Jurijus Griceliakas: „Ugnis į liaudies priešus!” | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Jurijus Griceliakas: „Ugnis į liaudies priešus!”

  • Data: 2018-10-12
    Autorius: Kalbino Goda Karazijaitė

    Jurijus Griceliakas/G. Karazijaitės nuotrauka

    2018 m. rugpjūčio mėnesį Ukrainos vakarų sostinėje Lvove susitikome su grupele ukrainiečių politinių kalinių, savo šalies patriotų, išsaugojusių meilę tėvynei iki šių dienų, iškentėjusių ne tik ilgus okupacijos metus, bet ir bene žiauriausią savo gyvenime patirtį – kalėjimus, tardymus ir lagerių baisybes. Kviečiame „Apžvalgos“ skaitytojus susipažinti su istorija ukrainiečio Jurijaus GRICELIAKO, kuris Norilsko sukilimo metu stovėjo pirmosiose politinių kalinių-sukilėlių gretose kartu su lietuviais.

    Gimiau 1932 metų balandžio 16 dieną. Baigdamas vidurinę mokyklą, dalyvavau kuriant pogrindžio organizaciją „Ukrainos kraujas“. 1949 metais važinėdavau į Ternopilio apskritį susitikti su UPA (Ukrainos sukilėlių armija) vadovybe. Mūsų organizacija norėjo dalyvauti UPA veikloje ir aš buvau paskirtas užmegzti ryšius. Kaip tik turėjau laikyti baigiamuosius egzaminus, tai tuo pasinaudodamas važinėjau į susitikimus. Susitikęs su UPA pogrindininkais dėsčiau mūsų viziją, kad norime dalyvauti kovoje. Išklausęs mane jų atstovas pasakė: „Vaikinai, jūs atliekate šaunų darbą, tačiau mūsų pačių būklė šiuo metu sudėtinga, mes esame persekiojami ir siekiame, kad kuo daugiau mūsų žmonių legalizuotųsi, dirbtų, mokytųsi, o kai ateis laikas, mes jūsų paslaugomis pasinaudosime.“ Grįžęs į Lvovą visa tai perdaviau mūsų vaikinams. Visi tyliai priėmė šią informaciją ir išsiskirstė savo keliais. Aš įstojau į Politechnikos institutą. Kiti įstojo į Prekybos ir ekonomikos, Politechnikos, netgi į karininkų mokyklas. Taip išsiskirstę prabuvome dvejus metus, o tada mus suėmė. Išdavė mokyklos draugas, lenkas. Jis buvo baigęs teisės studijas ir dirbo „Glynianose“ organizacijos sekretoriumi. Jis nežinojo, kas mes ir ką veikiame iš tikrųjų. Jo įskundimas buvo pridėtas prie mūsų bylos, tai aš vėliau perskaičiau: „Tokie ir tokie, manau, kad jie yra Sovietų valdžios priešai ir nori kažką blogo nuveikti.“ Jis tiesiog buvo nugirdęs mūsų pokalbių.

    Tardydavo sekindami nemiga. Dienos metu miegoti neleisdavo, o naktį, kai žmogus jau yra pavargęs, vesdavo tardyti. Smegenys jau tiek pervargusios, mieguistos, kad buvo neįmanoma normaliai orientuotis ar kažką rišliai pasakyti. Mane išlaikė Lvove tik 5 savaites, o po to nuvežė į Kijevą, kadangi mūsų byla buvo nagrinėjama Kijeve, Volodymyrska g. Nr.33, kur tuo metu buvo įsikūrusi KGB. Ten iš manęs tyčiojosi 13 mėnesių. Iš 13 mėnesių du su puse praleidau vienutėje. Tai buvo kažkas baisaus, kam aš nebuvau pasiruošęs. Sėdėti vienam 2,5 mėnesio, nė žodžiu su kuo persimesti?.. Tokie dalykai vykdavo.

    Norilsko lagerių panorama. Krasnojarsko kr./Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

    Paskui mane Išsiuntė į Norilską. Tris savaites plaukėme barža iki Dudinkos, o iš ten – siauruku iki Norilsko. Ten aš patekau 1952 metų rugsėjį, man buvo 20 metų. Kiti kaliniai jau čia sėdėjo po 2–5 metus. Mano pirmasis lageris buvo Medvežka. Mane atvežė į Norilską tuo pačiu metu, kaip ir kalinius iš Karagandos. Šie žmonės priešinosi režimui ir už bausmę juos atvežė į Norilską. Į lagerį patekau kartu su jais ir gavau tos pačios serijos numerį, kaip ir karagandiečiai. Lageryje labai siautėjo kriminaliniai kaliniai. Šiuos tipažus vadindavo „sukomis“. Jie būdavo prižiūrėtojais, užimdavo valdančiąsias pareigybes bei tyčiojosi iš politinių kalinių. Karagandiečiai pradėjo žudyti šiuos mūsų persekiotojus. Pirma vieną, po to antrą, trečią, kol galų gale mus visus surinko ir nusprendė perkelti. Keletą dienų ruošė – nedirbome, mums rodė filmus.

    Galų gale pradėjo vesti – mūsų zona, gyvenamoji, už kelių metrų prasidėdavo darbinė zona, o tarp jų buvo kelias, kuriuo mus vedė į mišką. Pirmąja auka tapo baptistas. Mat du draugus baptistus norėjo išskirti, tai vienas paprašė viršininko, kad paimtų ir jį. Karininkas pasakė jam išeiti ir kada tas baptistas išėjo pro kontrolės postą, karininkas ištraukė pistoletą ir jį nušovė. Mums visiems liepė gultis, pašaudė virš galvų ir nusiuntė į miestą. Mus suskirstė į dvi kolonas – abiejose po šimtą žmonių. Mūsų daiktus vežė mašina, viršuje mašinoje sėdėjo tie baptistai, nes jie buvo taip nusilpę, kad nepaėjo. Vienam iš jų pradėjo svaigti galva ir jis iš mašinos iškrito ant kelio. Karininkas ir jį nušovė. Mums vėl visiems įsakė gultis ir dar kartą pašaudė virš galvų. Baptisto lavoną pasiėmė, o kraujas taip ir liko telkšoti. Tokių vaizdų ir įvykių buvome sukrėsti, tačiau privalėjome eiti toliau. Leidomės zigzagais dar apie 7 ar 10 kilometrų. Nuėjus iki miesto, suvarė mus į 5 lagerio skyrių. Keletas barakų ten buvo atitverti nuo kitų, ten gyveno psichiniai ligoniai. Tai juos perkėlė kitur, o mus apgyvendino vietoje jų. Mus apgyvendino pačiame lagerio pakraštyje. Iš ten buvo matyti kelias, einantis iš moterų lagerio link Plytų ir Sijų fabriko (КИБЗ), ir kartais tuo keliu vaikščiodavo moterys. Tuo metu jau prasidėjo poliarinė diena – buvo gegužė–birželis ir saulė nenusileisdavo. Mes susijaudinę nusprendėme, kad į darbą neisime. Moterys sužinojusios pradėjo rėkti, bėgioti ir ploti: „Šaunuoliai, vyrai!“ Vedamos į darbą moterys parėkavo ir nuėjo toliau. Po 8, o gal ir daugiau valandų jos ėjo atgal, o mes tuo tarpu jau buvome pasiruošę, kad jos eis ir dainuos. Seržantas, kuris saugojo jas ar kontrolės punktą, priėjo prie mūsų ir liepė išsiskirstyti. Staiga jis pradėjo šaudyti iš automato. Nesu tikras, ar šaudė tiesiai į žmones. Sako, kad šaudė į žemę, o žemė buvo sušalusi ir kulkos rikošetavo. Buvo sužeisti 9 žmonės. Visi jie buvo sužeisti aukščiau juosmens. Aš stovėjau prieangyje ir kadangi buvau mažo ūgio, tai pasilipau ant turėklų, kad galėčiau matyti, kas vyksta. Kaip tik mačiau, kaip pradėjo į mus šaudyti. Vaikinai subėgo į baraką, aš irgi įbėgau. Barake vienas vyras pradėjo savo dantis spjaudyti, kitas buvo sužeistas į kaklą, trečias dar kitur, o vienas šaukė: „Vyrai, laikykite kraują!“ Jam buvo peršauta krūtinė ir sužeistas raktikaulis – kraujas tiesiog švirkštė. Žmonės jį paėmė ir nunešė iki zonos galo, iki kontrolės punkto. Karininkai pradėjo bėgioti mūsų bijodami, o sužeistąjį liepė nešti į 4 zoną, kadangi ten buvo gydytojas – stebukladarys, gal išgelbės, tačiau jis mirė… Buvo peršauta stambi kraujagyslė ir jis neteko per daug kraujo. Taip prasidėjo sukilimas – nebėjome į darbą, mėnesį ar daugiau viskas tęsėsi. Sukilimo priežastimi buvo nekaltų žmonių nužudymai.

    5 lageryje iškėlėme raudonai juodas vėliavas. Neturėjome normalios medžiagos vėliavoms, tai panaudojome juodą čiužinį ir raudoną juostą. Trečiame lageryje, kur buvo katorgininkai, kėlė aitvarus su atsišaukimais. Man tai pasakojo pažįstamas, su kuriuo kartu kalėjome. Paskui prasidėjo lagerio šturmas. Į mus šaudė, aš mačiau 14–15 nužudytų žmonių, o visi kiti buvo sužeisti – nežinau, kiek buvo sužeistųjų, bet jų buvo visa krūva. Atsimenu, jog šaudė į žmonių minią. Šiaurėje vamzdžių neužkasa ir žmonės juos naudoja praėjimui. Mes išbėgome iš tokio praėjimo su pagaliais, o čekistai mus apsupę iš abiejų pusių sušuko: „Ugnis į liaudies priešus.“ Ir pradėjo į mus šaudyti. Žmonės krito, o iš dangaus pradėjo leistis kažkas panašaus į plunksnas – pasirodo, jog tai buvo vata iš šimtasiūlių vatinukių. Aš kritau ant žemės ir mačiau, jog prie manęs guli jaunas vaikinas – lietuvis. Jis pakėlė galvą, o po ja iškart atsirado kraujo bala. Paskui jo galva nusviro… Pažiūrėjau atgal ir pamačiau, jog kažkieno koja visiškai nuplėšta. Aš atsistojau ir pradėjau bėgti. Mintyse prašiau Dievo malonės, kad man pataikytų į galvą arba širdį, kad išvengčiau kančių. Užbėgau už barako ir ausyse girdžiu gaudesį, iš pradžių pagalvojau, kad tai dėl šūvių, tačiau tai gaudė greta esantis 6-asis moterų lageris. Jos šaukė. Mus pradėjo rikiuoti, skaičiuoti, žmonės pradėjo rodyti savo žaizdas – vienas nuleidęs kelnes rodė, jog jam pataikė į sėdmenis.

    Po sukilimo režimas ėmė švelnėti, neberakino barakų, nuėmė numerius, leido susirašinėti, pagerino maitinimą, darbo dieną padarė 8 valandas. Rimtesni pokyčiai atėjo vėliau.

    2018 m. rugpjūčio mėnesį Lvove susitikome su grupele ukrainiečių politinių kalinių, dalyvavusių Norilsko sukilime./E. Krukausko nuotrauka

  • ATGAL
    Vytautas Kaziulionis: Buvome jauni entuziastai
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.