Ką reiškia migracijos pokyčiai? | Apžvalga

Oikos

  • Ką reiškia migracijos pokyčiai?

  • Data: 2018-10-12
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Darbo imigracija, kada atvykę užsieniečiai tokius pačius darbus sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus nei Lietuvos piliečiai, sudaro nelygiavertę konkurenciją, kuri ima stabdyti lietuviams mokamų atlyginimų augimą tam tikruose sektoriuose./U.S. Air Force/ Ashley J. Thum nuotrauka

    Rugpjūčio pradžioje paskelbti išankstiniai Statistikos departamento duomenys rodo, kad trečią mėnesį iš eilės į Lietuvą daugiau žmonių atvyko nei išvyko. Savaime suprantama, tai yra džiuginanti žinia, rodanti šalies ekonomikos augimą. Tačiau, žvelgiant giliau, atsipalaiduoti nereikėtų. Juolab rugpjūtį fiksuotas neigiamas migracijos balansas.

    Remiantis išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, liepos mėnesį iš Lietuvos emigravo 3929 asmenys, imigravo 4253. Taigi, į šalį atvyko 324 asmenimis daugiau nei iš jos išvyko. Birželio mėnesį išvykusiųjų skaičius siekė 3060, atvykusiųjų – 3508, gegužę – atitinkamai 3084 ir 3627. Kaip matyti, pastaruosius tris mėnesius augo tiek emigracijos, tiek imigracijos tempai. Tačiau migracijos pokytis buvo teigiamas. Tuo tarpu rugpjūtį iš šalies išvyko 4382 žmonės, atvyko 3343. Kaip matyti, išvykusiųjų skaičius 1039 asmenimis didesnis nei atvykusiųjų.

    Žmonių apsisprendimą išvykti arba sugrįžti pirmiausia lemia ekonominės priežastys. Pastaraisiais metais yra palankūs ekonominiai veiksniai: eksporto ir vidaus vartojimo sąlygojamas šalies ekonomikos augimas tebėra spartus (3,2 proc.), o stipri užsienio paklausa, didėjančios investicijos leidžia tikėtis tolesnės ūkio plėtros, taip pat didėja atlyginimai, mažėja nedarbas. Taigi, žmonės mato, kad kai kuriuose sektoriuose gali uždirbti tiek pat, kiek ir emigracijoje, todėl ir apsisprendžia sugrįžti.

    Kita vertus, sugrįžtančiųjų srautams įtakos turi ir sezoniškumas. Dalis emigrantų vasarą sugrįžta į Lietuvą atostogauti pas čia gyvenančius artimuosius, tačiau pasibaigus atostogų laikotarpiui, jie vėl gali išvykti. Tą atspindi ir pasikeitęs rugpjūčio mėnesio migracijos balansas. Todėl tikslesnis migracijos paveikslas matysis tik įsibėgėjus rudeniui.

    Be to, šioje statistikoje nėra duomenų, kokia dalis atvykstančiųjų yra emigravę lietuviai, kokia – užsieniečiai. Remiantis ankstesniais stebėjimais, du trečdaliai atvystančiųjų turėtų būti lietuviai. Tuo tarpu maždaug trečdalis yra darbo imigrantai iš trečiųjų šalių – daugiausia Ukrainos. Emigruoti į Lietuvą užsieniečius skatina ne tik didesni nei jų gimtosiose šalyse atlyginimai, bet ir nuo 2017 m. palengvintos įsidarbinimo sąlygos. Pavyzdžiui, ukrainiečiai Lietuvoje daugiausiai darbinasi tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, betonuotojais, plytų mūrininkais, apdailininkais, metalinių laivų korpusų surinkėjais, suvirintojais.

    NEREIKĖTŲ PERNELYG PLAČIAI ATVERTI DURŲ

    Visgi šioje vietoje atsiranda tam tikrų iššūkių. Darbo imigracija, kada atvykę užsieniečiai tokius pačius darbus sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus nei Lietuvos piliečiai, sudaro nelygiavertę konkurenciją, kuri ima stabdyti lietuviams mokamų atlyginimų augimą tam tikruose sektoriuose. Tuo tarpu nemažai Lietuvos piliečių būtent dėl mažų atlyginimų pasirenka emigraciją į turtingesnes Vakarų Europos šalis. Susidaro vadinamoji uždaro rato problema: dėl mažų atlyginimų emigruojant Lietuvos piliečiams, atsiranda kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, dėl ko verslui didėja poreikis atsivežti reikiamos kvalifikacijos pigesnės darbo jėgos iš Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių, o tai, savo ruožtu, riboja atlyginimų augimą ir Lietuvos piliečiams, dirbantiems tokius pačius darbus.

    Be to, liberalizavus užsieniečių įsidarbinimą, matomos tendencijos, kai į Lietuvos vizų tarnybas Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kitose trečiose šalyse kreipiasi ne tik įmonės, įdarbinusios Lietuvoje trūkstamų profesijų darbuotojus (suvirintojus, tolimųjų reisų vairuotojus, siuvėjus), bet ir kitų profesijų (maisto pramonės, statybų sektoriaus) darbuotojus, kurių profesijų atstovų šalyje netrūksta. Pavyzdžiui, 2016 m. sausio–vasario mėnesiais išduota per 2000 daugkartinių nacionalinių vizų, o 2017 m. tuo pačiu laikotarpiu išduota net 4000 vizų.

    Darbo jėgos pritraukimas iš trečiųjų šalių turi būti selektyvus ir konkretus, tik esant tam tikrų profesijų darbuotojų poreikiui. Nėra tikslinga plačiai atverti duris, kol nepavyksta susigrąžinti emigravusiųjų, o mažėjantis nedarbas šalies mastu dar nėra toks mažas (8,2 proc.). Kai kuriose Europos šalyse netgi taikomos imigrantų iš trečiųjų šalių srauto ribojimo priemonės. Pavyzdžiui, Estijoje su tam tikromis išimtimis yra metinė imigravimo kvota užsieniečiams, kuriems gali būti išduodamas laikinas leidimas gyventi darbo, verslo veiklos ar Estijos įmonės kontrakto su užsienio įmone pagrindu, ir šiuo metu siekia 0,1 proc. nuolatinių Estijos gyventojų, t. y. 1315 imigrantų. Tai reiškia, kad imigrantų skaičius per metus negali viršyti 0,1 proc. Estijos nuolatinio gyventojų skaičiaus tais metais. Taip ši šalis prioritetą teikia aukštos kvalifikacijos specialistams, kurių atvykimui taikomos numatytos kvotos išimtys.

    Toje pačioje Estijoje susiklostė situacija, kada 0,1 proc. metinė imigravimo kvota įvykdoma maždaug per pusmetį. Estijos darbo rinkai kasmet trūksta maždaug 4600 darbuotojų, o ekonomiškai aktyvių reikiamos kvalifikacijos Europos Sąjungos (ES) piliečių imigracija išlieka apie 1100 žmonių, trūkstamos darbo jėgos deficitui patenkinti reikalinga apie 3500 asmenų iš trečiųjų šalių imigracija per metus. Taigi svarstoma arba metinę imigravimo kvotą didinti iki mažiausiai 0,3 proc. nuolatinių Estijos gyventojų, kas sudarytų maždaug 4000 žmonių, arba numatyti sąrašą trūkstamų profesijų, kurių darbuotojams būtų taikoma kvotos išimtis, arba kvotos atsisakyti išvis ir vietoj to sukurti darbo jėgos iš trečiųjų šalių vertinimo sistemą.

    Žinoma, galima vadovautis požiūriu, jog darbdaviai reikiamos kvalifikacijos darbuotojo pirmiausia turi ieškoti tarp savo arba kitų ES šalių piliečių, siūlyti jiems konkurencingą darbo užmokestį, ir tik tada, kai nepavykta rasti tokio darbuotojo, galima mėginti įdarbinti trečiosios šalies pilietį, atitinkantį keliamus reikalavimus. Ar Lietuvoje turėtų būti įvedama tokia kvota, tai yra politikų apsisprendimo dalykas. Situacija rodo, kad judama link darbo sąlygų užsieniečiams liberalizavimo, tačiau labai svarbu, kad būtų numatyti reikiami ir pakankami saugikliai: dėl trūkstamų kvalifikacijų, dėl mokamų atlyginimų, dėl darbo laikotarpio.

    2017 m. įsigaliojusios įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisos numato, kad aukštą profesinę kvalifikaciją turintis užsienio specialistas gali būti įdarbintas ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį. Jam turi būti mokamas ne mažesnis kaip 1,5 pastarojo metų ketvirčio šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimas. Vyriausybė yra patvirtinusi sąrašą 27 profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta. Taip pat numatyta, kad Lietuvoje užsienietis (ne aukštos kvalifikacijos specialistas) gali būti įdarbintas pagal darbo sutartį, jam mokamas darbo užmokestis negali būti mažesnis negu tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančio Lietuvos piliečio alga. Jeigu pastarieji įmonėje nedirba, užsieniečių alga negali būti mažesnė negu pastarųjų metų šalies vidutinis mėnesinis darbo užmokestis tame sektoriuje. Taigi, tokie saugikliai turėtų sulaikyti nuo darbo užmokesčio dempingavimo.

    DĖMESYS PASIRINKUSIEMS LIETUVĄ IR PALANKIOS APLINKOS KŪRIMAS

    Visgi žinant, kad maždaug du trečdaliai sugrįžtančiųjų yra emigravę lietuviai, labai svarbu daugiau dėmesio skirti „sugrįžtančios Lietuvos“ idėjos įgyvendinimui. Tyrimai rodo, kad vis daugiau išvykusių žmonių domisi galimybėmis sugrįžti į Lietuvą. Beveik kas antras gyvenimą svetur pasirinkęs Lietuvos pilietis galvoja apie galimybes grįžti namo. Viena svarbiausių tokio ketinimo priežasčių, kaip jau minėta, yra gerėjančios sąlygos ir didėjanti darbo vietų pasiūla Lietuvoje. Todėl valstybė turi siekti, kad sugrįžimas ir įsikūrimas, o ne emigracija būtų laikomi sėkme. Tam reikia naikinti dirbtines biurokratines kliūtis emigrantų sugrįžimui, padaryti taip, kad sugrįžti ir įsikurti būtų lengva ir paprasta, sudaryti palankias sąlygas derinti darbą, mokslus su vaikų priežiūra, kas itin svarbu jaunoms šeimoms. Pavyzdžiui, būtų tikslinga panaikinti teisines kliūtis jaunoms šeimoms gauti papildomų pajamų, leidžiant vaiko priežiūros bei motinystės atostogų išėjusiems tėvams pirmais vaiko auginimo metais dirbti darbą bent iki 20 valandų per savaitę neprarandant pajamų.

    Pagal dabartinį teisinį reguliavimą tėvai, pasirinkę 1 metų vaiko priežiūros atostogas, gauna 100 proc. gautų apdraustųjų pajamų dydžio vaiko priežiūros išmoką per mėnesį, 2 metų – pirmaisiais metais gauna 70 proc., antraisiais – 40 proc. gautų apdraustųjų pajamų dydžio išmoką per mėnesį. Tačiau, jeigu tėvai pirmaisiais vaiko auginimo metais dar papildomai dirba ir gauna pajamas, kurios yra mažesnės už išmoką, tuomet mokamas tik išmokos ir pajamų skirtumas. Jeigu šių pajamų dydis yra didesnis už išmoką arba jai lygus, išmoka nemokama. Problema ta, jog didelei daliai Lietuvos šeimų vaiko auginimas reiškia finansinius sunkumus, kai smunka ne tik bendrosios pajamos, bet ir padidėja išlaidos. Tėvams, pasirinkusiems vienerių metų vaiko priežiūros atostogas, pajamos nesmunka, tačiau, įvertinus ženkliai padidėjusias išlaidas, pragyvenimo lygis krenta. Ne paslaptis, kad dalis šeimų dėl tokio teisinio reguliavimo pajamas slepia šešėlyje.

    Todėl galimybė tėvams pirmaisiais vaiko auginimo metais dirbti bent puse etato ir užsidirbti, kartu gauti įstatyme numatytą išmoką pagerintų darbo ir šeimos suderinamumą, padidintų tokių šeimų gerovę ir prisidėtų prie šešėlinės ekonomikos mažinimo. Tai aktualu ir emigrantams, nes dabar nemažai jų dėl geresnių sąlygų, didesnės gerovės savo šeimas kuria svetur.

    Su dideliais iššūkiais susiduria ir jauni žmonės, kurie kuria šeimas ir susilaukia vaikų dar studijuodami ir neturėdami darbo patirties. Vaiko priežiūros išmokų laikotarpis yra susietas su vaiko amžiumi – išmokos mokamos, kol vaikui sueina vieneri metai. Tačiau studentams, kuriems likę daugiau nei vieneri metai iki studijų baigimo ir kurie negauna pakankamos paramos iš šeimos, nėštumas reiškia didelius finansinius sunkumus ateityje. Todėl vietoj išmokos mokėjimo, iki vaikui sukanka vieneri metai, tikslinga keisti mokėjimo tvarką taip, kad ji būtų mokama iki pradėtos profesinio mokymo ar studijų programos pabaigos, jeigu mokslo ar studijų baigimo metu vaikui yra ne mažiau kaip dveji metai, arba iki vaikui sukaks dveji metai, jeigu mokslo ar studijų baigimo metu motina yra nėščia. Tai leistų studentiško amžiaus tėvų vaikus socialiai apsaugoti ne mažiau negu socialiniu draudimu apdraustų ir išmokas gaunančių tėvų vaikus, sumažintų konfliktą tarp studijų ir vaikų auginimo.

    Prie emigrantų sugrįžimo skatinimo prisidėti turėtų ir savivaldybės. Jos greta verslo sąlygų gerinimo ir darbo vietų kūrimo galėtų parengti pasiūlymų paketus žmonėms – pagalbą ieškant darbo, mokant ir adaptuojant vaikus. Taip pat labai svarbu palaikyti nuolatinį ryšį su iš regiono emigravusiais žmonėmis ir informuoti juos apie grįžimo į gimtinę galimybes. Savivaldybės galėtų sukurti internetines platformas, kuriose būtų galima rasti koncentruotą informaciją apie naujas verslo galimybes, padėtį darbo rinkoje ir laisvas darbo vietas.

    Pavyzdžių, kaip savivaldybės pačios imasi iniciatyvos susigrąžinti į užsienį išvykusius kraštiečius ir padėti jiems integruotis, toli ieškoti nereikia. Štai, Tauragė – vienintelis miestas Lietuvoje, kuris turi išvykusių kraštiečių registrą, palaiko ryšius su savo žmonėmis ir padeda jiems surasti darbą savame krašte. Tokią praktiką galėtų pritaikyti ir kitos šalies savivaldybės.

    SVARBŪS PRIORITETAI – NAŠUMO DIDINIMAS IR INOVACIJOS

    Kaip jau buvo minėta, vienas veiksnių, lemiančių emigrantų apsisprendimą sugrįžti – didėjantys atlyginimai, kurie gerokai lenkia darbo našumo plėtrą. Tačiau tokia padėtis, kuri kažkiek primena ikikrizinį 2006–2007 m. spartaus ekonomikos augimo laikotarpį, ilgai tęstis negalės. Dėl darbo našumą lenkiančio vidutinio darbo užmokesčio didėjimo atitinkamą vienetinių darbo sąnaudų didėjimą verslas turi arba įskaičiuoti į prekių ar paslaugų savikainą, arba šias sąnaudas priimti savo pelningumo sąskaita. Ilgainiui tai ima kelti rimtų konkurencingumo iššūkių. Spaudimą didina ir pažangios užsienio investicijos – didėjanti konkurencija dėl darbuotojų, siūlant jiems didesnį darbo užmokestį, vietinį verslą vers pereiti prie našios šiuolaikiškos gamybos ar paslaugų, turinčių daug didesnę pridėtinę vertę. O tam reikalingos investicijos į technologinį atsinaujinimą, pažangesnius įrenginius ir pan. Taip pat neišvengiamai tampa svarbi darbuotojų aukšta kvalifikacija. Tuo tarpu, kaip jau minėta, kol kas didelė dalis atvykstančių užsieniečių nėra aukštą profesinę kvalifikaciją turintys specialistai ir su savimi know-how, kas galėtų prisidėti prie našumo didinimo, neatsineša.

    Todėl siekiant kiek galima labiau užbėgti už akių blogiems šalies ekonomikos scenarijams, kuriuos lydėtų socialinės įtampos, emigracijos šuoliai, svarbiu ekonominės politikos prioritetu turi būti nuolatinis darbo našumo didinimas. O tai neišvengiamai siejasi ir su platesniu inovacijų taikymu versle, ir su švietimo kokybės didinimu. Taip pat nederėtų pro pirštus žiūrėti ir į atsakingą fiskalinę politiką.

    Nors Lietuva yra matoma kaip inovacijų valstybė, Europos inovacijų švieslentėje mūsų šalis šiais metais nukrito į 20 vietą. Pernai ji buvo 16-a. Tam įtakos turėjo sumažėjusios viešojo sektoriaus investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas bei kritusios rizikos kapitalo išlaidos. Žinoma, kaip teigia Lietuvos inovacijų centro atstovai, tai galėjo lemti pertrauka tarp ES finansavimo priemonių. Neigiamos įtakos turi ir šalies ekonomikoje juntamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Pavyzdžiui, nors 2012–2017 m. šalyje laisvų darbo vietų skaičius išaugo beveik dvigubai, tuo metu užimtų darbo vietų skaičius padidėjo 8,5 proc.

    Visgi teigiamų poslinkių turėtų atnešti nuo kitų metų sausio įsigaliosiantys inovacijas skatinantys įstatymai (Technologijų ir inovacijų įstatymas bei Mokslo ir studijų įstatymo pataisos), kurių nuostatos sukuria sąlygas gerinti inovacijų skatinimo aplinką Lietuvoje, daug efektyviau išnaudoti mokslo ir verslo potencialą inovacijoms kurti, atveria naujų galimybių bendradarbiauti verslui ir mokslui. Daug naujų augimo galimybių atveria ir Lietuvos asocijuotoji narystė Europos branduolinių tyrimų organizacijoje (CERN) – vienoje didžiausių ir pažangiausių mokslo organizacijų pasaulyje.

    Vasariniai migracijos pokyčiai iš tiesų buvo teigiami ir jais negalima nesidžiaugti. Neabejotina, kad valdantieji gali visa tai pristatyti kaip savo vykdomos politikos ir reformų laimėjimą, ypač artėjant rinkimams. Tačiau optimistinės nuotaikos, kad ir trumpalaikės, neturi atpalaiduoti nuo po visu tuo esančių jau aptartų svarbių darbų ir iššūkių. Tai liečia ir socialinės, ir ekonominės, ir švietimo politikos sritis. Juk emigruojančiųjų srautas vis dar nemažėja. Taip pat nereikia pamiršti ir to, kad ekonomika vystosi ciklais.

  • ATGAL
    Internetinė prekyba – naujos galimybės Lietuvos verslui
    PIRMYN
    Energetikos klausimų sprendimas vasaros karštyje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.