Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga: likti ar išstoti? | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjunga: likti ar išstoti?

  • Data: 2016-03-31
    Autorius: Linas Kojala

    Būti ar nebūti: tokį šekspyrišką galvosūkį jau 2016 m. birželio 23 d. referendume spręs Jungtinės Karalystės (JK) piliečiai. Jiems bus įteiktas balsavimo lapelis su klausimu: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti Europos Sąjungos valstybė narė?“.

    Tai bus istorinė diena, kuri gali lemti visos Europos Sąjungos (ES) ateitį – arba sustiprinti ją ir parodyti tvirtybę, arba įskelti pavojingą abejonių bendra Europos ateitimi žiežirbą. Kol kas prognozuoti rezultatą sudėtinga: naujausios nuomonių apklausos rodo, jog norinčių likti ES dalis sudaro 51 proc., skeptikų – 49 proc.

    Komplikuotas ES ir JK santykis

    JK santykis su ES niekada nebuvo paprastas. 1957 m. JK apskritai nebuvo tarp šalių, Romoje įsteigusių tuometę Europos Ekonominę Bendriją, – britų neviliojo perspektyva apriboti savo suverenitetą, be to, tuo metu su šešiomis bendriją kūrusiomis šalimis eksporto mastai siekė tik 10 proc. 1963 m. ir 1967 m. Londonas, matydamas žemyninės Europos augimo tempus, pagaliau išreiškė norą prisijungti, bet abu sykius tam pasipriešino tuometis Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle‘is.

    Nors 1973 m. JK, valdoma konservatorių, galiausiai prisijungė prie didžiausio pokario Europos integracijos projekto, jau po dvejų metų dėl opozicijos politikų spaudimo ir smunkančios ekonomikos buvo nuspręsta surengti referendumą ir atsiklausti piliečių, ar JK neturėtų pasitraukti. Norą išlikti Europos ekonominėje bendrijoje tuo metu išreiškė absoliuti dauguma – 67 proc., tačiau britų ryšis su ES nenustojo aižėti. Pavyzdžiui, 1994 m. net susikūrė Referendumo partija, kuri dar kartą reikalavo atsiklausti piliečių nuomonės dėl JK ateities Europos Bendrijoje.

    XXI amžiuje tai pasiekė naują apogėjų konservatoriaus Davido Camerono vyriausybės valdymo metu. 2013 m. sausio mėnesį, įspūdingo antieuropinę retoriką propaguojančios JK Nepriklausomybės partijos (UKIP) augimo bei vangaus ES atsako į kylančias problemas kontekste, D. Cameronas viešai pažadėjo derėtis su Briuseliu dėl geresnių narystės sąlygų bei iki 2017 m. pabaigos surengti referendumą. Premjero tuo metu iškeltą sąlygą – konservatorių pergalę 2015 metų parlamento rinkimuose – visuomenė savo balsavimu išpildė, tad neliko nieko kito kaip tik tesėti duotą žodį.

    Cameronas – už ateitį ES

    Įdomu tai, kad pats Cameronas tikina balsuosiantis už JK narystę ES. To priežastis – paprasta: prieš surengiant referendumą jis žadėjo derėtis su ES dėl Londono keliamų specifinių reikalavimų patenkinimo. Tarp jų – siekis apriboti daug aistrų keliančias socialines išmokas imigrantams, mažinti ES reguliacinius reikalavimus, taip pat akcentavimas, jog ES neturi laipsniškai panašėti į supervalstybę. Bene reikšmingiausias tikslas buvo sutvirtinti nacionalinę valiutą turinčios JK galimybes paveikti ekonomikai reikšmingus bendrus sprendimus, mat net 19 ES valstybių narių turi eurą ir su tuo susijusius klausimus sprendžia atskirai nuo ne euro zonos narių.

    Ne vieną mėnesį trukę pokalbiai su kitų ES valstybių narių vyriausybėmis ir galiausiai dviejų dienų intensyvios derybos šių metų vasario mėnesį tokį susitarimą bent iš dalies pavertė realybe.

    JK, anot D. Camerono, derybose pasiekė šių tikslų:

    – išmokos imigrantų vaikams už vaikus, kurie gyvena kitose šalyse, bus sumažintos atsižvelgiant į realų vaikų gyvenamųjų vietų pragyvenimo lygį. D. Cameronas norėjo, kad išmokos vaikams apskritai negalėtų būti siunčiamos į kitas valstybes, bet tam pasipriešino Lietuva ir kitos šalys. Be to, JK numatė galimybę peržiūrėti kitas imigrantams skiriamas išmokas;

    – ES sutartyse bus keičiamos nuostatos, nurodančios, kad ES kryptingai siekia „vis glaudesnės sąjungos“. Londonas tai traktuoja kaip įsipareigojimą kurti politinę sąjungą, todėl pabrėžia, kad JK „neturi būti verčiama dalyvauti politinėje integracijoje“;

    – numatyti apsaugos mechanizmai Londono finansų centro privilegijų apsaugai;

    – suteikiama galimybė bet kuriai vienai ne euro zonos narei pareikalauti persvarstyti reguliacinį nutarimą, kurį pasiekia euro zonos narės, jei teisės aktas reikšmingas ir bendros valiutos neturinčioms valstybėms. „Mes visą laiką gynėme ir dar kartą sutvirtinome savo svaro sterlingų valiutos statusą. ES nėra vienos valiutos organizacija“,– teigė Cameronas.

    Įvirtinta „raudonos kortelės“ teisė nacionaliniams parlamentams, suteikianti galimybę 55 proc. ES valstybių narių parlamentų pareikšti bendrą nepritarimą ES pasiūlytam teisės aktui ir pareikalauti jį persvarstyti.

    „Kai mes pradėjome eiti šiuo keliu, daugelis teigė, kad mums niekada nepavyks persiderėti dėl sąlygų, mums niekada nepavyks surengti referendumo. Bet pažiūrėkime, kur esame dabar. Esu įsitikinęs, kad esame stipresni ir saugesni būdami reformuotoje ES. Todėl iš visos širdies bandysiu įtikinti šalies žmones, kad mes turime likti ES nariais. Dabar mes ten turime praktiškai išskirtinį statusą“, – po susitarimo Briuselyje teigė D. Cameronas. Jam pritarė ir didžioji vyriausybės dalis: 15 iš 20 ministrų, opozicinė Leiboristų partija, Liberaldemokratai, Škotijos nacionalinė partija ir kitos politinės jėgos, taip pat daugelis šalies verslo atstovų.

    Londono meras – už išstojimą

    Visgi D. Cameronui teks atlaikyti nelengvą iššūkį – į priešingą stovyklą stojo populiarius Londono meras Borisas Johnsonas, taip pat atstovaujantis Konservatorių partijai. Būtent vidinio susiskaldymo tarp politinio elito labiausiai baiminosi tie, kurie nenori matyti JK išstojančios iš ES. Juo labiau, kad skeptikai, tokie kaip Johnsonas – iškalbingi: „Tai man primena situaciją, kuomet kalinys netikėtai pamato atsivėrusias grotas ir tolumoje šviečiančią saulę. ES yra anachronizmas, kuris kainuoja mus daug pinigų ir kėsinasi į demokratiją. Būtų nuostabu, jei JK išstotų iš ES, nes tai leistų mūsų verslui nusimesti didžiulę naštą“, – vaizdžiai pasakojo meras.

    Toje pačioje gretoje ir nuolatiniai ES kritikai iš UKIP partijos. Jos lyderis, Europos Parlamento narys Nigelis Farage‘as sakė, jog Camerono pasiektas susitarimas yra „apgailėtinas“, todėl vienintelis kelias yra „išstoti iš ES, kontroliuoti sienas, patiems valdyti savo šalį ir kasdien nemokėti 70 milijonų eurų į Bendrijos biudžetą. Turime būti nepriklausoma, savivaldi valstybė už ES ribų, ir dabar tam pasitaikė auksinė proga.“

    Abu jie naudojasi argumentais, kurie yra plačiai aptariami JK spaudoje. Visų pirma, ES kritikai tikina, jog išstojimas iš Bendrijos leistų JK sutaupyti nebemokant į bendrą ES biudžetą: šiuo metu skirtumas tarp JK įmokų ir gerokai mažesnių pajamų iš Bendrijos biudžeto siekia apie 11 milijardų eurų. Be to, tai esą leistų griežčiau apkarpyti išmokas pridėtinės vertės ekonomikai nekuriantiems imigrantams ir apsaugotų JK nuo politinės įtakos iš Briuselio.

    Visgi ekspertai su tokiu šviesiu euroskeptikų paveikslu sutikti neskuba. Nors tiesioginių įmokų į ES biudžetą neliktų, JK, atsisakydama narystės, nebetektų teisės dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus, susijusius su prekyba ir finansais. Tai reikšminga aplinkybė žinant, jog apie pusė britiško eksporto keliauja į ES, be to, ES šiuo metu derasi dėl laisvos prekybos susitarimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Blogiausiu atveju, „Open Europe“ analitikų skaičiavimais, iki 2030 metų nebūdama ES nare JK netektų 2,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Žinoma, išstojimo atveju ES ir JK pasirašytų naujus susitarimus, tačiau neaišku, kiek truktų derybos ir kokios būtų jų sąlygos. Galiausiai JK būtų išstumta iš vienos galingiausių pasaulio organizacijų, todėl jos įtaka pasaulyje santykinai susvyruotų.

    JK pasitraukimas turėtų didelių pasekmių ir keliems šimtams tūkstančių ten gyvenančių lietuvių. Koks būtų jų ir kitų ES piliečių statusas, kol kas nėra aišku, tačiau patekti į šalį neabejotinai būtų sudėtingiau, nes tai reguliuotų nacionaliniai JK imigracijos įstatymai. Sugriežtinta sienos kontrolė reikštų, kad į šalį patekę migrantai privalėtų įrodyti turintys darbą, gaunantys pajamų ir galintys grįžti namo, jei taptų bedarbiais. Be to, studentams tektų atsisakyti galimybės gauti paskolų ir mokėti visą studijų kainą, nes jie būtų traktuojami kaip užsienio piliečiai.

    Penki scenarijai, jeigu JK išstotų iš ES

    Jeigu referendume britai visgi nuspręstų palikti ES, galimi keli scenarijai:

    – JK prisijungtų prie Europos ekonominės erdvės

    Europos ekonominėje erdvėje jau yra tokios ne ES valstybės kaip Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija, kurioms sudaromos galimybės dalyvauti bendroje ES rinkoje, išskyrus žemės ūkio, žuvininkystės, teisės ir užsienio politikos srityse. Tiesa, JK įsipareigotų mokėti tam tikrą įnašą į ES biudžetą ir įsileisti migrantus iš kitų valstybių.

    – Šveicariškas modelis

    Šiuo atveju JK ir ES pasirašytų specifinį ekonominio bendradarbiavimo susitarimą – panašų į tą, kurį turi Šveicarija. Tai būtų komplikuotas atvejis, mat derybos būtų ilgos ir sudėtingos: kiekvienas ekonomikos sektorius turėtų būti aptartas atskirai; be to, būtų didelis spaudimas iš šono nesukurti pernelyg palankių sąlygų iš ES pasitraukusiai šaliai.

    – Kanadietiškas modelis

    Daugelis euroskeptikų JK būtent šią kryptį nurodo kaip pačią perspektyviausią. Jų teigimu, laisvos prekybos susitarimas tarp JK ir ES – toks, kokį turi Kanada, – apgintų abiejų pusių ekonominius interesus. Derybos galėtų trukti dvejus metus ir reikštų, jog JK prekės ir toliau galėtų laisvai patekti į ES rinką, bet tai neliestų finansų paslaugų ir rinkos sektorių, kurie svarbūs Londonui. Be to, JK nebeturėtų teisės paveikti ES, kai ši svarstytų ES vidaus rinkos taisyklių pakeitimus.

  • ATGAL
    Konrado Adenauerio fondo vadovė Elisabeth Bauer: krizės Europos Sąjungą verčia galvoti apie vertybes, ne tik apie pinigus
    PIRMYN
    Keleivių duomenų įrašų sistema – žingsnis saugesnės europos link
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.