Įžvalgos

  • JAV prezidento rinkimų finišo tiesioji – amerikiečių darbininkų sukilimas tęsiasi

  • Data: 2016-10-03

    JAV Prezidento rinkimams pasiekus
    finišo tiesiąją rinkėjų palaikymas abiem kandidatams beveik išsilygino. Apie besikeičiančias amerikiečių nuotaikas, kandidatus, rinkiminius paža­dus ir jų galimybes laimėti diskutuojame su VU TSPMI dėstytoju doc. Kęstučiu Girniumi.

    Pirmiausia vertėtų pradėti klausimu, kodėl JAV pasiekė tokią situaciją, jog turime tokius du, kaip teigia politologai, ganėtinai kontraversiškus kandidatus – Hillary Clinton ir Donaldą Trumpą? Kaip pasikeitė JAV, kodėl iškilo būtent šie asmenys?

    H. Clinton iškilimas buvo beveik prognozuotas. Kai jos vyras buvo prezidentas, jis sukūrė nepaprastai galingą politinį aparatą, gavo labai daug įvairios finansinės paramos. Kai H. Clinton tapo senatore ir 2008 m. kandidatavo, visi manė, kad ji laimės, nes Demokratų partija faktiškai buvo tapusi pono B. Clintono partija. Ji nelaimėjo, nes žmonės sukilo ir išrinko B. Obamą. Būdama nepaprastai ambicinga (dažniausiai, kai žmogus vienais metais pralaimi pirminiuose rinkimuose kitą kartą nekandidatuoja), ji, manau, gudriai ir apgalvotai sutiko ketverius metus būti užsienio reikalų ministre. Įgijo tariamą patirtį ir tada pasitraukė. Dažnai užsienio reikalų ministrai bando išlikti dvi kadencijas, bet ji 2012 m. baigė darbą, pradėjo kandidatuoti į JAV Prezidentus ir jau turėjo paramą.

    Kadangi ji jau buvo „pateptoji“, tai dauguma kitų politikų nutarė nekandidatuoti. Vietoj to, kad dabar varžytųsi ir pralaimėtų, jie lauks ir, jei Hillary dabar pralaimės, galės kandidatuoti 2020 metais. Tad jos nepopuliarumą rodo ne tik, kad dauguma žmonių ja nepasitiki, bet ir tai, kad Sandersas, kuris nebuvo demokratas, buvo nepriklausomas senatorius, 74 metų „senukas“, besivadindamas socialistu, beveik ją įveikė. Tai rodo, kiek ji nepopuliari…

    Kitaip tariant jos iškilimas buvo savaiminis?

    Tai nepotizmas. Gaila, bet B. Clintonas partiją padarė savo ir tada nutarė į tą partiją prastumti savo žmoną. G. W. Bušas buvo prezidentas, vienas jo sūnus irgi buvo prezidentas ir kai prasidėjo šitie rinkimai, buvo manoma, kad jo brolis, antras sūnus, taip pat bus išrinktas. Apgailėtina, jei tik dvi šeimos realiai gali kandidatuoti 350 mln. žmonių šalyje.

    Hillary laimėjo, nes ji buvo „patepta“ savo vyro, kuris užvaldė Demokratų partiją ir turėjo artimus ryšius su stambiais finansininkais.

    Trumpas yra kitas atvejis. Aš manau, kad tai yra Respublikonų partijos degeneracijos požymis. Jau kokius šešerius ar aštuonerius metus kraštutiniai dešinieji, religiniai ir kitokie beveik, sakyčiau, fanatikai yra užvaldę partiją. Jie labai uoliai dalyvauja pirminiuose rinkimuose, kuriuose renka kandidatus, ir, jei nori gauti jų paramą, turi užimti nerealias ar net kvailas pozicijas. Reiškiamos vis labiau kraštutinės nuostatos. D. Trumpas atsirado, nes jis buvo labiau kraštutinis už kitus, kalbėjo paprasta kalba ir turėjo stebuklingai gerą būdą pritraukti žmones, kad ir ką bepasakytų.

    Jei demokratų kandidatė būtų ne H. Clinton, respublikonai taip smarkiai pralaimėtų, jog partija turėtų persitvarkyti. Dabar yra galimybė, ypač kai susirgo H. Clinton, kad jų atotrūkis tarp partijų bus nedidelis, D. Trumpas gali pralaimėti gana mažu procentu, tada vėl galėtų aiškinti, jog pralaimėta ne dėl to, kad jų nuostatos atgrasios, bet dėl to, kad nuosaikieji respublikonai išdavė partiją ir nebalsavo už D. Trumpą.

    Šiandien Respublikonų partijoje iškilo D.Trumpas, ar prieš dešimtmetį šis kandidatas būtų turėjęs tokią galimybę?

    Per pastaruosius 20 metų Amerikos politinės partijos nebesugyvena. Dar 7–8 dešimtmetyje tarp jų buvo trintis. Bet kai reikėdavo susitarti gyvybiškais klausimais, buvo ieškoma kompromiso. Pastaraisiais metais kompromisas yra pasidaręs moralinės, dorovinės silpnybės požymiu ir tam priešinamasi. Kadaise demokratai buvo kartu liberalūs ir iš dalies konservatyvūs. Respublikonai irgi turėjo liberalesnių narių, nors dauguma konservatoriai. Dabar partijos tapo vienlytėmis, viena telkia dešiniuosius, kita kairiuosius, ir padidėjo tikimybė, kad kraštutinių pozicijų nuomonės gali laimėti. Tačiau šį kartą labai svarbu, kad nebuvo daug rimtų kandidatų. Iš respublikonų rimtesni kandidatai buvo G. W. Bušas ir M. Rubio. M.Rubio buvo silpnas, o G. W. Bušo trūkumas, jog jo didžiausias privalumas buvo, kad jis buvo prezidento sūnus. O daugeliui žmonių tai nepatiko.

    Ar negalėtų būti taip, kad į JAV atėjo nauja nacionalizmo banga? Pažvelgus į Europą – Brexit‘as, Vokietijos griežtųjų dešiniųjų reitingų didėjimas, įvairūs referendumai, kitų dešiniųjų partijų populiarumo augimas ir kt. Ar negali būti taip, kad amerikiečiai pavargo nuo globalios, bet silpstančios valstybės?

    Aš manau, kad yra du dalykai ir tai nebūtinai nacionalizmas. Vienas dalykas yra tai, jog nepaisant to, kad JAV ūkis auga greičiau negu Europoje, eilinio amerikiečių darbuotojo perkamoji galia yra mažesnė negu 80-aisiais. Ilgą laiką amerikiečių darbuotojai naiviai tikėjo, kad JAV yra begalinių galimybių šalis – jei man dabar nesiseka, tai seksis po 10 metų, jei man nepasiseks, tai seksis mano vaikams. Dabar, po 20-ies ūkio merdėjimo metų, manau, kad jie įsisavino, kad jų gyvenimas negerėja ir kad jų vaikų gyvenimas taip pat negerės. Tai sukelia pyktį, kyla nepasitenkinimas ir kartais jis būna teisingas. Partija, kaip demokratai, kuri neva turėjo kovoti už socialinį teisingumą ir darbininkų teises, leidosi į kultūros kovas – abortus, gėjų teises, multikultūralizmą ir kt. Lygiai taip pat kyla pasipriešinimas tarptautinėms sutartims. Tam, kad galėtum savo iphone ar ipade nupirkti pigiau, dalis amerikiečių neteko darbo. Tad matomas eilinių darbininkų minisukilimas.

    Antra, jau dabar apskaičiuojama, kad po 30 metų JAV baltaodžiai sudarys mažumą. Yra nemaža dalis žmonių ir, nors negali jų vadinti rasistais ar ksenofobais, kuriems ne itin patinka, kad aplinka keičiasi ir jų gatvėje apsigyvena žmonės, su kuriais sunku susikalbėti.

    D. Trumpas lošia šiais klausimais, tačiau H. Clinton irgi itin karinga moteriškė. Trumpas akcentuoja įvairias problemas ir idėjas, tačiau neretai jos būna prieštaringos. H. Clinton didintų karinį biudžetą ir jai būnant prezidente būtų didesnė galimybė, jog JAV įsiveltų į dar vieną konfliktą. Nacionalizmo yra, bet nemanau, kad tai varomoji jėga. Varomoji jėga – ūkio smukimas ir susvetimėjimas, nuojauta, kad tampi svetimas savo šalyje.

    Tada natūraliai kyla klausimas, ar prieš tai buvę prezidentai blogai valdė šalį? Jei susidaro tokia didžiulė masė, kuri palaiko D. Trumpo idėjas, tai galbūt jis savaime nėra toks blogas kandidatas? Jeigu jis sugrąžintų gerovę į šalį ar suteiktų amerikiečių darbuotojams kažkokias garantijas ir Amerika grįžtų į tuos aukso metus, galbūt jis yra tai, ko reikia JAV?

    Tai yra neįmanoma. JAV ūkis pablogėjo dėl globalizacijos. Kadaise Amerikos ir Europos šalys galėjo puikiai gyventi, mokėti dideles algas, kada varžėsi tik tarpusavyje. Tačiau atsiranda Kinija, Bangladešas, Vietnamas ir kt., kurių darbininkai gauna penktadalį tavo atlyginimo. Neišvengiamai tai veda prie nedarbo ir algų smukimo. Nemanau, kad būtų galima globalizaciją lengvai pakeisti. Antra, žmonių migraciją taip pat labai sunku sustabdyti.

    Nėra, kad buvo valdoma blogai, nors aš manau, kad buvo klaida per daug pataikauti pasiturintiems: esą mažinsime mokesčius, verslas suklestės, o jei verslas suklestės, ilgainiui visi suklestės. Toks požiūris buvo klaida, tačiau tai ne tiek prezidento kompetencija, kiek pakitęs pasaulio ūkis, sukėlęs problemų, kurių negalima išspręsti. Amerika jas sprendžia geriau negu Europa, bet nepakankamai gerai. Čia nėra vien tai, kad prastai buvo valdoma.

    D. Trumpo viena iš įdomių idėjų yra suartėjimas su Rusija. Kodėl tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje jis šneka apie suartėjimą su Rusija?

    Tradiciškai tarp baltaodžių darbininkų lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir panašių meilės Rusijai nėra. D. Trumpas neturi ryšių su Rusija, daug kalbėta, kad jis norėjo į ten investuoti, bet visgi jokių investicijų neturi. Norėjo susitikti su V. Putinu, bet V. Putinas su juo nesusitiko, tai rodo, kiek realios įtakos jis ten turi.

    Kada jis sako, kad būtų gerai, jog JAV santykiai su Rusija būtų geri, sunku tam priešintis. Ar blogi santykiai turėtų būti JAV siekis? Reikia klausti, kokios to gerėjimo sąlygos. Jeigu santykiai galėtų būti geri, neatsisakant principų, tai tikrai naudinga. Iš principo geri santykiai su užsienio šalimis turėtų būti kiekvieno siekis, tad čia nieko baisaus.

    Kai V. Putinas pasakė, kad D. Trumpas yra spalvinga asmenybė, tai jis tai interpretavo kaip „brilliant“ – genialus. V. Putino liaupsinimas yra būdas plakti B. Obamą. Tikras vadas darytų tą ir tą, tačiau B. Obama yra silpnas ir nieko negali.

    Ar tai gali būti D. Trumpo kampanijos dalis, išnaudojant nesėkmingą B. Obamos bandymą suartėti su Rusija pirmosios kadencijos pradžioje?

    Amerikiečiai turi tokį posakį – „viduriavimas per burną“. Kalba negalvodamas ir nesustodamas. Jei kas pasodintų D. Trumpą ir paklaustų, kaip tu įsivaizduoji savo santykius su Rusija, tai, išskyrus keletą tokių frazių – noriu geresnių santykių, V. Putinas yra stiprus vadovas, jis gali priimti nutarimus, aš galiu priimti nutarimus ir mes priimsime gerus nutarimus, jis nieko daugiau neturi ką pasakyti.

    Kitaip tariant, bendra JAV užsienio politika, jei visgi būtų išrinktas D.Trumpas, stipriai nepasikeistų?

    Aš manau, kad tiek daug neturėtų pasikeisti. Yra Valstybės departamentas, Gynybos departamentas, yra ilgalaikės programos ir projektai, kurie tęsiasi ir tęsiasi ir jų negalėsi panaikinti, yra strateginiai interesai. D. Trumpui nebūtų lengva viską keisti, bet reikėtų pabrėžti, kad jis vis tiek yra nesuvaldomo charakterio ir galėtų nusišnekėti, ką nors pasakyti, įžeisti, ir tada jau nebus taip lengva viską sugrąžinti į normalias vėžes. Kitaip sakant, jis gali užsienio politikoje pakišti pagalį į ratus.

    Dar grįžtant prie D. Trumpo atėjimo Amerikoje. Preliminariai keletas procentų piliečių valdo didžiąją dalį kapitalo, tačiau prieš keliasdešimt metų ta atskirtis buvo ženkliai mažesnė. Grįžtant prie kandidatų – H. Clinton dažnai laikoma didesnio atvirumo, globalizmo šalininke, tačiau D. Trumpas koncentruojasi į užsidarymą savyje, vidinių reformų klausimus ir kt. Ar negali būti, kad tai ir yra pagrindinis raktas, vedantis į Trumpo iškilimą ar netgi pergalę?

    Visgi neretai jis būna veidmainis. D. Trum­pas akcentuoja, kad darbo vietos turėtų likti Amerikoje, bet savo markės kaklaraiščius ir marškinius gamina Azijoje. Akcentuoja darbo vietų kūrimą, tačiau realiai vis tiek viskas bus atvežama iš kitų šalių.

    H. Clinton, žvelgiant iš šios perspektyvos, ne itin skiriasi. Akcentuoja, kad ji kovos „I will fight for you“. Tačiau paprasto žmogaus jau seniai nėra sutikusi. Iš didžiųjų bankų ji gaudavo 300 tūkstančių dolerių už pusvalandžio kalbą, kurioje gausu banalybių. Kodėl bankai taip daro? Jie mano, kad galės už tai ką nors gauti. Kaip ir D. Trumpas, H. Clinton yra nepaprastai turtinga ir ji nebendrauja su paprastais žmonėmis. H. Clinton kaip demokratė mėgintų įvesti daugiau socialinio teisingumo, bet ji dažnai nenuosekli. Ji kadaise sakė, jog Prekybos sutartis su Europa yra aukso standartas, kai B. Sandersas pradėjo kritikuoti tą sutartį ir kai paaiškėjo, kad žmonės pritaria tai kritikai, ji pasakė, kad reikia tą sutartį pakeisti. Ji nėra principų žmogus. Kaip kartais apie ją piktai sakoma: jei nori žinoti, ką Hillary galvoja, tai reikia paskaityti paskutinių gyventojų apklausų rezultatus.

    Europoje jaučiami signalai, kad nacionalizmas stiprėja: Marine Le Pen iškilimas Prancūzijoje, Brexit’as ir kiti. D. Trumpas net palyginamas su Hitleriu, ar gali būti, kad kartojasi 1933 m. scenarijus, kai demokratišku keliu į valdžią atėjo Adolfas Hitleris, o dabar Amerikoje bus demokratiškai išrinktas D. Trumpas?

    A. Hitleris į valdžią atėjo ne visiškai demokratišku keliu – buvo padaryta klaida, buvo suformuota politinė vyriausybė ir tada įvyko pusiau oficialus perversmas. A. Hitleris per tris mėnesius sugebėjo suardyti visą konstitucinę tvarką. D. Trumpas negalės naudoti smurto, ardyti konstitucijos. JAV demokratinės institucijos daug stipresnės, negu tuo metu buvo Vokietijoje. Europoje tuo metu depresija naikino pasitikėjimą demokratija. Amerikoje demokratija jau klesti 200 metų. D. Trumpas negalvoja apie kokį nors perversmą, o jeigu ir mėgintų, tai jam nepavyktų. Kalbos, kad dabartiniai Europos nacionalistai kelia tokią grėsmę kaip A. Hitleris, yra absurdiškos, kadangi padėtis yra visiškai skirtinga ir jie yra kitokie žmonės nei A. Hitleris.

    Kalbant apie NATO, kodėl D. Trumpas taip pasyviai vertina NATO ir net užsimena apie jos prislopinimą?

    D. Trumpas teisingai pasakė, kad kiekviena NATO šalis turi pareigą skirti tuos du procentus. Negali būti taip, kaip kadaise – Lietuva moka vieną procentą, o Amerika neša naštą. Europos šalys stiprios, jų ūkis toks pat didelis kaip Amerikos ir dėl to būtų teisinga, kad jos pačios mokėtų už saugumą, o ne Amerika. Tačiau nebuvo tinkama jo formuluotė: mes ginsime, jei jie įgyvendina įsipareigojimus. Įsi­vaizduokite tokį scenarijų: Rusija puola, D. Trumpas skambina į Briuselį ir klausia, ar lietuviai jau susimokėjo. Čia nerealistiškas scenarijus, dėl to apie tokius dalykus jis neturėtų kalbėti.

    Reitingams praktiškai supanašėjus, kaip manote, kokios galėtų būti D. Trumpo stip­riosios savybės, kuo jis lenkia Hillary?

    Aš H. Clinton nemėgstu. Manau, kad ji nenuosekli, net liguistai ambicinga, bet ji vis tiek yra normali politikė. To negalima sakyti apie D. Trumpą. Pakankamai žmonių yra nepatenkinti dabartine padėtimi ir, kaip kadaise buvo Lietuvoje, jie balsuoja už tą žmogų, kuris labiausiai išsiskiria. Nors D. Trumpas laimėjo respublikonų pirminius rinkimus, jis varžėsi su silpnais kandidatais ir jam padėjo tai, kad jis buvo ryškesnė asmenybė. Iš pradžių buvo balsuojama už 16 kandidatų, po to už 7–8, ir jis surinkdavo šiek tiek daugiau už kitus. Jeigu jis būtų varžęsis tik su kokiais dviem kandidatais, tai jam būtų buvę laimėti sunku. Dėl įvairių priežasčių atsiranda susvetimėjimas, nepasitenkinimas gyvenimu, pajutimas, kad šalis keičiasi neigiamai. Tačiau nors reitingai yra pri­artėję, bet dauguma apklausų rodo, kad H. Clinton laimės. Kyla klausimas, kai reikės atiduoti balsą, ar tavo nervai išsilaikys ir ar tu galėsi balsuoti už D. Trumpą. H. Clinton ligos gali turėti poveikį.

    Kaip manote, kaip keistųsi Amerika, jei vis dėlto D. Trumpas būtų išrinktas ir kokią įtaką tai turėtų ilguoju laikotarpiu?

    Aš manau, kad būtų trumpalaikis šokas. Jis pats kapitalistas, ekonominė santvarka nebus smarkiai keičiama. Ūkis nepasikeistų, užsienio politikos pokyčiai būtų nežymūs, gal būtų skatinamos įvairios priemonės gėjų, musulmonų, meksikiečių teisėms riboti. Tačiau Amerika vis tiek yra teisinė valstybė, egzistuoja Aukščiausiasis Teismas. Reikia prisiminti, kad ne viena valstija priėmė tokius santuokos įstatymus, kuriuose teigiama, kad santuoka yra tik tarp vyro ir moters, o Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad tai pažeidžia Konstituciją, ir visi įstatymai tapo niekiniais. Jei D. Trumpas per daug atitoltų nuo konstitucinių normų, patys respublikonai nuo jo nusigręžtų. Bet kuriuo atveju D. Trumpo kadencija būtų tik viena, antros jis niekada nebelaimėtų, nes paaiškėtų, kad jis nekompetentingas. ■

    Dėkoju už pokalbį.

  • ATGAL
    Rinkimų trikampis: Rusija – Lietuva – JAV
    PIRMYN
    Kodėl politikoje nebereikia tiesos?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.