolizuoja geresnius dalykus: jų prigimtinį sumanumą, atmintį ir viltį laisvai judėti, taip pat jausmą, kad pats kontroliuoji savo žemę“. Visgi, anot Dž. Verinio, ironiška, kad norint kontroliuoti žemę Gazoje, tenka po ja lįsti. 2011 m. Egipte atėjus į valdžią Musulmoniškos brolijos („Hamas“ šios brolijos atšaka) atstovui prezidentui Mohamedui Morsiui, Egiptas atvėrė sieną su Gaza. Tai buvo nedidelė Rafaho perėja, bet jos užteko tam, kad „Hamas“ ir daugelis palestiniečių pasijustų laisviau. Geresni laikai truko neilgai, mat 2013 m. prezidentas M. Morsi buvo nuverstas ir jį pakeitė Musulmonų brolijos priešininkas, karininkas Abdel al-Sisi. Šis politikas santykių su Gaza nepuoselėjo: pradėjo sistemiškai griauti jos tunelius ir uždarė sieną ties Rafahu.

    Politinis kontekstas

    Liepos 8 d. prasidėjęs karinis konfliktas tarp Izraelio ir Gazos ruožo įsiplieskė ne dėl kelių „Hamas“ kovotojų paleistų raketų. Robertas Naimanas, dirbantis huffingtonpost.com politikos analitiku, teigia, jog pagrindinė šio konflikto priežastis – tai 2007 m. Izraelio įvesta blokada ir iš to kilęs palestiniečių nesusitaikymas su tokia padėtimi: „Eksportas iš Gazos faktiškai uždraustas. Gazai neleidžiama naudotis savo uostu. Gazos ruožo palestiniečiai negali laisvai keliauti į/ iš Gazos. Palestiniečiai turi gauti leidimus iš Izraelio ar Egipto, norėdami išvykti iš ruožo. Leidimus gauti beveik neįmanoma. Tokiu būdu apribojama Gazos palestiniečių teisė į darbą, mokslą, medicininę pagalbą ir galimybę susitikti su šeimomis, jei šios gyvena už Gazos ruožo ribų“. Esant tokiai situacijai Gazos ruože, tarptautinės bendruomenės nuomone, status quo turėjo būti geriausias būdas, sprendžiant šį nesibaigiantį konfliktą. Tad po 2012 m. karinio konflikto tarp Izraelio ir „Hamas“, kai Gazos ruožas vėl buvo apgriautas ir žuvo keli šimtai civilių, pusantrų metų įsivyravo sąlyginė taika ir ramybė. Puse lūpų buvo kalbama, kad „Hamas“ svarsto sudaryti ilgalaikes paliaubas su Izraeliu, bet šių metų birželį palestiniečių buvo pagrobti ir nužudyti trys žydai paaugliai. Izraelis iškart dėl to apkaltino „Hamas“, tačiau ši atmetė kaltinimus. Reaguojant į įvykius Jeruzalėje, buvo nužudytas palestinietis paauglys. Tuomet „Hamas“ pirmąkart per 20 sąlyginės ramybės mėnesių paleido keletą raketų Izraelio pusėn. Izraelis sureagavo, pradėdamas didelę aviacijos kampaniją, o po kelių savaičių, liepos 17 d. išplėtė puolimą, pradėdamas antžeminių pajėgų operaciją. Jos tikslas – sunaikinti sieną kertančių tunelių tinklą, kurį palestiniečiai kovotojai naudoja tam, kad prasiskverbtų į Izraelį. Izraelio premjeras B. Netanyahu yra griežtos linijos „Hamas“ atžvilgiu šalininkas, todėl Izraelio pradėta operacija turi savo tikslą – tai žydų saugumas: „Mes nebaigsime šios misijos, šios operacijos, kol nebūsime neutralizavę tunelių, kurių vienintelis tikslas – naikinti mūsų piliečius, žudyti mūsų vaikus.“

    Derybos ir tarptautinė reakcija

    Įsismarkavus konfliktui tarp Izraelio ir „Hamas“, bandyta kelis kartus eiti paliaubų link ir ieškoti balanso. Šiam reikalui pasitarnauti bandė Egiptas. Kaire saugumo būstinėje, kur abi konfrontuojančios pusės netiesiogiai komunikavo viena su kita, buvo išsakyti abiejų pusių reikalavimai. Palestiniečiai derybose siekė panaikinti Gazos blokadą, išplėsti žvejybos vietas, pasistatyti uostą, iš naujo atsidaryti oro uostą ir palengvinti palestiniečių judėjimą per sienos punktus. „Hamas“ vadovas Khaledas Meshaalas pabrėžė, kad paliaubos turi atvesti prie Izraelio vykdomos Gazos ruožo blokados atšaukimo: „Mes tvirtai siekiame šio tikslo. Jei Izraelis tai vilkins ar toliau tęs agresiją, „Hamas“ pasirengęs su kitomis palestiniečių jėgomis tęsti pasipriešinimą vietoje ir politiniu lygiu.“ Izraelio pareigūnai derybose Kaire pabrėžė, jog sudarys palankesnes sąlygas Gazos ruožo blokadai ir atstatymui, jei tik ši palestiniečių teritorija bus visiškai nuginkluota. Tačiau „Hamas“ organizacija nusiteikusi prieš nusiginklavimą, bet pasisako už blokados panaikinimą ir to primygtinai derybose siekė. „Hamas“ atstovas Sami Abu Zuhri teigė: „Mes norime pasiekti savo (reikalavimų įvykdymo) ir dėl to nėra kelio atgal. Visi šie reikalavimai yra paremti pagrindinėmis žmogaus teisėmis, todėl jiems net nereiktų šios kovos ar derybų.“ Izraelio premjeras B. Netanyahu lieka kategoriškas ir perspėjo „Hamas“, kad Kairo derybos nebus sėkmingos, jei „Hamas“ ir toliau mėtys raketas ir demonstruos savo karinį pasipriešinimą: „Hamas“ žino, kad mes turime daug galios, bet turbūt taip pat galvoja, kad esame nepakankamai ryžtingi ir kantrūs. Jie klysta.“

    Tarptautinė bendruomenė taip pat neliko abejinga šiam konfliktui. Liepos 23 d. Ženevoje Egipto prašymu buvo sušauktas neeilinis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos posėdis. Po nerezultatyvių JT Saugumo tarybos rezoliucijų ir vis dar įstrigusių derybų Kaire, JT generalinis sekretorius Ban Ki Moonas kalbėjo: „Noriu dar kartą paraginti izraeliečius ir palestiniečius – baikite kariauti, pradėkite kalbėti. Ir spręskite pagrindines konflikto problemas, kad po pusmečio ar po metų mes vėl neatsidurtume tokioje pačioje padėtyje“. JT humanitarinės pagalbos palestiniečiams koordinatorius Jamesas Rawley pripažino, kad tarptautinė bendruomenė patyrė nesėkmę, sprendžiant Izraelio ir Gazos ruožo konfliktą. Jis teigė, jog Gaza turi didžiulį potencialą: „žmonės ten labai verslūs, gerai išsilavinę, jie turi rinkų užsienyje, Izraelyje ir Vakarų krante. Blokada turi būti panaikinta, kad Gaza galėtų klestėti.“ JAV prezidentas Barakas Obama, pabrėždamas derybų svarbą Kaire, išsakė mintį, kad Gaza negali būti amžiams atskirta nuo viso pasaulio, todėl reikia iš esmės spręsti šį konfliktą. Deja, rugpjūčio viduryje taikos derybų Kaire metu abi konfrontuojančios šalys nuogąstavo, kad atotrūkis tarp abiejų pusių vis dar labai didelis, todėl ir progreso derybose nėra. Kad progreso būti negali, patvirtino rugpjūčio pabaigoje atsinaujinę Izraelio ir „Hamas“ išpuoliai.

    Ar situacija tokia beviltiška?

    Nepriklausomas analitikas iš Gazos ruožo Akram Attallah pastebi, kad neseniai „Fatah“ ir „Hamas“ pasirašytas susitarimas dėl vieningos vyriausybės ir ją sudarančių nepriklausomų atstovų susilpnino „Hamas“ pozicijas Gazos ruože. Tad, pasak A. Attallah, dabartinis konfliktas su Izraeliu labiau pakenkti „Hamas“ nebegali: ‚„Hamas“ šiuo karu siekia parodyti, kad ji vis dar įgali apginti savo žmones.“ Jam antrina ir Gazos Al-Azhar universiteto politikos mokslų profesorius Mukhaimer Abu Saada, teigdamas,jog „kad ir kokie bus karo padariniai, „Hamas“ neturi ko prarasti, nes daugiau nebėra vyriausybėje ir yra nebetekusi finansinių resursų, kurie plaukdavo iš tunelių ar mokesčių“. Tad, suprantama, jog dabar „Hamas“ siekia sugrąžinti save į politinį žemėlapį, tad bet kas, ką „Hamas“ gali laimėti iš šio karo, bus pristatoma kaip pasiekimas ar pergalė. Gazos Ummos universiteto politikos mokslų profesorius Abdan Abu Amer nuogąstauja, kad „jeigu po karo bus politiškai dėl ko nors susitarta, tai „Hamas“ suteiks didžiulę galią, parodant, kad ji, ši grupė, skirtingai nei prezidentas M. Abbasas, geba su Izraeliu ir tarptautine bendruomene derėtis“. Kad ir kaip būtų keista, Izraelio valdžia, eskaluodama šį konfliktą ir reguliariai kalbėdama apie „Hamas“ raketų keliamą grėsmę savo žmonėms, tik suteikia „Hamas“ pranašumą šiame konflikte. Kodėl? Nes dauguma „Hamas“ atakų neefektyvios, jas sulaiko Izraelio priešraketinis skydas. Tačiau premjeras B. Netanyahu ir toliau kalba apie būtinybę sunaikinti kovotojų tunelių tinklą. Jis teigia, kad Izraelis yra pasiryžęs užbaigti šią misiją su paliaubomis ar be jų: „Dėl Izraelio saugumo nesutiksiu su jokiais pasiūlymais, kurie kliudys Izraelio kariuomenei užbaigti šią svarbią užduotį“. Tad esant tokioms kariaujančių šalių pozicijoms, rasti taikos balansą yra labai sudėtinga.

  • ATGAL
    Irako ateitis dar neaiški
    PIRMYN
    Europos Parlamento rinkimų rezultatus apmąstant
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.