Kad Jūsų džiaugsmui Lietuvoje nieko netrūktų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kad Jūsų džiaugsmui Lietuvoje nieko netrūktų

  • Data: 2014-02-14
    Autorius: Martynas Pilkis

    Silvijos Knezekytės plakatas

    Beveik pusė (45%) 16–24 m. amžiaus Japonijos merginų nėra susidomėjusios seksu arba jo tiesiog neapkenčia. Devynios iš dešimties šių jaunų merginų mano, kad gyventi vienišoms yra geriau nei santuokoje. Tekančios saulės šalyje susituokiančiųjų vis mažiau, o iš tų jaunų žmonių, kurie lieka be vedybų, daugiau nei pusė nepalaiko jokių romantinių ryšių, net nevaikšto į pasimatymus (Abigail Haworth, „Why have young people in Japan stopped having sex?“, The Guardian.). Prognozuojama, kad 2100 m. iš 127 mln. japonų nebebus likę nė pusės to. Saulė leidžiasi.

    Svarstyti, ar ši saulė leidžiasi Lietuvoje, būtų lėkštoka: apie tai jau prirašyta daug straipsnių, priskambinta įvairiais varpais. Lietuva tyliai gęsta? Šalies politikai tikisi, kad vienokiais ar kitokiais sprendimais viską galima pakeisti. Politika – laimei – yra ribota. Nors ir turėdama galios, politika negali už žmogų priimti lemtingų sprendimų. Bandymai puoselėti šeimą Lietuvoje svarstant įteisinimą tūkstantinių baudų už „šeimos pagrindų niekinimą“ sukelia liūdną šypseną dėl politikų bejėgiškumo mirties kultūros akivaizdoje.

    Aišku, visai netikslu būtų pasakyti, kad nuo politinės arenos niekas nepriklauso. Nebekurkime šeimai palankios mokesčių sistemos, nebesiekime pakeisti Konstitucijos taip, kad netgi Konstitucinis Teismas suprastų santuokos esmingumą kuriant šeimą, nebekovokime už gyvybės kultūrą? Politika čia esą niekuo dėta? Palikti šeimą likimo valiai  nėra išeitis, ir imtis apgalvotų priemonių, žinoma, reikia. Tačiau tikėtis, kad politinėmis priemonėmis pavyks sustabdyti skyrybų bangą, gyvenimo susimetus vajų ar apskritai bet kokius plataus masto kultūrinius pokyčius, neverta.

    Patikimų mokslinių ir kitokių įrodymų apie gerus santuokos vaisius gausu: tiek sutuoktiniams (jų sveikatai, laimei, algai ir t.t.), tiek santuokoje augantiems vaikams, tiek visuomenei apskritai. Tačiau žmonės vis rečiau ryžtasi santuokai ir vaikų auginimui. Manymas, kad galime tai pakeisti, šeimų kūrimui Lietuvoje paruošdami tvirtesnius ekonominius pagrindus (tarsi šeimos nesikurdavo net pačiomis sunkiausiomis mūsų istorijos aplinkybėmis), atsiduoda marksistiniu determinizmu.

    Panašaus determinizmo išvestinėmis dabar bandoma spręsti kitą Europoje išvešėjusią bėdą – jaunimo nedarbą. Manoma, kad jaunuoliui tereikia tinkamų sąlygų, ir jis puls dirbti. Tačiau žemyne ši jaunimo nedarbo krizė kyla ne todėl, kad nebūtų kokio nors darbo, bet greičiau todėl, kad liko mažokai ryžto gyventi drąsiai ir siekti aukštumų – taip pat ir profesinių. Norima patogiai, gerai matant naudingus žmones (kaip sakoma, networking), patekti ten, kur be didelio darbo ar mokslo pasidarai turtingas, įtakingas. Jei nepavyksta – lieki dykinėti.

    Šeimos ir jaunimo nedarbo krizės pirmiausia kyla ne dėl materialinių sunkumų, o dėl savotiškų dvasios ligų, ir politika nėra pajėgi iš esmės gelbėti šią padėtį, nebent šiek tiek paramstyti. Visuomenėje, kurioje išgarsėjimas svarbiau už laimėjimus, malonumas svarbiau už laimę, o jėga svarbiau už autoritetą, demokratinė politika ilgainiui nebegali priešintis stambiems kultūriniams pokyčiams. Ypač kai šie pokyčiai liečia ištisą Vakarų civilizaciją, ne vien žirnio dydžio Lietuvą.

    Natūralu, kad kai tokia padėtis, sustiprėja užsikonservuoti  kviečiantys balsai, kuriuos susumuoja prof. Sauliaus Arlausko teiginys, kad „šeimos politiką Lietuvoje turi suformuoti ne kokie nors atvykę ekspertai, o nacionalinis politinis elitas“ (Saulius Arlauskas, „Lietuva pati turi apsispręsti dėl šeimos“). Vakarų šalyse vykstantis šeimos instituto žlugimas kritiškų vertinimų sulaukia ne be priežasties. Tačiau siekis kurti „lietuvišką šeimą“ yra bergždžias, nes nėra tokio dalyko kaip lietuviškas šeimos modelis. Kaip, beje, nėra ir tokio dalyko kaip „tradicinė šeima“. Šeima yra tiesiog šeima, o dariniai, kuriuos prigimtinio šeimos instituto priešai vadina „kitokiomis šeimomis“, kilnaus žodžio „šeima“ nusipelno nebent rašant jį kabutėse.

    Uždavinys ieškoti tvirtesnio pagrindo šeimai yra nepakeliamas politikams. Jie, pavyzdžiui, gali susitarti dėl bendros ES valiutos įvedimo, tačiau Lietuvos visuomenei reikalingi ir esmingesni dalykai – savotiška bendra dvasinė valiuta, suteikianti prasmę kasdienybei. Tai nėra politikų jėgoms. Dėl to verta atkreipti dėmesį, kad 2014 metus Bažnyčia Lietuvoje paskelbė Šeimos metais.

    Galbūt tai nieko nepasieks? Juk popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad Europos žemynas „pavargo nuo tikėjimo“. Lietuva yra šio žemyno dalis. Kita vertus, Europa kartu pavargo ir nuo sekso: Britanijoje atlikti nauji tyrimai rodo, kad susidomėjimas juo slopsta, žmonės ne tik rečiau tuokiasi ir gimdo, bet apskritai daug rečiau mylisi. Prarandant tikėjimą, atrodo, kartu prarandamas ir įsitikinimas, kad visą gyvenimą besitęsianti meilė apskritai įmanoma. Atsitiktinio seksualinių troškimų vėjo nešami žmonės nesukuria ne tik tvarių šeimų, bet stokodami gyvenimiško entuziazmo iš viso sunkiai sukuria kažką tvaraus. Ne veltui pasakyta: „Negera žmogui būti vienam“. Negera.

    Jeigu Bažnyčia veiks rimtai, Šeimos metai gali tapti proga lietuvių tautai vėl visu grožiu išgirsti Rašto eilutę, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Išgirsti taip, kad patikėtų – šeima ir santuoka neatima niekieno laisvės, o kaip tik ją suteikia. Santuoka neužrakina seksualumo, o nukreipia jį pačia geriausia linkme ir neleidžia užgesti, kaip tai vyksta minėtoje Japonijoje. Jauniems (ir ne tik jauniems) svarbu parodyti ne vien priešingų lyčių draugystės teikiamą malonumą, bet ir per santuoką teikiamą malonę: vienas kitą šie dalykai papildo taip, „kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (ši Šventojo Rašto eilutė Jn 15, 11 parinkta Šeimos metų šūkiu).

    Viešpaties vedina Bažnyčia jau ne kartą Lietuvos istorijoje sugebėjo atsiliepti į šaliai giliai opius klausimus ir iš visuomenės apačios pradėti geresnės ateities statybas. Galbūt Šeimų metus po penkiasdešimties metų matysime kaip lūžį, po kurio mirties kultūra vėl pradės slinkti šešėlin, kur jai ir vieta. Galbūt prie šio prasmingo tikslo galėsime prisidėti ir mes. Kad džiaugsmui nieko netrūktų. ■

  • ATGAL
    Šeimos metais - daugiau dėmesio šeimai
    PIRMYN
    Saugumo taryba: ką Lietuva veiks elitiniame galingųjų klube?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.