Jazzu: Meilė, kaip ir muzika, būna visokia | Apžvalga

Įžvalgos

  • Jazzu: Meilė, kaip ir muzika, būna visokia

  • Temos: Kultūra
    Data: 2012-10-16
    Autorius: Karolis JACHIMAVIČIUS

    Jazzu: Aš kovoju, kad kuo daugiau žmonių mano muziką išgirstų. Iš "Youtube" prašau išimti nebent tuos failus, kuriuose labai prastas garsas (Nuotrauka iš asmeninio Justės Arlauskaitės-Jazzu archyvo)

    Į interviu su „Apžvalgos“ visiškai neypatingu korespondentu Justė Arlauskaitė, geriau žinoma Jazzu slapyvardžiu, atskuba tiesiai iš Sauliaus Šaltenio pjesės „Jasonas“, kurioje ji vaidina, repeticijos. Iš įtampos ir nuovargio jos rankos dreba ir kartais, neišlaikiusi takto, ji irzliai parodijuoja mano balsą ar sakinius. Prieš kelerius metus Jazzu buvo žinoma tik mažiems muzikos mylėtojų būreliams. Dabar jai viršelius siūlo glamūriniai žurnalai, Eurovizijos nugalėtojos Laureen vadybininkai skraidina lėktuvais, o gyvai klausydamas kitų Lietuvos dainininkių, kartais gali išgirsti nevalingai joms išsprūstančių Arlauskaitės balso intonacijų. Nes ji yra jaunosios Lietuvos muzikos veidas, balsas ir ekstravagancija.

    Kodėl tu tapai dainininke?

    Visos mažos mergaitės mano, kad jos užaugusios bus arba dainininkės, arba aktorės, arba princesės. Aš maniau, kad būsiu arba dainininkė, arba kosmonautė. Mano močiutė muzikantė nuvedė mane į muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. 12-kos metų supratau, kad labai noriu dainuoti, ir nuėjau į dainavimą. Muzika mane pasirinko. Taip iš mergaitės, dainuojančios su mamos plaukų laku prieš veidrodį pagal Džordaną Butkutę, tapau Jazzu.

    Kas atsitiko, kad tavo brolis iš pradžių turėjo geresnę klausą negu tu, o dabar tu jį pralenkusi?

    Įdirbis atsitiko.

    Tavo slapyvardis Jazzu todėl, kad tu mėgsti džiazą?

    Mane taip pavadino draugė Agata. Kai nuėjau į estradinį dainavimą, man pradėjo viskas labai gerai sektis ir mane pakvietė dainuoti su džiazo bigbendu. Pradėjau dainuoti su jais, su LRT orkestru. Agata parašė man žinutę ir pavadino Jazzu. Man tada buvo 13 metų. 17-kos įrašiau pirmą savo dainą su ilgamečiu kolega Leonu Somovu, ir kai daina turėjo suskambėti per radiją, tai nieko kito geriau nesugalvojau kaip Jazzu.

    Vienu metu tu šnekėjai, kad nori būti techno karaliene. Ką tuo norėjai pasakyti?

    Mes su Leonu kūrėme popelektroniką. Mane pakvietė įrašyti bendrą gabalą su Mario Basanovu ir Vidžiu. O jie kuria šokių muziką. Atėjo man tokia banga, kad pradėjau mėgti tą muziką ir pradėjau jos klausytis. Ir mano mėgstama atlikėja Roisin Murphy pradėjo kurti ta kryptimi. Kai apsilankiau jos koncerte, supratau – va, aš noriu tokių koncertų. Bet tas noras greitai dingo, kai aš tos muzikos pradėjau pati daug kurti ir supratau, kad yra didžiuliai rėmai, daug monotonijos. Galiausiai atėjo supratimas, kad muzika turi būti muzikali, kad vis dėlto turi būti melodija ir harmonija. Pasaulyje daugybė žmonių bando kaip nors moderniau ir įdomiau padaryt, o man tapo viskas neįdomu, dvejus metus neklausiau muzikos, o metus prieš tai keldavaus ryte tik su Chopinu. Gyvendama tyloje ir kurdama tik sau supratau, ko noriu iš muzikos.

    Studijavai dainavimą Britanijoj. Ko moko žmones, kai moko dainuoti?

    Balso „pastatymo“, harmonijos, pajautimo. Beždžioniavimas yra labai gera mokykla, ypač jeigu pats kuri. Pamažu atrandi kažkokią terpę, kurioje tu jautiesi patogiai. Kaip ir dainą rašant. Kai pats kuri, pradžioje dėlioji formą, tekstas ateina kartais sunkiau, kartais lengviau, bet rašai pajungusi ir širdį, ir protą, todėl laviniesi. O kai daina parašyta, dainuoji tik širdim, protą gali palikt kitom, negimusiom dainom.

    Kas yra dainavimas pilvu?

    Teisingas kvėpavimas, diafragma vadinama.

    Ar kuo didesnis pilvas, tuo lengviau dainuoti?

    Ne. Mes visą laiką gyvenime kvėpuojame pilvu, nebent dūsaujam iš krūtinės. Tiesiog tai reikia sujungti su vokalu, suprasti sistemą.

    Ar randi požiūrio tarp žmonių, kad menininkai yra kitokie, jų neįmanoma suprast, jie nerimti?

    Aišku, kad girdžiu. Lygiai taip pat galiu pasakyti, kad nesuprantu žmonių mašinų, kurie viską skaičiuoja ir jiems menas neįdomu. Labai gerai pasakė mano mėgstamas rašytojas Saulius Šaltenis, kad jeigu pasaulis nenormalus, kodėl aš turiu būti nenormali? Kai žmogus turi gebėjimą kurti, vadinasi, kad jis jautrus, kad turi daugiau fantazijos.

    Ar tu manai, kad dainininkė turi daugiau vaizduotės nei kasininkė?

    Manau, kad yra tame pasakyme tiesos.

    Justė Arlauskaitė - Jazzu (Nuotrauka iš Justės Arlauskaitės - Jazzu asmeninio archyvo)

    Ar tu vertini taip, kad muzika yra verslas?

    Kai pradėjau muzikos mokytis ir supratau, kad jos visada mokysiuos, dar būdama paauglė, negalvojau apie pinigus. Kai supratau, kad turėsiu iš to visą gyvenimą gyventi, pradėjau galvoti, bet pinigai niekada nebuvo pirmoje vietoje, rašydama gabalą negalvoju, kad gausiu iš autorių teisių dvidešimt tūkstančių per sezoną. Rašau muziką, o paskui prisideda koncertai, užsisuka pinigai. Aš už savo meną gaunu pinigus, bet menas niekada nenukenčia.

    Ar tu galvoji, kad reikia parašyt tokį gabalą, kad žmonėms patiktų?

    Ne, visada rašiau tik tai, kas patinka man, o žmonės mane patys susirado.

    Kaip vyksta pasiruošimas koncertui?

    Kadangi dainuoju su daugybe projektų, esu mačiusi daug scenų: nuo klubų iki Siemens arenų. Kartais koncertai būna privatūs, nežinai, kur užtaikysi. Būna, kad groji trisdešimčiai žmonių, būna – penkiems tūkstančiams. Reikia apgalvoti dainų sąrašą, viską gerai strategiškai sudėlioti, išlaikyti žmonių dėmesį, surepetuoti naujus kūrinius ar juos perdaryti, jeigu jie seni, kad būtų įdomu. Kostiumai, makiažas, daug žmonių įsitraukia. Turime tai, kaip mes atrodom, ką mes dainuojam, žmonės už tai moka pinigus, žino, ką jie pamatys, ir jie pamato.

    Jei koncertas didesnis, tai morališkai pradedu ruoštis iš vakaro: būna bemiegė naktis, visą dieną negaliu nieko valgyti. Prieš kiekvieną koncertą jaudinuos, prieš didelį gali pradėti ruoštis prieš mėnesį. Pasiruošimas yra komandinis darbas, idėjų generavimas.

    Į kiek dalių skyla tavo honoraras? Kiek žmonių jį dalijasi?

    Moki arba fiksuotą sumą muzikantams, arba procentus. Yra pasaulinė sistema – mes taip pat turime – kiek gauna vadybininkai. Su grimuotojais arba rūbų dizaineriais kartais išeina mažytis barteris. Yra garsistai, scenos apšvietėjai. Jei didesnis koncertas, būna ir šokėjai, režisierius. Daug žmonių.

    Ar gauni daugiau dovanų, kai esi populiarus?

    Taip.

    Tau siunčia kvepalus ir rūbus?

    Rūbus dovanoja geri draugai dizaineriai, o iš gerbėjų gaunu labai daug gėlių, kas man žiauriai patinka.

    Būna atvejų: „Jazzu, mes norim ‚paleist naujus telikus‘, ar norit vieną išbandyt?“?

    Aišku, kad yra. Jeigu tau tinka pasiūlymai, tu juos priimi. Bet man labai retai kažkas tinka, aš viską labai gerai apgalvoju prieš pasiūlymą priimdama.

    Ar esi turėjusi beprotiškų gerbėjų?

    Taip. Vienas su mašina persekiojo, paskui arbatą puodeliuose į namus nešė, paskui padovanojo kosmetikos, kad niekas prie manęs nesiliestų. Daug nesąmoningų yra buvę. Šiaip gerbėjai mano gan mieli, mano muzikos dažniausiai klauso intelektualūs žmonės, bet atsiranda įkyrių žmonių.

    (Nuotrauka iš asmeninio Justės Arlauskaitės- Jazzu archyvo)

    Tau svarbu, kaip tu rengiesi, esi žinoma savo ekstravagantiška apranga ant scenos. Kas tau dabar gražu?

    Mano įvaizdis yra susiformavęs, jis man tinka, aš gerai jaučiuosi su juo, turiu mėgstamus dizainerius ir aš pas juos einu. O šiaip tai aš turiu labai gerą skonį, nuvažiuoju, nuskrendu į Londoną ir apsiperku.

    Kas tau Lietuvoje nepatinka, ką nori pakeisti?

    Visi Lietuvoj bėdavoja – vieni dėl mokesčių, kiti dėl oro… Man nepatinka, kad čia per mažai žmonių, kartais nejaučiu laisvės atrodyt kitaip ar kalbėt kitaip, kadangi esu girdima ir tai gali būti panaudota prieš mane. Man neužtenka publikos. Čia iš mano pusės. Noriu taip pat, kad žmonės geriau gyventų. O šiaip man čia viskas labai gražu. Mano svajonė buvo, kad aš gyvenu Lietuvoj, čia mano namai, mano šalis, man čia viskas tinka, viskas pažįstama, viskas aišku, čia gyvenu ir labai daug skraidau po pasaulį koncertuoti. Dabar taip ir vyksta. Tai – voila, mano svajonė išsipildė!

    5 metus praleidai Londone. Ar lietuviai Britanijoje tampa kitokie?

    Priklauso nuo žmogaus asmenybės, kokius jis sau kelia tikslus, ką jis ten nori nuveikt ir kokią aplinką pasirenka. Būna tokių, kurie pagyvenę metus nebeprisimena savo kalbos ir labai patys sau faini pasidaro, būna, kad dešimt metų gyvena Londone ir neišmoksta anglų kalbos, nes dirba su lietuviais, namo grįžta ir gyvena su lietuviais, degtinę geria su lietuviais. O būna žmonių, kurie išvažiuoja ten tobulėti ir kažko pasiimti – tai mano atvejis. Aš tapau savarankiškesnė, įgijau visokeriopos patirties, patobulėjau savo srity.

    Tu rašai dainas ir lietuviškai, ir angliškai. Nuo ko priklauso kalbos pasirinkimas?

    Lietuviškos aš turiu kokius 20 proc. savo kūrybos. Anglų kalba man rašyti patogiau, kai rašau lietuviškai, įsijungia labai daug detalių. Lietuviškai aš daug rašau prozos. Anglų kalba yra dainingesnė, o rašyti angliškai man dabar ir reikia, nes solinis albumas išeis Europoje per švedus. Tokia orientacija.

    Kaip sunku prasimušti Londone?

    Jeigu esi geras savo srity, bet kur prasimuši, tačiau tu turi būti super geras, nes ten daug super gerų. Man buvo sunkiau, nes daug lemia pažintys. Viskas vyksta ne taip: aš dainuoju, dabar mane kvieskit… Esi didelis nulis ir pradedi viską dėliotis. Sunku, nes daug talentingų muzikantų, Londonas yra viena iš pasaulio muzikos sostinių, ten važiuoja muzikantai iš viso pasaulio ir bando daryti karjerą. Iš dalies ten ir lengviau, nes ten daug visko vyksta – daug perklausų, džemsesijų, kur gali save parodyti. Aš Londone, kaip ir Švedijoj, buvau visiems labai egzotiška, kadangi – iš Lietuvos. Jiems patiko ir mano tarimas, ir kitoks skambesys.

    Kaip įvyko tavo susitikimas su švedų įrašų kompanija „Mr.Radar“?

    Gaudavau labai daug pasiūlymų iš visokių mažų leiblų, kad nori mane išleisti. Jie buvo dar viena kompanija, kurios aš nežinojau. Anksčiau vis laukiau kažkokio ženklo, kažko didesnio. Užsiblokuoji, nes pasaulinėj muzikos rinkoj skambiausi vardai yra „Universal“, „Sony“… „Mr.Radar“ man labai daug rašė ir aš atrašiau. Po to viskas labai greitai rutuliojosi. Po dviejų savaičių švedai atskrido pas mane į Londoną. Po mėnesio pasirašiau kontraktą Stokholme ir iškart prasidėjo darbai. Jų vardas susijęs su daug mano mėgstamų grupių – jie rado „Koop“, jie yra vadybininkai „Little Dragon“ ir Laureen, kuri laimėjo Euroviziją. Jie žino, ką daro, todėl atsirado pasitikėjimas. Patekau į bene geriausią variantą.

    Ar tu kovoji prieš piratavimą ir autorių teises?

    Dabar muzikantai uždirba iš koncertų. Aš kovoju, kad kuo daugiau žmonių mano muziką išgirstų. Iš „Youtube“ prašau išimti nebent tuos failus, kuriuose labai prastas garsas, ne muzika, o bardakas. Noriu, kad mano naujiems gerbėjams būtų malonu klausytis. Specialiai neseku. Su Lietuvos autorių teisių įstaigomis neturiu jokių bendrų reikalų – kai buvom anksčiau pasirašę sutartį su „DePhazz“, autorines gaudavau per vokiečius, dabar viską tvarko švedai.

    Ar dainuoji apie ką nors kitą nei meilė?

    Jeigu apie meilę… Tai nėra taip tiesiogiai – kaip aš tave myliu, kaip aš tavęs laukiu –  kažkoks adresatas visada lieka.

    Kas yra meilė?

    Nebežinau. Meilė yra muzika. Meilė būna visokia, kaip ir muzika.

  • ATGAL
    Rinkimai Baltarusijoje: 75 procentų aktyvumas tuščiose apylinkėse
    PIRMYN
    Kai švenčiama sandora ir gyvenimas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.