Ką TS-LKD darytų kitaip? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Ką TS-LKD darytų kitaip?

  • Data: 2013-11-08

    Apžvalga“ pasiteiravo šešėlinės vyriausybės ministrų, ką jie savo kuruojamose politikos srityse darytų kitaip, nei daro dabartinės Vyriausybės ministrai, kokie yra svarbiausi darbai, kuriuos reikėtų neatidėliojant įgyvendinti.

    Nuotrauka iš asmeninio Rasos Juknevičienės archyvo

    Šešėlinė krašto apsaugos
    ministrė Rasa JUKNEVIČIENĖ:
    Dabartinės Vyriausybės programoje nėra jokių ypatingų iššūkių krašto saugumui. Ši sritis jiems nėra įdomi

    Vadovaujant mūsų Vyriausybei pavyko iš esmės nubrėžti naujas strategines kryptis Lietuvos ginkluotojų pajėgų vystymuisi.

    Atnaujinti svarbiausi nacionalinio saugumo ir gynybos politikos dokumentai – parengti Nacionalinio saugumo strategijos ir Karinės strategijos projektai. Valstybės gynimo taryba patvirtino Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri įtvirtina nuostatą, kad valstybės gynyba – ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės uždavinys. Pradėta intensyviai įgyvendinti Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija – numatytos karo meto struktūros ir rezervo vieta šiose struktūrose. Pradėta rengti šį rezervą.

    Nuo 2011 m. pradėta rengti bazinius karinius mokymus. Šie mokymai – vienas iš pradinių etapų siekiant tapti profesinės karo tarnybos kariais. Tai kartu su aktyviojo rezervo ir parengtojo rezervo rengimu prisideda prie valstybei ginti parengtų piliečių rezervo formavimo. Atnaujinti kartotiniai rezervo karių mokymai. Kaip rezervo rengimo dalis, pradėti  jaunesniųjų karininkų vadų mokymai aukštųjų mokyklų studentams.

    Dabar žiūrime, ar nebus keičiamos mūsų nubrėžtos kryptys. Kol kas panašu, kad be didelio entuziazmo, bet tęsiama. Tikimės, kad ir po kariuomenės vadų pasikeitimo kitais metais bus tęsiami darbai.

    Vyriausybės programoje nėra jokių ypatingų iššūkių krašto saugumui. Ši sritis jiems nėra įdomi.

    Didžiulis iššūkis – per mažas biudžetas. Ministerijos vadovybė nerodo pastangų, kad jis būtų didinamas.

    Vienintelė ministro J. Oleko iniciatyva –  priimtas pakeitimas, kuriuo uždrausta kariams laisvu nuo tarnybos metu dirbti kitą darbą. Tokį leidimą mes buvome davę.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šešėlinis užsienio reikalų ministras Audronius AŽUBALIS: Būtina grąžinti užsienio politikos nuostatą, jog santykiuose su visais kaimynais reikalingas lygiavertis, abipusiškai pagarbus ir abipusiškai naudingas bendradarbiavimas

    URM vadovo vietoje pažvelgčiau į šiandieninę socialdemokratų vadovaujamos užsienio politikos būklę ir pripažinčiau, jog jau per pirmuosius metus Lietuvos užsienio politika tapo socialdemokratų rinkimų pažadų auka.

    Skambiausias pažadas – vienašališkai perkrauti santykius su visais kaimynais. Ministras nesidrovėjo mulkinti Lietuvos visuomenės pabrėždamas, kad santykiai su Rusija „pastatyti ant bėgių“. Kam klaidinti mūsų piliečius, verslininkus? Dėl retorinės iliuzijos diplomatijos galva meluoja, o pokalbiuose su Rusijos atstovais nutyli svarbiausius kaimyninių santykių klausimus. Rezultatus matome – santykiai blogėja, o kenčia Lietuva.

    Ministro vietoje grąžinčiau ankstesnės kadencijos užsienio politikos nuostatą, jog santykiuose su visais kaimynais reikalingas lygiavertis, abipusiškai pagarbus ir abipusiškai naudingas bendradarbiavimas.

    Todėl santykiuose su Rusija atsisakyčiau „diplomatijos po kilimu“ ir užtikrinčiau maksimalų viešumą, atvirumą ir skaidrumą.

    Nenumarinčiau ir tokių klausimų kaip okupacijos žalos atlyginimas, kurį pirmajame susitikime su S. Lavrovu mūsų ministras kelti atsisakė. Grąžinčiau ir kitus istorinės atminties klausimus į užsienio politikos darbotvarkę. Deja, šiandien URM juos laiko paskutinėje vietoje.

    Taip pat nepasiduočiau Rusijos provokacijoms, kuriomis, pasitelkiant kriminalinius metodus, bandoma sukelti nepasitikėjimą ir kompromituoti Lietuvos diplomatinę tarnybą. Pavadinęs tai provokacija, elgčiausi adekvačiai – ginčiau provokacijos aukas, o ne bausčiau.

    Kita vertus, nepraleisčiau metų nesurengęs nei vienos tarpvyriausybinės komisijos posėdžio su Rusija: deja, būtent šiemet gresia pirmas toks precedentas.

    Daugumą klausimų spręsčiau pasitelkdamas daugiašalę diplomatiją – įtraukiant ES, NATO, kitas tarptautines organizacijas. Kad šiandien to labai trūksta, rodo jau vien tai, kad daugiau kaip mėnesį trunkančio Rusijos ekonominio spaudimo akivaizdoje mūsų pareigūnai dar net nesusiruošė kreiptis į Pasaulio prekybos organizaciją, susitarimus su kuria Rusija akivaizdžiai pažeidžia. Tačiau premjeras bent jau iki šiol kartodavo, kad to daryti nereikia. Taigi Lietuvą dabar iš esmės gina tik ES komisarai, o ne šiandieninė Lietuvos Vyriausybė.

    Taip pat stengčiausi išlaikyti tvirtus santykius su transatlantiniais partneriais, o ne gadinti juos tokiais neapgalvotais ir neišdiskutuotais sprendimais kaip santykių užmezgimas su totalitarine komunistine diktatūra Kuba. Šis pavyzdys apskritai atskleidžia pasikeitusį vertybinį Lietuvos užsienio politikos vektorių.

    Galiausiai reikia konstatuoti, kad šiai valdančiajai daugumai užsienio politikoje itin trūksta koordinacijos. Liūdniausias to pavyzdys – Seimo pirmininko frazė apie „Ameriką, esančią per toli nuo Lietuvos“. Tokie aukščiausių Lietuvos pareigūnų nusišnekėjimai yra ir diplomatinės
    tarnybos vadovo atsakomybė.

    Nuotrauka iš asmeninio Mykolo Majausko archyvo

    Šešėlinis finansų ministras Mykolas MAJAUSKAS: Atsakingai valdomas valstybės turtas leistų reikšmingai padidinti valstybės pajamas

    Matyčiau kelis neatidėliotinus artimiausio laikotarpio Finansų ministerijos darbus. Svarbu inventorizuoti valstybei priklausantį turtą ir perduoti jį valdyti skaidrioms, profesionalioms institucijoms. Atsakingai valdomas valstybės turtas leistų reikšmingai padidinti valstybės pajamas. Perteklinis, nereikalingas viešojo sektoriaus funkcijoms turtas turėtų būti privatizuotas. O valstybės valdomos įmonės turėtų vėl mokėti valstybei deramus dividendus. Lengvabūdiška dividendų politika mažina valstybės biudžeto pajamas ir skatina toliau neefektyviai naudoti valstybės turtą.

    Valstybės institucijos turėtų viešai skelbti biudžetų projektus ir savo išlaidų poreikio pagrindimą. Biudžeto planavimo procedūros turėtų būti iš esmės peržiūrėtos, nustatant aiškius lėšų panaudojimo efektyvumo rodiklius. Netenkinančios patvirtintų rodiklių programos turėtų būti iš naujo peržiūrimos ir neretai tiesiog uždaromos. Tai leistų sukaupti reikalingų papildomų lėšų kritiškai svarbių valstybės funkcijų, tokių kaip švietimas ir sveikatos
    apsauga, kokybę didinti.

    Nuotrauka iš asmeninio Valentino Stundžio archyvo

    Šešėlinis švietimo ir mokslo ministras Valentinas STUNDYS: Valdantieji esminių švietimo kaitos idėjų nesiūlo, jie tik bando oponuoti pradėtiems ir įsibėgėjusiems darbams

    Šešėlinės vyriausybės žanras Lietuvos politikos scenoje realiai įgyvendamas bene pirmą kartą. Kokie nors pasigirdę kritiški komentarai ir jos veiklos vertinimai gan atsargūs, tačiau vertintojai turėtų žaisti pagal taisykles ir nesiektų suteikti šiai formai tų galių, kurių toks ministrų kabinetas tiesiog negali realizuoti, nes tai opozicijos sistemingo ir tikslingo veikimo būdas, telkiantis kitokios politikos žaidėjus, o ne valdančiųjų instrumentas.

    Švietimas – svarbi, prioritetinė sritis, net krizės sąlygomis mes jai skyrėme pirmenybiškumą: iš esmės didinome finansavimą mokslui ir studijoms; pradėjome mokslo ir studijų reformą, siekdami šio sektoriaus konkurencingumo; sustabdėme socialdemokratų dvi kadencijas nuo du tūkstantųjų metų vykdytą mažų mokyklų naikinimą ir tinklo pertvarkos ekonomizavimą; įvedėme ikimokyklinio ugdymo krepšelį; padidinome reikalavimus pedagoginėms studijoms; įtvirtinome lituanistikos prioritetą; įteisinome studijų tikslinio finansavimo instrumentą ir t.t. Taigi pradėti esminiai švietimo sistemos pokyčiai.

    Šiandienos valdantieji esminių švietimo kaitos idėjų nesiūlo, jie tik bando oponuoti pradėtiems ir įsibėgėjusiems darbams. Net Valstybinės švietimo strategijos projektas yra A. Kubiliaus ministrų kabineto patvirtintas, tik „praturtintas“ pabiromis socialdemokratiškomis  idėjomis – lyčių lygybės, valstybinio planavimo ir t.t.

    Taigi mūsų švietimo grupė stebi ir vertina šios valdžios švietimo politiką ir jos įgyvendinimą, analizuoja Seime, Vyriausybėje ir ministerijoje įregistruotus teisės aktų projektus, operatyviai reaguoja į abejotinas iniciatyvas, skelbia savo poziciją aktualiais klausimais ir ją pristato kabineto posėdžiuose. Šios valdžios švietimo politikos nenuoseklumą geriausiai atskleidžia antikonstituciniai (tai konstatavo Vyriausiasis administracinis teismas) lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino skubūs pakeitimai, kurie iš esmės pasunkino ir supainiojo abiturientams jo laikymo sąlygas. Taigi vyrauja primityviai refleksiška šios daugumos politika, neigianti, bet negebanti formuluoti naujų idėjų.

    Ką darytume kitaip? Pirmiausia tęstume ir tobulintume tai, ką pradėjome ir kas pasitvirtina. Pedagogo profesijos autoriteto stiprinimas, ikimokyklinio ugdymo plėtra, dar lankstesnė bendrojo ugdymo mokyklų struktūra, vertybinio ugdymo prioritetas ir dėmesys kokybei, profesinio mokymo sistemos modernizavimo tąsa, mokslo ir studijų vienovės, tarptautiškumo skatinimas, studijų, mokslo ir verslo sinergijos stiprinimas – mūsų programos idėjos ir siekiai. Deja, šiandien išgyvename akivaizdžią švietimo politikos stagnaciją ir nacionalinių ambicijų stygių. Jei praeitoje kadencijoje dirbome išsijuosę, tai šiandien mūsų srityje svarstomi tik fragmentiški, techniniai klausimai. Tikiu, kad mūsų mokslo, studijų ir bendrojo ugdymo įstaigos, nepaisant šio
    sąstingio,  nepraranda savo veiklos
    reikšmingų kaitos tikslų.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Šešėlinis aplinkos ministras Paulius SAUDARGAS: Energetinei nepriklausomybei kol kas sunkiai sekasi skintis kelią

    Svarbiausi šešėlinės aplinkos ministerijos tikslai yra aplinkos apsaugos teisinės bazės tobulinimas, Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimas, skatinant energijos taupymą ir
    klimato neteršiančią energetiką, lietuviškų energetinių alternatyvų
    paieška, aplinkosaugos specialistų

    ir lyderių komandos telkimas.

    Praėjusią Seimo sesiją pateikėme keletą įstatymo projektų, susijusių su aplinkos apsauga. Pasiūlėme (ir buvo priimta) įtvirtinti nuostatas, kuriomis būtų efektyviau naudojamos Miškų programos lėšos. Taip pat pateiktos (ir priimtos) įstatymo pataisos, suvienodinančios konkurencines sąlygas visiems pakuočių atliekų surinkėjams – superkantiems pakuočių atliekas ir jas išrenkantiems mišrių komunalinių atliekų perrūšiavimo linijose.

    Energetinę nepriklausomybę laikau vienu svarbiausiu Lietuvos iššūkiu šiame dešimtmetyje. Aktyviai dalyvauju Aplinkos apsaugos komitete nuolatos vykstančiose diskusijose energetikos klausimais, ginu TS-LKD poziciją, susitikimuose su gyventojais dalinuosi savo įžvalgomis apie skalūnų dujų išgavimą, saulės energetikos privalumus, kitų alternatyvių energetinių išteklių perspektyvas Lietuvoje, apskritai energetinės nepriklausomybės svarbą mūsų šaliai. Drįsčiau pažymėti, kad energetinei nepriklausomybei kol kas sunkiai sekasi skintis kelią, ypač aiškiai tai pajuto, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Visagino AE statybų. Dar vienas dalykas dėl ko tenka apgailestauti, tai „Chevrono“ pasitraukimas

    iš Lietuvos. Akivaizdu, kad dėl Vyriausybės klaidų ir trumparegiškumo, Lietuva neteks ne tik milijoninių investicinių projektų (buvo apskaičiuota, kad Lietuvoje yra apie 585 mlrd. m3 skalūnų dujų, iš kurių būtų galima išgauti iki 120 mlrd. m3. Tiek išteklių šalies poreikiams tenkinti pakaktų 30–50 metų), bet bus stipriai pakenkta ir mūsų valstybės įvaizdžiui tarptautinėje rinkoje. Leisiu priminti, kad nuo pat A. Butkevičiaus Vyriausybės veiklos pradžios buvo bandoma visais įmanomais būdais sužlugdyti skalūninių dujų gavybą, iš pradžių kvestionuojant paties konkurso organizavimą, paskui delsiant paskelbti konkurso nugalėtoją. Teikta daugybė teisės aktų pataisų, neva rūpinantis aplinkosauginiais klausimais, bet iš tiesų vilkinant procesą ir stengiantis sudaryti visiškai nepalankias sąlygas čia investuoti. Akivaizdu, kad Vyriausybė, vengdama atsakomybės skalūnų klausime, tiesiog „nusiplovė“ rankas.

    Dar viena aktuali problema, išliekanti aplinkos srityje, yra atliekų tvarkymo sistemos reforma. Problemų kyla dėl to, kad iki 2014 m. Lietuva nespės įvykdyti ES prisiimtų įsipareigojimų mažinti komunalinių atliekų, patenkančių į sąvartynus, kiekį. Visa tai reiškia, kad nepavykus iki 2014 m. gruodžio 31 d. panaudoti ES skirtos 450

    mln. litų finansinės paramos ir neįvykdžius įsipareigojimų, Aplinkos ministerija turės mokėti baudas, kurios bus perkeltos savivaldybėms. Daugelis savivaldybių susidurs su finansiniais sunkumais, o tai didins atliekų tvarkymo mokestį gyventojams.  Dar viena kontraversiška naujovė – siūloma išplėsti depozito sistemą, ją taikant ne tik stiklo, bet ir plastikinei bei metalinei pakuotei. Viena vertus, pasitelkus šią sistemą gyventojai labiau rūšiuos atliekas ir padidės perdirbamų pakuočių atliekų kiekis. Antra vertus, prekybininkams teks įsigyti rūšiavimo dėžių, skirti žmogiškųjų išteklių, o tai neabejotinai reikš papildomas sąnaudas, kurias bus mėginama galimai kompensuoti per padidėjusias gėrimų kainas. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad depozitinė atliekų surinkimo sistema konkuruos su konteinerine sistema, o tai reiškia dalies veiklos pajamų netekimą, dėl ko padidės atliekų tvarkymo sąnaudos – automatiškai didės ir komunalinių atliekų tvarkymo mokesčiai gyventojams.
    Todėl priimant šiuos sprendimus LR Seime, dėsime visas pastangas, kad galutiniai projektai būtų priimti kuo palankesni būtent gyventojams ir
    atliekų rūšiavimas nepadidintų
    gyventojų išlaidų.

    Nuotrauka iš asmeninio Stasio Šedbaro archyvo

    Šešėlinis teisingumo ministras Stasys ŠEDBARAS: Reikalingas visuomenės atstovų, nagrinėjant bylas, modelio arba koncepcijos parengimas

    Teisingumo srityje reikia inicijuoti visuomenės atstovų, nagrinėjant bylas, modelio arba koncepcijos parengimą ir spręsti, reikia ar nereikia keisti Konstituciją. Taip pat apsispręsti, kokius kitus įstatymus reikia koreguoti, kiek lėšų šalies biudžete pareikalautų pasirinktas modelis ir kada šias lėšas būtų galima numatyti. Nuo to priklausytų, kada galima pradėti įgyvendinti koncepciją. Tai užkirstų kelią spekuliuoti šia tema, ypač artėjant Seimo rinkimams, kai nepateikiami jokie argumentai, nėra jokio pagrindimo ir realių siūlymų, kaip tai padaryti.

    Kita vertus, reikėtų grįžti prie idėjos, jog į specialią teisėjų instituciją, kuri Respublikos Prezidentui pataria dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, taip pat sprendžia kitus teismo valdžios veiklos klausimus, būtų įtraukti ir visuomenės atstovai. Taip pat reikėtų apsispręsti, ar keičiame Konstituciją ir visuomenės atstovai dalyvauja, sprendžiant visus klausimus, ar kuriame „dviejų lygių“ instituciją, kur visuomenės atstovai spręstų tik dalį dabar Teisėjų tarybos kompetencijai priskirtų klausimų.

    Teisingumo ministerijai reikėtų imtis atsakomybės, pasiūlant galutinį Seimo rinkimų sistemos modelį: palikti dabar esantį ar keisti, pasinaudojant kitų ES šalių patirtimi. Išdiskutavus šį klausimą, reikėtų imtis atsakomybės parengti Rinkimų kodeksą ir priimti jį kaip konstitucinį įstatymą.

    Neturėtų likti be Teisingumo ministerijos dėmesio ir palikti vien Seimo komitetų reikalui Lietuvos pilietybės išsaugojimo, įgijus kitą pilietybę, klausimai. Tai labai aktualu, išsaugant ryšį su gana gausia emigracija iš Lietuvos, galbūt tai
    paskatintų grįžti išvykusiuosius.

    Nuotrauka iš asmeninio Kazio Starkevičiaus archyvo

    Šešėlinis žemės ūkio ministras Kazys STARKEVIČIUS: Lietuvos žemės ūkis turi būti modernus ir konkurencingas

    Dar šių metų kovo mėnesį pateikiau savo siūlymus naujajai Vyriausybei, kokių priemonių reikėtų imtis, kad Lietuvos kaimas ir visas žemės ūkis toliau žengtų modernizacijos, konkurencingumo didinimo kryptimi, kad žemės ūkis būtų verslus ir kaimas taptų patrauklia gyvenamąja vieta jo gyventojams, o ypač jaunimui. Gaila, tačiau naujoji Vyriausybė iki šiol neįgyvendino nei vieno pasiūlymo, dar vis svarsto, tūpčioja vietoje ir nesiima priimti svarbių sprendimų, taip reikalingų šiuo momentu, kai reikia apsispręsti dėl ES paramos lėšų paskirstymo per naująjį 2014–2020 m. finansavimo laikotarpį.

    Kad Lietuvos žemės ūkis išliktų konkurencingas ir darytų proveržį, Šešėlinė vyriausybė dabartinei Vyriausybei siūlo įgyvendinti šias priemones:

    • Skatinti žemės ūkio plėtrą regionuose ir kurti naujas darbo vietas, remti didesnę pridėtinę vertę kuriančius ūkius bei sudaryti sąlygas plėtoti šeimos ūkius, kad jie būtų pajėgūs gaminti kokybišką, ypač ekologišką, žemės ūkio produkciją.

    • Pasiekti, kad gyvulininkystės sukuriama pridėtinė vertė didėtų bent po 10% per metus, iki 2020 metų sutartinių gyvulių (SG) skaičių padidinti 100 tūkst. vienetų.

    • Apriboti naujai statomų gyvulininkystės kompleksų dydį iki 2500 sutartinių gyvulių (SG), kartu sudaryti itin palankias sąlygas kurtis fermoms iki 300 SG.

    • Šalia gyvulininkystės intensyviau remti ir kitus didesnę pridėtinę vertę kuriančius sektorius – daržininkystę, šiltnamių ūkį, sodus – bei vaisių ir daržovių perdirbimo kooperatyvus.

    • Užkirsti kelią spekuliacijai žemės ūkio paskirties žeme. Sudaryti sąlygas, kad teisę įsigyti ar išsinuomoti tiek privačią, tiek ir valstybinę žemės ūkio paskirties žemę turėtų realiai dirbantys ūkininkai, visų pirma tie, kurių dirbama žemė ribojasi su parduodamu ar nuomojamu sklypu.

    • Neperskirstyti lėšų tarp I ramsčio (Tiesioginės išmokos – TI) ir II ramsčio (Kaimo plėtros programa – KPP), 13 proc. TI voko susieti su gamyba ir skirti išimtinai gyvulininkystės sektoriui: remti pieno, mėsos, kiaušinių, medaus ir kitų gyvulininkystės produktų gamybą, mokant subsidijas už pagamintos ir realizuotos produkcijos vienetą.

    • Ūkiams modernizuoti supaprastinta

    tvarka teikti paramą iki 100 tūkst. eurų. Prioritetą teikiant paramos negavusiems ir gyvulininkystę vystantiems ūkiams, kurių dydis iki 300 SG.

    • Perdirbimo sektoriuje prioritetą
    skirti kooperatinėms bendrovėms,
    perdirbančioms gyvulininkystės produktus.

    • Įgyvendinant projektus, kuriems parama neviršija 100 tūkst. eurų, leisti prie tinkamų išlaidų priskirti savų statybinių medžiagų (mediena, žvyras, smėlis, akmenys, šiaudai ir t.t.) ir ūkio darbo jėgos panaudojimą.

    • Ankstesnės Vyriausybės pradėtas šiferinių stogų keitimo eksperimentas pasiteisino, reikėtų žengti dar vieną žingsnį – KP programoje numatyti lėšų individualių namų renovacijai kaimo teritorijoje.

    • Optimizuoti socialinių pašalpų ir paramos skyrimo tvarką, kad ji neskatintų valstybės išlaikomų piliečių (gyventojų) sluoksnio formavimosi kaime.

    • Sukurti melioracijos įrenginių priežiūros, renovacijos ir naujų sausinimo sistemų statybos darbų finansavimo sistemą, kad šioms reikmėms būtų numatytas nuolatinis finansavimas iš ES ir nacionalinio biudžeto lėšų.

    Dabartinė Vyriausybė siekia priimti labai nepalankų žemdirbiams sprendimą – sumažinti žemės ūkiui tiesioginėms išmokoms skirtas lėšas apie 600 mln. litų šią sumą perduodant Susisiekimo ministerijai vietinių kelių remontui ir priežiūrai. Tokiam sprendimui nepritaria ne tik žemdirbių savivaldos organizacijos, bet ir Žemės ūkio ministerija. Šešėlinė vyriausybė kategoriškai prieštarauja tokiam dabartinės Vyriausybės siekiui. Priėmus tokį sprendimą, liktume nesuprasti ne tik mūsų žemdirbių, bet ir ES institucijų. Lietuva visą laiką akcentavo, kad mūsų šalies žemdirbiai Europos Sąjungoje gauna mažiausias išmokas už žemės plotus, o dabar pati Lietuvos valdžia bando šias išmokas dar labiau sumažinti.

    Šešėlinė vyriausybė ir toliau kontroliuos naujosios Vyriausybės veiklą, darys viską, kad būtų vykdoma bent dalis jai pateiktų pasiūlymų žemės ūkio
    srityje.

    Nuotrauka iš asmeninio Agnės Bilotaitės archyvo

    Šešėlinės vyriausybės ministrė, atsakinga už regionų plėtrą, Agnė BILOTAITĖ: Sieksime prikelti atsiliekančius regionus

    Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams suformavus šešėlinės vyriausybės kabinetą, tapau atsakinga už regioninės plėtros politikos sritį, kurios veiklą jaučiu pareigą jums pristatyti. Po šiuo pavadinimu besislepiančios politikos tikslas – kiek įmanoma sumažinti šiuo metu esančius gyvenimo kokybės didmiesčiuose ir likusioje Lietuvoje skirtumus.

    Kad skirtumai egzistuoja – akivaizdu. Nedarbo lygis 5 didžiųjų miestų regionuose nuo 2007 m. mažėjo, o likusiose – didėjo (atitinkamai 97% ir 121% šalies nedarbo lygio vidurkio). Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje bedarbių dalis nesiekė 11 %, Alytaus ir Utenos – viršijo 15 %. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2012 m. pabaigoje taip pat skyrėsi Vilniaus (2500 Lt/mėn), Kauno, Klaipėdos (abiejuose virš 2150 Lt/mėn) ir kitose Lietuvos apskrityse (nė vienoje nesiekė 2000 lt/mėn). BVP vienam gyventojui 2007–2011 m. laikotarpiu didžiausių miestų apskrityse išaugo dukart daugiau nei mažųjų miestų apskrityse (išimtis – Vilniaus apskritis, kur augimas buvo kaip ir mažuosiuose miestuose, tačiau BVP lygis sudarė 143% valstybės vidurkio). Tiesioginės užsienio investicijos, itin daug sakančios apie patrauklumą verslui, Lietuvoje išaugo vidutiniškai 1500 litų, tačiau jį rodiklį iškėlė vėl didmiesčiai, o Telšių, Utenos, Alytaus ir Tauragės apskrityse jis, priešingai, mažėjo. Įvertinant visus šiuos skaičius neįmanoma abejoti sanglaudos politikos būtinumu.

    Tačiau realaus išmanymo, ką daryti šioje srityje, ir bandymų tų priemonių imtis iki šiol visada trūkdavo. Tai lėmė, jog šiuo metu tenka daug bendrauti su pavieniais Lietuvoje esančiais šios srities ekspertais. Kartu su savivaldos atstovais ir akademikais parengėme TS-LKD regionų politikos

    apmatus, vėliau pristatytus verslo, mokslo ir savivaldos atstovams Kaune. Sulaukėme vertingų pastabų, bet kartu įsitikinome, kad judame teisinga linkme.

    Jau dabar akivaizdžios trys pagrindinės kryptys, ką reikia daryti, siekiant prikelti atsiliekančius regionus. Pirma, ES paramą skirti nebe infrastruktūrai, o darbo vietoms kurti, nes tik tokios investicijos turi ilgalaikę naudą ir leidžia žmonėms uždirbti bei realizuoti save. Antra, savivaldybės turi būti skatinamos pritraukti verslą ir kurti darbo vietas, nes dabartinis mokesčių perskirstymas kaip tik demotyvuoja – visa savivaldybių pritraukta ir sukurta pridėtinė vertė išdalijama toms savivaldybėms, kurios to nesukūrė. Pagaliau trečia, būtina sukurti palankesnes sąlygas investuotojams būtent labiau atsiliekančiuose regionuose, pačiai valstybei per įvairias kompensacijas ypač remiant investicijas į tokias teritorijas, o ne didžiuosius miestus, kur darbo vietos ir taip sėkmingai kuriamos.

    Prieš rengdami konkrečius įstatymų projektus, siekiame išklausyti visas žinių ir pasiūlymų šioje srityje turinčias puses. Tuo tikslu susitinkame su Vidaus reikalų ministerijos atsakingais pareigūnais, rajonų merais, regionų plėtros tarybų pirmininkais, gilinamės į atskirų vietovių problemas. Iki metų pabaigos planuojame nuolatines išvykas į skirtingus Lietuvos miestus, kurių metu pristatinėsime gyventojams parengtus apmatus ir lauksime jų pasiūlymų ir kritikos. Esu tikra, kad tik išdiskutuoti pasiūlymai gali virsti įstatymais ir padėti mums visiems susidoroti su šiuo metu akį rėžiančia ir emigraciją skatinančia atskirtimi Lietuvoje.

    Nuotrauka iš asmeninio Donato Jankausko archyvo

    Šešėlinės vyriausybės ministras, atsakingas už bendruomenių reikalus, Donatas JANKAUSKAS: Vietos bendruomenėms reikia perduoti daugiau sprendimo galių

    Kai prieš keletą metų, dirbant socialinės apsaugos ir darbo ministru, teko diskutuoti ir bandyti kai kuriems kolegoms bei valstybės vadovams įrodyti, kad vietos bendruomenės vertos didesnio pasitikėjimo, kad joms reikia perduoti daugiau sprendimo galių, kaip paskutinį argumentą sakiau, jog, savo laimei ar nelaimei, dirbdamas Kauno rajono meru ir inicijuodamas tokias naujoves turėjau progą įsitikinti, kad tai gali sėkmingai veikti Lietuvoje. Dabar jau beveik penkiolika metų prabėgo nuo tada, kai man Kauno rajone, partijos kolegai Sauliui Nefui Anykščiuose likimas lėmė galimybę kurti sąlygas burtis vietos bendruomenėms ir spręsti bendrus reikalus geros kaimynystės aplinkoje.

    Dėl konkrečių darbų buvusioje Vyriausybėje. Be struktūros Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (Bendruomenių skyriaus) sukūrimo, norėčiau pabrėžti bent du sėkmingus projektus, jau įgyvendintus ir kaip pasiteisinusius tęsiamus šiandieninės Vyriausybės. Tai vietos bendruomenių savivaldos programa ir bendruomenės įtraukimas į piniginės socialinės paramos skirstymą penkiose bandomosiose savivaldybėse, numatant šią patirtį perkelti į visas Lietuvos savivaldybes. Pagal vietos bendruomenių savivaldos programą 2012 metais visose 60 savivaldybių, kiekvienoje iš 551 Lietuvos seniūnijų būtent vietos bendruomenių tarybos sprendė, kaip racionaliausiai panaudoti viešąsias lėšas visuomenės reikmėms. Tam buvo skirta 8 mln. valstybės biudžeto lėšų ir, pvz., mūsų bendrapartiečiai Kaune, Aleksoto bendruomenėje, galėtų papasakoti ir parodyti, kokie prasmingi geros kaimynystės bendradarbiavimu paremti darbai jau atlikti, kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių. Apie net patiems netikėtai gerus rezultatus, žymiai padidėjusį socialinį teisingumą ir piktnaudžiavusių socialine parama sąskaita sutaupytus milijonus gali papasakoti Radviliškio ir Šilalės savivaldybių vadovai, kur, kaip ir Akmenėje, Raseiniuose bei Panevėžio rajone, vietos bendruomenei pradėjus dalyvauti organizuojant piniginę socialinę paramą, jau įvykę esminių pokyčių.

    Planų yra ir gana ambicingų, mūsų partijos programose ir strategijose apie šeimos, bendruomenės reikšmę moraliniam tautos audiniui, tikram, visaverčiam ir tvariam valstybingumui aprašytų. Kartu tai ir labai konkretūs siekiai, tokie kaip galimybės pačiai vietos bendruomenei per bendruomenines organizacijas teikti
    savo nariams įvairias pirmiausia socialines paslaugas, finansuojamas valstybės ar savivaldybės, tiesioginiuose rinkimuose renkami seniūnai, pirmiausia kaimo vietovėse ir t.t. Pirmieji darbai – veiklios, energingos ir sveikai ambicingos bendraminčių komandos subūrimas, vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projekto parengimas – jau beveik baigti. Kviečiame bendram darbui, talkoje laukiami visi.

  • ATGAL
    Šangrila arba kodėl japonai nesensta
    PIRMYN
    Ar viskas gerai A.Butkevičiaus Vyriausybei?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.