Juozas Aleksa: Norilsko lageryje išgyvenau per stebuklą | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Juozas Aleksa: Norilsko lageryje išgyvenau per stebuklą

  • Data: 2019-04-29
    Autorius: Kalbino Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė

    Pirma diena laisvėje, 1957 m. liepa, Norilskas. J. Aleksa dešinėje./Nuotrauka iš asmeninio J. Aleksos archyvo

    „Apžvalgos“ skaitytojus kviečiame pažinti dar vieną mūsų herojų, kurio istorija dar nebuvo spausdinta, o ir girdėta labai mažai kam. Pauliaus Saudargo ir Godos Karazijaitės knygoje „Gulago partizanai“ yra dvidešimt keturių sukilimų Gulago lageriuose dalyvių liudijimai, keletą jų galėjote rasti ir ankstesniuose „Apžvalgos“ numeriuose. O su dar viena širdin įsirėžiančia istorija knygos autoriai susidūrė vėliau – jau pristatydami savo knygą ir sukilimų lageriuose temą Lietuvoje. Lankantis Kazlų Rūdoje autoriai susitiko su Juozu ALEKSA– politiniu kaliniu, išgyvenusiu Norilsko atšiaurumą per stebuklą. Išskirtinis jo gyvenimo, o jei tiksliau – išgyvenimo, etapas aprašomas autentiškame pasakojime.

    IŠVEŽĖ PASKIAUSIAI, NES BUVO TIK KETURIOLIKA METŲ

    Suėmė mane sovietai už partizanų atsišaukimų platinimą. Tuo metu išėjo Bertašiūno kvietimas partizanams legalizuotis, o į jį partizanai išleido ir ėmė platinti atsišaukimus, teigdami, kad nei vienu žodžiu negalima tikėti. Buvau tuo metu dar moksleivis, vienam kitam draugui perdaviau tuos atsišaukimus, o paskui jie papuolė į netinkamas rankas ir buvau suimtas. Į klausimus, iš kur gavęs tuos atsišaukimus, atsakydavau, kad tiesiog radau kažkur išmėtytus ir pasiėmiau. Buvo suimti dar du mano pusbroliai ir du draugai. Saugumas sutelkė mus visus penkis į vieną bendrą bylą ir prirašė ten, ką norėjo. Teisė pagal straipsnį 58-1a (SSRS BK straipsnis „Tėvynės išdavimas…“ – red. past). Tardė nuo rudens iki sausio mėnesio ir, nors mes visi neigėm viską, sausio mėnesį mus nuteisė. Teisė karinis tribunolas, teisėjas – vienas pasienietis kapitonas, du patarėjai, iš šono – seržantai. Na, ir nuteisė. Kam dešimt davė (metų lagerio – red. past), kam mažiau, ir visus išskirstė. Aš buvau vienas jauniausių, tai mane paskiausiai išvežė, nors pradžioje norėjo į mažamečių koloniją etapuoti iš kalėjimo (man buvo tik keturiolika metų). Sąlygos Marijampolės saugumo kalėjime buvo labai sunkios. Ten uždarydavo į tokius šiukšlinus kambarius, kur žiurkės per galvas bėgioja naktimis. Tačiau, kai žmogus esi labai išvargęs, tai ir tokiom sąlygom užmiegi. Stačias net užmiegi…

    Paskui prasidėjo kelionė į lagerius. Tuo metu buvo organizuojami politinių kalinių sustiprinto režimo lageriai Vorkutoj, Karagandoj, Norilske ir kitur. Mane išsiuntė į ypatingąjį GORLAG‘ą Norilske 1948 metais. Dvi savaites vežė iš Archangelsko į Krasnojarską, tada apie dvi savaites sugrūstus plukdė baržomis iki Dudinkos. Sąlygos baržose buvo nepavydėtinos. Mus per liukus sugrūdo į birių krovinių triumus, kur oras įeidavo tik per mažą plyšelį. Visus gamtinius reikalus atlikdavome į tam skirtą kibirą – parašą. Visos kelionės metu buvo nepaprastai tvanku, bet iškenčia žmogus viską… Valgyti gaudavome vadinamos košės, tačiau tai buvo panašiau į sriubą. Dudinkoj išlaipino persiuntimo punkte, o po dviejų parų susodino į traukinuką ir nuvežė į Norilską.

    REŽIMAS BUVO GRIEŽTAS

    Ten lageryje režimas buvo griežtas – barakai užrakinami nakčiai, užkabino kiekvienam numerius. Pirmiausia mus palaikė lyg ir persiuntimo punkte, o tada nuvežė į visiškai tuščią lagerį. Ten plyname lauke vyko vario gamyklos ir kitų pastatų statyba. Prieš statant pastatus reikia iškasti tokius kelių metrų gylio šurfus fundamentams, o tiksliau tai net neiškasti, o iškalti beveik į akmenį sušalusiame uolėtame grunte. Kasėme pirma daužydami tokiais kirtikliais – kirkomis, paskui kastuvais. Reikėdavo kasdienę normą išdirbti – išmesti po du kubus tos sušalusios žemės. Tai per dieną šiaip taip iškrapštai… Iš pradžių dar nieko – kasi ir meti lauk, o kai pagilėja tai reikia per kelias pakopas išmetinėti gruntą laukan.

    Norilskas jau toli už poliarinio rato, pavasaris, vasara ir ruduo į tris mėnesius sutelpa, o visa kita – žiema. Nuo lapkričio iki kovo – saulutės nematyt, tik Šiaurės pašvaistės. O kai užeina poliarinė diena, tai ištisą parą šviesu, saulė nebenusileidžia. Savo akimis gali matyti, kaip saulė prieina iki horizonto ir vėl pradeda kilti. Žiemą būna iki -50 laipsnių su vėju, stipresniu kaip 30 m/s. Dirbti varydavo ir prie -40 laipsnių šalčio, penkis kilometrus kolonomis, o iš abiejų pusių – sargybiniai su šunimis. Vėjas taip pučia, kad negali atsilaikyti, einam susikibę. Viena pamaina eina į darbą, kita – iš darbo. Vakare vėl tas pats.

    Politiniai kaliniai labiausiai telkėsi tautiniu pagrindu. Lietuviai, latviai, estai, rusai, ukrainiečiai, kurių ir buvo daugiausia. Mūsų, lietuvių, susidarė grupelė gal apie penkiolika vyrų. Stengėmės laikytis darniai, neskriausdavom vieni kitų, pagelbėdavom.

    „TĄ PAČIĄ DIENĄ PRASIDĖJO STREIKAS“

    Mirus Stalinui prasidėjo įvairūs incidentai su sargybiniais. Aš jau buvau perkeltas iš ketvirto lagerio į penktą, kaip nusilpęs ir pristatytas prie lengvesnių darbų viduje. Gegužės mėnesio pabaigoje pro mūsų zoną iš naktinės pamainos vedė moteris. Ten buvo plytų fabrikas, gamindavo lengvas izoliacines plytas iš molio, šiluminėms trasoms izoliuoti. Tai ten vesdavo moteris iš šeštosios zonos dirbti. O kad nesusitiktų su vyrų kolonomis prie lagerio vartų, tai vesdavo pro kitą lagerio pusę. Vyrai jas vedant pro šalį mėtydavo laiškelius, pasikalbėdavo. Tuokart jos visai arti, gal per tris metrus nuo tvoros ėjo, dar spygliuota viela aptverta draudžiama zona – daugių daugiausia dešimt metrų. Vyrai iš barako mėtė laiškelius ir kalbėjosi, sargybiniai liepė nutraukti dialogą, o kaliniai kažką replikavo sargybai. Tada seržantas ir paleido seriją iš automato. Tą pačią dieną prasidėjo streikas. Iškart prasidėjo. Sužinojo moterų šeštoji zona ir vyrų ketvirtoji, jiems buvo perduota jūrinių signalų pagalba (vėliavėlėmis). Žinot, lageryje kali visokių specialistų: ir inžinierių, ir mokslininkų, ir jūrininkų. Taip streikas iš penktosios Gorlago zonos iškart išsiplėtė ir į ketvirtą bei šeštą, o vėliau ir į kitas. Sunku įsivaizduoti, kaip buvo perduota žinia į antrąją zoną – Kajerkaną, buvusį už keliolikos kilometrų. Prasidėjo sukilimas – ant dviejų aukštų pastato lagery iškėlėm juodą vėliavą. Įsisteigė kalinių sukilimo komitetas iš 10–12-os veikliausių žmonių, kurie viskam vadovavo. Buvę karininkai, karo belaisviai, partizanai, mokslininkai, net vienas buvo turėjęs SSRS didvyrio žvaigždę (ją, žinoma, buvo atėmę). Daugiausia buvo ukrainiečių, taip pat rusai, lietuviai, latvis, ir kiti.

    Norilsko lagerio schema. Autorius – buvęs Norilsko politinis kalinys Teofilis Šimonis. 1996 m./Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

    Pradžioje bandė mus paimti neginkluotai. Suvarė apie keturis šimtus karininkų, kurie stengėsi susigrupavusius streikuojančius kalinius išblaškyti. Atvarė priešgaisrines mašinas ir kalinius vandeniu laistė. Tai gaisrinių mašinų žarnas supjaustėm, o karininkus primušėm ir išvijom. Tuokart jiems nepavyko. Paskui atvyko komisija iš Krasnojarsko. Su jais mūsų derybininkai nesutarė ir ėmėme reikalauti komisijos iš Maskvos. Atvyko ir iš Maskvos gal septynių žmonių komisija. Atvyko L. Berijos pavaduotojas, generolas Kuznecovas ir kiti aukšti pareigūnai. Visi susėdo prie stalo ir derėjosi. Paskui, po savaitės buvo du prokurorai atvažiavę, taip pat įtikinėjo, kad baigtume streiką. Pareiškė: „Nenorit – imsim jėga.“ Na ir paskui ėmė jėga.

    ĖMĖ JĖGA

    Buvo atvaryta vidaus kariuomenė, apsupo visą zoną, kai kur iškarpė vielas ir prasidėjo lagerio šturmas. Visi kaliniai buvo susibūrę į vieną grupę, o kareiviai su automatais mus bandė spausti ir išblaškyti. Vienas stambus lietuvis, vardu Jurgis, beveik pusprotis toks, griebė kareiviui už automato ir norėjo atimti. Išsyk karininkai davė komandą: „Ogon!“ („Ugnis!“). Prapliupo automatų serijos. Pirmiausia krito priekyje stovintys. Aš taip pat stovėjau pirmoje eilėje, susikibęs su kitais. Du draugai šalia manęs iš abiejų pusių krito, toks dzūkas Subačius ir dar vienas lietuvis. Ties manimi kareiviui lyg ir automatas užstrigo ar atsitiko kažkas, kad į mane neiššovė. Ir taip likau gyvas. Per stebuklą… Visi, kas ten buvom, parkritom, visa minia – ant žemės, vieni pakirsti kulkų, kiti – patys griuvo. Prasidėjo sužeistųjų dejonės ir didelė sumaištis. Tokiu momentu sunku pasakyti, kas galvoje dedasi, tik žinau, kad baimės jau nebuvo tuo metu – baimė prapuola. Tačiau išvakarėse prieš tokius įvykius būna labai negeras jausmas. Pats mačiau, kaip žmonės prieš šį likvidavimą lageryje net pražilo per naktį ar protas pasimaišė. Paskui visus ištampė, buvo ir kur gyvus į lavonyną nutempė. Prasibudo lavonyne. Buvo toks Kurševičius Albinas, paskui Kaune gyveno, dabar jau miręs, sako: „Prasibudau tarp lavonų…“ Yra nuomonių, kad žuvo iškart apie penkiasdešimt žmonių. Ginklu likvidavo tik mūsų, penktąjį, ir katorgininkų, trečiąjį, lagerius, kitur apsiėjo beveik be aukų.

    BUVO LIKĘ PUSĖ METŲ

    Paskui prasidėjo skirstymas. Vedė į tundrą būreliais po porą dešimčių. Už kokių trijų kilometrų laukė komisija iš čekistų ir iš kalinių, bendradarbiavusių su lagerio valdžia, ir jie skirstė sukilimo dalyvius. Vienus išsiuntė į Vladimiro kalėjimą, kitus į Magadaną, dar kitus vietoj paliko. Mane paliko vietoje, tik perkėlė mus, apie keturis šimtus vyrų, laikinai į kitą tuščią lagerį. Šeši kilometrai nuo Norilsko, prie tokio aerodromo tuščias lageriukas buvo, tai ten sutalpino. Vėliau perkėlė prie Šmitiko kalno į anglies kasyklos lagerį. Vieni šachtose dirbo, kasė anglį, kiti – visokius ūkinius darbus. Man pačiam šachtoje dirbti neteko. Ten dirbau apie metus laiko iki paleidimo. Įsakas buvo mažamečius paleisti, nors man ir taip buvo likę pusė metų kalėti. Į Lietuvą grįžau 1955 metais.

  • ATGAL
    Lietuvos himno istorija: dešimt Lietuvos meilės įsakymų
    PIRMYN
    Istorinis žvilgsnis į propagandą, dezinformaciją ir melagingas naujienas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.