JAV ir Rusijos santykių šaltukas | Apžvalga

Įžvalgos

  • JAV ir Rusijos santykių šaltukas

  • Temos: Politika
    Data: 2013-03-21
    Autorius: Edita Mieldažė

    Prezidentas B. Obama Ovaliajame kabinete susitinka su vyresniaisiais patarėjais prieš skambutį Rusijos prezidentui V. Putinui (2012 m. liepa) Oficiali baltųjų rūmų nuotrauka/fotografas Pete Souza

    JAV prezidento Barako Obamos inauguracija antrai kadencijai šių metų sausio 21 d. galėjo tapti pradžia naujam JAV ir Rusijos santykių „perkrovimui“. Tačiau netapo. Žurnalo „Rusija globaliniuose santykiuose“ redaktorius Fyodoras Lukyanovas pažymėjo, kad posovietinėje eroje Rusijos ir Amerikos lyderiai kaskart po rinkimų deklaruodavo atversiantys naują puslapį abipusiams santykiams, tačiau tokie santykiai niekada ilgai netrukdavo. Kodėl ši tendencija aktuali ir dabartiniams JAV ir Rusijos santykiams?

    Santykių „perkrovimas“: 2009 m.

    B. Obamai „perkrovimo“ strategija santykiams su Rusija tapo viena sėkmingiausių užsienio politikoje nuo jo pirmosios kadencijos 2009 m. pradžios. Pati santykių „perkrovimo“ sąvoka gimė „beveik“ netikėtai Miuncheno saugumo konferencijoje 2009 m. vasarį, kurioje dalyvavo JAV atstovas viceprezidentas Joe Bidenas. Jis konferencijoje kalbėjo, kad „laikas paspausti „perkrovimo“ mygtuką ir iš naujo peržiūrėti daugelį sričių, kur galime ir turėtume dirbti kartu“ (su Rusija, – aut. past.). JAV viceprezidentas šioje jau istorine tapusioje konferencijoje taip pat pabrėžė, kad JAV ir Rusija turi specialų tarptautinį įsipareigojimą sumažinti branduolinių ginklų skaičių pasaulyje, nepaisant to, kad JAV ir Rusija nesutinka dėl daug ko: „JAV ir Rusija gali nesutarti ir vis tiek kartu dirbti ten, kur interesai sutampa“. Prie J. Bideno „perkrovimo“ strategijos prisidėjo ir tuometis Standfordo universiteto politologas, o dabar JAV ambasadorius Rusijoje Michaelis McFaulas. Jis patarė JAV prezidentui B. Obamai parašyti laišką tuomečiam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Laiške, kuris taip ir liko slaptas, B. Obama Rusijos prezidentui pažadėjo daugiau lankstumo dėl priešraketinės gynybos sistemos (PRG) Europoje tuo atveju, jei Rusija atsisakys JT Saugumo Taryboje palaikyti Iraną. Vėliau, praėjus kelioms savaitėms po šio laiško, B. Obama prisipažino, kad diskusijos su Rusija dėl PRG nemenkina jo įsipareigojimų nei Lenkijai, nei Čekijai ar kitoms NATO narėms, nes jos yra po saugiu JAV ir sąjungininkų skėčiu. Visgi analitikai, ieškantys atsakymų, kodėl JAV užsienio politika Rusijos atžvilgiu ėmė kisti atėjus į valdžią demokratui B. Obamai, pažymėjo, kad jis niekada nebuvo stiprus raketinės gynybos plano šalininkas, todėl nenuostabu, kad jo komandos darbotvarkėje galėjo atsirasti „perkrovimo“ politikos strategija ir nuolaidos dėl PRG. Rusijos reakcija į B. Obamos laišką buvo palanki. Prezidentas D. Medvedevas pabrėžė, kad Rusija su partnere JAV yra pasiruošusios aptarti problemą: „Tai gerai, nes tik prieš keletą mėnesių mes gavome kitokius signalus – kad jau apsispręsta ir kad nėra apie ką daugiau kalbėti, o mes elgsimės taip, kaip nuspręsta“.

    „Perkovimo“ strategijos vystymas

    Praėjus keliems mėnesiams nuo Vašingtono „perkrovimo“ politikos duoto starto, 2009 m. įvyko keletas aukščiausio lygio JAV ir Rusijos vadovų susitikimų. Jie turėjo sustiprinti abipusį pasitikėjimą „perkrovimo“ politika. 2009 m. kovą įvyko Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovo Sergejaus Lavrovo ir JAV valstybės sekretorės Hilary Clinton susitikimas. H. Clinton simboliškai padovanojo S. Lavrovui politikos tarp JAV ir Rusijos „perkrovimo“ mygtuką. 2009 m. pabaigoje JAV prezidentas B. Obama, atvykęs į Maskvą, oficialiai pareiškė, kad atsisako planų išdėstyti PRG Lenkijoje ir Čekijoje. Rusija, mainais į tai, sutiko JT Saugumo Taryboje palaikyti JAV poziciją dėl sankcijų Iranui ir leido NATO kariniams konvojams, vykstantiems į Afganistaną, kirsti jos teritoriją. B. Obama, vizito metu kalbėdamas Maskvos naujosios ekonomikos mokykloje, akcentavo, kad „Amerika nori stiprios, taikios ir turtingos Rusijos“. JAV prezidentas pripažino, kad bet kuri tvarka, kuri siekia iškelti savo vertybes aukščiau kitų, neišvengiamai žlunga, todėl jis ir pakvietė Rusiją „perkauti“ santykius, kad tarpusavio priklausomybė, o ne susipriešinimas leistų abipusiškai ieškoti sąlyčio taškų. Vienas iš tokių sąlyčio taškų buvo 2010 m. balandį pasiektas susitarimas sumažinti branduolinių ginklų atsargas tiek JAV, tiek Rusijoje. Šis susitarimas, vadinamas naująja START (angl. – Strategic Arms Reduction Treaty) sutartimi, iš abiejų pusių sumažino ilgo nuotolio branduolinių ginklų skaičių iki 1550. Tokia pragmatiška, bet abipusė „perkrovimo“ politika parodė, kad JAV ir Rusija geba susitarti, kai yra duotas teigiamas tonas.

    PPO ir ekonominis bendradarbiavimas

    Svarbiu „perkrovimo“ politikos elementu tarp JAV ir Rusijos tapo ekonominis bendradarbiavimas. Rusija po SSRS griūties siekė atsidurti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) gretose, tačiau vis nesėkmingai. 2011 m. jai pagaliau pavyko tai padaryti, tačiau tik dėl JAV administracijos spaudimo, nes Rusija turėjo tiek problemų dėl konflikto su Gruzija, tiek nesutarimų su ES. Taigi B. Obamos tikslas, „perkraunant“ santykius su Rusija, buvo padėti Rusijai įstoti į PPO dar vadovaujant prezidentui D. Medvedevui. Kartu Vašingtonas bandė padėti Maskvai reformuoti posovietinę Rusijos ekonomiką patarimais ir investicijomis. Žvelgiant į statistinius „Rostat“ ir „FTC“ pateikiamus duomenis (žr. grafiką), prekybos apyvarta tarp JAV ir Rusijos 2009–2011 m. pakilo beveik pusantro karto, t.y. nuo 20 mlrd. JAV dolerių iki 35 mlrd. JAV dolerių. Tokie skaičiai išties įspūdingi, turint omenyje, kad jau 2012 m., į politinę Rusijos avansceną atėjus „naujai–senam“ prezidentui Vladimirui Putinui, prekybos balansas tarp šalių smuko beveik dešimčia milijardų JAV dolerių. Kodėl „perkraunami“ JAV ir Rusijos santykiai nepersikrovė?

    „Perkrovimo“ vertinimas

    Buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje ir Brookings instituto vyresnysis bendradarbis Stevenas Piferis, 2012 m. lapkritį duodamas interviu žurnalui „The Atlantic“, teigė, kad JAV „perkrovimo“ politika santykiuose su Rusija buvo sėkminga. Jo nuomone, kai 2009 m. į valdžią atėjo B. Obama, jis gavo nekokį palikimą iš buvusio JAV prezidento Džordžo W. Busho laikų: JAV ir Rusijos santykiai buvo patys šalčiausi nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. „Manau, Obamos administracija apsvarstė, kad  skatinti šiuos santykius (su Rusija, – aut. past.) bus JAV interesas, siekiant gauti Rusijos paramą tiems probleminiams klausimams, kurie svarbūs administracijai“, – pažymėjo S. Piferis. Teigiamai perkrovimo politikos rezultatus įvertino ir 2012 m. gegužę Rusijos prezidento pareigas pradėjęs eiti V. Putinas: „Pasirašytas naujas START susitarimas, Rusija, remiant JAV, tapo PPO nare, buvo ir kitų teigiamų elementų mūsų dvišaliuose santykiuose, kaip antai bendradarbiavimo stiprinimas kovoje su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, masinio naikinimo ginklų ribojimu, t.y. pliusų prikaupta nemažai“. Tačiau Rusijos prezidentas pripažino, kad problema dėl PRG yra viena svarbiausių problemų tarp JAV ir Rusijos, nes „paliečia gyvybiškai svarbius Rusijos Federacijos interesus“.

    JAV diplomatas ir analitikas S. Piferis pareiškė, kad nepaisant „perkrovimo“ sėkmės, ši fazė baigėsi ir „dabar mes esame kažkur kitur“: „Šiandieniai santykiai yra geresni, nei buvo 2008 m., tačiau ar juos tokius galima išlaikyti? Bus ieškoma būdų juos pagerinti ar ketverių metų laimėjimai nueis perniek?“. Brookings instituto analitiko nuomone, viena iš problemų, su kuriomis susidūrė JAV ir Rusija 2012 m., buvo prezidentų rinkimai. „Rinkimai vyko skirtingai ir abi šalys atsitraukė. Jos nebeįsitraukė į abipusius santykius taip, kaip anksčiau. Todėl dabar kyla klausimas: ar po šių rinkimų šalys vėl sugebės susivienyti ir rasti kelią eiti į priekį?“ – svarstė S. Piferis.

    Atšalimo priežastys

    Ginčai dėl PRG

    JAV ir Rusijos santykiai ėmė šalti 2012 m., prasidėjus prezidento rinkimų kampanijai Rusijoje. Prieš tai noriai ieškojęs kompromisų su Vašingtonu, D. Medvedevas 2012 m. iškėlė PRG problemą. Dar 2011 m. abi pusės ieškojo kompromiso šioje srityje, rodos, jis ir turėjo būti rastas, tačiau JAV, nors ir atsisakiusi PRG projekto Lenkijoje ir Čekijoje, neatsisakė toliau vystyti PRG programos. Tuometis prezidentas D. Medvedevas netgi pagrasino, kad jeigu dėl PRG susitarti nepavyks, tai Maskva išstos iš 2010 m. pasirašyto START susitarimo ir dislokuos raketas Kaliningrade. Įdomiausia tai, kad Vašingtonas į tokius Maskvos pagrūmojimus beveik nereagavo, motyvuodamas tuo, kad Rusijoje prasidėjo rinkimų kampanija ir kova dėl būsimų postų. Iš kitos pusės, JAV net ir nebuvo suinteresuotos ką nors keisti PRG klausimu, kol neišrinktas JAV prezidentas. Be to, abi pusės aiškiai suprato, jog iki 2018 m., kai turi prasidėti paskutinis – ketvirtasis – PRG etapas Europoje, dar yra laiko. Po sėkmingų rinkimų prezidentas V. Putinas pareiškė, jog PRG problemą galima išspręsti tuomet, jei Maskva ir Vašingtonas pripažins vienas kitą patikimu partneriu ir sąjungininku. Anot Rusijos vadovo, „spręsti PRG problemą, reiškia kartu spręsti klausimus, susijusius su raketų keliamu pavojumi, ir sutikti su tuo, kad abi šalys turi vienodą priėjimą valdyti šią sistemą. Be abejo, tai labai jautri veikimo sritis karinėje sferoje. Nežinau, ar mūsų partneriai pasiruošę tokiam bendradarbiavimui“.

    Rinkimų dėmuo

    Rusijoje 2011 m. gruodžio 4 d. vyko rinkimai į Rusijos Dūmą. Tai V. Putinui buvo tarsi repeticija prieš rinkimus į prezidento postą. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugumą Dūmoje laimėjo prezidentinė partija „Vieningoji Rusija“. Tai buvo kaip ir savimeilę V. Putinui paglostantis momentas, tačiau anaiptol ne Rusijos gyventojams. Todėl 2011 m. pabaigoje į gatves išėjo protestuotojai prieš vienos partijos-vieno lyderio kultą. Protestuotojai liejo pyktį ant V. Putino, „Vieningosios Rusijos“ ir tendencingos šalies žiniasklaidos. Tad V. Putinui reikėjo rasti priežastį, kaip tokių protestų vertę sumenkinti. Buvo pasitelkta šmeižto kampanija prieš „amžiną priešą“ JAV. 2012 m. pradžioje būsimas prezidentas V. Putinas leido sau pareikšti, kad opozicijos protestus galėjo paskatinti JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton kalbos. Kiek vėliau, jau išrinkus prezidentą V. Putiną, buvo užsipultas vienas iš „perkrovimo“ strategijos iniciatorių ambasadorius M. McFaulas. Jis buvo apkaltintas dėl ryšių su „nesistemine opozicija“.

    Lyderių ambicijos

    Tarp JAV ir Rusijos lyderių, V. Pu­­-
    tino ir B. Obamos, 2012 m. turėjo vykti keletas susitikimų. V. Putinas buvo pa­kviestas B. Obamos dalyvauti G-8 susitikime Kemp Deivide (JAV), tačiau atsisakė, motyvuodamas vyriausybės formavimo svarba. Šis atsisakymas buvo ne laiku ir ne vietoje, nes B. Obama prieš būsimą antrąją kadenciją norėjo užsitikrinti, kad „perkrovimo“ politika su Rusija, išrinkus naująjį prezidentą V. Putiną, nenutrūks. Politikos užkulisiuose buvo kalbama, kad V. Putinas nepanoro susitikti su B. Obama dėl to, kad šis anksčiau pirmas atsisakė atvykti į Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių bendradarbiavimo susitikimą Vladivostoke, motyvuodamas partijos suvažiavimu.

    Teisiniai suvaržymai

    Nepavykusius vizitus lydėjo virtinė kitų incidentų, kurie atšaldė JAV ir Rusijos santykius. 2012 m. rugsėjį Rusijos Dūma paprašė Vašingtono nutraukti JAV organizacijos USAID, teikiančios pagalbą užsienio šalims ir su jomis bendradarbiaujančios ekonomikos, žemės ūkio, demokratizacijos ir humanitarinėje srityse, veiklą Rusijoje. Maskvos motyvacija buvo paprasta: USAID ir panašios JAV organizacijos remia „nesisteminę opoziciją“ Rusijoje. Tačiau toks Rusijos žingsnis dar nereiškė, kad kantrybės taurė buvo perpildyta. Prezidento rinkimų kampanijoje Rusija labai aiškiai palaikė demokrato B. Obamos kandidatūrą. O tam buvo priežasčių. Pirma, su respublikonų „vanagiška“ užsienio politika Maskvai visada sunkiau sekėsi surasti sąlyčio taškus. Ką jau kalbėti apie akibrokštą, kai net neišrinktas respublikonų kandidatas Mittas Romney sugebėjo neatsargiai pareikšti, kad Rusija yra JAV geopolitinis priešas nr.1. Iš kitos pusės, Maskva siekė dialogo su Vašingtonu tęstinumo, o B. Obamos perrinkimas kaip tik ir turėjo garantuoti tokį kontinuumą. V. Putinas netgi viešai pareiškė, kad B. Obama turi potencialo kaip žmogus ir politikas: „Man atrodo, kad jis (B. Obama, – aut. past.) yra nuoširdus žmogus ir realiai nori padaryti pasaulį geresnį“.

    2012 m. lapkritį po B. Obamos išrinkimo Rusijos prezidentas asmeniškai paskambino perrinktam prezidentui ir pakvietė jį apsilankyti Rusijoje. B. Obama pasiūlymą priėmė. Toks abipusis sutarimas turėjo reikšti, kad šalys yra pasiruošusios spustelėti „perkrovimo“ mygtuką vėl ir pereiti į aukštesnį santykių lygį. Tačiau taip neatsitiko. JAV ir Rusija pradėjo mėtytis įstatymais-draudimais: iš JAV pusės Magnitskio įstatymu, skelbiančiu sankcijas žmogaus teisių pažeidėjams iš Rusijos, o iš Rusijos pusės – draudimu JAV piliečiams įsivaikinti našlaičius iš Rusijos. Visa ši istorija su įstatymais-draudimais prasidėjo 2006 m., o į politinę avansceną nužengė 2012 m. birželį, kai Vašingtonas pritarė Magnitskio įstatymo projektui. Koncerno „Hermitage Capital Management“ vadovas Billas Browderis užsitraukė Rusijos valdžios nemalonę, nes stengėsi nerusiškais metodais skaidrinti savo įmonių veiklą Rusijoje. Dėl to susilaukė Rusijos valdžios nemalonės ir šalyje buvo paskelbtas persona non grata. B. Browderis išvyko į Londoną ir per atstumą ėmė valdyti savo įmones Rusijoje. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Rusijos valdžios struktūros pradėjo krėsti B. Browderio įmones ir ieškoti priekabių. Netrukus buvo sulaikytas Sergejus Magnitskis, B. Browderio koncerno teisininkas. Rusijos valdžia šį teisininką sulaikė priskirdama jam mokesčių vengimo ir sukčiavimo nusikaltimus. Uždarytas kalėjime S. Magnitskis po metų mirė. Įtariama dėl to, kad jam nebuvo suteikta reikiama medicinos pagalba. Reaguodamos į tai, 2012 m. gruodį JAV priėmė Magnitskio įstatymą, kuriuo į juodąjį sąrašą įtraukė Rusijos pareigūnus, siejamus su S. Magnitskio mirtimi. Šį įstatymą JAV taip pat papildomai ėmė taikyti ir kitiems žmogaus teises pažeidžiantiems Rusijos pareigūnams. Atsakydama į Magnitskio įstatymą, Maskva pirmiausia apkaltino JAV kišantis į Rusijos vidaus reikalus, o vėliau priėmė draudimą amerikiečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos. Taigi toks abipusis nesantaikos židinys tarp JAV ir Rusijos apribojo iki tol puoselėtus draugiškus, „perkrovimo“ strategija grįstus santykius. Kaip pažymėjo Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, „perkrovimas negalėjo tęstis amžinai, nes, antraip, tai būtų buvęs ne „perkrovimas“, o programos sutrikimas“. Visgi norisi tikėtis, kad šalis apėmęs šaltukas nesutrikdys siekti konsensuso sprendžiant Sirijos ir Irano problemas.

  • ATGAL
    Diskusijos apie gimdymą namuose: demokratijos egzaminas
    PIRMYN
    Ar Malis gali tapti antruoju Afganistanu?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.