Jaunimo nedarbas ir kitos problemos | Apžvalga

Regionai

  • Jaunimo nedarbas ir kitos problemos

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Aleksandras Graželis

    Daugelis Lietuvos savivaldybių galėtų sukurti nemažai darbo vietų iš programų, skirtų jauniesiems ūkininkams remti. Nuotraukoje – jaunasis ūkininkas ir sūrių gamintojas Aleksandras Murithas iš Šveicarijos. Kiekvienas jo pagamintas sūris sveria 25-40 kg ir bręsta mažiausiai pusę metų. Per metus tokių sūrių pagaminama apie 200. REUTERS/Senis Balibouse/X90072/Scanpix nuotrauka

    Praeitame „Apžvalgos“ numeryje skaitėme įdomų Gyčio Žakevičiaus straipsnį „Profesinio mokymo žabangos“, apžvelgiantį profesinio mokymo galimybes mažinti jaunimo nedarbą. Tęsiame G. Žakevičiaus pradėtą labai svarbią Lietuvai temą.

    Skirtingos nedarbo priežastys

    Kartu su Europos Tarybai pirmininkaujančios valstybės pareigomis gavome ir prievolę pusę metų tvarkingai ir kruopščiai tęsti jau pradėtus Europos Sąjungai svarbius darbus, tarp jų– ir mažinti jaunimo nedarbą.

    Tenka pripažinti, kad Europos Sąjungai negalime ką nors naudingo patarti, nors jaunimo nedarbo (kaip ir viso nedarbo) problema Lietuvoje atsirado gerokai anksčiau, nei apie jos grėsmę prabilo Europos Komisija ir Europos Taryba. Bandėme nedarbo problemą nuo1993 metų, kai žlugo socialistinė ekonomika, spręsti patys. Deja, to padaryti mums nepavyko, nors partijos prieš kiekvienus rinkimus deklaruodavo gražius ketinimus kelti šalies ūkį, kurti darbo vietas, buvo kaitaliojami ir naujai priimami viltingi ir reikalingi įstatymai, nutarimai, rezoliucijos, mokslininkai prirašė kalnus knygų ir rekomendacijų. Dar blogiau – dėl per daugelį metų nemažėjančio nedarbo prasidėjo didžiulė jaunimo emigracija ir spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas.

    Anekdoto herojais taptume, jei iš savo patirties pasiūlytume visiems jauniems ES bedarbiams vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, Norvegiją ar Airiją. Kitiems naudingų pasiūlymų neturime ir todėl, kad nedarbo priežastys ES valstybėse skirtingos. Lietuvoje, kaip panašiai ir kitose pokomunistinėse valstybėse, nedarbas didėjo dėl to, kad valstybinės gamyklos nesugebėjo prisitaikyti prie laisvos rinkos sąlygų – gaminti pigias ir kokybiškas prekes, rasti pirkėjų, o ne laukti „valstybinių“ užsakymų. Kolūkiuose (turime tuo džiaugtis) pasikeitimai įvyko greičiau – kolūkiečiai bendrą turtą išsidalijo ir galėjo užsiimti jiems įprasta veikla – daug kas ėmėsi ūkininkauti atgautoje nuosavoje žemėje arba valstybės duotuose 3 ariamos žemės hektaruose.

    Senosiose Europos Sąjungos valstybėse (vadinamose ES-15, skiriant jas nuo 2004 metais ES narėmis tapusio „dešimtuko“) išaugusio nedarbo problema daug naujesnė, pasireiškusi po 2008 metų pasaulinės finansų, vėliau ir ekonomikos krizės. Grėsmė, kad nedarbas ES gali išaugti, kaupėsi jau ne vienerius metus. Vienas grėsmės veiksnių buvo tai, kad mažėjo kvalifikuoto darbo vietų, nes firmų savininkai, siekdami didesnio pelno, perkėlė daugybės prekių gamybą į besivystančias šalis, o nekvalifikuoto ir neprestižinio darbo vietas užėmė „pigesni“ darbininkai iš Afrikos, Azijos ir Rytų Europos. Kitas nedarbo grėsmės veiksnys – gamybos procesuose pradėta gausiai naudoti automatus ir pramoninius robotus. Trečias, ko gero, svarbiausias veiksnys (jį labai pajuto ir Lietuva) buvo tai, kad nuo 1995–2000 metų Kinijos pigios plataus vartojimo prekės įsiveržė į viso pasaulio rinkas.

    Nors jaunimo nedarbo priežastys skirtingos, visos ES valstybės narės pradeda įgyvendinti 2013 m. balandžio 22 d. Europos Tarybos rekomendaciją dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos nustatymo (2013/C 120/01). Pagrindiniai Jaunimo garantijų iniciatyvos siekiai, kuriuos valstybės narės privalo įgyvendinti per dvejus metus, yra tokie:

    - užtikrinti, kad visi jaunuoliai iki 25 metų amžiaus per keturių mėnesių laikotarpį nuo darbo netekimo arba formaliojo mokymosi baigimo gautų gerą pasiūlymą dirbti, toliau mokytis, atlikti gamybinę praktiką arba stažuotę;

    - stiprinti darbdavių ir atitinkamų darbo rinkos dalyvių (užimtumo tarnybų, įvairių lygių valdžios institucijų, profesinių sąjungų ir jaunimo tarnybų) bendradarbiavimą, siekiant suteikti jaunimui daugiau užimtumo, gamybinės praktikos ir stažuočių galimybių;

    - siūlyti mokyklos nebaigusiems ir žemą kvalifikaciją turintiems jaunuoliams galimybių grįžti į švietimo ar mokymo sistemą ar antros galimybės mokytis programas, pagal kurias būtų sudarytos mokymosi sąlygos, atitinkančios jų konkrečius poreikius, ir suteikta galimybių įgyti trūkstamą kvalifikaciją.

    MMA – geras pasiūlymas?

    Matome, kad daugumą Jaunimo garantijų iniciatyvos tikslų galime nesunkiai įgyvendinti, nes tvarkingai panaudojus tam tikslui ES skiriamas lėšas mokymo įstaigos jaunuolius mokytų, o darbdaviai priimtų gamybinei praktikai, pameistrystei ar stažuotei.

    Sunkiau bus užtikrinti reikalavimą, kad jaunuoliai gautų gerą pasiūlymą dirbti. „Geras pasiūlymas“ yra santykinė sąvoka – vienaip jį apibūdina darbdavys, kitaip – samdomas darbuotojas. Derantis dėl pasiūlymo vertės, stipresnioji pusė – darbdavys, nes jis žino nedarbo Lietuvoje statistiką. Kadangi didžioji dalis darbdavių „geru pasiūlymu“ vadina minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio darbo užmokestį, Vyriausybė ir profsąjungos privalo aktyviau ginti samdinį. Ypač profsąjungos, nes jų ilgametės (nuo 1995 metų) veiklos Trišalėje taryboje negalima vadinti profsąjunginio judėjimo sėkme, greičiau atvirkščiai. Per šį laikotarpį profsąjungos nei karto nepagrasino streikais, jei nebus laikomasi profsąjungų reikalavimų. Tai, kad profsąjungų veikėjų mąstymą pernelyg veikė samprata, kad darbuotojui atlyginimas yra „duodamas“ – valdžios ar darbdavio, o ne iškovojamas, lėmė ir lėtą profsąjungų narių skaičiaus didėjimą.

    Pasyvi profsąjungų pozicija ypač iškreipė darbdavių ir samdinių santykius darbo rinkoje ir padidino emigraciją 1996–2007 metais, nes per tą dešimtmetį MMA buvo padidinta tik 300 litų (nuo 300 iki 600). Būtent tuo laikotarpiu tarp jaunimo įsigalėjo nuomonė, kad Lietuvos darbo rinkoje teigiamų pasikeitimų sulaukti neįmanoma, kad laimės ieškoti reikia kitose šalyse.

    Tokį jaunų žmonių požiūrį privalome keisti. Keisti tomis pačiomis priemonėmis, dėl kurių jis ir atsirado, – ekonominėmis. Reikia pripažinti, kad darbdavių  „geras pasiūlymas“ mokėti MMA darbo veiklą pradedančiam jaunuoliui iš tikrųjų nėra geras. Galima tikėtis, kad emigraciją galėtų stabdyti MMA, kurios dydis siektų nors 50 proc. (apie 2000 Lt) MMA dydžio Jungtinėje Karalystėje (2012 metais – 4150 litų). Ar toks MMA dydis verslininkus ir valstybės biudžeto skaičiuotojus labai išgąsdintų? Tikriausiai taip, jei jis būtų  nustatytas per vieną dieną. Tokio MMA dydžio reikia siekti laipsniškai, bet nuosekliai, nes krizės laikotarpis iš esmės jau baigėsi. Reikėtų priimti naują nacionalinį susitarimą, kuriame Vyriausybė, asocijuotos verslo struktūros ir profsąjungos įsipareigotų MMA didinti kas pusę metų. Verslas, tai žinodamas, galėtų planuoti savo gamybą, pardavimus, investicijas, o valstybės ir savivaldybių institucijos – atsižvelgti į tai rengdamos ateinančių metų biudžetus. Dėl MMA dydžio reikia derėtis Trišalėje taryboje. Kas pusmetį didinant po 50 litų, 2000 litų dydžio MMA pasiektume per 10 metų. Tai pavojingai ilgas, jaunam žmogui nepatrauklus laikotarpis. Didinant kas pusmetį po 100 litų, 2000 litų pasiekti užtektų penkerių metų, teigiamą įtaką darytų ir MMA didėjimo faktas. Sutikime, nemažai įmonių, dirbančių neefektyviai, bankrutuotų, bet dėl takelio nereikia mesti kelio. Pirmasis bandymas žymiau padidinti MMA pavyko – per pusmetį – nuo 2012-08-01 iki 2013-01-01 – MMA padidėjo 200 litų. Nesigirdi verslo nusiskundimų dėl šio veiksmo, nors Laisvosios rinkos instituto ekspertai gąsdino, kad verslas žlugs, jei MMA bus padidintas. Nuosekliai didinamo MMA naudą pajustų visi – padidėtų vartojimas, ypač maisto produktų ir paslaugų, daugiau įmokų surinktų „Sodra“ ir valstybės biudžetas, padidėtų ir kvalifikuotesnių darbuotojų atlyginimai. Rezervų MMA didinti verslas turi, tai įrodo nesunaikinamoji „vokelių“ sistema, kurioje, bankų analitikų teigimu, „sukasi“ apie 30 proc. darbo užmokesčio lėšų. Skelbiama ir tai, kad verslas dirba labai pelningai, nuolat didėja įmonių lėšos, laikomos bankuose.

    Suprantama, MMA didinimas visų problemų greitai neišspręs. Be to, ir darbo vietos, kurias sukurti partijos žada prieš kiekvienus rinkimus, neatsiranda taip staigiai, kaip norėtųsi – per ekonominę krizę visose šalyse sumažėjusios žmonių  pajamos auga pamažu, todėl visų laukiamas pasaulinio vartojimo ratas taip greitai neįsisuka. Lėtokai į Lietuvą keliauja taip laukiamos užsienio investicijos, todėl visiems jaunuoliams, parengtiems ir kvalifikaciją pakėlusiems įgyvendinus Jaunimo užimtumo iniciatyvą, naujų darbo vietų gali ir neužtekti. Lietuvą sekinanti emigracija gali nenuslūgti.

    Savivaldybes reikia „AKTYVUOTI“

    Šiuo metu susirūpinta  blogėjančia situacija savivaldybėse – didėjančiomis skolomis, tuštėjančiomis gyvenvietėmis ir kaimais. Reikia pripažinti, kad šis susirūpinimas jau pavėluotas – jau prieš keliolika metų galima buvo matyti, kad kai kuriose savivaldybėse svarbiausia veikla buvo kova dėl valdžios. Ją laimėjusi partija (ar jų koalicija) rengdavosi kitiems rinkimams, o ekonominius ir socialinius sunkumus savo rajone aiškindavo tuo, kad Vyriausybė rajonui neduoda pinigų tiek, kiek reikia.

    Dabartinė Vyriausybė ketina didinti užimtumą savivaldybių teritorijose ir reikalauti iš savivaldybių, kad jos būtų pasirengusios priimti tiesiogines užsienio investicijas. Atkreiptas dėmesys ir į užsienio investuotojus dažnai atbaidančią korupciją  savivaldoje ir didelę darbo jėgos emigraciją. Atsižvelgiant į tai,  Vyriausybei reikėtų svarstyti dar tolesnį žingsnį – pakeisti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą. Jį papildyti reikalavimu savivaldybei išsaugoti nustatytą minimalų gyventojų skaičių. To neįvykdžiusi savivaldybė būtų prijungiama prie gretimos savivaldybės. Toks įstatymo pakeitimas turėtų teigiamas pasekmes – lengva ranka nebūtų uždaromos kaimo mokyklos, ambulatorijos ir kultūros įstaigos, savivaldybių administracijos rūpintųsi ne būsimais rinkimais, bet verslo skatinimu ir darbo vietų kūrimu savo gyventojams.

    Daugelis savivaldybių (išskyrus didžiųjų miestų savivaldybes) galėtų sukurti nemažai darbo vietų aktyviau skatindamos Kaimo plėtros programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Tokia priemonė numatyta ir 2014–2020 metų ES finansinės paramos laikotarpiui. Lietuvoje 2013 m sausio 1 d. dar buvo 500 000 ha valstybei ir savivaldybėms priklausančios žemės ūkio paskirties žemės. Ją vertėtų skirti (parduodant ar išnuomojant ilgam laikotarpiui) būtent jaunųjų ūkininkų tinklo plėtrai. Jauniems žmonėms, norintiems ūkininkauti, bet neturintiems pakankamai lėšų, valstybė privalėtų suteikti ilgalaikių paskolų garantijas. Jaunųjų ūkininkų šeimos, auginančios vaikus, suteiktų gyvybės kaimo vietovėms, padidėtų galimybės kurti ir kitus verslus.

    Kaip išsaugoti valstybės pagrindą

    Svarstydami jaunimo nedarbo problemas, negalime užmiršti ir dar vienos – gimstamumo mažėjimo problemos. Būtent ją sukėlė nedarbas ir jaunimo emigracija. Galėtume tik džiaugtis, jei emigrantai greitai grįžtų, iš svečiose šalyse uždirbtų lėšų kurtų Lietuvoje savo verslą ir gimdytų vaikus. Kai kurie ekonomistai teigia, kad emigracija sustos tik tada, kai vidutinis darbo užmokestis pasieks nors 50 proc. ES-15 valstybėse esančio užmokesčio. Tai gali įvykti ne anksčiau kaip po 18  ar net 30 metų. Taigi, privalome ruoštis ir tam atvejui, jei emigrantai į Lietuvą grįžtų tik būdami pensininkais, savo vaikus ir anūkus palikę „anglėti“, „airėti“ ir „norvegėti“. Lietuva savo problemas turi spręsti čia likusių gyventi jėgomis. Nelengva tikėtis, kad daug vaikų gims šeimose, kuriose ir motina, ir tėvas siekia karjeros aukštumų, „glamūrinio“ gyvenimo stiliaus ir kitų reklamuojamų malonumų – vaikams auginti jie neturės nei noro, nei laiko. Dabar egzistuojantis gimstamumo rodiklis (1,3 vaiko vienai moteriai) veda tik į tautos nykimą. Kartų kaitą užtikrinantis rodiklis (2,1) užfiksuotų dabartinę padėtį, tačiau ir tokį rodiklį pasiekti nelengva. Viltis, kad jaunimas, išaugęs tvarkingose ir Lietuvą mylinčių tėvų šeimose, augins daug vaikų, suprantama, išlieka, tačiau dirbančių motinų galimybės nėra beribės – daugiau nei du vaikus auginti yra sunku. Taigi šeimai, kuri pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalį „yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, jau per sunku būti tuo pagrindu, nes visuomenėje ir valstybėje įvyko pernelyg staigūs ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Valstybei reikia imtis ryžtingų priemonių – padidinti gimstamumą Lietuvoje galima būtų tik skatinant daugiavaikių šeimų skaičiaus didėjimą. Tuo tikslu valstybės biudžete įgyvendinamas valstybės funkcijas reikėtų papildyti funkcija – „motinystė (tėvystė)“ ir skirti jai finansavimą kaip atskirai biudžeto programai. Lėšos šiai programai galėtų būti formuojamos dalį  jų (tačiau mažesnę, nei šiems tikslams naudojama dabar) paimant iš „Sodros“  biudžeto, sukuriant jame privalomąjį motinystės (tėvystės) fondą, o didesnioji dalis lėšų motinystei (tėvystei) finansuoti turėtų būti skiriama iš valstybės biudžeto pajamų.

    Tai, ką čia išdėstėme, remiasi TS-LKD krikščionių demokratų bendrijos programoje įrašyta nuostata: „Motinos darbas namuose dėl jo reikšmės šeimai ir visuomenei turi būti gerbiamas, įvertintas lygiai su kitais ir valstybės draudžiamas socialiniu draudimu“. Dabar motinos darbo  reikšmė tapo svarbi kaip niekad, todėl profesijų sąrašą reikėtų papildyti garbinga profesija „daugiavaikė motina“ ir suteikti ją motinoms, auginančioms ar globojančioms šeimoje 5  ir daugiau vaikų. Socialinis draudimas daugiavaikei motinai galėtų būti taikomas nuo trečio vaiko šeimoje, susiejant tai su įsipareigojimu auginti ar globoti 5 ir daugiau vaikų, o užmokestis už šį darbą būtų  susiejamas su būtinybe užtikrinti kokybišką šeimos gyvenimo lygį. Auginamų vaikų priežiūra galėtų būti stebima pagal tvarką, panašią į tą, kurią taiko Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba, tai eliminuotų asocialių šeimų ketinimus pasinaudoti valstybės lėšomis.

    Privalome atkurti neseniai turėtą 3,5 milijonų Lietuvos gyventojų skaičių ir maždaug tokį išlaikyti. Ir tai daryti reikia nedelsiant, kol Marijonas Mikutavičius savo dainos „Trys milijonai“ nepakeitė į „Du milijonai“.

    Nežiūrėkime siaubo filmų

    Nemėgstu ir nežiūriu siaubo filmų, bet vieno jų siužetas dažnai šmėsteli mintyse. Jis toks: į ištuštėjusią Lietuvą oligarchai ir korumpuoti politikai iš daug gyventojų turinčios valstybės perkelia gamyklas – su jų statybininkais, darbininkais, darbininkų šeimomis, su valgyklomis, mokyklomis ir ligoninėmis visiems atvykusiems. Toliau siužeto nepasakosiu, o filmo pabaiga tokia – oligarchai priverčiami savo turtą pigiai parduoti  ir persikelti į turtingą kalnuotą šalį (jie ten slidinėja ir geria vyną), tuo tarpu politikai išnyksta – atvykėliai išsirenka politikus iš savųjų. ■

  • ATGAL
    Vilnius - nei "veža" nei skrenda, bet skęsta
    PIRMYN
    Mitinge prie Vilniaus rajono savivaldybės reikalauta neuždaryti lietuviškų mokyklų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.