Jonas Rytis Puodžius: Mūsų tikslas buvo laisva Lietuva | Apžvalga

Įžvalgos

  • Jonas Rytis Puodžius: Mūsų tikslas buvo laisva Lietuva

  • Temos: Istorija
    Data: 2014-11-10

    Jonas Rytis Puodžius (Nuotrauka iš asmeninio J. R. Puodžiaus archyvo)

    Savo prisiminimais apie Baltijos kelią su „Apžvalga“ pasidalijo Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narys dr. Jonas Rytis PUODŽIUS, 1941 m. birželio 14 d. šešerių metų amžiaus kartu su šeima išvežtas į Sibirą.

    Mano Tėveliai mokytojavo Alantos pradžios mokykloje. Tėvelis buvo mokyklos vedėjas, priklausė Šaulių sąjungai, Tautininkų organizacijai. 1941 m. buvom suimti, neleista pasiimti daiktų… Tėvelis pateko į lagerį, o mes su Mama – į Altajaus kraštą. Po metų patyrėme antrąją tremtį į Jakutiją, patekome į vieną žiauriausių salų – Trofimovsko salą, į kurią žmonės buvo iškelti prieš pat šalnas ir turėjo pasistatyti sau būstus. Žuvo apie trečdalis, mes išlikome. Vėliau sužinojome, kad Tėvelis lageryje žuvo po keturių mėnesių – sušalo miške. Daug kas žino ir skaitė Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus. Mes gyvenome su ja, jos šeimos likimas buvo toks pat, kaip ir mūsų šeimos… Penkerius metus ten gyvenome, vėliau visa šeima bėgome iki Jakutsko, o dar vėliau su broliu bėgome į Lietuvą. Mus sugavo ir patekome į vaikų-„valkatų“ persiuntimo koloniją. Tuo metu man buvo trylika metų, o broliui – dešimt. Liaudies priešais tapome šešerių ir trijų metų… Mūsų likimas buvo sudėtingas – praradome namus, tėvą…

    Grįžęs į Lietuvą, apsigyvenau pas tetą Kaune, brolis pas gimines Užpaliuose. Vėliau grįžo Mama ir gyveno Kaune su seserimi. Teta buvo mokytoja, dirbo papildomus darbus, kad uždirbtų mūsų kelionei iš Sibiro į Lietuvą. Saugumas ja domėjosi, klausinėjo, kodėl pasikvietė du vaikus iš Sibiro, bandė ją verbuoti. Ji apsimetė, kad labai blogai žino rusų kalbą ir nesupranta jų užduočių.

    Baigęs septynias klases, stojau į Kauno politechnikumą, kurį baigiau gerais pažymiais ir patekau į vadinamus „penkis procentus“, turėjusius teisę stoti į aukštąją mokyklą. Įstojau į Kauno Politechnikos institutą, baigiau Elektrotechnikos fakulteto matematinių ir skaičiavimo mašinų bei įrenginių specialybės kursą. Mūsų grupė buvo pirmoji skaičiavimo technikos laida. 1960 m. visi buvome išsiųsti į Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamyklą. Dirbau jos biure 19 metų. Apsigyniau disertaciją, tada pakvietė į Kauną, kur dėsčiau Politechnikos institute ir 12 metų vadovavau Skaičiavimo centrui. Ten dirbau iki Lietuvos Nepriklausomybės. Žmona – gydytoja – gyveno ir dirbo Vilniuje. Nepriklausomybės metais mane pakvietė dirbti į Mokslo, studijų departamentą. Teko kurti mokslo ir studijų sistemos teisinę-metodinę bazę. Departamentas buvo ne kartą reorganizuojamas, 4 metus dirbau viceministru Švietimo ir mokslo ministerijoje. Vėliau iki pensijos dirbau Lietuvos mokslo taryboje.

    Visada dalyvavau visuomeninėje veikloje. Buvau „Lapteviečių“ brolijos narys. Ši draugija buvo įregistruota 1992 m., tačiau faktiškai ji jau veikė nuo 1989 m. Tais metais kūrėsi organizacijos, kurių nariai keliavo į Sibirą atsivežti artimųjų palaikus, lankyti kapų, statyti paminklų. Baltijos kelyje, jau įregistruotas, dalyvavo  „Tremtinio“ klubas, kitos buvusių tremtinių ir politinių kalinių organizacijos tik kūrėsi. Buvę tremtiniai visada aktyviai rūpinosi istorijos įamžinimu, tremtinių teisių gynimu. Baltijos kelyje buvę tremtiniai gausiai dalyvavo: jie noriai, o kartais labai sudėtingai vyko į jį, nes Baltijos kelias vietomis buvo sunkiai privažiuojamas. Mes su žmona stovėjome 20-jame kilometre, į kurį atvykome savo automobiliu. Baltijos kelio 15-ąsias metines minėjome Vilniaus-Ukmergės 16-jame kilometre. Ten dabar pastatytas įsimintinas ženklas.

    Malonu, kad šiemet vėl galėjome pakartoti tą kelią pagal žinomą scenarijų. Kvietėme žmones dalyvauti. Lapteviečiai susirinko Katedros aikštėje prie varpinės. Mūsų buvo nedaug, kai kas jau nebepajėgė dalyvauti. Aišku, kiti mūsų nariai dalyvavo ir tose vietose, kur jie gyvena. Iš Katedros aikštės išlydėjome ekipažą, vežusį palinkėjimus būsimoms kartoms, o patys su žmona iškeliavome Seimo autobusu iki Saločių. Ir ten, prie atidengiamo paminklo,  plevėsavo Laptevų jūros tremtinių brolijos ,,Lapteviečiai“ vėliava.

    Šis kelias buvo patikrinimas, kas esame, kaip vertiname vienybę, kaip atsiliepiame į kvietimus prisiminti, o reikalui esant, ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo gražu matyti kelyje būrelius žmonių, ypač jaunimo. Ekipažas stodavo pakelėse, rinkdamas palinkėjimus būsimoms kartoms. Baltijos kelias ypatingas tuo, kad žmonės galėjo susitelkti, nesiskaitydami su laiku, lėšomis, galimybėmis. Mūsų tikslas buvo laisva Lietuva, 1989 metais buvome dar okupuoti. Tuomet jautėme, kad okupacijos metu galime nebijoti vieningai pareikšti savo nuomonę, nežiūrint pasekmių. Baimės nejutome jokios, matydami tokį žmonių pakilimą, susitelkimą ir nepriklausomybės siekį. Šiais metais vėl išgyvenome tą nuotaiką.

  • ATGAL
    Socialinis teisingumas – krašto apsaugos plačiąja prasme dalis
    PIRMYN
    Gintarė Skaistė: Medicinos klasterio steigimas Kaune – daugiau nei sveikintinas reiškinys
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.