Jaunimo abejingumas, arba kas ateis prie balsadėžių? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Jaunimo abejingumas, arba kas ateis prie balsadėžių?

  • Data: 2016-09-08
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Vasaros pradžioje visą pasaulį apskriejo žinia, kad Didžioji Britanija nusprendė savo ateities nebesieti su Europos Sąjunga (ES). Po vadinamojo „Brexit“ referendumo, kurio metu nedidele (51,9 / 48,1 proc.) persvara „laimėjo“ pasitraukti iš ES nusiteikę rinkėjai. Apžvalgininkai ir politikos komentatoriai žiniasklaidoje daug diskutavo apie skirtingas priežastis, lėmusias tokį apsisprendimą. Viena jų – itin mažas jauniausių balsavimo teisę turinčių piliečių aktyvumas. Klausimas, kodėl valstybės gyvenimas jaunimui nėra įdomus, aktualus ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Lietuvoje.

    Paaiškėjus balsavimo rezultatams, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos socialiniuose tinkluose itin dažnai buvo aptarinėjama lentelė, kurioje pavaizduota, kaip balsavo skirtingo amžiaus grupės ir koks joms yra likęs nugyventi vidutinis metų skaičius po šio sprendimo priėmimo. Dažno brito įrašas socialiniuose tinkluose, pasidalijus šia lentele, skambėjo taip: „Tai, kad vyresnioji karta nusprendė mūsų ateitį, yra nesąžininga“ arba „Vyresnioji karta balsavo už ateitį, kurios jaunoji karta nenorėjo“. Žinoma, galima kaltinti daug ką, tačiau iš karto reikia pridurti tai, kad iš balsavimo teisę turinčių 18–24 m. piliečių ja pasinaudojo tik 36 proc. Kaip parodė apklausos, o įvykusio referendumo statistika tik patvirtino, kad aktyvesnis jaunimo dalyvavimas rinkimuose būtų galėjęs pakeisti referendumo rezultatus. Perskaičius tokią statistiką, natūraliai kyla klausimas, kodėl jaunimas toks neaktyvus ir kokia situacija yra Lietuvoje, ar mūsų jauniausi rinkėjai aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime?

    Deja, situacija Lietuvoje, švelniai tariant, vidutiniška. Prisiminkime 2012 m. spalio 10 d. vykusius Seimo rinkimus. Tąkart mūsų šalis pasyvumu nenusileido savo bendraamžiams Jungtinėje Karalystėje. Amžiaus grupėje iki 24 m. galimybe balsuoti pasinaudojo viso labo tik 16,3 proc. tokią teisę turinčių piliečių (iš 200 426 piliečių prie balsadėžių atėjo vos 32 754). Po dvejų metų 2014 m. gegužės 11 d. vykusiuose Respublikos Prezidento rinkimuose ta pati amžiaus grupė buvo kiek aktyvesnė. Balsavimo galimybe pasinaudojo 37,3 proc. (arba 93 962 iš 252 582 rinkėjų). 2014 m. gegužės 25 d. pakartotiniuose Respublikos Prezidento ir kartu vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą iš šio amžiaus grupės balsavimo teise pasinaudojo vos 30,5 proc. (arba 77 644 iš 254 917) Lietuvos piliečių. Palyginus tarp visų balsavimo teisę turinčių amžiaus grupių – jauniausioji buvo pasyviausia.

    Kas gi lemia tokį didelį jaunų žmonių pasyvumą, ar ši tendencija vėl pasikartos ir kokia situacija bus po 2016 m. Seimo rinkimų? Prieš kiekvienus rinkimus viešojoje erdvėje negalima nepastebėti reklamos, stendų su kandidatų veidais, skrajučių pašto dėžutėse ar užsakomųjų straipsnių, pristatančių vienos ar kitos partijos rinkimų programas. Rinkiminių štabų strategai suka galvas, kuo pritraukti rinkėjų dėmesį, kaip paveikti piliečius, kad šie ateitų prie balsadėžių. Tačiau kyla klausimas, kiek šie agitavimo būdai yra paveikūs Lietuvos jaunimui.

    Įvardyti kelias objektyvias priežastis, lemiančias šią tendenciją, vargu ar įmanoma, todėl ir nutariau pasidomėti, ką galvoja šiai amžiaus grupei priskiriami mūsų piliečiai. Socialiniuose tinkluose paprašiau pasidalinti mintimis keliais rūpimais klausimais. Klausimai skambėjo itin paprastai: ar balsuojate; kokios priežastys, jūsų manymu, lemia vangų bendraamžių aktyvumą rinkimuose; ką būtų galima padaryti, kad juos aktyviau pritrauktume prie balsadėžių. Žinoma, šie atsakymai neatspindi daugumos požiūrio, tačiau į šiuos balsus verta atkreipti dėmesį, o pasikartojantys akcentai gali atskleisti ir tam tikras vyraujančias nuomones bei padėti ieškoti alternatyvių būdų situacijai pakeisti.

    Visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad, paprašius jaunimo pateikti savo nuomonę apie valstybės politiką bei balsavimą, pasisakyti sutiko didžioji dauguma. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių atsakymų – politinės lyderystės stoka. Trūksta politikų, kurie ne tik rūpintųsi jaunimo klausimais, bet ir kalbėtų suprantamai jų kalba. Šią Lietuvos politikų ydą puikiai atskleidžia 25 m. Laurynas: „Dabartinių 20-mečių karta, lyginant su mumis, yra kiek labiau įsitraukusi į valstybės politinį gyvenimą. Jaunimo aktyvumas labai priklauso nuo tėvų. Paskutiniuose Prezidento ir Seimo rinkimuose dalyvavau, nes mama „įskiepijo“ mintį, kad tai daryti yra būtina, o jei neturi už ką balsuoti, reikia nueiti ir bent sugadinti biuletenį. Pastaruoju metu suaktyvėjęs dezinformacijos skleidimas bei šališka žiniasklaida, manau, sukels jaunimo pasipiktinimą. Tikiu, kad ateinantys Seimo rinkimai sulauks didesnio bendraamžių susidomėjimo, o tai turėtų į valdžią nusiųsti daugiau naujų veidų, kurie bus suinteresuoti ir kituose rinkimuose stengsis pasiekti mūsų balsus. Dabartinis premjeras po jaunimo nepasitenkinimo nauju Darbo kodeksu televizijoje pašiepiamai pasakė „Manau, kad beveik nė vienas iš jų net neskaitė šio dokumento“. Jei tai ir tiesa, šis faktas iš esmės parodo, kaip mažai dabartiniam Vyriausybės vadovui iš tikro rūpi sudominti jaunimą ir įtraukti mus į valstybės gyvenimą. Kadangi minimalaus darbo užmokesčio padidinimas kartu labai pakėlė ir premjero reitingus, tai įtraukus jaunus žmonės, kurie domėtųsi ir kitais valdžios priimtais sprendimais (kaip didžiulės stokos kainų kontrolės klausimais), dabartinės valdančios daugumos reitingus tik sumažintų. Jie yra suinteresuoti, kad išliktų šiuo metu visuomenėje nusistovėjusi nuomonė, kad didėjanti minimali alga yra valdžios nuopelnas, o dėl augančių prekių kainų kaltas yra euras, dėl to toliau kaltų ieškoti ir nebereikia. Tikiuosi, kad jaunimo susidomėjimas valstybės politiniu gyvenimu ir toliau augs, kad atsiras vis daugiau aktyvių asmenų, kurie stengsis jaunimą sudominti ir įtraukti į rinkimus.“

    Kitas, daug kartų pasikartojęs atsakymas – nesuformuota nuomonė apie balsavimo reikšmę ir asmeninio pavyzdžio neturėjimas. Praktiškai 60 proc. apklaustųjų savo atsakymuose minėjo, kad jų apsisprendimui eiti balsuoti didelę įtaką padarė šeima. Pavyzdžiui, 25 m. Evaldas komentavo taip: „Dalyvauju ir nepamenu, ar esu praleidęs bent vienus rinkimus. Pagrindinė problema – mažas susidomėjimas politika. Galbūt tai susiję su vaikyste, kai nuolat girdėdavome pokalbius tarp suaugusių, kad „niekam tikusi valdžia ir nieko čia nepakeisi“. Pripažinkim, kad vis mažiau žiūrime televizorių, per kurį rodo tiek daug politinių diskusijų, o jaunimą šiais laikais visa informacija pasiekia internetu. Ar tikrai jaunas žmogus skaitys straipsnį apie politiką? Jis verčiau pasirinks straipsnį apie naujausias technologijas. Ko vertas balsas žmogaus, kuris nežino, už ką balsuoja? Jaunimą reikia „užkabinti“ nuo pat pradžių.“

    Dalis apklaustųjų minėjo, kad jų mokyklose trūko platesnio ir išsamesnio supažindinimo su Lietuvos politine sistema ir balsavimo svarba. 21 m. Karolis rašo: „Nebalsuoju, nes negyvenu Lietuvoje. Iš šalies atrodo, kad rinkimų sistema Lietuvoje yra labai paini. Turiu omenyje tai, kad yra daug partijų, kurių konkretūs tikslai nėra aiškūs, ir sunku išsirinkti, ypač apie tai nieko nenutuokiančiam jaunimui. Jeigu mes objektyviai būtume supažindinami su partijomis ir jų keliamais tikslais, tada tikrai padaugėtų balsuojančių. Turiu nuojautą, kad jaunimas nelabai pasitiki savimi ir savo balso galia kažką valstybėje pakeisti, todėl ir leidžia viskam tekėti pasroviui.“ Šią mintį antrina 25 m. Edas: „Rinkimuose nesu dalyvavęs nė karto. Sunku pasakyti, kodėl, gal tiesiog esu į galvą įsikalęs tokią kvailoką nuomonę, kad „ai, čia vienas balsas nieko nepakeis“, bet suprantu, kad taip mąsto dar dešimtys tūkstančių. Gal trūksta tokio patriotiškumo, kokį galima matyti per kiekvienus rinkimus JAV. Manau, kad mokykloje nelabai kas stengėsi parodyti, kad tai yra mano pilietinė pareiga, o metams bėgant atitinkamai ir požiūris susiformuoja kitoks.“ Štai 23 m. Artūras yra visiškai tikras dėl šios problemos priežasties: „Tai rodo švietimo krizę. Jei mokykloje žmogus neįgijo sąmoningumo ir supratimo, kad yra atsakingas už savo ir artimųjų ateitį, – niekas negali to pakeisti. Aš balsuoju visada.“

    Situaciją gelbsti įvairios iniciatyvos ir nevyriausybinių organizacijų, kurios įtraukia jaunimą į valstybės politinį gyvenimą, veikla bei informacijos sklaida. Tikriausiai daug kas yra girdėję apie iniciatyvą „Man ne dzin“ ar „Baltosios pirštinės“, tačiau ar jų reikšmė yra pakankamai įvertinta. Gal vertėtų pasvarstyti apie didesnį šių organizacijų finansavimą ar kitokią paramą, nes jų nauda puikiai įsitikino 24 m. Gintautė: „Aš labai gerbiu balsavimo teisę ir džiaugiuosi galėdama laisvai išsakyti savo nuomonę. Dalyvauju visuose rinkimuose. Ne visada yra galimybė balsuoti namuose, tačiau tam gelbėja išankstinis balsavimas. Šiais metais prisidėjau prie „Baltųjų pirštinių“ iniciatyvos ir pamačiau visą balsavimą iš vidaus: daugybė sukčiavimo ir purvinų žaidimų atvejų. Manau, kiekvienas sąmoningas žmogus turėtų prisijungti prie šios iniciatyvos, nes tai paprastas žingsnis keisti visuomenę. Tuomet ir balsavimo aktyvumas būtų didesnis.“

    Atsakymuose neliko užmiršta ir emigracijos tema. Jaunimas dažnai tiesiai šviesiai pareiškia, kad savo ateities Lietuvoje nemato. 24 m. Ieva parašė: „Šiuo metu gyvenu Čikagoje ir internete užpildžiau paraišką, kad noriu balsuoti čia, ir būtinai eisiu balsuoti į Generalinį konsulatą Čikagoje.“ 25 m. Dovydas pareiškė, kad jis balsuoja, bet rinkimais visiškai netiki: „Jaunimas nėra abejingas, jis balsuoja. Tik gal tų balsų nėra daug, kadangi didelė dalis bendraamžių važiuoja kuo toliau nuo Lietuvos, neatsisukdami atgal.“ Panašiai kalba ir 25 m. Nerijus: „Rinkimuose dalyvauju. Jaunimas yra abejingas šiai pareigai, nes galvoja, „koks skirtumas, eisi ar ne, vis vien išrinks tai, ko norės senukai“, ir būkim atviri, Lietuva – senukų kraštas. Senukai nori matyti valdžioje pažįstamus, o ne jaunus ir pilnus entuziazmo veidus, kurie gal ir kažką pakeistų.“ Emigracijos problema jau daug kartų aptarta, tačiau ar nevertėtų pagalvoti apie būdus, kaip palengvinti balsavimo procedūras užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, skirti jiems dėmesio ir persvarstyti klausimą dėl galimybės balsuoti elektroniniu būdu.

    Visos minėtos priežastys nublanksta prieš vieną – netikėjimas savo balso svarba. Iš atsakymų justi, kad šios amžiaus grupės atstovai mano, kad jų balsas nieko nepakeis, todėl į rinkimus numoja ranka. Tai puikiai atsiskleidžia 23 m. Ginos komentare: „Dažniausiai neateina balsuoti tie, kurie mano, jog jų balsas nieko nereiškia. Taip mąsto net ne šimtai, o keli tūkstančiai jaunų žmonių. Tas politinis abejingumas kyla iš nesidomėjimo. Pavyzdžiui, vis tiek nieko nepakeisiu, kas nors nuspręs už mane, čia neįmanoma pagerinti padėties ir pan. Šiam jaunimui trūksta prieinamesnės ir aktualesnės informacijos, kuri būtų nukreipta būtent į juos, su konkrečiais pavyzdžiais ir pateiktais sprendimo būdais. Atiduoti savo balso einu visada, nes manau, jog bent taip išreiškiu savo nuomonę. Nors ir ne tiesiogiai ją išsakydama, bent jau palaikydama žmones, kurie nori, gali ir yra pasiryžę kažką pakeisti.“ Ją puikiai papildo 25 m. Mantas: „Seniau rinkimuose nedalyvaudavau, nes nesidomėjau politika, o ir mano aplinkos žmonės nesidomėjo, tad vieni kitų nemotyvavom. Po to susipažinau su žmonėmis, kurie domisi politika, eina balsuoti ir mane paskatino. Sunkiausia žmogui yra suvokti, kiek daug jo balsas reiškia. Dažnas mano, kad jis nieko nepakeis, matyt, esame praradę vienybės jausmą ir suvokimą, kad turėtume jaustis atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus.“

    Tą patį klausimą, kodėl jauni žmonės nebalsuoja, nusprendžiau užduoti ir jaunosios kartos politologui Mindaugui Liutvinskui. Šis mielai sutiko pasidalyti savo įžvalgomis. „Nepaisant gana plačiai paplitusio įvaizdžio, jaunimas šiomis dienomis nėra tiesiog tingus – ar tingesnis nei vyresnės kartos – ir todėl nebalsuoja. Nors politologai ir sociologai įvardija daug skirtingų jaunosios kartos politinės apatijos priežasčių, manau, jog esminė šio fenomeno priežastis slypi tame, kad nemaža dalis 18–29 m. rinkėjų paprasčiausiai nemato politikoje ryškių jaunų veidų, su kuriais galėtų tapatintis ir už kuriuos galėtų atiduoti savo balsą. Kitaip sakant, politikoje vis dar stokojame asmenybių, kalbančių jaunajai kartai suprantama kalba ir atstovaujančių būtent šiai amžiaus grupei artimas idėjas, dažnai peržengiančias sustabarėjusias politinių ideologijų ribas. Esant tokiam vadinamųjų „role models“ trūkumui, politiniame gyvenime susiformuoja tam tikras užburtas ratas – jauniems rinkėjams išliekant pasyviems, partijos rinkimines kampanijas konstruoja taip, kad taikytų į vidutinio ir vyresnio amžiaus elektoratą, pasižymintį didesniu aktyvumu. Taip jaunimui aktualiausios temos bei jiems suprantamas ir priimtinas kalbėjimo būdas dažniausiai lieka nuošalyje, o tai, savo ruožtu, dar labiau prisideda prie to, kad jaunimas vangiai dalyvauja rinkimuose. Galima pastebėti, jog konkrečiai Lietuvos kontekste po korupcijos smūgio liberalams, iki tol bene sėkmingiausiai mobilizavusiems jaunimo balsus, šioje srityje atsivėrė nemenkas vakuumas. Lieka atviras klausimas, kuri politinė jėga tuo sugebės pasinaudoti, tačiau kol kas atrodo, kad realiausius šansus turi konservatoriai su Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje, šiuose rinkimuose akcentuojantys atsinaujinimo būtinybę partijoje ir politikoje apskritai.“

    Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad dabartinė jaunimo įsitraukimo į valstybės gyvenimą padėtis yra mažų mažiausiai netenkinanti. Būdų, kaip šią tendenciją pakeisti, yra, dėl jų galima diskutuoti, tačiau imtis veiksmų reikia visiems. Jaunimo balsai tik patvirtina, koks svarbus jiems yra asmeninis pavyzdys, o švietimo spragas kam jau kam, bet jaunimui dar ne vėlu ištaisyti. Žinoma, reikia ir tų pačių politikų dėmesio, kurie neignoruotų ir taip itin retai savo nuomonę vienu ar kitu klausimu pareiškusio jaunimo. Vietoj detalesnio apibendrinimo pateikiu dar du komentarus. 23 m. Aurelija: „Aš visada einu ir domiuosi nuo a iki z ir visus stumiu daryti tą patį. Nesuprantu, kaip galima neiti balsuoti, – mažiausia, ką gali padaryti, tai ateiti ir sugadinti biuletenį. Tai irgi pilietinė pozicija.“ 25 m. Vytautas: „Nuo pat tos dienos, kai įgijau teisę balsuoti, nepraleidžiu nė vienų rinkimų. Tai man netapo išskirtine pareiga, prievole ar galimybe. Balsavimą rinkimuose matau kaip natūralią pilietiškai aktyvaus žmogaus gyvenimo dalį, kuri neapsiriboja vien biuletenio įmetimu į balsadėžę, – svarbu suvokti savo pasirinkimą ir apsvarstyti ilgalaikes jo pasekmes. Tik dalyvaudamas rinkimuose ir išreikšdamas savo valią galiu sakyti, jog Lietuva – mano namai.“

  • ATGAL
    Partijos – seimo rinkimų finišo tiesiojoje
    PIRMYN
    Nepavykęs perversmas turkijoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.