Jūratė Čerškutė: Nerandu kito tokio kūrėjo, kaip Ričardas Gavelis | Apžvalga

Įžvalgos

  • Jūratė Čerškutė: Nerandu kito tokio kūrėjo, kaip Ričardas Gavelis

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Jūratė Čerškutė (Dariaus Malinausko nuotrauka)

    Artėjant švenčių laikotarpiui, „Apžvalga“ kviečia jus prisiminti, o nežinančius – susipažinti su rašytojo Ričardo Gavelio kūryba. Tam yra net ne viena priežastis. Visų pirma, šiemet sukanka ketvirtis amžiaus, kai pasirodė vieni žinomiausių rašytojo kūrinių „Vilniaus pokeris“ bei „Jauno žmogaus memuarai“. Paminėdama šią sukaktį, „Rašytojų sąjungos“ leidykla perleido „Jauno žmogaus memuarus“. Be to, vasaros pradžioje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo apginta disertacija tema „Dekonstrukcija Ričardo Gavelio prozoje“. Savo įžvalgomis apie šį rašytoją bei jo kūrinius pasidalinti sutiko disertaciją apie R. Gavelio kūrybą apsigynusi mokslininkė Jūratė ČERŠKUTĖ.

    Kokia buvo Jūsų pirma pažintis su Ričardo Gavelio kūryba?

    Iki studijų universitete R. Gavelio kūrybos nebuvau skaičiusi, nors tokią kultūros figūrą, be abejo, žinojau. Matydavau R. Gavelį televizijos laidose, žinojau, kad jis rašė skiltis „Veide“ bei „Respublikoje“. Pirmąjį R.Gavelio tekstą – romaną „Jauno žmogaus memuarai“ – perskaičiau tik trečiame kurse ir turiu pripažinti, kad jis, nors ir patiko, bet neužkabino. Toks įspūdis nepakitęs iki šiandien: nėra abejonių, kad tai gera knyga, joje R. Gavelis tiksliai aprašo sovietmetį, pasirinkdamas įdomią formą – laiškus iš anapusybės, tačiau lyginant su kitais rašytojo tekstais, „Jauno žmogaus memuarai“ nedemonstruoja įdomių pasakojimų strategijų ir, svarbiausia, ten nėra Vilniaus! Ketvirtame kurse, kai reikėjo rašyti bakalauro darbą, pasirinkau, kaip dabar man atrodo, visiškai neįtikėtiną temą „Kūniškumo parametrai lietuvių prozoje (S. T. Kondrotas, J. Skablauskaitė, R. Gavelis, J. Ivanauskaitė)”. Nors nagrinėjamų autorių kiekis atitiko magistro darbui keliamus reikalavimus, ėmiausi kūniškumo aspektu nagrinėti R.Gavelio „Vilniaus pokerį“, S. T. Kondroto noveles,    J. Skablauskaitės romaną „Kitas kraujas“ bei J. Ivanauskaitės pirmuosius novelių rinkinius. Perskaičiusi „Vilniaus pokerį“, aš absoliučiai susižavėjau R. Gaveliu. Mane labai sudomino sudėtinga romano schema, keturios skirtingos versijos. Apskritai, esu prozos mylėtoja ir skaitytoja, kuriai rūpi, kaip yra pasakojama ir kokia yra pasakojimo struktūra. Kuo labiau suraizgytas pasakojimas, kuo daugiau visokių susipynimų, kuo neaiškiau – tuo man įdomiau. „Vilniaus pokeris“ man buvo didelis atradimas.

    Nuo tada  R. Gavelio kūrybos neapleidote? Kas pastūmėjo imtis išsamesnio tyrimo?

    Deja, apleidau R. Gavelį, nes padariau išdavystę: nepamenu, kokiomis aplinkybėmis, tačiau magistro darbą pasirinkau rašyti tema „Pasakojimas Šatrijos Raganos ir Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryboje“. Visgi rašydama šį darbą ir skaitydama išties puikius kūrinius, jaučiausi tarsi ne savo vietoje, tarsi daryčiau kažką, kas man esmiškai nepritinka, nesiderina. Magistro darbas ir buvo tas lūžis, kai įsitikinau, kad vis dėlto man reikia teksto, kuris mane „vežtų“, kuriuo aš besąlygiškai tikėčiau. Taigi, taip nesąmoningai suvokiau, kad turiu grįžti prie R. Gavelio. Šį pasirinkimą lėmė ir kiti niuansai: R. Gavelio kūryba vis dar buvo veik netyrinėta, nepaisant to, kad buvo praėję jau septyneri metai po jo mirties. Prisimenu tą savo vidinį džiaugsmą ir užplūdusią aiškumo ramybę, kai nusprendžiau – R. Gavelis! Intuityviai jutau, kad laukia įdomus ir gyvas tyrimas, kad aš tiesiog gerai jausiuosi – ir kaip literatūros tyrėja, ir kaip tiesiog skaitytoja. Kiek vėliau, kai kurie žmonės išgirdę, kad parašiau disertaciją apie R. Gavelį, reagavo: ,,O, Dieve, kaip tu neišprotėjai?“ Neišprotėjau, nes supratau, nes išmokau daug pamokų, praėjau tam tikro mąstymo ir suvokimo mokyklą. Galiu drąsiai sakyti, kad su R. Gavelio tekstais (su)brendau. Veikiausiai tai ir leido su jais man būti tiek daug metų, nors puikiai suprantu, kad jo tekstai – ne pasakėlės prieš miegą, ir kad yra daug žmonių, kurie tiesiog neatlaiko gaveliškojo pasaulio.

    Analizuodama R. Gavelio kūrybą, rėmėtės dekonstrukcine prieiga. Kuo ji išsiskiria iš kitų metodų?

    Labiausiai tuo, kad, kaip ne kartą teigė dekonstrukcijos tėvas Jacquesas Derrida, dekonstrukcija nėra nei metodas, nei prieiga, nei analizės būdas. Dekonstrukcija yra tam tikra netikėta, nes kitokia, skaitymo prieiga ir neabejotinai „apverstas“, neįprastas mąstymo būdas. Kai pradėjau skaityti R. Gavelį, išsyk pastebėjau, kad vienu metu lygiagrečiai eina du dalykai: kapitali, griežtai sukalta struktūra ir jos viduje plėtojami absoliučiai nestruktūriški dalykai. Pavyzdžiui, „Vilniaus pokeris“ turi griežtą keturių dalių struktūrą, tačiau pasakojimas yra neapibrėžiamas, jis kaip spiralė – vyniojasi be galutinės pabaigos ir aiškios tiesos, nes romaną sudaro kintantys pasakojimai, ir nė vienas iš jų nėra patikimas, kitaip tariant, nė vienas nepaliudija aiškios tiesos ir apibrėžiamos prasmės. (Mes taip ir nesužinome, kas nužudė Lolitą). Štai čia ir prasideda dekonstrukcija, akcentuojanti, kad prasmė negali būti baigtinė ir aiški. Kartu dekonstrukcija liudija ir dėmesį struktūroms, nes mėgsta į jas įsibrauti ir jas perkeisti. Būtent tai man pasirodė itin tinkama R. Gavelio kūrybai.

    Rašytojas Ričardas Gavelis (Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka)

    Tikriausiai R. Gavelio dėmesys detalėms ir išsamių užrašų vedimas buvo itin naudingas, rašant disertaciją? Joje minite R. Gavelio ir Levo Raibšteino (dabar Izraelyje gyvenantis dailininkas Leo Ray, – aut. past.) susirašinėjimą laiškais. Kokiu tikslu jie tai darė?

    Gavelis kartu su L. Raibšteinu studijavo fiziką, vėliau L. Raibšteinas išvyko į Izraelį, kur ir dabar gyvena. Kiek privačioje korespondencijoje man yra paliudijęs L. Raibšteinas, susirašinėjimas laiškais buvo R. Gavelio idėja. Tiesiog vieną dieną jis ėmė ir pasiūlė rašyti vienas kitam laiškus. L. Raibšteinas sutiko, manydamas, kad tai – dar vienas naujas įdomus užsiėmimas. R. Gavelis, kiek leidžia rekonstruoti jo archyvas, tuos laiškus sąmoningai rašė kaip galimas savo kūrybos teorines paraštes (pavyzdžiui, viename sąsiuvinyje yra parašyta apie fabulą ir prirašyta pastaba: žiūrėti laiškus), mat laiškuose nuolat svarstydavo tuo metu jam rūpėjusias temas, tokias kaip pasakotojo problema, jo santykis su veikėjais ir pan. Beje, kalbant apie R. Gavelio archyvą, jame yra išlikę mašinraščių, rankraščių, detali romanų „Vilniaus pokeris“ bei „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ parengiamoji medžiaga. Išleidęs savo paskutinįjį romaną „Sun–Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, rašytojas žmonai sakęs, kad tai bus jo paskutinis spausdintas tekstas, esą daugiau knygų jis nebeleisiąs ir visą dėmesį sutelksiąs į virtualaus romano kūrimą.

    R. Gaveliui vienas iš svarbiausių kūrybos klausimų buvo pasakotojas ir pasakojimo struktūra, tai matyti ir iš jo susirašinėjimo su L. Raibšteinu. Kuo ši problema jį patraukė?

    Sunku atsakyti už R. Gavelį. Matydama visą jo tekstų korpusą, galiu rekonstruoti tam tikras trajektorijas, kurių ryškiausia ir yra pasakotojo problema, tampanti visos R. Gavelio kūrybos šerdimi. Pasakotojas ir jo samprata yra neatsiejama nuo gaveliškosios žmogaus sampratos. 1982 m. novelistikos rinkinyje „Įsibrovėliai“ R. Gavelis publikuoja apysaką „Galbūt“, kurią aš suvokiu kaip ryškų jo kūrybos manifestą. Būtent tame tekste išdėstoma ir R. Gavelio kūrybai svarbi vidinių gyventojų teorija, teigianti, kad kiekviename iš mūsų gyvena tūkstančiai skirtingų vidinių gyventojų, kurie ir darniai sugyvena, ir nesutaria, kurie persidengia ar slepiasi. Be abejo, tai galima vadinti kaukėmis, tačiau R. Gavelis tai vadina vidiniais gyventojais. Būtent dėl jų mes niekada nebūname nuoseklūs ir linijiniai, mes kaskart būname kitokie. Vidiniai gyventojai yra stipriai paveikę R. Gavelio kūrybą, juos galima sutikti praktiškai kiekviename romane. Jie veikia keistoje rašytojo schemoje – kaip tarpininkai tarp pasakotojo ir teksto kūrėjo, ir kaip tarpininkai tarp pasakotojo ir tekstinės „Aš“ figūros. Tai liudija, kad R. Gavelio pasakotojas yra absoliučiai nepatikimas, nes kaskart, veikiant skirtingam vidiniam gyventojui, pasirodo ir skirtingas pasakotojas. Vienas ryškesnių tokio nepatikimumo pavyzdžių yra garsusis „Vilniaus pokeris“, turintis keturias skirtingas tų pačių įvykių versijas, kurias pateikia keturi skirtingi veikėjai, pasakojantys iš skirtingų pozicijų. Būtent jos liudija gavelišką­ją žmogaus sampratą, kurią patvirtina R. Gavelio frazė iš teksto „Antidemiurgas, arba kas yra Vilniaus pokeris“: „Romanas turi sakyti trumpai ir aiškiai, taip, kaip yra žmogaus gyvenime: „Buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip, visaip vienu metu lygia greta“‘. Man tai yra raktas į gyvenimo supratimą, nes gyvenimo neįmanoma paaiškinti paprastai, kategorijomis juoda-balta, gera-bloga. Viskas yra žymiai sudėtingiau, lygiai kaip ir yra per paprasta pasakyti, kad žmogus yra geras ar blogas. Mat jis nėra plakatiškas ar plokščias, žmogus yra daugiabriaunis ir daugiasluoksnis. Tad tai supratus, R. Gavelio pagrindinė užduotis buvo visa tai parodyti ir atskleisti literatūros tekste.

    Savo disertacijoje, kalbėdama apie patriotiškumą, minite, kad R. Gavelis visa savo kūryba bando įgyvendinti „nukalti, išsapnuoti neegzistuojančią dvasią“. Smalsu, kaip tai vyksta.

    Iš visų tekstų matyti, kad Gavelis nepriima mums įprastų lietuviškumo atributų. Ką tai reiškia? Suprask, kad aš lietuvis, kai per krepšinio čempionatą važiuoju į krepšinio varžybas ar ant mašinos užsikabinu vėliavėlę arba Lietuva yra šokio ansamblis „Lietuva“? Ne, jis buvo kategoriškai prieš tokią patriotiškumo ekspoziciją. Lietuviškumą jis suprato kaip žymiai gilesnę veiklą. Tai labai ryšku visų pertvarkų, perestroikos bei Nepriklausomybės pirmojo dešimtmečio laikais, t.y. daryti viską, kad Lietuva kuo greičiau taptų europinio masto valstybe. 1989 m. V. Rubavičiaus rengtame interviu R. Gavelis sako, kad esame europiečiai, tad tokie ir būkime, kitaip tariant, greitai perimkime visą Vakarų palikimą ir būkime normalia Europos valstybe. Jam rūpėjo giluminis patriotiškumas, o ne paviršiniai to atributai bei dėmenys. Galvoju, kad R. Gavelis buvo visu žingsniu priekyje, mat dabar yra daug tų aršiai rašančių apžvalgininkų, o R. Gavelis tai darė jau prieš dvidešimt metų! Deja, šalis buvo absoliučiai nepasiruošusi priimti tokio ciniško ir kritiško mąstymo, žinau tai iš savo pažįstamų rato. Kai kurie, prisimindami tuos laikus, mini, kad esą, štai, mes bandėme kurti naują Lietuvą, o jis ten atsisėdęs mums ciniškai aiškindavo, kad viskas blogai ir mes viską ne taip darome. Tačiau būtent taip R. Gavelis suvokė savo misiją.

    Kuo Vilniui svarbus R. Gavelis?

    R. Gavelis buvo Vilniaus metraštininkas, tokio paties kalibro, tik kiek kitokios raiškos, kaip ir Jurgis Kunčinas. Jei juos sudėtume, gautume pilną Vilniaus vaizdą. R. Gavelio Vilnius yra itin tamsus, pilnas užkaborių, labirintų ir visokiausių demonų, o J. Kunčino – gyvas, bohemiškas, poetinis. Pavyzdžiui, sudėjus „Tūlą“ ir „Vilniaus pokerį“, manau, Vilnius atsiskleistų visapusiškai. Tačiau dera nepamiršti, kad J. Kunčinas gimė Alytuje, o R. Gavelis – Vilniuje ir pirmus dešimt metų augo kieme už Bazilijonų vartų, kur yra Švč. Trejybės bažnyčia, taigi galbūt čia yra menka jo viršenybė prieš J.Kunčiną. Jo kasdienybė bėgo, landant po senus rūsius, stebint Aušros vartų elgetas ir senuosius Vilniaus gyventojus, kitaip tariant, R. Gavelis buvo tikras Senamiesčio vaikas. Tik vėliau būsimas rašytojas išvažiavo į Druskininkus ir po to grįžo studijuoti į Vilnių. Praktiškai kiekviename rašytojo romane Vilnius yra visatos centras, matas, kuriuo matuojamas ir tikrinamas pasaulis. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad „Jauno žmogaus memuarai“ yra geriausias R. Gavelio tekstas, tačiau jame nėra Vilniaus, o jei R. Gavelio tekste nėra Vilniaus, tai, mano supratimu, nėra iki galo gaveliška. Meilė Vilniui yra besąlygiška, nors jis Vilnių ir susprogdina 1995 m. pasirodžiusiame romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, o knygoje „Sun–Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ jis jau persikelia į miesto požemius. Ir tai liudija, kad Vilnius jam buvo viskas, didysis atskaitos taškas.

    Kaip Jūs pristatote R. Gavelį žmonėms, kurie jo dar neskaitė?

    Pristatau paprastai ir aiškiai: jis yra tiesiog labai labai geras rašytojas (juokiasi, – aut. past.). Jei rimtai, jį galima skaityti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jį rekomenduoju žmonėms, gimusiems po 1990-ųjų. Kodėl? Todėl, kad R. Gavelis yra tiksliai dokumentavęs praėjusią sovietinę epochą, įspūdingai ją aprašydamas galingomis metaforomis – Jie, kanukai, šizofrenijos aktas, balaganas ir pan. Vėliau su tokia pačia aistra jis aprašinėjo ir laikus po Nepriklausomybės (ryškiausiai tuometinės realijos matyti 1997 m. romane „Prarastų godų kvartetas“). Drįstu ginčytis su visais rašytojo kritikais, kurie teigia, kad R. Gavelio stilius yra labai prastas, publicistinis. Anaiptol, jis aprašo realius įvykius, bet juos įvelka į literatūrinę kalbą ir stilių, todėl jo kūrinį būtų sunku skaityti kaip kokią eilinę laikraštieną.

    Antra, rekomenduočiau R. Gavelio tekstus visiems maištininkams – dėl unikalios, nepritampančios laikysenos, laisvos dvasios ir dėl beveik visų verksmingų mitų apie mūsų Lietuvėlę sugriovimo. R. Gavelis nušluoja visus graudenimus, kokie mes esame vargšai, patvirtindamas: taip, mes esame vargšai, bet patys dėl to esame kalti, nes pasiduodame jausmams, o ne mąstymo ir proto jėgai.

    Susipažinti su R. Gaveliu siūlyčiau nuo jo devintojo dešimtmečio novelistikos („Įsibrovėliai“, „Nubaustieji“) – ten yra tikrojo R. Gavelio pradžia. Tada galima imtis lengvesniųjų „Jauno žmogaus memuarų“ arba sunkiojo „Vilniaus pokerio“. Taip pat rekomenduoju perskaityti ir man asmeniškai vieną linksmiausių rašytojo kūrinių – romaną „Vilniaus džiazas“, kurį kas kartą skaitydama vis juokiuosi, ypač iš neprilygstamojo Elifonso Džyndžerio Sylabos Baknerio filosofijų. Tai negaveliškas tekstas, nes gyvas ir šmaikštus. (Įdomi detalė: 1993 m. du didieji prozos grandai – R. Gavelis ir J. Kunčinas – išleidžia sau kiek nebūdingus kūrinius. R. Gavelis parašė negavelišką romaną „Vilniaus džiazas“, o J. Kunčinas išleido kiek nekunčinišką romaną „Tūla“. Mat visi kiti J.Kunčino romanai nėra tokie poetiški, kokia yra „Tūla“.)

    Po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių „R. Gavelis jau pripažįstamas kaip viena svarbiausių prozos figūrų, su kuria ryškiausiai sietini iškaiminimo, įmiestinimo, europietinio palikimo konteksto įkultūrinimo į lietuvių literatūrą judesiai.“ Kas šiandieniniame lietuvių literatūros kontekste tai tęsia?

    Apie šį klausimą aš galvoju labai dažnai ir baigtinio atsakymo taip ir neprieinu. Iš tikrųjų, 2002 m. rugpjūčio pabaigoje mirus R. Gaveliui, o gruodžio pradžioje – J. Kunčinui, mano manymu, lietuvių prozoje atsivėrė kosminė juodoji skylė. Mat tokių dviejų unikumų niekas negalėjo ir negali pakeisti. Net ir dabar, praėjus dvylikai metų nuo R. Gavelio mirties, aš nerandu kito tokio kūrėjo, tokio rašymo, stiprių metaforų, atidžios kultūros ir visuomenės kritikos. Publicistikoje galbūt panašią cinizmo ir aršumo liniją bei sąmoningą lietuvių erzinimą dabar veda ir palaiko Andrius Užkalnis. R. Gavelis sąmoningai mėgo provokuoti, nes pasinervinus visai realu ir atsibusti. Mąstant apie Vilniaus temą, žinomiausia jos tęsėja yra Kristina Sabaliauskaitė su savo „Silva Rerum“, nors ir puikiai suprantame, kad laikas absoliučiai nesutampa, bet vieta – taip. Vilniaus temą tęsia ir dabar populiarūs Andriaus Tapino, Justino Žilinsko romanai. Eseistai tam tikra prasme taip pat tęsia miesto ir gyvenimo bei jų reiškinių kritikos temą. Struktūros prasme, man atrodo, kad panašiai griežtai rašo Andrius Jakučiūnas, turiu galvoje jo „Lalagę“. Prisimenu prieš kelerius metus Leonido Donskio išsakytą mintį, kad mes visi R. Gaveliui, tam reto įžvalgumo ir aštrios kritinės minties prozininkui, esame skolingi pripažinimą už tą gebėjimą intensyviai ir tiksliai identifikuoti mūsų gyvenamą realybę. Tad būtent to realybės fiksavimo dabar ir nematau. Aš nežinau kito tokio rašytojo, kuris taip greitai ir stipriai galėtų viską „permesti“ į puikios kokybės literatūros tekstą, nors ir duodamas aiškias nuorodas, bet jo nesubanalindamas ar suplakatindamas personažų.

  • ATGAL
    Nuo Arklio prie Ožkos: ramių metų nebus...
    PIRMYN
    Baltojo skersgatvio bendruomenė
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.