Ką parodė 2015-ųjų savivaldos rinkimai? | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Ką parodė 2015-ųjų savivaldos rinkimai?

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Simonas Klimanskis ir Aleksandras Graželis

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kovo 1-ąją vyko savivaldybių tarybų ir tiesioginiai merų rinkimai, kurie iš ankstesnių savivaldos rinkimų išsiskyrė ne tik tuo, kad pirmą kartą merai buvo renkami tiesiogiai, bet ir savo rezultatais (1 lentelė). Kaip ir buvo prognozuota, tiesioginių merų rinkimų įvedimas, t. y. galimybė gyventojams patiems spręsti, koks politikas geriausiai vertas atstovauti jų interesams, šiek tiek – 3,08 proc., lyginant su 2011 m., – padidino rinkėjų aktyvumą, kuris pasiekė 47,17 proc. Didesnio prieaugio turbūt buvo galima ir nesitikėti, nes, kaip teigia Karlheinzo Reifo ir Hermanno Schmitto antraeilių rinkimų teorija, nepriklausomai nuo to, kaip renkami atstovai, vietos rinkimai yra mažiau įdomūs gyventojams, nei nacionaliniai, nepaisant to, kad tai arčiausiai žmogaus esanti valdžios institucija, sprendžianti kasdienes žmonių problemas. Tokių rinkimų rezultatai, susiformavusios savivaldybių tarybų daugumos, jų priimami sprendimai turi mažesnį poveikį gyventojų gerovei, nei nacionalinio lygmens valdžios sprendimai – Seimo priimti įstatymai ar Vyriausybės nutarimai.

    Rinkimų rezultatai rodo, jog daugiau nei kas dešimtas rinkėjas savo balsą atidavė už pirmą kartą šiuose savivaldos rinkimuose galėjusius kandidatuoti nepartinių kandidatų visuomeninius rinkimų komitetus. Pastarieji Lietuvoje gavo 120 mandatų ir užėmė ketvirtąją vietą pagal gautų rinkėjų balsų skaičių po Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP), gavusios 359 mandatus, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), gavusios 253 mandatus ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS), gavusio 217 mandatus. Pagal gautų tarybų narių mandatų skaičių visuomeniniai  rinkimų komitetai yra šeštoje vietoje. Be aukščiau paminėtų partijų, komitetus aplenkė dar dvi partijos – Darbo partija (DP), gavusi 148 mandatus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), gavusi 140 mandatų (2 lentelė).

    Nepartiniai kandidatai  neblogai pasirodė ir tiesioginiuose merų rinkimuose: pirmajame rinkimų ture per visuomeninį rinkimų komitetą triuškinančia pergale išrinktas vienas meras, o į antrąjį turą pateko šeši komitetų iškelti kandidatai ir vienas save išsikėlęs kandidatas. Palyginimui – 2011 m. savivaldos rinkimuose pirmą kartą galėję kandidatuoti save išsikėlę nepartiniai kandidatai, dalyvavę rinkimuose pavieniui arba susijungę į koalicinius jungtinius sąrašus, savivaldybių tarybose buvo gavę 79 mandatus.

    Tokios nepartinių sėkmės vertinimų yra įvairių: nuo to, jog tai smūgis šalies partinei sistemai, iki to, jog tokia rinkimų tvarka kaip tik paskatins partijų lyderių formavimąsi ir jų brandą. Kyla klausimas, kokią reikšmę šie savivaldos rinkimų rezultatai turės šalies politinei sistemai. Kokios to priežastys? Ar tai rodo kai kurių politinių partijų žlugimo pradžią? Atsakant į šiuos klausimus, dėl didelio statistinių duomenų skaičiaus negalime aprėpti visų Lietuvos savivaldybių, todėl labiau apžvelgsime tas savivaldybes, kuriose įvykę rinkimai lėmė ryškius pokyčius, liečiančius pagrindines šalies politines partijas. Tokiomis galime vadinti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus savivaldybes.

    Rinkimai išjudino politinę sistemą

    Be abejonės, Alytaus miesto savivaldybė yra išskirtinis nepartinių visuomeninių rinkimų komitetų sėkmės atvejis. Čia tarybos daugumą pakaktų suformuoti dviem rinkimus laimėjusiems visuomeniniams rinkimų komitetams – „Už Alytų“, gavusiam du mandatus, ir „Alytaus piliečiams“, gavusiems 13 mandatų. Pastarojo komiteto lyderis Vytautas Grigaravičius užtikrintai, surinkęs 67,1 proc. rinkėjų balsų, laimėjo mero mostą, palikdamas dabartinį miesto merą socialdemokratą Jurgį Krasnicką vos su 9,23 proc. balsų. Tuo tarpu keturios didžiosios šalies partijos LSDP, TS-LKD, LRLS ir DP kartu iškovojo 12 mandatų.

    Panaši situacija Šiauliuose, kur antrajame tiesioginių mero rinkimų ture varžėsi du nepartiniai kandidatai – Valerijus Simulik ir mero postą laimėjęs Artūras Visockas, iškelti visuomeninių rinkimų komitetų, kurie kartu gavo beveik trečdalį miesto tarybos mandatų. Panevėžyje taip pat trečdalį tarybos mandatų iškovojo trys visuomeniniai rinkimų komitetai, o daugiausiai balsų surinkusio komiteto sąrašo lyderis Rytis Mykolas Račkauskas antrajame tiesioginių mero rinkimų ture nurungė TS-LKD iškeltą kandidatą Maurikijų Grėbliūną. Lygiai tas pats Kaune – dabartinis Kauno miesto meras, TS-LKD atstovas Andrius Kupčinskas antrajame ture mero postą užleido Visvaldui Matijošaičiui, kurio vadovaujamas visuomeninis rinkimų komitetas „Vieningas Kaunas“ be kita ko surinko daugiausiai rinkėjų balsų ir iškovojo daugiau nei trečdalį mandatų savivaldybės taryboje (17 iš 40).

    Galima paminėti Skuodo ir Zarasų rajono savivaldybes, kur visuomeninių rinkimų komitetų kandidatai rungėsi antrajame ture, tačiau nesėkmingai. Skuodo rajone Darbo partijos ir visuomeninio rinkimų komiteto „Permainų laikas“ iškelta kandidatė Seimo narė „darbietė“ Audronė Pitrėnienė nusileido TS-LKD kandidatui Petrui Pušinskui, kuris, po pirmojo merų rinkimo turo atsilikdamas net 15,5 proc. balsų, antrame ture sulaukė didelio rinkėjų palaikymo ir tapo Skuodo rajono savivaldybės meru. Beje, TS-LKD surinko daugiausiai balsų tarybos rinkimuose ir gavo 5 mandatus, o Darbo partija bei visuomeninis rinkimų komitetas „Permainų laikas“ atitinkamai 3 ir 2. Zarasų rajone visuomeninio rinkimų komiteto „Švari savivalda“ kandidatė Daiva Kelečienė antrajame ture pralaimėjo socialdemokratui Nikolajui Gusevui, kurio partija surinko daugiausiai balsų tarybos rinkimuose. Beje, išskirti reikėtų ir tai, kad Jurbarko rajono meru išrinktas save išsikėlęs nepartinis Skirmantas Mockevičius. Antrajame ture, nors ir atsilikdamas nuo pirmaujančio, jis nurungė daugiausiai balsų tarybos rinkimuose surinkusio LRLS iškeltą kandidatą Ričardą Jušką. Vertinant merų rinkimo antrojo turo rezultatus, reikia pažymėti, kad net ketvirtadalis kandidatų, po pirmojo turo buvę antraisiais, antrame ture laimėjo (lentelė 3).

    Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, galima teigti, kad nepartiniai kandidatai savivaldos rinkimuose geriausiai pasirodė Alytaus, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno miestuose. Akivaizdu, kad čia partinė sistema pralošė. Tokios partijų nesėkmės ir visuomeninių rinkimų komitetų sėkmės vertinimų yra įvairių: nuo sveikos konkurencijos atsiradimo iki smūgio partinei sistemai ar sugrįžtančių oligarchinių tendencijų.

    Vis dėlto pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į visuomeninių rinkimų komitetų steigimosi priežastis. Nebūtų galima visiškai sutikti su kai kurių didžiųjų partijų, konkrečiai TS-LKD, atstovų teiginiais, kad nepartinių komitetų dalyvavimas rinkimuose atveria kelią oligarchų įtakai. Tai skamba veikiau kaip pasiteisinimas po pralaimėjimo Kaune. Šio vienetinio atvejo vadinti tendencija dar negalime. Visuomeniniai rinkimų komitetai turi mažiau galimybių patraukti rinkėjus dėl nelygios konkurencijos rinkimų kampanijos metu, nes partijos turi didesnę organizacinę struktūrą, didesnius finansinius išteklius, visuomenėje žinomus veidus. Dėl to jos gali surengti didesnio masto kampaniją. Žinoma, jeigu tokius komitetus įkuria stambūs verslininkai, juos finansuoja dideliais pinigais ir jie sėkmingai pasirodo rinkimuose, tai tuomet būtų galima kalbėti, kad komitetai yra siauros grupės interesų reiškimo įrankis. Tokiai kategorijai nebent būtų galima priskirti Kaune savivaldos rinkimuose gerai pasirodžiusį „Vieningą Kauną“.

    Tačiau kitose savivaldybėse komitetus kūrė žmonės, vedini idealistinių tikslų pagerinti situaciją savo miestuose ar rajonuose. Tokie komitetai kūrėsi tose savivaldybėse, kur yra problemų, skandalų, kur žmonės nori pokyčių, naujų idėjų ir yra nusivylę partijomis dėl jų nesugebėjimo pateisinti lūkesčių. Pavyzdžiui, bent jau Alytuje po galimai mero socialdemokrato J. Krasnicko paviešintų keiksmų ir kalbų apie ketinimus iššvaistyti milijonus litų, akivaizdu, kad ši partija to turėjo tikėtis. Panevėžyje kelios valdančiosios daugumos partijos buvo įsivėlusios į korupcinius skandalus, jų atstovai mynė teismų slenksčius. Taigi, rinkėjai tai atitinkamai įvertino.

    Įdomu tai, kad komitetai susikūrė visuose didžiuosiuose miestuose, išskyrus Vilnių. Nors šalies sostinė susiduria su finansinėmis ir valdymo problemomis, kurias gaubia avantiūrizmas, monopolijų įsigalėjimas šildymo ir komunalinių paslaugų sektoriuose, skaidrumo ir atsakomybės stoka, atrodo, kad tas problemas nustelbė miesto patrauklumas užsienio investicijoms, galimybės kurti verslą ir susirasti darbo vietą. Tai lyg ir paaiškintų, kodėl Vilniuje tokie komitetai nesusikūrė. Tuo tarpu kitų didžiųjų miestų, nors ten ir nėra tokių ryškių skandalų, gyventojai, matyt, nemato vystymosi perspektyvų savo miestuose, kurių, jų nuomone, nesugebėjo sukurti miestų tarybų valdančiosiose daugumose buvusios partijos. Todėl veiklūs, nestokojantys idėjų ir atsakomybės žmonės, siekdami pokyčių, ėmė burtis į visuomeninius rinkimų komitetus.

    Nors tokie komitetai susikūrė iš viso 30-yje savivaldybių, geriausiai pasirodė minėtų keturių miestų savivaldybėse. Tai rodo, jog rajonuose žmonės daugeliu atvejų rinkosi vietos valdžios tęstinumą, nes iki šiol valdžiusios partijos daugiau-mažiau išlaikė turėtas pozicijas.

    Partijų sėkmės ir nesėkmės

    LSDP surinko daugiausiai balsų šiuose rinkimuose ir gavo daugiau savivaldybių tarybų mandatų, nei turėjo praėjusioje kadencijoje, t. y. 365 vietoj turėtų 328. Tačiau padidėjo atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir regionų – partija didmiesčiuose prarado po kelis mandatus, taip pat neteko 6 merų. Tam neabejotinai įtakos turėjo tai, kad, pavyzdžiui, LSDP Vilniaus skyriui vadovavęs buvęs sostinės vicemeras Romas Adomavičius buvo įsipainiojęs į korupcijos skandalą. Šiauliuose socdemų reputaciją galėjo pakirsti tuometinės miesto vadovybės pasirašyta investicijų sutartis su abejotina rusiško kapitalo įmone, pagal kurią šalia NATO aviacijos bazės planuota statyti neva „styginiais bėgiais“ riedančių traukinių laboratoriją, kas realiai galėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Po Prezidentės pateiktų įstatymų pataisų, kad investicijos į strateginius ūkio sektorius ar strateginių objektų esančią teritoriją būtų leidžiamos, tik įvertinus, ar investuotojo veikla nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, taip pat po viešojoje erdvėje kilusio susirūpinimo, Šiaulių miesto savivaldybė tą sutartį nutraukė. Kitų miestų skyrius, atrodo, yra ištikusi stagnacija. Neveltui socdemų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius prakalbo apie partijos vietos lyderių kaitą Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje.

    Rinkimų rezultatai patvirtina jau matomą tendenciją, jog LSDP yra labiau populiari šalies regionuose. Tai galima paaiškinti pirmiausia šalies ekonomikos augimu, dėl ko valdančioje daugumoje ir Vyriausybėje esantiems socialdemokratams nereikia priiminėti griežtų taupymo priemonių. Be to, Rusijos įvestas žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų embargas Lietuvos ekonomikai didelių nuostolių nesukėlė, nes šalies verslas gan sėkmingai persiorientuoja į naujas rinkas. Stebint valdančiosios daugumos veiklą, ši partija pasižymi stabilumu ir atsargumu, priimant svarbius sprendimus. O tai rinkėjams daro teigiamą įspūdį.

    TS-LKD, kuri paprastai buvo populiari didžiuosiuose miestuose, taip pat prarado pozicijas juose ir ypač konservatorių tvirtovėmis laikytuose Kaune bei Panevėžyje, nepaisant to, kad surinko daugmaž stabilų balsų skaičių. Vilniuje partijai koją pakišo mero rinkimų kampanija, lydima vidinių intrigų, nesutarimų, kandidatūrų kaitaliojimo. Akivaizdu, kad dėl to dalis konservatorių rinkėjų, balsavusių už partijos sąrašą, tiesioginiuose mero rinkimuose savo balsą atidavė už LRLS kandidatą Remigijų Šimašių. Dalį balsų „susišlavė“ „Lietuvos sąrašas“. Nors Kaune TS-LKD surinko daugiau balsų nei 2011 m., reikia nepamiršti, kad šiais metais rinkėjų aktyvumas buvo didesnis. Partiją nurungė nepartinis „Vieningas Kaunas“, surinkęs dalį kitų partijų balsų. Panevėžyje neigiamos įtakos partijai turėjo tai, kad, kaip minėta, kai kurie partijos nariai buvo įsivėlę į korupcinius skandalus. Tuo tarpu Klaipėda visada buvo liberalų citadelė. TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius pripažino, kad kai kuriuose skyriuose buvo įsivyravusi stagnacija, nebuvo atsinaujinimo.

    Didžiausias šių rinkimų laimėtojas yra LRLS, iškovojęs 217 savivaldybių tarybų mandatų vietoj turėtų 98, nepaisant to, kad merų skaičių išlaikė tą patį – 9. Tiesa, apie trečdalį visų balsų partija surinko Vilniuje. Vertinant šiuos rezultatus, matyti, kad liberalai vis labiau įtvirtina savo pozicijas ir tampa viena iš stipriųjų dešiniųjų partijų. Ši tendencija prasidėjo sulig praėjusių metų Europos Parlamento rinkimais, kuriuose LRLS pasirodymas buvo vienas geriausių. Tokį partijos kilimą galima paaiškinti pirmiausia augančiu jaunų rinkėjų dalyvavimu, ypač didžiuosiuose miestuose. Neabejotinai šiam postūmiui įtakos turėjo ir partijos nuosaikumas, nuoseklumas ir pozityvumas, kurį buvo galima matyti nuo pat savivaldos rinkimų kampanijos pradžios, pavyzdžiui, Vilniuje. Be abejo, partijos patrauklumą padidino ir aktyvi žinomo krepšinio mecenato, europarlamentaro Antano Guogos veikla.

    Taigi, tendencijos rodo, kad ši partija nuosekliai stiprėja. Galima sakyti, į Lietuvą ateina politikos modernizacijos banga, nes auga žmonių, pasisakančių už aktyvesnį šalies vystymąsi, skaičius. LRLS įsitvirtina kaip trečia didžiausia politinė partija, ir kai kurie politologai visai pagrįstai įspėja, kad negalima atmesti tikimybės, jog dalis TS-LKD rinkėjų, kurie yra nepatenkinti savo partijos politika, gali pradėti balsuoti už LRLS. Tai yra signalas ir TS-LKD pasitempti ir tobulėti. Artėjant TS-LKD partijos pirmininko rinkimams, akivaizdu, kad reikalingas energingas lyderis, galintis sutelkti partiją ir stiprinti rinkėjų pasitikėjimą tiek miestuose, tiek regionuose. O konservatorių elektoratas labai platus: nuo konservatyviųjų krikdemiškų iki liberalesniųjų konservatorių sluoksnių. Labai svarbu atliepti augančio jaunų rinkėjų skaičiaus tendencijas. Jeigu partija visapusiškai neatsinaujins, išlieka tikimybė, kad, prarasdama savo liberalesnius rinkėjus, ji gali tapti jaunesniuoju LRLS broliu.

    Labiausiai savivaldos rinkimus pralaimėjo Darbo partija (DP) ir partija „Tvarka ir Teisingumas“ (TT). DP 2011 m. rinkimuose buvo gavusi 165 mandatus, o skaičiuojant kartu su tuojau pat po rinkimų prijungtomis Naujosios sąjungos ir Krikščionių partijomis – net 232 mandatus. Šiuose rinkimuose DP gavo tik 148 tarybų narių mandatų, iš kurių 2 merai. Dar blogesni partijos TT rezultatai – tik 82 mandatai, iš kurių taip pat 2 merai, kai 2011 m. ši partija buvo gavusi 155 mandatus.

    Abi partijos patyrė visišką nesėkmę didžiuosiuose miestuose: DP nė vieno mandato neturės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o TT nebeliko Kaune, Panevėžyje ir Alytuje. Skaudžiausias DP pralaimėjimas – Kėdainių rajono mero posto praradimas.  Kėdainių rajono  savivaldybė juk laikoma šios partijos tėvonija. Tačiau tai veikiau sąlyginis pralaimėjimas, nes rajono taryboje „darbiečiai“ gavo lygiai pusę mandatų – 13 iš 26.

    Tokio šių partijų kritimo priežastys labai aiškios – „tvarkiečiams“ smogė STT kratos ir pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu, korupciniai skandalai, taip pat populiarių politikų Valentino ir Andriaus Mazuronių pasitraukimas iš partijos gretų, o DP pakenkė teisminiai procesai, taip pat tai, kad viešumoje nėra matomas partijos „dvasinis“ lyderis Viktoras Uspaskichas, išrinktas Europos Parlamento nariu. DP yra vieno lyderio partija, kurios populiarumas priklauso nuo jos lyderio populiarumo, nuo to, kiek jis yra matomas, kiek dalyvauja viešajame gyvenime. DP neturi labai aiškaus identiteto, bet V. Uspaskichas yra tarsi savitas partijos atpažinimo ženklas, kurio šiuo metu nematyti. Lygiai tas pats pasakytina apie TT. Partijos lyderis Rolandas Paksas, dirbdamas Europos Parlamente, yra mažiau matomas Lietuvos viešojoje erdvėje.

    Be to, tiek už DP, tiek už TT dažnai balsuoja vadinamasis protesto elektoratas, t. y. žmonės, kurie jaučiasi esą nuskriausti, nusivylę esama politika ir savo balsą atiduoda politinėms jėgoms, kurios kritikuoja valdžią, dalija skambius populistinius pažadus. Iki 2012 m. DP ir TT tuo pasižymėjo, aršiai kritikuodamos XV Vyriausybės vykdytą taupymo politiką. Ir tai padėjo joms laimėti 2012 m. Seimo rinkimus. Tačiau dabar, būnant valdžioje, tai daryti yra mažiau galimybių, todėl nenuostabu, kad mažėja šių partijų populiarumas. O jų balsus susirinko visuomeniniai rinkimų komitetai, Vilniuje – ir partija „Lietuvos sąrašas“. Tai tos jėgos, kurios nebuvo valdžioje ir galėjo ją kritikuoti. Jų atstovai, pavyzdžiui, Naglis Puteikis ir Povilas Urbšys yra ir Seimo nariai, priklausantys mišriai grupei. O tai reiškia didesnį matomumą žiniasklaidoje bei didesnes galimybes kritikuoti tiek poziciją, tiek opoziciją visos Lietuvos lygiu. Kartu toks reiškinys gali būti vertinamas ir kaip signalas kitoms didžioms partijoms labiau girdėti protesto balsus, labiau galvoti, kaip padėti žmonėms, kuriuos slegia socialinė atskirtis.

    Demokratiškesnė ir atviresnė politinė sistema

    Akivaizdu, kad tiesioginiai merų rinkimai ir visuomeninių rinkimų komitetų dalyvavimas išties pagyvino politinę aplinką, padidino politinę konkurenciją, rinkėjams suteikė daugiau galimybių pasirinkti, kurie politikai geriausiai verti atstovauti jų interesus. Tai yra demokratijos ir politinės sistemos atvirumo požymis, nes iniciatyvūs žmonės, vienijami bendrų idėjų, gali jungtis į tokius komitetus ir dalyvauti rinkimuose, pasiūlydami galbūt kitokį požiūrį į vietos problemas nei partijos. Kitaip tariant, atsiranda galimybės lyderiams kilti „iš apačios“. Iš tikrųjų, savivaldos rinkimams susikūręs visuomeninis rinkimų komitetas ir subūręs jame 20–50 aktyvių ir žinomų toje savivaldybėje asmenų, tampa konkurencinga politine jėga, prieš kurią politinės partijos skyrius toje savivaldybėje negali pasiūlyti rinkėjų pasirinkimui daugiau nei 20–50 aktyvių partijos narių. Partijos privalumas – populiarumas visos Lietuvos mastu, tačiau ne kiekvienoje savivaldybėje tai turi lemiamą reikšmę. Lemia kandidatų sugebėjimai įtikinti rinkėjus, kad būtent tas, o ne kitas kandidatų sąrašas geriau tvarkys savivaldybės ūkį, aktyviau ir sėkmingiau sieks gyventojų gerovės.

    Be abejo, yra rizika, kad visuomeninio rinkimų komiteto institutas gali tapti oligarchinių grupių interesų politikoje įgyvendinimo įrankiu, todėl šiuo atveju labai svarbus atsakingas rinkėjų pasirinkimas. Tik nuo pačių rinkėjų priklauso, kaip atsakingai jie atiduoda savo balsą, kaip jie įvertina kandidatų akcentuojamas problemas, kurios gali būti sprendžiamos savivaldos lygmeniu, siūlomus tų problemų sprendimo būdus, pristatomas vizijas, kurios naudingos visiems žmonėms, o ne siauroms interesų grupėms, kaip atskiria realiai įgyvendintinus darbus nuo populistinių pažadų ar avantiūrizmo.

    Tendencija, artėjant 2016-ųjų Seimo rinkimams

    Rinkimų rezultatai aiškiai parodė, kad didžiuosiuose miestuose žmonės nori permainų. Laimėjusieji kandidatai gautą pasitikėjimą dabar turės pateisinti konkrečiais darbais ir sprendimais, prisiimdami visą atsakomybę už tai. Tokia rinkėjų nuomonė ir ją reikia gerbti.

    Savivaldos rinkimai nėra nacionalinio lygmens rinkimai, ir juose gerai pasirodo tos politinės jėgos, kurios vietos lygmeniu yra populiarios, turi savų lyderių, gerai žinančių vietos problemas, o nacionaliniuose rinkimuose balsai persiskirsto skirtingai, lyginant su savivaldos rinkimais. Tačiau iš dalies partijų pasirodymui savivaldoje įtakos turi ir jų populiarumas nacionaliniu mastu, todėl tai rodo tam tikrą tendenciją, artėjant 2016-ųjų Seimo rinkimams.

    Akivaizdu, kad LRLS įgauna vis daugiau rinkėjų pasitikėjimo, LSPD įsitvirtina kaip regioninė partija, o TS-LKD susiduria su iššūkiais didmiesčiuose. Daugiausiai pasitikėjimo prarado DP ir TT. Tačiau politinėms partijoms nereikėtų baimintis nepartinių kandidatų į merus ir visuomeninių rinkimų komitetų sėkmingo pasirodymo savivaldos rinkimuose. Tai, kaip minėta, sukūrė didesnę konkurenciją, kuri turi priversti partijas pasitempti ir atsinaujinti tiek idėjomis, tiek strategija. Tą jau dabar galima matyti: LSDP kalba apie lyderių kaitą kai kurių didžiųjų miestų skyriuose, TS-LKD ruošiasi naujo pirmininko rinkimams. DP pirmininkė Loreta Graužinienė, prisiimdama asmeninę atsakomybę dėl prasto partijos pasirodymo savivaldos rinkimuose, traukiasi iš šio posto, todėl bus renkamas naujas lyderis. Tai turėtų padidinti minėtų partijų pozicijas, artėjant Seimo rinkimams. Didesnio susidomėjimo turi sulaukti TS-LKD su naujuoju pirmininku. Manytina, kad ši partija turėtų surinkti daugiau balsų nei 2012 m. Seimo rinkimuose.

    Atrodo, kad permainoms nesirengia tik TT. Nepaisant visiškai silpno partijos pasirodymo, panašu, kad nesusimąstoma apie atsinaujinimą. Deja, dėl to „tvarkiečių“ populiarumas tik mažės, ir šiai partijai kyla rizika, kad 2016 m. Seimo rinkimuose ji gali balansuoti ties 5 proc. slenksčiu. Nors, artėjant Seimo rinkimams, didesnis R. Pakso rodymasis viešojoje erdvėje gali padidinti šios partijos populiarumą, ypač protesto elektorato tarpe, bet prieš tai jam reikia paaiškinti nesėkmingo TT pasirodymo savivaldos rinkimuose priežastis. Toje partijoje kažkas turi prisiimti atsakomybę – tai būtų politinės brandos požymis.

    Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad stiprėjančiam LRLS Seimo rinkimuose konkurenciją gali sudaryti Artūro Zuoko „Laisvės sąjunga“, kuri savivaldos rinkimuose pasirodė geriau nei A. Zuokas Vilniuje ir laimėjo 59 mandatus savivaldybių tarybose, o 5 partijos kandidatai tapo merais. Ši partija, žinant A. Zuoko meistriškumą viešuosiuose ryšiuose, turi potencialo „pasistumdyti pečiais“ su LRLS. Bet LRLS bus kietas riešutėlis.

    Beje, po visuomeninių rinkimų komitetų iškilimo imta svarstyti, ar jie gali peraugti į naujas politines partijas. Tačiau daugeliui jų būtų sunku suderinti savo nuostatas. Aišku, galima manyti, kad ambicijų Seimo rinkimuose gal ir gali turėti Kaune sėkmingai pasirodęs „Vieningas Kaunas“, kurio lyderis V. Matijošaitis yra užregistravęs visuomeninį judėjimą „Vieninga Lietuva“. O ir dalis elektorato yra linkę balsuoti už naujas partijas. Vis dėlto Seimo rinkimuose pagrindinė kova bus tarp didžiųjų partijų.

  • ATGAL
    ES ekonomika augs
    PIRMYN
    Nebijokime įsipareigoti kovai už šeimą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.