Izraelis ir Palestina: kelio į taiką tebeieškant | Apžvalga

Įžvalgos

  • Izraelis ir Palestina: kelio į taiką tebeieškant

  • Temos: Politika
    Data: 2013-01-08
    Autorius: Linas KOJALA

    „Hamas” saugumo pajėgos žygiuoja sugriautoje saugumo tarnybos teritorijoje Gazos mieste (gruodžio 2 d.). Ši teritorija buvo suniokota per aštuonių dienų oro puolimą, vykdytą Izraelio, ir raketų atakas, kurios, Egiptui tarpininkaujant, baigėsi paliaubų sutartimi, kviečiančia Izraelį palengvinti apribojimus Gazos teritorijai (Suhaib Satem/Reuters/Scanpix nuotrauka)

    Į dangų kylantys tautinių –  juodos, raudonos, baltos ir žalios – spalvų balionai, minios žmonių gatvėse ir netylančios dainos – tokį triumfo vaizdą Vakarų Krante paskutinę lapkričio mėnesio dieną fiksavo žurnalistai iš viso pasaulio. Džiūgauti būta ko: iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos grįžęs Palestinos Savivaldos prezidentas Mahmudas Abbasas didvyrio sutikimo sulaukė todėl, kad parvežė tautai „valstybės ne narės stebėtojos statusą“.

    Daugiau nei pusę šimto metų trunkančios nesantaikos, karų ir teroristinių aktų kamuojamuose Vidurio Rytuose tarptautinė bendruomenė 138 balsais prieš 9 (41 valstybė susilaikė, tarp jų – ir Lietuva) de facto patvirtino egzistuojant Palestinos valstybę. Nors daugelis stebėtojų šį JTO sprendimą laiko labiau simboliniu nei turinčiu svarias teisines ar politines implikacijas, palestiniečių džiaugsmo tai anaiptol nesumenkino.

    Izraelis, žinoma, tokiam sprendimui griežtai prieštaravo teigdamas, esą juo buvo pažeistas Oslo susitarime 1993 metais įtvirtintas principas, kad konfliktuojančios šalys susitarimo sieks dvišalių tarpusavio derybų keliu ir nesiims vienašališkų veiksmų. Vis dėlto su tokia pozicija sutiko iš esmės tik nuolatinės Izraelio sąjungininkės Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių atstovė JTO Susan Rice pabrėžė: „Džiaugsmas netrukus nuslūgs, o palestiniečiai atsibus ir supras, kad mažai kas pasikeitė. Šis sprendimas nesukūrė Palestinos valstybės.“

    Toks politinis žingsnis simboliškai užbaigė dar vieną krauju aplaistytą ir eiliniu karu grasinusį Izraelio ir Palestinos istorijos puslapį: ilgiau nei savaitę Gazos ruožą valdanti karinė palestiniečių grupuotė „Hamas“ bombardavo Izraelį keršydama už tai, kad šis kiek anksčiau specialioje operacijoje nukovė įtakingą „Hamas“ karo vadą Ahmedą Jabari. Izraelio gyventojus ne juokais išgąsdino tolimojo veikimo raketos, pirmą kartą pasiekusios antrąjį pagal dydį miestą Tel Avivą. Skaudesnių padarinių padėjo išvengti milijonus dolerių atsiėjęs priešraketinis skydas „Iron Dome“, neutralizavęs daugiau nei 80% priešo paleistų bombų. Šie išpuoliai paskatino Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu mobilizuoti per 30 tūkstančių karių ir atvirai grasinti antžemine invazija į Gazos ruožą, bet galiausiai, tarpininkaujant Jungtinių Amerikos Valstijų ir Egipto vadovams, buvo pasiektos paliaubos. Skaičiuojama, kad per karinius veiksmus žuvo per 160 palestiniečių ir šeši žydai (abiejose pusėse aukos – daugiausia civiliai gyventojai), apie tūkstantį žmonių buvo sužeista. Be to, atsakomosios Izraelio raketos gerokai nuniokojo Gazos infrastruktūrą.

    Kruvina Izraelio ir Palestinos kova dėl teritorijos ir valstybingumo pietrytiniame Viduržemio jūros krante yra laikoma vienu sudėtingiausiai išsprendžiamų konfliktų šiuolaikiniame pasaulyje. Ilgametis istorinis nesantaikos krūvis, tūkstančiais skaičiuojamos aukos, abiejų pusių agresyvūs veiksmai bei gausybė kitų kontraversiškų aplinkybių neleidžia tikėtis, kad artimiausiu metu gali būti pasiektas taip trokštamas „galutinis susitarimas“. Tarptautinė bendruomenė tebetiki, kad šį Gordijo mazgą galima išnarplioti leidžiant egzistuoti dviem atskiroms valstybėms: Izraeliui ir Palestinai, nors optimizmo daigus kaskart nustelbia vis naujai užsikuriantys konflikto židiniai. Kaip rodo viešosios nuomonės tyrimai, taikiam sprendimui vis dar pritaria didžioji dalis abiejų pusių gyventojų, vis dėlto niūri realybė šių lūkesčių anaiptol neatitinka.

    „Dviejų valstybių“ sprendimą viešai pasirinko konservatyviai „Likud“ partijai vadovaujantis Izraelio premjeras Netanyahu, 2009 metais sakęs: „Mano taikos vizija – dviejų tautų žmonės gyvena greta vieni kitų ir gerbdami vieni kitus. Abi tautos turi savo vėliavą, savo himną ir valdžią. Nė viena negrasina kitai agresija ar sunaikinimu.“ Tokiam scenarijui neprieštarauja ir Palestinos „Fatah“ partijai, iš dalies kontroliuojančiai Vakarų Kranto teritoriją, diriguojantis M. Abbasas. Nepaisant tokio „pozicijų sutapimo“, joks apčiuopiamas susitarimas iki šiol nėra pasiektas ir atrodo tolimas, mat derybos nutrūko 2010 metais. Pagrindine to priežastimi įvardijamos keturios esminės aplinkybės.

    Prezidentas Barackas Obama kalbasi su JAV valstybės sekretore Hillary Rodham Clinton apie sprendimą politikę siųsti į Vidurio Rytus (JAV-ASEAN viršūnių susitikimas Kambodžoje lapkričio 20 d.) (Oficiali Baltųjų rūmų nuotrauka/ fotografas Pete Souza)

    Visų pirma per 1948 ir 1967 metų karus Izraelis užėmė didelę dalį Gazos ruožo ir Vakarų Kranto teritorijų, priskiriamų Palestinai, o derybos dėl sienų perbraižymo iki šiol nedavė apčiuopiamų rezultatų. JAV prezidentas Barackas Obama, Europos Sąjunga ir kiti tarptautiniai veikėjai siūlo įteisinti padėtį, egzistavusią iki 1967 metais įvykusio „Šešių dienų karo“, tačiau Izraelis atsisako tokio tiesmuko užimtų teritorijų atidavimo teigdamas, kad tai sukeltų neišsprendžiamų saugumo problemų. Tai ypač aktualu dėl maždaug pusės milijono žydų, per šį laiką apgyvendintų užimtose teritorijose.

    Daug klaustukų kelia ir Izraelio kontroliuojamo Jeruzalės miesto klausimas, mat rytinę dalį, kurią Izraelis perėmė į savo rankas 1967-aisiais, Palestina laiko savo sostine. Šioje miesto dalyje jau kurį laiką vyksta žydų naujakurių apgyvendinimas, nors tokie veiksmai okupuotoje teritorijoje pagal Ženevos Konvenciją laikomi karo nusikaltimu. Dėl šių priežasčių Jeruzalė daugelio valstybių (tarp jų ir JAV) iki šiol nėra pripažįstama kaip Izraelio sostinė.

    Galiausiai itin problemiškas pabėgėlių statusas: penktajame–septintajame dešimtmečiuose plečiantis Izraelio teritorijai, tūkstančiai palestiniečių ne savo noru apleido namus. Jų sugrįžimo, nepaisant dar 1948 metais priimtos atitinkamos JTO rezoliucijos, Izraelis nepageidauja, mat daro prielaidas apie iškilsiančią grėsmę nacionaliniam saugumui. Tuo metu „Fatah“ atsisako grįžti prie derybų stalo tol, kol šis klausimas nebus išspręstas.

    Minėtas aplinkybes ypač akcentuoja Izraelyje persona non grata tapęs politikos teoretikas Normanas Finkelsteinas, pabrėžiantis, kad Izraeliui įvykdžius tarptautinės teisės (kuri bene visais atvejais palankesnė Palestinai) reikalavimus, konflikto paprasčiausiai nebeliktų, nes nesutarimai esą anaiptol nėra tokie kompleksiški ir sudėtingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto gali kilti pagrįstų abejonių, ar išeitis išties tokia elementari.

    Galima konstatuoti, kad situacija nuo Oslo susitarimų, kuriuose Izraelio ir Palestinos vadovai bene pirmą kartą nedviprasmiškai atsisakė vienas kito sunaikinimo tikslų bei paskelbė siekį derėtis, ne kažin kiek pagerėjo. Izraelis turi svarių argumentų manyti, kad nuolaidžiavimas, sprendžiant minėtus klausimus, sukeltų didelių saugumo problemų. Ypatingų abejonių kelia pačios Palestinos politinis susiskaldymas: dešimtajame dešimtmetyje Palestina pasikliovė ir vieningai palaikė tautos didvyrio Yassero Arafato lyderystę, tačiau šiam mirus Palestinos vientisumas yra diskutuotinas.

    Kaip jau minėta, nuo 2007 metų, kai iš teritorijos buvo išstumta „Fatah“, Gazos ruožą kontroliuoja islamistinė karinė organizacija „Hamas“, atvirai kvestionuojanti Izraelio valstybės teisę egzistuoti ir kalbanti apie jos ištrynimą iš žemėlapio. Tiesa, pastarasis konfliktas atvertė savotišką naują puslapį. Izraelis ir „Hamas“ derybose, kurių anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti, pasiekė susitarimą, o palestiniečiai džiaugėsi raketomis išsireikalautomis politinėmis nuolaidomis (pavyzdžiui, išplėstas Viduržemio jūros ruožas, kuriame leidžiama žvejoti).

    Reikia pripažinti, kad „Hamas“, nors Vakaruose ir laikoma teroristine organizacija, stiprėja, mat anksčiau ji tarptautinėje erdvėje buvo praktiškai izoliuota, o dabar užmezgė vis gerėjančius santykius su kadaise Izraeliui palankia Turkija, Kataru ir kitomis kaimynėmis. Izraelio saugumo tarnybos ir toliau kasmet fiksuoja šimtus raketų, nukreiptų į Izraelį iš Gazos ruožo (2008 metais šis skaičius viršijo 3 tūkstančius) Tragiškų pasekmių sukėlė ir pastaraisiais metais kiek aprimę savižudžių sprogdinimai. Nors „Hamas“ ir „Fatah“ idealistiniai tikslai dėl Palestinos valstybės sutampa, kol kas sudėtinga įsivaizduoti iš šių darinių sudarytą vieningą, realiai funkcionuojančią ir grėsmės Izraeliui nekeliančią Palestinos valdžią. Tą tik patvirtina „Hamas“ lyderio M. Zaharo grasinimas suimti M. Abbasą, jei šis pasirodys Gazoje.

    Kai kurių apžvalgininkų teigimu, būtent „Hamas“ agresija atrišo rankas B. Netanyahu‘i pasukti kitu keliu ir nebesiekti „dviejų valstybių“ modelio. Anot jų, tą liudija paskutinį JTO nutarimą palydėjęs Izraelio sprendimas plėsti naujakurių skaičių Vakarų Krante ir užimti E1 sektorių, kuris iš esmės perskeltų „Fatah“ valdomą teritoriją į dvi dalis ir suduotų didžiulį smūgį valstybės kūrimuisi. Dar vertėtų pridėti ir jau kurį laiką naudojamas „minkštąsias“ priemones, tokias kaip ekonominių laisvių apribojimas (netgi ribojant mobiliojo ryšio tinklo plėtrą), kurios tarytum sukuria pačiam Izraeliui nepalankią situaciją, nes trukdo kurtis islamo radikalams nepalankiai palestiniečių viduriniajai klasei. Tikrieji motyvai aiškėja pažvelgus iš kitos pusės: Izraelio valdžia imasi veiksmų, kurie rodo „vienos valstybės“, t. y. aiškios Izraelio valdžios kelią. Kiek ji galėtų būti demokratiška, arabų skaičiui teritorijoje pranokstant žydų, sunku atsakyti. Kita vertus, Izraelis pagrįstai negali būti užtikrintas, kad radikalai, perėmę valdžią Gazos ruože, kada nors nepadarys to paties ir Vakarų Krante. Kitaip tariant, Izraelis savo politiką grindžia išgyvenimo teze, esą atleistos vadelės sukurtų prielaidą valstybės sunaikinimui.

    Tad ko galime tikėtis ateityje? Tarptautinės teisės specialistai jau paskelbė artimiausiu metu pateiksią išvadą, kokias implikacijas sukels Palestinai suteiktas JTO statusas. Tai, palankiai susiklosčius kitoms aplinkybėms, atvers kelią palestiniečiams kreiptis į Tarptautinį Kriminalinį Teismą (ICC) ir ginčyti Izraelio veiksmus autoritetingos tarptautinės institucijos jurisdikcijoje (tą buvo mėginta daryti ir prieš keletą metų, bet tuomet ICC ieškinį atmetė, mat jį gali pateikti tik valstybės). Tiesa, bent jau kol kas „Fatah“ vadovai to daryti neketina, puikiai suvokdami, kad apie 100 milijonų dolerių kiekvieną mėnesį siekiančio Vakarų Kranto mokestinės pajamos, Palestinai neturint atskiro Centrinio banko ir valiutos, yra perskirstomos per Izraelio institucijas, o jų įšaldymas (Izraelio ne pirmą kartą inicijuotas po Generalinės Asamblėjos) gali sukelti tragiškų pasekmių ir taip silpnai, bedarbystės ir skurdo prislėgtai ekonomikai. Be to, yra laukiama 2013 metų sausį vyksiančių rinkimų į Izraelio parlamentą, tačiau dideli lūkesčiai dėl pasikeisiančios politinės aplinkos nepuoselėjami: pergalė kol kas prognozuojama būtent B. Netanyahu. Įvertinus šias aplinkybes, būtų sunku patikėti, kad tarpusavio nepasitikėjimo ir baimės persmelktas konfliktas artimiausiu metu gali pajudėti iš mirties taško.

  • ATGAL
    Rytis Gurkšnys SJ: Žmogaus širdis ilgisi prasmės
    PIRMYN
    "Pussy Riot": nusikaltimas ir bausmė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.