Apžvalgos tema

  • Ką darysime, kai baigsis ES parama?

  • Data: 2017-02-03
    Autorius: Gytis Žakevičius

    Šiuo metu net trečdalį Lietuvos biudžeto sudaro parama, kuri atkeliauja iš Europos Sąjungos. Dažnam atrodo, kad šie pinigai yra tarsi dovana, kad grąžinti nereikės, o ir parama nesibaigs niekada. Visgi prognozuojama, kad 2020-ieji bus paskutiniai metai, kai Lietuva vis dar gaus tokio kiekio paramą. Tad laikui, kuris bus po trejų metų, reikia ruoštis jau dabar.

    ES parama Lietuvai

    ES parama sudaro nemažą dalį Lietuvos biudžeto. ES parama dažnai yra skiriama įvairiems stambiems infrastruktūros projektams finansuoti ir ne tik. Pačios paramos esmė ir tikslas yra, kad visos ES šalys būtų maždaug panašioje ekonomikos išsivystymo grafoje. Todėl naujosios ES šalys, kurios įstojo į ekonominę bendriją po 2004 metų, vis dar gauna finansinių injekcijų, kad galėtų tvariai vystyti savo ekonomiką bei finansus. Ši ES parama yra naudojama ir europietiškiesiems standartams diegti, taipgi savo šaliai ant europietiškais principais grįstų pamatų statyti. Tad per paskutinius 13 metų Lietuvoje buvo įsisavinta įspūdinga suma investicijų.

    Gyvenimiškoji praktika byloja, kad dovanoti ar lengvi pinigai greitai ateina, tačiau taip pat greitai ir išeina. Net ir nekalbant apie konkrečius atvejus, kai ES parama buvo tiesiog iššvaistyta arba įsisavinta neskaidriai, galima sutikti su teiginiu, kad į ES paramą niekuomet nebuvo žiūrima kaip į savo pačių pinigus. Tiek valstybinių, tiek verslo struktūrų požiūris nesikeitė, nors per laiką gauti ES paramą tapo vis sudėtingiau, ji buvo nuosekliai mažinama, griežtėjo prieinamumo bei atskaitomumo reikalavimai. ES pinigai ir šiandien asocijuojasi su dovana ar kažkokių biurokratų suteikta neatlyginta parama. Juk ir dabar kartais užtenka parašyti gražias ataskaitas ir ES pinigai bus įsisavinti tvarkingai bei jų nebereikės grąžinti. Tenka tik apgailestaujant konstatuoti, kad būtent dėl tokio požiūrio buvo prasilenkta su pagrindiniu šių „nemokamų pinigų tikslu – investicijos turėjo pakelti Lietuvos ekonomikos ir atskirų ūkio sričių lygį, kad šalies ekonomika būtų pažangiausia bei naudojanti inovatyviausius sprendimus, kad konkurencinėje kovoje lygiavertiškai galėtų dalyvauti su senosiomis ES šalimis.

    Nemanykite, kad ES pinigai yra altruistiški, t. y. kad senosios ES šalys vien iš geros valios per Europos Sąjungos struktūrinius fondus perskirsto savo biudžetą, idant tokia šalis kaip Lietuva gautų pakankamai finansinių injekcijų ir statytų savo ekonomiką pagal tvarius bei vakarietiškus veiklos modelius. Realybė yra tokia – po visų ES paramos laikotarpių, t. y. po 2020 metų, visos naujosios ES šalys taps nebe paramos gavėjomis, bet paramos donorėmis. Kitaip tariant, visos gautos ES investicijos turi pradėti atsipirkti ir nešti ekonominę naudą bei grąžą. Klausimas lieka atviras – ar Lietuva tikslingai investavo ES pinigus, ar neiššvaistė jų, ar, kaip ir buvo laukta, visos investicijos pradės nešti pelną ir Lietuva galės dalį tos grąžos atiduoti į bendrą ES biudžetą?

    Poreikis paramai išlieka

    Šis paramos laikotarpis greičiausiai bus paskutinis. Taip yra ne todėl, kad būtų kažkokie laiko intervalai, per kuriuos yra remiami įvairūs nacionaliniai projektai. Pagrindinis kriterijus, kaip jau buvo minėta, yra šalies ekonominis išsivystymo lygis, nes tikslas yra, kad visos ES šalys atitiktų iš anksto nustatytus finansinius ir ekonominius standartus. Lietuvos gyventojui jau nuo 2015-ųjų tenka apie 75 proc. šalies BVP. Būtent šis kriterijus yra esminis ir matuojantis Lietuvos ekonomikos lygį, atsakant į klausimą, ar pratęsti paramos davimo laikotarpį. Tad nuo 2020 metų paramos kiekis smarkiai sumažės ir Lietuva turės parodyti, kad paremti projektai yra tvarūs ir duoda pakankamai grąžos šalies biudžetui. Iš kitos pusės šalis taip pat turės ir toliau investuoti į nacionalinius projektus, tik dabar jau nebebus europinių pinigų arba jų kiekis bus daug mažesnis.

    Skaičiuojama, kad per šiuos metus Lietuvos infrastruktūrai diegti ir modernizuoti reikės per 350 mln. eurų. Taigi poreikis išlieka didelis, kaip ir klausimas, iš kur reikės paimti pinigų. Neatmestina tikimybė, kad galbūt ES pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį ir mes dabar ramiai galime stebėti, kaip mūsų šalies ekonomika, įgavusi pagreitį, generuos grąžą iš jau atliktų ES projektų, didins šalies biudžetą ir kaups rezervą ateities projektams. Visgi tokia tikimybė ir mažai tikėtina. Kur kas realiau atrodo, kad jau dabar reikia dairytis naujų galimų finansavimo šaltinių ir kloti pamatus alternatyviam finansavimui. Iš esmės yra dvi alternatyvos, kuriomis bent iš dalies galima amortizuoti ES paramą. Pirma yra susijusi su pensijų fondų investavimu.

    Nepaslaptis, kad pensijų fondų veikimo esmė yra, surinkus pinigus iš dirbančiųjų, juos teisingai investuoti, kad būtų uždirbami pakankami pinigų srautai ir išmokamos pažadėtosios pensijos. Tad pensijų fondų valdytojams tenka ieškoti patrauklių investicinių projektų. Praktika rodo, kad tik apie 26 proc. surinktų pinigų yra investuojama Lietuvoje. Likusioji dalis yra investuojama į užsienio šalių rinkas ir skirtingus projektus. Nors pensijų fondų investavimo taisyklės yra labai kompleksiškos bei turi daug apribojimų ir draudimų, neišnaudotas potencialas yra didelis. Būtent šias lėšas, kurias šiuo metu pensijų fondai investuoja užsienyje, galima būtų nukreipti į Lietuvos infrastruktūros plėtrą.

    Kita investavimo alternatyva yra vadinamieji PPP (public private partnership) arba lietuviškai viešos privačios partnerystės projektai. Būtent šis modelis Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, o naudojantis juo į finansavimo schemas galima įtraukti nemažai lėšų iš privataus sektoriaus ir taip atsverti trūkstamus ES pinigus.

    Viešojo ir privataus sektorių partnerystė

    Lietuvoje PPP projektai žengia tik pirmuosius ir nedrąsius žingsnius. Lietuvoje dažniausiai naudojama ir plačiai paplitusi kita finansavimo alternatyva – koncesija. Koncesijoje privatininkui yra atveriama galimybė įstatymo nustatyta tvarka vykdyti komercinę ir ūkinę veiklą. Koncesiją galima vykdyti beveik visose ekonominėse srityse, netgi tokiose, kuriose valstybinės ar savivaldybinės įmonės neturi tam reikalingos kompetencijos. Galimos sritys yra energetika, vandentvarka, atliekų sektorius, sveikatos apsauga, telekomunikacijos, švietimas, turizmas, susisiekimas, oro ir jūrų uostų valdymas, kultūra ir kitos sferos. Koncesijos pagrindu pasirašytose sutartyse privatininkas prisiima visą arba dalį veiklos rizikos.

    Ekonomikoje galiojanti auksinė taisyklė sako, kad tas, kuris prisiima pagrindines rizikas, ne tik ant savo pečių neša visą atsakomybę, tačiau ir džiaugiasi didžiąja dalimi pelno. Mokumo prasme būtent koncesijoje privatininkas gali tiesiogiai iš galutinio vartotojo, t. y. pirkėjo, surinki pinigus. Kitaip sakant, viešasis sektorius yra paliekamas veiklos paraštėse ir jam yra skiriama tik kontrolės funkcija, kai tuo tarpu privatus sektorius rizikuoja savo pinigais, tačiau ir prisiima sėkmingos bei efektyvios veiklos grąžas. Pagrindinis koncesinės sutarties trūkumas, arba kodėl koncesija negali pilnai atsverti ES pinigų, yra tai, kad privatus sektorius koncesijos pagrindu renkasi tik pačius rentabiliausius projektus. Razinas iš pyrago išsirenkantis privatus sektorius neina į įvairius infrastruktūros ar socialinius projektus, kurie neužtikrina norimos grąžos rodiklių.

    Vykdant PPP projektus, bendradarbiaujant viešajam ir privačiajam sektoriams, yra finansuojami valstybės infrastruktūros projektai. Kitaip tariant, viešasis sektorius turi aiškų projektų poreikį, tačiau neturi tam pakankamai pinigų. Privatus sektorius turi ir kompetencijos ir tam reikalingos vadybos įgūdžių. Taigi, viešasis sektorius žino, kas yra būtina, o privatus sektorius žino, kaip tai įgyvendinti. Toks finansavimo modelis leidžia tiek valstybinėms įstaigoms, tiek savivaldybėms, neturint pakankamai lėšų, įgyvendinti daug kapitalo reikalaujančius projektus.

    Kodėl PPP Lietuvoje neveikia

    PPP projektai yra labai kompleksiški ir sudėtingi. Tokia finansinės inžinerijos alternatyva Lietuvoje dar tik įgauna pagreitį, tačiau labai tikėtina, kad ateityje bus vienas iš pagrindinių finansinių šaltinių. Pasaulinės tendencijos rodo, kad viešasis sektorius niekada neveiks taip efektyviai, kaip privatus, kuris yra aiškiai orientuotas į pelną. Kita vertus, ne visos viešojo sektorius funkcijos yra pelną generuojančios – yra dalis funkcijų, kurios yra socialinės paskirties, kurias valstybė tiesiog turi įgyvendinti, neatsižvelgiant į tai, kad jos yra nuostolingos. Net tokiu atveju, taikant moderniausias vadybos taisykles ir standartus bei optimizuojant pačią veiklą, galima pasiekti efektyvių rezultatų arba socialinėje srityje išvengti didelių nuostolių.

    PPP Lietuvoje nėra labai populiarus dėl kelių aspektų. Pirma reikia suprasti, kad viešasis sektorius, tik išbandęs visus kitus finansavimo šaltinius ir gavęs neigiamą atsakymą, renkasi išmėginti PPP projektus. Pirma yra kreipiamasi į atitinkamus ES fondus, idant būtų gaunama reikalingų lėšų. ES parama yra daug paprasčiau administruojama ir įsisavinama. Kitas svarbus argumentas yra tai, kad paramos nereikia grąžinti ar tuo labiau galvoti apie projekto vėlesnį administravimą ir atsiperkamumą. Kitaip sakant, yra gaunama lėšų, pastatomas objektas, jis priduodamas, taigi lėšos įsisavinamos, o vėliau – nors ir tvanas. Viešajame sektoriuje nebesukama sau galvos, kaip reikės tą projektą išlaikyti, ar jis bus efektyvus, ar atneš reikiamos ekonominės grąžos. Tuo tarpu PPP projektai verčia jų įgyvendintojus realiai įsivertinti, ar atliekamas projektas yra reikalingas, ar jis atneš reikiamos naudos, kokie bus išlaikymo kaštai, ar grąža atpirks tiek einamąsias išlaidas, tiek ir investavimo kaštus bei rizikas.

    Kitas svarbus aspektas, kodėl daug galimų PPP projektų nukeliauja į koncesiją, grindžiamas tokiomis lietuviškos ekonomikos aktualijomis – Lietuvoje dauguma projektų yra iki vieno milijono eurų. Dažnai viešasis sektorius nesugeba tinkamai konsoliduoti ir pateikti visą informaciją apie galimą investicinį projektą, taigi, neparodydami privatininkui, kokios galimybės slepiasi už vieno ar kito projekto. Problemiška ir tai, kad Lietuvoje PPP modelis nėra iki galo standartizuotas, t. y. kiekvienas galimas projektas reikalauja individualaus pasiruošimo bei įgyvendinimo. Visa tai smarkiai išbrangina patį projektą, todėl susidaro įspūdis, kad PPP projektai yra iš esmės brangesni.

    Galimas PPP modelis Lietuvai

    Lietuva gali prisitaikyti užsienyje puikiai veikiančių PPP projektų pavyzdžius ir taip atpiginti tiek pačius projektus, tiek tokiu būdu užpildyti vis labiau atsiversiančią ES paramos skylę. Žvelgiant į Vokietijos pavyzdį, galima teigti, kad ten PPP projektai yra gerai standartizuoti. Tai buvo pasiekta įkuriant agentūrą, kuri 50 proc. yra valdoma valstybės, o kita pusė atiduota privačiam sektoriui. Taigi jau pačioje projektų pradžioje vyksta PPP partnerystė, kai viešasis sektorius kartu su privačiu ieško, vertina ir kartu įgyvendina infrastruktūros projektus. Tokiu būdu yra sukuriami vadinamieji think tank arba lietuviškai smegenų centrai, kurie taikydami skirtingų ekonominių sričių patirtį efektyvina viešojo sektoriaus veiklą.

    Remiantis gerąja Vokietijos praktika, galima būtų sukurti juridinį darinį „Lietuvos Partnerystė“, kuriame bendradarbiautų lygiomis dalimis tiek viešojo sektoriaus, tiek privataus sektoriaus atstovai. Privatus sektorius su savimi atsineša vadinamąjį know how, verslo vadybos įgūdžius ir efektyvų darbą. Vokietijoje tokiame juridiniame darinyje projektų atrankoje, vertinime ir įgyvendinime dalyvauja savų sričių profesionalai, gerai išmanantys tam tikros srities projektų specifiką ir galintys konsultuoti net labai giliais ir detaliais klausimais. Paprastai šnekant, valstybė inicijuoja think tank’o sukūrimą.

    Lietuvoje jau būta panašių iniciatyvų, bet jos neįgaudavo didesnio pagreičio, nes nebūdavo užtikrinama pakankamai rentabilių projektų. Todėl tokiame juridiniame darinyje yra ypač svarbus viešojo sektoriaus dalyvavimas ir aktyvus įsitraukimas. Būtent viešasis sektorius – konkrečios institucijos – geriausiai žino, kurios jos veiklos sritys yra probleminės ir kur reikia investicijų. Tokios investicijos, kai prie viešojo sektoriaus prisideda ir privatus kapitalas, Lietuvoje nėra jokia naujiena. Tačiau pirmutinėse projekto stadijose dalyvauja vadinamosios konsultacinės agentūros, kurios yra iš esmės visų amatų meistrės, o privatus sektorius prie projektų dažnai prisideda tik vėlesnėse stadijose – dažnai tik kaip lėšų šaltinis, kuris siekia gauti savo norimą grąžą. Todėl yra būtina, kad idėjos ir projektai gimtų iš apačios, projektai būtų inicijuojami, konsultuojami ir vykdomi bendradarbiaujant su savo sritį išmanančiu verslu. Toks think tank modelis pritrauktų ne tik papildomų lėšų iš verslo, padėtų projektus vykdyti efektyviau bei taupiau, bet ir iš dalies atsvertų ES paramos trūkumą.

    Taigi viešasis sektorius žinos, KAS yra reikalinga, o privatus sektorius žino, KAIP tą dalyką efektyviausiai pasiekti. ■

    Po 2020 metų visos naujosios ES šalys taps nebe paramos gavėjomis, bet paramos donorėmis. Kitaip tariant, visos atliktos ES investicijos turi pradėti atsipirkti ir nešti ekonominę naudą bei grąžą.

  • ATGAL
    Kintantis požiūris į migrantus: griežtesnė nelegalų kontrolė, tvaresnė integracija
    PIRMYN
    Konferencija ,,Tautos saugumas besikeičiančiame pasaulyje"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.