Julius Dautartas: knyga – ne kompiuterio priešingybė, tai atskiras ir vertingas reiškinys, kurį verta pažinti | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Julius Dautartas: knyga – ne kompiuterio priešingybė, tai atskiras ir vertingas reiškinys, kurį verta pažinti

  • Data: 2014-08-05
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Julius Dautartas (Monikos Gedrimaitės nuotrauka)

    Šį mėnesį rubrikoje „Politikai skaito“ kalbiname teatro režisierių, buvusį Seimo narį, o dabar ir M. Romerio universiteto dėstytoją Julių Dautartą. Mūsų pašnekesyje vietos rado ne tik literatūra, bet ir teatras. Kalbėjomės apie lietuvių literatūros klasiką, vaikams skirtą teatrą, šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją, veiksnius, lemiančius režisieriaus apsisprendimą rinktis vieną ar kitą kūrinį bei kitus dalykus.

    Ką pastaruoju metu skaitote? Kokios knygos ant Jūsų stalo?

    Dabar skaitau J. Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“. Gal jau kelintą kartą sąmoningai skaitau šį kūrinį. Tai labai rimta literatūra. Šis romanas yra nacionalinė klasika, kuriame atsiskleidžia labai gilus lietuvio charakteris, autorius apmąsto mūsų sąmoningumą, nepriklausomybės idėjas, visuomenės viziją. Artėja Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis ir man atrodo, kad šis kūrinys yra labai reikalingas ir galbūt nepelnytai užmirštas. Mėgstu vienu metu skaityti kelias  knygas. Šiuo metu po ranka guli ir lenkų pjesės, ir XX a. šiuolaikinė dramaturgija, ir R. Gary romanas „Aušros pažadas“. Taip pat stengiuosi paskaityti ir kultūrinę spaudą.

    Kokios per pastaruosius kelerius metus perskaitytos knygos Jums labiausiai įsiminė?

    Neseniai perskaičiau Gedimino Lesmaičio studiją „LDK samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje– XVI a. antroje pusėje“ – ji atvėrė iki tol nepažintas LDK valstybės paslaptis. Man įspūdį daro šiuolaikinė skandinavų literatūra, turinti savitą stilistiką. Vasaros atostogų metu kaskart perskaitau keletą romanų. Skaitau Nobelio literatūrinės premijos laureatų kūrybą. Nežinau jaunųjų kūrėjų, stipresnių  už G. Grassą arba H. Hessę. Iš lietuvių autorių kūrinių  man labai patiko M. Katiliškio romanas „Užuovėja“ – šis kūrinys tikrai vertas dėmesio. Visada mane domino memuarinė literatūra. Dėmesį skiriu ir mokslinei literatūrai – rekomenduoju Žibarto Jackūno knygą „Estetika ir prasmė“.  Pripažįstu – būna mėnesių, kai sunku atrasti laiko knygai. Ir mano namuose yra visai nebloga biblioteka, nors ir su skaudančia širdimi, tenka pripažinti, kad kai kurios knygos ten guli jau ilgai ir laukia savo eilės. Dažnai pamatau gerą knygą ir nesusilaikau jos nenusipirkęs, o paskui ji kaip vaikas, išvarytas iš namų, laukia savo vietos.

    Esate teatro režisierius, pastatęs nemažai lietuvių dramaturgų kūrinių. Kaip manote, koks lietuvių autorių kūrinys šiandien visuomenei galėtų būti aktualus ir vertas priminimo?

    Be jau minėtų „Pragiedrulių“, manau, kad reiktų dar kartą perskaityti visą klasiką. Kalbu ne tik apie K. Donelaitį, kuris yra genijus, bet ir apie pirmuosius mūsų valstybingumą ir kultūrinį savitumą liudijančius tekstus. Nereikia užmiršti ir atsiplėšti nuo poezijos. Šiandien ji yra mažai skaitoma. Dabar, kai jau ketvirtį amžiaus esame laisvi ir nepriklausomi, mūsų klasikinė literatūra gali būti perskaityta naujai ir aktualiai.

    Svarbiausia šiandienos užduotis, manau, yra pakeisti tai, ko mūsų ir dar kelios kartos prieš mus nesugebėjo padaryti, t.y. perduoti ar įskiepyti visuotinio skaitymo kultūrą vaikams. Daugelis tėvų buvo pratinami vertinti ir ieškoti kitų dalykų, t.y. gyvenimo standartų, geresnio buto, geresnio kąsnio. Jie savo vaikus ruošdavo agresyviai kovai, o ne knygai, nors knyga tai pačiai kovai irgi gali paruošti, tik kovoti mokys, vadovaujantis kiek kitokiomis taisyklėmis. Tačiau vaikams dabar siūloma mokytis iš filmų ir kompiuterių, o ne skaitant knygas. Bet kompiuteriai yra tik forma, o ne turinys. Būtent knyga galėtų tą turinį sukurti. Neturėtume priešinti kompiuterinių technologijų su knygomis, nes tai nepadės grąžinti knygų į jaunosios kartos gyvenimą. Priešingai, vietoje konfrontacijos tarp modernių technologijų ir knygų skaitymo galėtume priminti, kad knyga nėra kompiuterio priešingybė, kad knyga – tai atskiras ir vertingas reiškinys, kurį verta pažinti. Apsitarus reiktų grąžinti knygos skaitymą kaip privalomąjį dalyką, nes, jeigu nieko nebus daroma, ateityje knyga gali numirti. O ji turi ne tik emocinį, intelektualinį, istorinį poveikį žmogui, bet ir estetinį požymį. Knyga yra meno kūrinys, dažnai ir patys leidiniai yra puikūs, jų iliustracijos, viršeliai.

    Esate  sukūręs ne vieną spektaklį vaikams. Kodėl svarbu rodyti teatrą vaikams?

    Vaikai yra labai smalsūs ir imlūs – jie ypač atviri pačiam teatro principui, kada čia ir dabar kuriamas sąlyginis pasaulis. Bet juk emocijos, pamokos, santykiai nėra sąlyginiai – ir vaikai tą labai gerai jaučia. Todėl tie spektakliai, kuriuos žiūri vaikai, turi labai atsakingai parodyti tam tikrą pasaulio tvarką. Tikiu, kad tai turi būti pasaulis, kuriame gėris nugali blogį.

    Jei aš galėčiau, tai bet kokiuose teatro apdovanojimuose prizą už geriausią spektaklį vaikams išryškinčiau ir padaryčiau pagrindiniu. Kūryba vaikams yra pabrėžtinai skatinama ir vertinama Skandinavijoje. Pagaliau ir Rokiškio festivalyje verslininkai suprato, kad finansinis prizas už geriausią režisūrą vaikams, jaunimui ir suaugusiems turi sutapti. Kažkoks paradoksas, tačiau kai kurie režisieriai ir net dalis teatro kritikų nesupranta, kad režisūra spektaklių vaikams yra tokia pati, kaip suaugusiems, o galbūt ir sunkesnė. Neseniai Vilniaus teatre „Lėlė“ mačiau puikų spektaklį lietuvių liaudies pasakos „Sigutė“ motyvais. Sceninė erdvė tikrai labai kukli, rūsys, salėje telpa ne daugiau kaip 40 žiūrovų, todėl režisieriaus užduotis buvo sudėtinga. Kuriant šį spektaklį, buvo parodyta ne tik labai didelė meilė vaikams, bet ir profesionalumas. Ar tai galima vertinti tik „teatro vaikams“ kategorijoje?

    Aš manau, kad tokias kategorijas reikia keisti, nes tai, kas skirta vaikams, gali būti įdomu ir suaugusiems.  A. Lindgren, H. K. Anderseno, J. K. Rowling kūryba tai įrodė. Juk „Haris Poteris“ taip pat yra pasaka, tačiau jos nevertiname tik kaip literatūros vaikams. Reikia keisti požiūrį, kad atsirastų tolygumas – taip ugdysime kūrybingą jaunąją kartą. Jei yra vaikas už stalo, tai tu jam skiri didžiausią dėmesį. Dž. Kenedžio šeimoje vyresnieji vaikai neturėjo teisės kalbėti prie stalo. Ją turėjo tik mažieji, kad vyresnieji jų neužgožtų. Apskritai mažas vaikas yra kaip gėlė, jo negalima laikyti šešėlyje. Jei bus stiprus vaikas, bus ir stiprus suaugęs, o ne atvirkščiai. Stiprus vaikas, stiprus suaugęs. Kiek yra neteisybės, kiek yra skriaudžiamų ir persekiojamų vaikų mokyklose? Kada pasieksime, kad mokyklose skaitantys vaikai nebūtų pravardžiuojami „knygų žiurkėmis“? Kada suprasime, kad jėgos kultūrą gali pažaboti tik skaitymo kultūra?

    Ar skaitote šiuolaikinių Lietuvos dramaturgų pjeses? Kaip manote, kodėl jų tiek nedaug?

    Tai sudėtingas klausimas. Skaitau almanachus, kurie pasirodo kas keleri metai po šiuolaikinės dramaturgijos konkursų. Tiesa, tie konkursai turi savo žaidimo taisykles. Ne visada geriausios pjesės laimi. Iš tikrųjų, labai sunku parašyti pjesę.  Geriausios pjesės gyvena scenoje. Dažnai jauni ir ne tik jauni dramaturgai nusivilia, kad pjesė neturi ateities. Pjesės lemtis yra dramatiška, nes jei ji nepatenka į sceną, ji tampa negyva. Taip nebūna su eilėraščiu ar novele, nes tu nežinai, gal kažkas kokioje nors bibliotekoje juos skaito. O pjesė sukurta, kad ją skaitytų aktoriai.  Dramaturgija kartais prisitaiko prie „brendinių“ režisierių braižo. Kartais pjesės yra rašomos konkretiems režisieriams, kurie yra jau susikūrę savo vardą, turi savo kritikus, žiūrovus, tarptautinį įvaizdį, prodiuserį. Jų spektakliai tampa ne tik kūrybine veikla, bet ir kultūros verslo dalimi. Jeigu jūs pažvelgtumėte į kai kuriuos spektaklius, praktiškai nerastumėte spektaklio be rusiško mato ar rusiško slengo vartojimo. Kitas dalykas, tai niekam ne paslaptis, kad rusų dramaturgija atveria kelią į tarptautinius festivalius. Ne tik režisieriai, bet ir aktoriai žino, kad bus paklausūs su ta pjese. Aišku, ir pats naujos pjesės ieškojimas yra sunkus – juk norime, kad kūrinys scenoje suskambėtų. Pavyzdžiui, O. Koršunovo režisuotas M. Ivaškevičiaus „Išvarymas“ emigracijos tematika rado savo žiūrovą. Man patiko ir pats spektaklis, ir pjesė. Vis dėlto, mūsų scenoje lietuviškos pjesės statomos retai.

    Kas Jums yra svarbiausia, renkantis pjesę spektakliui? Ar tai yra kūrinio tema, ar idėja? Kiek Jūsų kūriniuose yra pačios pjesės interpretavimo?

    Aš esu iš tų režisierių, kurie visada stengiasi atskleisti autorių, nors pačiame kūrinyje aš irgi darau tam tikras adaptacijas. Mano spektaklyje „Paskendusi vasara“ yra viena M. Katiliškio linija, kurios romane nėra – tai Anastazijos ir Stepono meilės linija, ji yra iš kito šio autoriaus kūrinio, bet aš juos sujungiau, nes trūko intrigos. Mieliau imuosi ne jau parašytų pjesių, bet renkuosi stambų lietuvių literatūros romaną ir kuriu inscenizaciją. Tai labai sunkus kelias, bet patraukia charakterių sodrumas, vertybės, idėjos ir kita, tai – problemos.

    Labai svarbus ir lemtingas yra 1918–1940 m. Lietuvos gyvenimo laikotarpis, kada praktiškai formavosi mūsų dabartis (sunku suvokti, kad dabar mes esame nepriklausomi tik keliais metais ilgiau negu buvome 1918–1940 m. laikotarpyje). Anie metai Lietuvai buvo ir geri, ir dramatiški. Tiek atsiminimai, tiek grožinės literatūros kūriniai kalba apie tautiškumą, pilietiškumą, tas vertybes, be kurių šiandienos žmogus būtų nuogas, pažeidžiamas. Todėl ir skaitau bei režisuoju V. Krėvę, J. Grušą, A. Vaičiulaitį, Vaižgantą, M. Katiliškį…

    Ar domitės Europos teatru, ar skaitote teatro teorijos knygas?

    Teorinėje plotmėje XIX a. pab.–XX a. pr. suformuoti pagrindiniai teatriniai dalykai išliko ir dabar. Aišku, yra papildančių dalykų, kaip Jerzy Grotowskio 1960–1970 m. teatras. Tačiau dauguma dalykų praktikoje yra transformuojami. Pats teatras kartais iš savęs nori atimti teatrą. Atsirado teatrinių judėjimų, kurie nevaldo savo profesijos, bet jie teatrą pritaiko tam tikriems visuomeniniams ir komerciniams poreikiams. Kalbu apie teatrines instaliacijas, kuriose tikro teatro nėra, o yra miksas tarp liaudies ir gatvės teatro, kažkokių ritualinių ir misterinių momentų. Tai daugiau karnavalinis vyksmas, kuris bandomas daugiau traktuoti kaip teatras. Iš tikrųjų, mano nuomone, vyksta didžiulis virsmas. XX a. teatras atsisakė tam tikrų žanrinių dalykų, kurie buvo, tarkim, XIX a., todėl, kad mes supratome, jog to paprasčiausiai nebegalime įvaldyti. Man atrodo, kad vaidindami tragediją, dramą, mes praradome tragiško aktoriaus amplua, dabar tai laikoma archaika vien dėl to, kad mes to neįvaldome. Tam tikri dalykai liko galbūt tik operoje, kadangi tas tragiškas vaidmuo išlieka, nes nata yra dramaturgija, o literatūroje atsirado visai kitos tendencijos. Jos žiūri į žmogaus prigimtį, jos tampa kiek daugiau analitiškos. Atsirado karta tokių dramaturgų – F.J. Dürrenmattas, M. Frischas, S. Beckettas, E. Ionesco. Jie į žmogaus sielą ir socialinius poelgius pasižiūrėjo kitokiu raktu negu A. Čechovas, H. Ibsenas ar kiti garsūs dramaturgai. Lietuvos teatras, mano nuomone, yra pakankamai stiprus, bent jau tikrai europinio lygio, tačiau santykis tarp teatro ir žiūrovo dabar yra visai kitoks: jis yra pažeistas dėl komercinio teatro išplitimo. Drįstu teigti, kad greitai galime netekti Panevėžio, Šiaulių bei kitų regioninių teatrų,  jei neateis nauja režisierių karta, jauni aktoriai, kurie galbūt pakeis situaciją. Mano nuomone, svarbu, kad jaunoji karta įvaldytų klasikines teatro formas.

  • ATGAL
    Vaidas Jauniškis: ne spektaklis pats įdomus – įdomus mąstymas, įdomi pateikiama mintis, kuri supurto mūsų nuostatas
    PIRMYN
    Audronius Ažubalis: Savo skaitymą vadinu vyno ragavimu
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.