Jonas Žemaitis-Vytautas – okupacijai nepasidavusios Lietuvos prezidentas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Jonas Žemaitis-Vytautas – okupacijai nepasidavusios Lietuvos prezidentas

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Jonas Žemaitis-Vytautas (antras iš kairės) su kovos draugais (Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotrauka)

    Kiekviena tauta gyva tiek, kiek gyva jos istorija, kaip iš kartos į kartą perpasakojama istorija apie tautos didvyrius, garbingą praeitį ir įsipareigojimą išsaugoti tai ateityje. Neabejotinai vienas ryškiausių kruvinos XX a. Lietuvos istorijos herojų – praeitos kadencijos Seimo ketvirtuoju prezidentu patvirtintas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutiniai jo žodžiai, ištarti sovietinės okupacijos režimo klikai, buvo pranašiški: „Aš vis tiek tikiu, kad kova, kuriai aš vadovavau devynerius metus, duos vaisius“. Šių metų lapkričio 26-ąją paminėjus šešiasdešimtąsias šio Lietuvos patrioto tragiškos mirties nuo sovietinių budelių metines, verta prisiminti iškilią jo gyvenimo, paaukoto Lietuvai, istoriją.

    Kelias į miško brolių gretas

    Generolas J. Žemaitis-Vytautas – tai žmogus, kurį asmeniškai medžiojo pats Lavrentijus Berija, kuris, duodamas paliepimus vidaus reikalų ministrui Jonui Vildžiūnui, kaip susidoroti su rezistencija Lietuvoje, rašė: „Ištirti jo slapstymosi vietą ir per agentus gauti papildomų žinių apie jo artimiausius ryšius. Svarbiausia – J.Žemaitį paimti gyvą“.

    Baigęs 6 klases Raseinių gimnazijoje, J. Žemaitis-Vytautas įstojo į Kauno karo mokyklą, tapo karininku. Laipsnio paskyrimo iškilmės, kuomet  kardu prisiliečiama prie priklaupusio peties: „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“ Šis principas lydėjo J.Žemaitį-Vytautą visą gyvenimą. 1929 m. jaunas karininkas buvo paskirtas II artilerijos pulko kuopos vadu, o 1936 m. kariuomenės vadovybė jį dvejiems metams išsiuntė stažuotis į Prancūziją.

    1939 m. Klaipėdos kraštą, kuriame tarnavo J. Žemaitis, užėmė nacistinė Vokietija. J.Žemaitis buvo priverstas persikelti į Šiaulius. Deja, tarnavimas Lietuvos kariuomenėje nebetruko ilgai – 1940-aisiais Lietuva okupuojama Sovietų Sąjungos, Lietuvos kariuomenė likviduojama ir inkorporuojama į SSRS kariuomenės struktūras. Kaip rašoma prisiminimuose, atmosfera divizijose buvo slogi, o karininkai ir kareiviai nuolat bruzdėjo. Tokioje situacijoje J. Žemaitis sumainė žiedus su Elena Valionyte, o pats vaizdžiai asmeninio ir valstybės gyvenimo persipynimą įvardijo taip: „Medaus mėnesiu, kaip ir Lietuva Vilniumi, džiaugėmės neilgai, nes kai kas patikėjo, kad laimę gali atnešti svetimi“.

    Jau pačioje karo pradžioje J. Žemaitis pasidavė vokiečiams, tačiau atsisakė jiems tarnauti – verčiau ėmėsi eilinių darbų. Į pasipriešinimą okupantams būsimas partizanų vadas įsitraukė 1944 metais: pirmiausia, įkurtoje Laisvės Šaulių organizacijoje, vėliau – generolo Povilo Plechavičiaus iniciatyva organizuotoje Vietinėje rinktinėje. Šiai vokiečiai buvo įsakę pereiti vokiečių kariuomenės žinion, tačiau, to neįvykdžius, karo vadai buvo suimti. Kadangi J. Žemaitis buvo atostogose, suėmimo išvengė ir nuo to laiko pradėjo slapstytis. 1945 m. prisiekė ir tapo Lietuvos Laisvės Armijos nariu – taip prasidėjo jo partizanavimo laikotarpis.

    J. Žemaitis-Vytautas nuo pradžių suprato, kad pozicinis pasipriešinimas prieš okupantus yra pasmerktas žlugti, todėl inicijavo nedidelių ir mobilių grupelių formavimą apygardose. 1947 m., užsitarnavęs pagarbą tarp bendražygių, tapo Kęstučio apygardos vadu, o dar po metų įkūrė Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį ir tapo jos vadu.

    Pirmas tarp partizanų – ketvirtasis prezidentas

    Istoriškai reikšmingi J. Žemaičiui tapo 1949-ieji, kai vasario mėnesį į vieną vietą susirinko aštuoni visų partizaninio pasipriešinimo apygardų vadai. Vyriausių partizanų vadų Taryba priėmė sprendimą Jonui Žemaičiui-Vytautui suteikti generolo laipsnį, posėdžių metu taip pat aptarta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ideologija, taktika, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo strategija vis sudėtingesniame ir didesnio sovietų pasipriešinimo sulaukiančiame rezistenciniame judėjime.

    J. Žemaitis-Vytautas jau tuo metu suvokė, jog būtina saugoti jėgas ir, telkiant laisvės kovotojus ,vykdyti vis platesnę visuomeninę švietėjišką veiklą, atremiant sovietų brukamą propagandą bei išsaugant tautos sąmoningumą.

    Simboliškai, vasario 16-ąją LLKS Taryba paskelbė politinę Deklaraciją. Ja buvo išreikštas nepripažinimas komunistinės Lietuvos valdžios, kuri iš principo laikoma diktatūrine ir priešiška lietuvių tautos siekiui – Lietuvos Nepriklausomybei. Taip pat Deklaracijoje kreiptasi į demokratinį pasaulį, prašant visokeriopos pagalbos, įgyvendinant šį lietuvių tautos siekį. Tačiau svarbiausia Deklaracijoje yra tai, jog LLKS Taryba okupacijos metu yra įvardijama kaip aukščiausias politinis organas, o iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir Seimo susirinkimo LR prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas.

    Tad dėl savo aktyvumo, organizuotumo ir karinės patirties šį postą užimti buvo patvirtintas J. Žemaitis-Vytautas, taip gavęs prezidentinius ir Gynybos pajėgų vado įgaliojimus.

    Politinė 1949-ųjų LLKS Tarybos sprendimų reikšmė

    Kalbant apie LLKS Tarybos priimtą politinę Deklaraciją bei J. Žemaičiui-Vytautui suteiktus įgaliojimus, svarbiausias aspektas yra politinė šio dokumento reikšmė. Iš principo ji užtikrino Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą, lietuvių tautos pasiryžimą priešintis melui ir diktatūrai, nepaisant einančių penktųjų okupacijos metų.

    1941 m. tapo vienu iš kertinių XX a. Lietuvos valstybingumo taškų: 1918 m. valstybės atkūrimas ir 22-ieji metai valstybingumo suponavo 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės atsiradimą. Pastarosios veikla, nors ir greitai sustabdyta dėl imperialistinių Trečiojo Reicho planų ir lietuvių teisės turėti savo valstybę nepripažinimo, tapo pagrindu prasidėti antisovietiniam rezistenciniam judėjimui 1944 m. Svarbiausia partizaninio karo išraiška ir tapo 1949 m. politinė Deklaracija. Galima teigti, jog LLKS Tarybos priimti nutarimai dėl visuomeninio-šviečiamojo pobūdžio rezistencijos būtinybės tapo pagrindu įsisukti pogrindiniam judėjimui, kuomet ginkluotasis pasipriešinimas buvo numalšintas.

    Okupuotoje Lietuvoje įvairūs šaltiniai priskaičiuoja nuo 21 iki 80 pavadinimų pogrindinės periodinės spaudos, jau nekalbant apie daugybę partizanų, pogrindininkų ir tremtinių išleistų brošiūrų, knygų, maldynų ir kt. antisovietinio turinio leidinių. Pogrindinė veikla Nepriklausomos Lietuvos idėjai leido išlikti gūdžiausiais sovietinės okupacijos metais, todėl atšilimo laikotarpiu ir judant link jo, pasigirdo vis drąsesni balsai, galiausiai įprasminti Atgimimu – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikla, atvedusia į 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Ši istorinė grandinė galėjo būti visai kitokia, iš jos pašalinus nors vieną dalį, todėl Laisvės kovotojų deklaracija vertintinas kaip itin svarbus dokumentas.

    Tai atkurtoje Lietuvoje buvo pripažinta 1999 m., minint Deklaracijos penkiasdešimtmetį, kai LR Seimas LLKS Tarybos Deklaraciją įvardijo kaip reikšmingą Lietuvos valstybės tęstinumui dokumentą ir pripažino jo teisinį statusą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Dar daugiau, 2009 m. LR Seimas priėmė nutarimą, kad nuo Deklaracijos pasirašymo iki mirties 1954-ųjų lapkričio 26-ąją Maskvos Butyrkų kalėjime generolas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. 2010 m. aštuoni Deklaraciją pasirašę partizanų vadai buvo pripažinti signatarais.

    Paskutinė Jono Žemaičio nuotrauka, daryta KG B kalėjime 1953 m. (Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotrauka)

    Tragiška baigtis – šlovingas atminimas

    1953 m. gegužės 30 d. bunkeris, kuriame J. Žemaitis-Vytautas tuo metu slapstėsi, buvo išduotas čekistų apgauto partizano. Per vėdinimo angą į bunkerį buvo įmesta migdomoji dūminė granata, taip siekiant paimti „pogrindžio prezidentą“ gyvą ir įvykdyti L. Berijos įsakymą. Tardomas J.Žemaitis-Vytautas nesutiko bendradarbiauti su okupantais, laikėsi tvirtai ir neišdavė nė vieno bendražygio, todėl sovietų nuteistas mirties bausme. 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

    Paskutinis Jono Žemaičio-Vytauto žodis teisme buvo toks: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“ Tiek kova, tiek ketvirtojo prezidento ir visų laisvės kovotojų auka nenuėjo veltui ir šiandien jaunoji, Nepriklausomos Lietuvos karta, susipažindama su kruvina XX a. istorija, su nuostaba klausia – ar taip galėjo būti? Todėl būtina stiprinti istorinės atminties politiką, kurti tautinį istorinį pasakojimą ir supažindinti jaunąją kartą su Lietuvos didvyriais.

  • ATGAL
    Popiežius Europos Parlamente: Europa, drąsiai apkabink savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėk į ateitį, su viltimi gyvenk dabartyje!
    PIRMYN
    Lietuvos išeivijos ažuolui Pranui Povilaičiui – 90
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.