Istorija

  • Jono Basanavičiaus Lietuvos beieškant

  • Data: 2016-12-22
    Autorius: Lukas Grinius

    Analizuojant Lietuvos istorijos politiką, galima pastebėti taiklią mintį – politinis mąstymas niekada nesiskleidžia beorėje erdvėje. Net ir šiandien Lietuvos valstybė nėra išbaigta, idėjų tąsa bei aplinka ją formuoja nuolatos. Jono Basanavičiaus tautiniu idealu sukurta Lietuva sukuria atskaitos tašką, per kurio sampratų ir vertinimų prizmę žvelgiama į praeitį bei ateitį. Tarpukaryje esminis klausimas skambėjo – būti ar nebūti nepriklausoma nacionaline valstybe, tačiau šiandien atsiranda vis daugiau siūlymų tarpiniams jos variantams.

    1. www.wikimedia.org, Aleksandro Jurašaičio nuotrauka (keista, kaip būdami laisvi vis dar nesugebame pastatyti paminklo mūsų tautos tėvui įkūrėjui – J. Basanavičiui?)

    J. Basanavičiaus ir Nepriklausomybės akto signatarų tautinės valstybės idėja vis dažniau pamirštama. Artėjant atkurtos Lietuvos šimtmečio renginiams, vis dar nesame tikri, ar sugebėsime tinkamai įamžinti šią progą bei pastatyti paminklą vienam pagrindinių mūsų tautos kūrėjų. Šių laikų Lietuva susiduria su nelengva dilema – ar priimti J. Basanavičiaus Lietuvos idėją, ar ją užmiršti ir žengti kosmopolitizmo keliu.

    To meto Lietuva buvo visai kitokioje situacijoje nei dabartinė, sąlyginai net geresnėje nei šiandien. Kaip pastebi filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis, tarpukario Lietuva, skirtingai nei dabartinė, nebuvo perėjusi iš vienos imperijos į kitą: „Šiuo atveju aš Europos Sąjungą traktuoju kaip imperiją ir tai nėra vertinantysis teiginys, nes J. M. Baroso pats yra sakęs, kad ES yra imperija“.

    Tarpukario žmonės susidūrė su didžiuliais iššūkiais – niekas negalėjo apginti jų valstybės taip, kaip jie patys, todėl ant politikų ir mąstytojų gulė visa atsakomybė už Lietuvos valstybę. Daugeliui šiandien aktualiausias klausimas – ar Vakarai mus apgins, neretai pamirštama, kad savo šalį turime ginti ir patys.

    Vis stipriau plintanti kosmopolitizmo banga ne tik apsunkina J. Basanavičiaus ar juo labiau likusių signatarų įamžinimą, bet ir verčia užmiršti tautinės Lietuvos idėją. Istorinė atmintis – galingas ginklas, veikiantis tautą ir leidžiantis kurti stiprią valstybę, tačiau kosmopolitinės idėjos šalininkams tai visiškai nereikalinga.

    Turint aiškų atskaitos tašką – J. Basanavičiaus tautinės valstybės idėją, kosmopolitinės Lietuvos vizija įmanoma tiek, kiek ji nesikerta su minėta J. Basanavičiaus vizija. Sudėtingas ir lėtas paminklų statymas Nepriklausomybės akto signatarams reiškia ne tik iki galo nesuvoktą istorinės atminties reikšmę, bet ir kosmopolitinės Lietuvos idėjos pergalę – naujos Lietuvos, kuri neturi atskaitos taško ir kuriai nesvarbu, kokie piliečiai gyvens šioje teritorijoje.

    Sovietinė okupacija sparčiai trynė laisvos Lietuvos idėją. Įvairiausio spektro žmonės – teisininkai, rašytojai, menininkai, politikai bei daugelis kitų – buvo ištremti ar emigravo bei aktyviai reiškė savo idėjas išeivijoje. Išeivių lietuvių mintyse nuolat vyravo tautinės valstybės idėja.

    Netekus nepriklausomybės ir dingstant viltims ją atgauti, kilo naujos diskusijos, koks turėtų būti santykis tarp tautos ir valstybės, kaip gelbėti okupuotą šalį. Tačiau lietuvių tauta likusi okupacijos spąstuose idėjiškai vis stipriau nyko ir daugelis išeivijos minčių likusių lietuvių taip ir nebepasiekė.

    Atmintis ir suvokimas, kas yra ir kokia turi būti valstybė, sovietų ideologijos buvo naikinama visais įmanomais būdais. Istorinė atmintis turėjo būti ištrinta arba panaudota formuojant naują „pažangų sovietinį kraštą“. Istoriją mėginta neutralizuoti arba pritaikyti naujajam režimui – diegta neutrali arba marksistinė istorijos samprata. Esminis siekis buvo sunaikinti „atgyvenusį“ lietuviškosios politinės minties palikimą. Įgyvendinat šiuos sovietų planus, siekta pradanginti bet kokį tikėjimą valstybe, užmarinti jos praeitį bei naują J. Basanavičiaus ir tarpukariu puoselėtą ateitį.

    Sovietams nedaug trūko, tačiau Sąjūdžio stebuklas, sugebėjęs atgaivinti Lietuvą, atkūrė Nepriklausomybę. Tačiau atrodo keista, kaip būdami laisvi vis dar nesugebame pastatyti paminklo mūsų tautos tėvui-kūrėjui – J. Basanavičiui?

    Dažnai nutylima, jog sovietams beveik pasisekė ir jų vykdyta politika padarė savo. Didelė dalis piliečių išties pamiršo, kas yra valstybė. Lietuvai vis stipriau susiduriant su egzistencijos ir valstybingumo problemomis, paminklai tėvams kūrėjams reikalingi ne tik jų įamžinimui, tačiau taip pat ir Lietuvos kaip laisvos nacionalinės valstybės įtvirtinimui.

    Nors Lietuva tapo nepriklausoma, istorijos politika neretai vis dar primena sovietmetį. Šiandien, visai kaip okupacijos metais, istorija dažnai suvokiama, kaip „politiškai neutralus“ mokslas. Tačiau ją vertinant neutraliai, atsisakoma atskaitos taško, nuo kurio vertinama valstybė ir jos istorija. Šitoks istorinis pliuralizmas išplauna esmę – nelieka apibrėžto istorinio subjekto. Lietuva tampa neapibrėžta mase ir kuo mažiau apibrėžtumą bylojančių ženklų, kaip J. Basanavičiaus ar kitų valstybininkų paminklai, tuo lengviau formuoti bendrą neapibrėžtą piliečių bendriją.

    Būtent už tokį neapibrėžtumą kovoja kosmopolitinės Lietuvos idėja. Kaip pa­stebi filosofas Vytautas Radžvilas, kartais sakoma, kad tauta, patriotizmas ir tėvynė yra pasenusios sąvokos, kurias reikia išmesti į istorijos šiukšlyną, tačiau už tokių bandymų išties slepiasi siekis transformuoti pagal naują kosmopolitinę Lietuvos idėją.

    Nors Lietuvos visiškai neriboja svetimos valstybės kariuomenė, istorinė atmintis neretai naikinama savųjų rankomis. Minėta sovietinė okupacija šiuolaikinėmis formomis reiškiasi šiandien, tik vietoj pažangaus sovieto neretai kuriamas pažangus kosmopolitas.

    Lietuvos tautinio naratyvo kūrimo problematiką lygiai taip pat įprasmina Lukiškių aikštės debatai ir suvokimas, kas yra laisva ir nepriklausoma valstybė – ar tai aiški, tautinį tapatumą kurianti sistema, ar vis dėlto tuščia erdvė, kurioje galime formuoti bet ką.

    Lietuva išeina į naują politinės raidos tarpsnį, kai galutinai atsisakoma kai kurių ES tėvų vizijos, kardinaliai keičiasi Europa ir sąlygos, kurios leido rastis mūsų politinei minčiai XIX amžiuje, šiandien iškyla visiškai naujai. Dar visiškai nesupratus, kas yra laisva ir nepriklausoma valstybė, ją užplūdus kosmopolitinėms idėjoms, tampa aišku, kodėl toks sunkus ir lėtas tautinę valstybę puoselėjusių signatarų įamžinimas.

    Neretai trukdžiai kurti tautinį istorijos pasakojimą įgauna vis agresyvesnių bruožų. Pradedama diskutuoti ne tik, ar reikalingi paminklai vienai ar kitai asmenybei, tačiau vis garsiau abejojama ir jų darbu. Situaciją vertinant, neretai neįsigilinant į to meto problematiką, naikinami praktiškai bet kokie Lietuvos didvyriai – verčiamas baltas lapas naujos, universalistinės tautos idėjai. Lietuvos valstybė tampa tik erdve, reikalinga savo interesų tenkinimui.

    Paminklas signatarams visų pirma simbolizuoja pasirinkimą, ar judama tautinės valstybės keliu, ar jį siekiame užmiršti ir nuolat perkurti Lietuvą. Pirmasis kelias įtvirtina laisvą ir nepriklausomą valstybę, tuo tarpu antrasis sukuria neaiškumą, kaip ir kur, užmirštant istorinę atmintį, nueis Lietuva. Lietuvos signatarai ne tik kūrė, tikėjo, bet ir nepaprastai mylėjo savo kraštą. Visa tai jie sudėjo į savo nuoširdžius darbus ir didžiausią jų – Nepriklausomybės Akto deklaraciją.

    Šiandien, tyliai minint jų jubiliejus, pro akis neprasprūdo signataro Jono Vailokaičio laiškas šeimai. Meilė, kuri jaučiama gimtajam kraštui, geriausiai atspindi kelią, kuriuo turėtų žengti kiekvienas lietuvis – Jono Basanavičiaus Nepriklausomos tautinės valstybės kelią. ■

  • ATGAL
    Širdžių prezidentui - 90 metų
    PIRMYN
    Paulius Saudargas: Aktualus šiandien Justinas Staugaitis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.