Juozas Mockevičius: skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba Lietuvoje yra laiku ir vietoje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Juozas Mockevičius: skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba Lietuvoje yra laiku ir vietoje

  • Temos: Energetika
    Data: 2013-03-19
    Autorius: Reda Trinkūnienė

    Tipinė gręžybos aikštelė su ardymui panaudoto ar naudojamo skysčio tvenkiniais Nuotrauka iš UAB "Minijos nafta" archyvo

    Pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje užvirus diskusijoms dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos bei kilus gyventojų pasipriešinimui, su Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriumi Juozu MOCKEVIČIUMI „Apžvalga“ kalbėjosi apie šių dujų gavybos naudą, realias ir menamas grėsmes bei perspektyvas Lietuvoje.

    Trumpai pristatykite „Apžvalgos“ skaitytojams skalūnų dujų gavybos procesą.

    Paprastai ir trumpai tokį procesą gana sunku nupasakoti, bet, prieš pradėdamas kalbėti apie jį, norėčiau pasakyti, kad tiek Europai, tiek Lietuvai iki šio proceso dar gana toli. Visų pirma molio skalūnus ir juose esančius angliavandenilius reikia surasti, tuomet ištirti, o tada jau galima galvoti ir apie gavybos procesą.

    Skalūnų dujų gavyba turi šiek tiek panašumų su tradicinių angliavandenilių – naftos – gavyba, kuri Lietuvoje vyksta jau 23 metus. Abiem atvejais ištekliai išgaunami gręžiniais, tačiau netradicinių išteklių gavybai reikalingas didesnis gręžinių skaičius, tankesnis jų tinklas, didesnė teritorija ir, be abejo, visa tai daro didesnę įtaką aplinkai. Šioje technologijoje naudojami gana ilgi horizontalūs gręžiniai, kuriuose ardomos uolienos (skaldomos, plėšomos), ir tai leidžia iš didelio ploto, įrengus dirbtinius mikroplyšius, surinkti dujas ir angliavandenilius, kurie jose yra. Tačiau tokio gavybos principo blogybė ir visos baimės yra susijusios su hidrauliniu ardymu, kurio metu į gręžinį aukštu slėgiu yra pumpuojamas vandens, smėlio ir cheminių medžiagų mišinys, o dalis to mišinio atkeliauja atgal į paviršių. Tada atsiranda grėsmė, jog jeigu mišinys bus netinkamai sandėliuojamas ar utilizuojamas, gali būti užterštas dirvožemis, paviršiniai vandenys ir padarytas neigiamas poveikis aplinkai. Tačiau, kaip minėjau, Lietuvoje jau 23 metus yra išgaunama nafta, šiuo metu gavyba vyksta iš daugiau nei 60 gręžinių keliolikoje telkinių ir per visus šiuos metus nebuvo jokio incidento ar ekologinės nelaimės, juo labiau katastrofos, nors šios gavybos metu į paviršių taip pat yra iškeliamos pavojingos medžiagos, turinčios cheminių priedų. Pavyzdžiui, pernai, iš šių gręžinių išgaunant tradicinę naftą, buvo pakelta daugiau kaip milijonas tonų fluido ir jis visas sėkmingai buvo utilizuotas.

    Dėl skalūnų dujų gavybos JAV vietinėje rinkoje labai sumažėjo dujų kainos ir dabar tūkstantis kubinių metrų kainuoja trečdaliu pigiau nei Europoje, kur pagrindinis dujų tiekėjas yra Rusija. Vokietija ir Lenkija siekia parengti ir priimti teisės aktus, kurių pagrindu būtų pradėta skalūnų dujų gavyba. Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai būtų naudinga šių dujų gavyba?

    Be abejo, bet kokių vietinių išteklių naudojimas suteikia šaliai galimybes išplėsti rinkos žaidėjų skaičių, panaudoti savus išteklius, sutaupyti pinigų. Tačiau aš norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, jog didesnė galimybė, kad Lietuvoje turėsime ne molio skalūnų dujas, o molio skalūnų naftą. Tačiau tai taip pat yra energetinis produktas, iš kurio galima gaminti dyzeliną, benziną, tepalus ir tai, be jokios abejonės, būtų naudinga Lietuvai.

    Kalbant apie Europą, Rumunija prieš keletą dienų priėmė sprendimą leisti kompanijai „Chevron“ toliau žvalgyti skalūnų dujas, Jungtinė Karalystė pernai gruodžio mėnesį irgi panaikino draudimą stabdyti šią technologiją. Šalies energetikos sekretorius pareiškė, kad Jungtinė Karalystė negali atsilikti nuo JAV ir kad šį sektorių reikia vystyti. Taigi buvo pasiūlyta įsteigti specialią netradicinių išteklių agentūrą. Vokietijoje taip pat būta pasiūlymų neleisti taikyti hidraulinio skaldymo technologijos, tačiau jie buvo atmesti. Vokietijos kanclerė pažymėjo, kad keista būtų stabdyti tai, kas tradicinių išteklių srityje Vokietijoje vyksta jau dešimtmečius. Europos Parlamentas savo rezoliucijoje yra pažymėjęs, kad tiek tradiciniams, tiek netradiciniams ištekliams yra taikoma ta pati Europos Sąjungos direktyva ir tos pačios technologijos, tik tradiciniai ištekliai yra susikaupę vienoje konkrečioje vietoje ir jiems išgauti reikia mažiau gręžinių, o netradiciniai ištekliai yra išplitę dideliame plote, todėl jiems surinkti gręžinių reikia daugiau ir reikia didesnės infrastruktūros.

    Viena didžiausių pasaulyje energetikos kompanijų „Chevron“ panoro žvalgyti skalūnų dujų klodus Šilutės-Tauragės plotuose, tačiau tam priešinasi vietos bendruomenės. Pernai Prancūzija ir Bulgarija dėl neigiamos visuomenės reakcijos uždraudė skalūnų dujų gavybą savo šalyse. Kiek yra realūs nuogąstavimai dėl skalūnų dujų gavybos pasekmių ir kiek žinoma apie skalūnų dujų gavybos poveikį aplinkai?

    Šia tema diskutuojama tiek JAV, tiek Europoje ir, kaip visada, yra dvi stovyklos – šalininkų ir priešininkų. Tačiau labai gaila, kad ypač Europoje priešininkai nenori girdėti jokių argumentų ir savo nuogąstavimus grindžia tik YouTube platinamais filmais ir klipais. Aš manau, kad visas grėsmes reikia įvertinti ir įvertinus padaryti išvadą, ar jas galima valdyti, ar jos yra nevaldomos ir jų reikia išvengti, kol technologija neperėjo į naują, tobulesnę fazę.

    Europos Komisijos Aplinkos apsaugos generalinis direktoratas yra atlikęs didelę studiją hidraulinio ardymo veiklos angliavandenilių gavyboje poveikio aplinkai grėsmių vertinimo ir valdymo požiūriu, kurioje nurodoma, jog jeigu tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui, ir skalūnų dujų sluoksnio yra didesnis nei 600 metrų gylio skirtumas, grėsmė užteršti požeminį vandenį yra labai maža. Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Lietuvoje tas gylių skirtumas yra du kartus didesnis: tarp požeminio vandens, kuris naudojamas gėrimui ir kuris Lietuvoje randamas 200-300 metrų gylyje, ir galimo skalūnų dujų sluoksnio, kuris slūgso 1600-1800 metrų ar dar didesniame gylyje, yra 1200 metrų arba dar didesnis skirtumas, taigi tiesioginio patekimo grėsmė yra praktiškai neįmanoma. Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas taip pat yra atlikęs studiją, kaip skalūnų dujų gavyba paveiktų energetikos sektorių, ir joje buvo pateikta pozityvi išvada.

    Mano manymu, šiais metais tiek Europos Komisijoje, tiek Europos Parlamente turėtų būti apsispręsta, kuria kryptimi Europa judės, ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu bus pateiktas politinis pasiūlymas, kaip su šio sektoriaus plėtra elgtis ateityje.

    Viename interviu esate minėjęs, kad iki skalūnų dujų gavybos Lietuvoje „gal šiek tiek arčiau negu iki Mėnulio, bet dar labai toli“. Ką turėjote omenyje tai sakydamas? Ir apskritai, kokią ateitį prognozuotumėte skalūnų dujų gavybai Lietuvoje?

    Tai sakydamas turėjau omenyje neapibrėžtas oponentų kalbas neva gavyba užterš Lietuvos požeminius vandenis, sunaikins gamtą, susprogdins Žemaitiją ir panašiai. Juk leidimas tirti ir naudoti išteklius nereiškia besąlygiško leidimo naudoti ir tam, kad prieitume iki naudojimo, reikia atlikti nemažai darbų, kurie kainuoja ne vieną, ne du ir ne dešimt milijonų litų ir kurių valstybė pati atlikti negali. Tą atlikti galėtų tik vienas ar kitas leidimo turėtojas. Jeigu bus paskelbtas Šilutės-Tauragės konkursinio ploto laimėtojas, jis per 7 metus turės ištirti ir nustatyti, kiek netradicinių išteklių yra tame plote, ir per 10 metų nustatyti tradicinių išteklių kiekį ir vietas. Manau, 5 metai iki gavybos yra minimalus laiko tarpas, jis gali būti ir ilgesnis, jeigu bus trukdoma atlikti tradicinius geologinius tyrimus, kas dabar vyksta Žygaičiuose. Skalūnų dujų galima rasti praktiškai visame pasaulyje ir, jei mes ir toliau svyruosime ir lauksime, investuotojai gali atsisakyti ketinimų tirti skalūnų dujų klodus Lietuvoje. Aš neabejoju, kad „Gazpromas“ dirba ta pačia linkme ir jiems tokie svarstymai ir ginčai tik į naudą.

    Mano įsitikinimu, po 5 ar 10 metų skalūnų dujų gavyboje atliekamame uolienų ardyme vietoje cheminių medžiagų bus naudojamos maistinės ar kitos nekenksmingos medžiagos. Manoma, kad skaldymą būtų galima atlikti įpumpuojant CO2. Tokiu atveju nauda būtų dviguba – palaidojamas CO2 ir išgaunami angliavandeniliai. Kai kurie JAV mokslininkai mano, kad plėšymas galėtų būti atliekamas net su paprastu vandeniu. Galbūt jo efektyvumas būtų šiek tiek mažesnis, bet rezultatas panašus.

    Mano šios dienos žiniomis, skalūnų dujų gavyba vyksta tik JAV ir Kanadoje, tačiau Australija ir Kinija ją bando pasivyti, kai kurios Europos šalys atlieka bandymus, kad įšoktų į šį traukinį. Todėl manau, kad mes esame laiku ir vietoje ir turime daryti tai, ką yra numačiusi Vyriausybė.

    Kaip manote, kas Lietuvoje galėtų atsakyti į politikams kylančius klausimus dėl skalūnų dujų? Kas yra tie ekspertai, kurių kompetentinga nuomone būtų galima remtis priimant sprendimus dėl skalūnų dujų gavybos?

    Atsakymas būtų labai paprastas. Manau, jei politikai analizuotų faktus ir duomenis ir nepasiduotų emocijoms, jokių ypatingų ekspertų nereikėtų. Bet, deja, yra daug politikavimo ir mažai politikos. O kalbant visai aiškiai, visame pasaulyje, priimant sprendimus dėl žemės gelmių ir jose esančių išteklių, atsako nacionalinės geologijos tarnybos. Lietuvoje sprendimus dėl žemės gelmių išteklių įtraukimo į valstybės turto apskaitą priima Lietuvos geologijos tarnyba, o tyrimus atlieka tai veiklai leidimus turinčios įmonės.

    Visi ištekliai, kurie yra Lietuvos valstybės turtas, yra įtraukti į Žemės gelmių registrą  ir dabar yra daugiau kaip 63 mlrd. litų vertės, buvo surasti įvairių Lietuvos geologų kartų. Lietuvos geologijos tarnyba veikia daugiau kaip 70 metų, be jokių pertraukų veikė net ir karo metu, ir visi duomenys nuo A. Smetonos laikų iki šių dienų yra laikomi Lietuvos geologijos tarnybos fonde. Mes jais pasirengę dalytis tiek su valdžia, tiek su visuomene.

  • ATGAL
    Kuo kvepia skalūnų dujos?
    PIRMYN
    Brangi pigesnių dujų kaina
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.