Įžvalgos

  • JAV PREZIDENTO RINKIMAI: KO GALIMA TIKĖTIS IR KAS BŪTŲ GERIAUSIA LIETUVAI?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Prasidėjo JAV prezidento pirminių rinkimų maratonas, kur demokratų ir respublikonų nariai nuspręs, kuris kandidatas iš kiekvienos partijos rungsis pagrindiniuose rinkimuose lapkričio mėnesį. Turint omeny, kad JAV yra patikima Lietuvos partnerė ir sąjungininkė, svariai prisidedanti prie šalies saugumo užtikrinimo, iš tiesų verta pasvarstyti, ko galima tikėtis iš JAV prezidento rinkimų ir kokios perspektyvos būtų naudingiausios Lietuvai ir visam Rytų Europos regionui, kuris šiuo metu susiduria su saugumo iššūkiais.

    Paprastai JAV prezidento rinkimai sulaukia viso pasaulio dėmesio, nes nuo to daugiau ar mažiau priklauso JAV lyderystė. Tai yra didžiausios ekonomikos, didžiausios karinės galios, viena technologiškai pažangiausių šalių, turinti neabejotiną įtaką globaliems procesams.

    Dauguma rinkimuose dalyvaujančių kandidatų turi politinės patirties, vieni yra daugiau žinomi, kiti mažiau. Šiuo metu yra likę 2 Demokratų partijos kandidatai: buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Tuo tarpu Respublikonų partijos kandidatų būrys nors ir sumažėjęs, gausesnis, jų yra 9. Tai buvęs Floridos valstijos gubernatorius Jebas Bushas, Naujojo Džersio valstijos gubernatorius Chrisas Christie, buvęs Virdžinijos valstijos gubernatorius Jimas Gilmore‘as, Ohajo valstijos gubernatorius Johnas Kasichas, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas, Floridos valstijos senatorius Marco Rubio, neurochirurgas Benas Carsonas, buvusi „HP“ kompanijos generalinė direktorė Clary Fiorina ir verslininkas Donaldas Trumpas. Taip pat kaip nepriklausomas kandidatas dalyvauti rinkimuose svarsto ir buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas.

    Kol kas aiški rinkimų favoritė demokratų gretose

    Nuo pat rinkimų kampanijos pradžios demokratų stovykloje H. Clinton buvo ir yra ryški favoritė. Tiesa, pastarąjį pusmetį gerokai padidėjo ir B. Sanderso populiarumas. Sausio mėnesio duomenimis, H. Cinton palaiko daugiau nei 50 proc., B. Sandersą – daugiau nei 35 proc. demokratų rinkėjų. Taigi, tikroji konkurencija dėl demokratų kandidato nominacijos vyksta tarp šių dviejų kandidatų. Visgi, galima prognozuoti, kad pirminę atranką turėtų laimėti H. Clinton, nes, turint omeny visas geopolitines įtampas ir iššūkius pasaulyje (t. y. Rusijos karinė agresija, situacija Rytų Ukrainoje, Sirijoje, auganti tarptautinio terorizmo grėsmė, migracijos krizė, bendradarbiavimas su ES, Didžiosios Britanijos galimas pasitraukimas iš ES, santykiai su Kinija), akivaizdu, kad kandidatas turi gerai išmanyti tarptautinės ir saugumo politikos klausimus, taip pat pelnyti kuo didesnį rinkėjų pasitikėjimą, užtikrinti JAV lyderystę ir vienyti pasaulį. Tuo tarpu B. Sandersas daugiausia dėmesio skiria vidaus politikos klausimams, akcentuoja kairiąsias ekonomines idėjas, o tai gali apsunkinti jo galimybes pritraukti daugiau rinkėjų.

    Respublikonų gretose padėtis sudėtingesnė – nuo pat rinkimų kampanijos pradžios aiškaus favorito nebuvo. Pagal respublikonų rinkėjų apklausas, kampanijos pradžioje pirmavo Ch. Christie, vėliau J. Bushas, o pastarąjį pusmetį sustiprėjo D. Trumpo populiarumas. Pagal naujausias respublikonų rinkėjų apklausas, jo palaikymas šiuo metu yra kiek didesnis nei 35 proc. Antrą ir trečią vietas užima T. Cruzas ir M. Rubio. Jų palaikymas – atitinkamai apie 19 ir 11 proc. Tačiau prognozuoti, kas laimės pirminę kandidatų atranką, pernelyg anksti. Tam įtakos turės ir tai, kaip persiskirstys atkrisiančių kandidatų rėmėjų balsai. D. Trumpas Respublikonų partijos viduje yra vertinamas gana kontraversiškai. Jis save pateikia kaip antisisteminį kandidatą, metantį iššūkį ne tik demokratų, bet ir respublikonų kandidatams, o jo rinkimų kampanija paremta populistiniais teiginiais, daugiau apeliuojančiais į vadinamąjį protesto elektoratą. Todėl D. Trumpo populiarumas atspindi poziciją tų amerikiečių, kurie jaučiasi kažkiek labiau nusivylę, nepatenkinti dabartine politika, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų demokratų, ar respublikonų vykdoma politika. O toks populiarumas dar gali keistis. Kaip – laikas parodys. Tačiau toks nenuoseklus kandidatas būtų itin palankus varžovas demokratams, ypač svyruojančiose valstijose.

    Tuo tarpu kalbant apie M. Rubio ir T. Cruzą, tai yra Lotynų Amerikos kilmės amerikiečiai. JAV daugėja imigrantų, ypač iš Lotynų Amerikos, didėja ispanakalbių bendruomenės. Šios rinkėjų grupės dažniausiai balsuoja už demokratus. Pavyzdžiui, 2012 m. kai kuriose valstijose, kuriose anksčiau laimėdavo Respublikonų partijos kandidatas, demokratas Barackas Obama surinko daugiau balsų nei respublikonas Mittas Romney, kuris visoje JAV gavo tik 27 proc. ispanakalbių balsų. Ir tai lėmė būtent minėti demografiniai pokyčiai bei jo išreikštas palaikymas savanoriškam nelegalių imigrantų deportacijos planui. Todėl M. Rubio ir T. Cruzo dalyvavimas rinkimuose yra šansas respublikonams pritraukti ispanakalbių rinkėjų balsų. Abu šie kandidatai pabrėžia, esą ir tikintieji, tad gali apeliuoti ir į tikinčiųjų bendruomenes. Jų skirtumas tas, kad T. Cruzas reprezentuoja labiau konservatyvesnįjį respublikonų flangą, o M. Rubio – nuosaikesnį, platesnį.

    J. Bushas taip pat galėtų apeliuoti į ispanakalbius rinkėjus – jis moka ispanų kalbą, jo žmona yra meksikiečių kilmės. Tuo tarpu D. Trumpą dėl jo pasisakymų, kad jis pastatys sieną pasienyje su Meksika, uždraus musulmonams atvykti į JAV, kritikuoja ispanakalbių ir kitos bendruomenės.

    Labiau aktyvesnė / izoliacinė užsienio politika

    Taigi, atsakant į klausimus, kaip keistųsi JAV lyderystė ir dėmesys Rytų Europai, reikėtų vertinti minėtus ryškiausius kandidatus, jų nuostatas, susijusias su užsienio politika. Tai geriausia daryti žiūrint per tai, ar JAV užsienio politika, lyginant su dabartine, taps labiau izoliuota, daugiau dėmesio skirianti vidaus reikalams, demokratijos ir gerovės stiprinimui šalies viduje, taip pat ekonominiam bendradarbiavimui, tarpininkavimui užsienio politikos srityje, ar bus aktyvesnė ir ryžtingesnė, dėmesio skirianti ir laisvės bei demokratijos principų sklaidai, aktyvesniam vaidmeniui sprendžiant įvairius tarptautinius konfliktus ir krizes.

    Nors sakoma, kad demokratams būdinga labiau izoliuota, o respublikonams – aktyvesnė užsienio politika, toks teiginys vienareikšmiškai nėra teisingas. Abiejose partijose yra ir tokių, ir tokių. Pavyzdžiui, JAV prezidentas B. Obama pirmąją kadenciją pradėjo, kada JAV buvo nukentėjusios nuo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, todėl daug dėmesio skyrė ekonomikos skatinimui, t. y. vidaus politikai. Be abejo, užsienio politika tapo nuosaikesnė, labiau akcentuojanti diplomatiją, bendradarbiavimo paieškas. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama Pietryčių Azijos regionui, kuriame telkiasi galimi ekonominiai partneriai bei konkurentai. Taip pat trūko JAV lyderystės Artimuosiuose Rytuose. Santykiuose su Rusija buvo pradėta „perkrovimo“ politika, pasirašyta sutartis dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo. O tai nevisai atitiko Rytų Europos šalių saugumo interesus. Kaip matyti, „perkrovimas“ nepavyko ir privedė prie Rusijos agresijos sustiprėjimo.

    Tačiau Rusijai pradėjus karinius veiksmus Ukrainoje ir dėl to kylant grėsmei visos Europos saugumui, JAV administracija ne kartą patvirtino kolektyvinės gynybos įsipareigojimą. Būtent JAV sureagavo į Baltijos šalims iškilusias grėsmes ir nedelsdamos atėjo į pagalbą – buvo priimti sprendimai dėl reikiamų saugumo ir atgrasymo priemonių, įvestos sankcijos Rusijai. Ryžtingų sprendimų dėl papildomų atgrasymo priemonių iš JAV tikimasi ir liepą Varšuvoje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime. Taigi, saugumo požiūriu dabartinė JAV administracija Baltijos ir kitoms regiono šalims davė nemažai.

    Palankiausi aktyvesnės užsienio politikos šalininkai

    Kalbant apie kandidatus, H. Clinton deklaruoja kartu su sąjungininkais stabdysianti Rusijos agresiją Europos pašonėje, daug dėmesio skirsianti Europos energetinio savarankiškumo stiprinimui. Iš tiesų šie teiginiai turi pagrindą – ji jau ne kartą yra pasisakiusi už griežtesnes sankcijas Rusijai, už karinės ginkluotės suteikimą Ukrainai, už neskraidymo zonos Sirijoje nustatymą, o „perkrovimo“ politiką yra pripažinusi nevykusia klaida. Taip pat kritikavo prezidentą B. Obamą, kad jis kai kada elgiasi pernelyg atsargiai ir stokoja lyderystės Sirijoje. Visa tai leidžia tikėtis, kad H. Clinton vykdytų aktyvesnę, ryžtingesnę užsienio politiką nei B. Obama, rodytų daugiau dėmesio Rytų Europai, nes būdama JAV valstybės sekretorė turėjo galimybių pažinti šio regiono specifiką. Tai reiškia, kad H. Clinton būtų palanki ir Lietuvai, nes šalies užsienio politikos formuotojai su ja jau turi įdirbį.

    Beje, 2011 metais H. Clinton, eidama JAV valstybės sekretorės pareigas, net du kartus lankėsi Lietuvoje, nuolat reiškė tvirtą paramą šalies energetinio saugumo siekiams, aktyviai palaikė Lietuvos tikslus užtikrinti Baltijos regiono saugumą ir NATO oro policijos misijos pratęsimą neribotam laikui. H. Clinton už Lietuvos ir JAV santykių stiprinimą bei pagalbą prisidedant prie Baltijos šalių saugumo užtikrinimo yra apdovanota aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi.

    B. Sandersas, kaip minėta, daugiau dėmesio skirtų vidaus politikai, ekonomikai, socialinei apsaugai, o užsienio politikoje – diplomatijai, bendradarbiavimui, tačiau savo pasisakymuose Rytų Europos per daug neišskiria. Todėl, manytina, tokiu atveju JAV užsienio politikoje didesnio aktyvumo ir lyderystės tikrai nebūtų.

    Respublikonai M. Rubio ir T. Cruzas suvokia Rusijos keliamą grėsmę ir jos atžvilgiu laikytųsi griežtos pozicijos. Galbūt M. Rubio kiek nuosekliau atspindi vadinamąją Johno McCaino politikos tradiciją, t. y. labiau ryžtingesnę. Bet jie abu pasisako už sankcijų išplėtimą, karinės paramos Ukrainai suteikimą, intensyvesnes karines pratybas, ilgalaikį karių ir karinės technikos dislokavimą Rytų Europoje, taip pat už energetinių išteklių eksportą į nuo Rusijos dujų priklausomas Europos šalis, o Sirijoje teigia įkursiantys neskraidymo zoną. Akivaizdu, kad tai reikštų aktyvesnę užsienio politiką, lyginant su dabartine. Kartu tai būtų Lietuvai naudingas kandidatas. Žinoma, iki atsirastų įdirbis su šiais kandidatais, galbūt reikėtų ilgesnio laikotarpio nei su H. Clinton, bet regiono problemos jiems suprantamos. Taip pat tai būtų rimti varžovai demokratų kandidatui.

    Tuo tarpu verslo banginis ir nekilnojamojo turto magnatas D. Trumpas kelia daugiausia abejonių dėl ryžtingos ir nuoseklios užsienio politikos. Jis galbūt yra geras verslininkas, bet politika nėra tik verslo interesai. Tai ir vertybės, ir saugumo interesai. Todėl teiginiai, kad jis greitai rastų bendrą kalbą su Vladimiru Putinu, siektų veikti išvien su Rusija kovojant su tarptautiniu terorizmu, stiprintų ekonominį bendradarbiavimą, kad sąjungininkai patys turėtų rūpintis savo saugumu, dabartinės geopolitinės situacijos kontekste atrodo neįprastai. Akivaizdu, kad tokiu pataikavimu Rusijos agresija nebus sustabdyta.

    D. Trumpas rinkimų kampanijos metu daugiausia kritikuoja prezidento B. Obamos politiką ir, nevengdamas populizmo, kalba apie žmonių gerovės užtikrinimą, bet nekalba apie tai, kaip tie pažadai bus įgyvendinti, kokios yra prezidento galios juos įvykdyti. Taigi, toks kandidatas laikytinas izoliacinės politikos šalininku, o apie JAV lyderystę būtų sunku kalbėti. Ir tai Rytų Europai bei Lietuvai nebūtų palanki perspektyva.

    Palankiausi kandidatai būtų tie, kurie gerai išmano tarptautinės politikos klausimus, Rytų Europos regiono problematiką ir nestokoja lyderystės sprendžiant globalias problemas. Visgi galiausiai JAV, kaip ir kiekvienoje demokratinėje šalyje, kas taps prezidentu, spręs žmonės. Todėl labai svarbu, kad rinkėjai atsakingai atiduotų savo balsą (per rinkimus) už tą kandidatą, kuris geriausiai atstovautų jų ir jų šalies interesams. ■

  • ATGAL
    AR ĮMANOMAS VLADIMIRO PUTINO SISTEMOS ŽLUGIMAS?
    PIRMYN
    EUROPOS ENERGETIKOS SĄJUNGA. PIRMŲJŲ METŲ VEIKLA
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.