Kad priešas bijotų, turime stiprinti valią gintis | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • Kad priešas bijotų, turime stiprinti valią gintis

  • Data: 2017-09-06
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Kretiečių valia gintis tapo milžinišku iššūkiu tuo metu atrodžiusiai neįveikiamai nacistinės Vokietijos kariuomenei Antrojo pasaulinio karo metu. Ukrainiečių valia gintis ties Donbasu sustabdė Kremliaus režimo pradėtą Ukrainos okupaciją. Lietuvos partizaninis pasipriešinimas net dešimtmetį neleido įsitvirtinti raudonajam terorui tokiu mastu, kaip jis išplito nesipriešinusiose okupuotose valstybėse. Pavyzdžių galima pateikti ir daugiau siekiant parodyti, kad valia gintis yra ypatingai reikšminga valstybės saugumui.

    „Svarbiausia ir būtina sėkmingos kovos sąlyga yra nepalaužiama tautos valia kovoti dėl savo laisvės. Šalies gynyba turėtų būti kiekvieno jos šalies piliečio interesas. Kariuomenė tėra institucija, kuri organizuoja valstybės piliečius gynybai, analizuoja galimas grėsmes, kuria gynybos planus, rengia piliečius krašto gynybai, turi ir kaupia gynybai būtiną ginkluotę ir kitas priemones. Gyvybiškai svarbios grėsmės akivaizdoje visi piliečiai yra kariuomenė“, – dar 2010 m. tekste apie Lietuvos gynybos stiprinimą rašė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Jonas Kronkaitis. Ši pastraipa talpina visą esmę: kariuomenė nėra tik mus saugoti skirta institucija, ji net nėra šalia mūsų – mes esame kariuomenė. Tokia samprata būtina ugdyti Lietuvos piliečius, nes tai yra geriausia priešo atgrasymo priemonė.

    Be abejo, vien valia stiprus nebūsi: kad valstybė būtų saugi, yra svarbu nuosekliai plėtoti jos gynybinius pajėgumus, modernizuoti ir įsigyti trūkstamą ginkluotę, ugdyti karininkus bei plėtoti savo karybos tradiciją, užsitikrinti tinkamą sąjungininkų dėmesį bei paramą ir taip toliau. Tačiau vėlgi grįžtu prie to, jog be tautos pasiryžimo gintis, noro saugoti savo valstybę visa, kas čia išvardinta, nebus pakankama.

    Rusijos karas prieš Ukrainą gali būti laikomas atskaitos tašku, kai įvyko tam tikras mentalinis lūžis plačiojoje visuomenės dalyje. Priimta daug reikšmingų politinių sprendimų valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti, gerokai sustiprėjo teigiamas kariuomenės įvaizdis piliečių sąmonėje, padaugėjo norinčių žinoti, kaip kiekvienas gali prisidėti prie krašto apsaugos. Tai iliustruoja tiek nuolat augantis Lietuvos šaulių sąjungos narių skaičius, tiek faktas, jog šiais metais į jaunųjų šaulių sukarintą vasaros stovyklą netelpa visi norintys, tiek ir noriai vartojama su pilietiniu pasipriešinimu susijusi informacija viešojoje erdvėje.

    Vis dėlto situacija dar toli gražu nėra vienareikšmė bei teigti, kad visų Lietuvos piliečių valia gintis yra „aukščiausioje parengtyje“, deja, kol kas anksti. Nors pokyčiai itin pozityvūs, dar būtina nuveikti daug, kad konstitucinė piliečio pareiga ginti savo valstybę būtų suvokiama kaip vienas iš esminių žmogaus santykio su Lietuva elementų. Verta pažvelgti į keletą naujausių mokslinių tyrimų, parodančių esamą situaciją Lietuvoje.

    2016–2017 m. buvo atlikti trys skirtingų mokslo institucijų tyrimai, kuriais siekta nustatyti skirtingus, tačiau persidengiančius ir su valia gintis susijusius Lietuvos visuomenės parametrus: Rytų Europos studijų centras (RESC) tyrė piliečių paveikumą Rusijos propagandai, Kauno technologijų universiteto (KTU) mokslininkai bandė nustatyti kognityvinį išorinių ir vidinių grėsmių suvokimo žemėlapį, o Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) tyrėjai bandė įvertinti, kokie veiksniai formuoja tai, ką mes laikome (subjektyviai vertiname) grėsmėmis. Šie vienas kitą papildantys tyrimai leidžia geriau suprasti, ką mūsų valstybės piliečiai laiko pagrindinėmis grėsmėmis, kas tokį suvokimą formuoja ir kodėl. Atitinkamai sprendimų priėmėjams tai yra svari mokslinė medžiaga priimti sprendimus ne pagal subjektyvias nuostatas, o remiantis faktais ir įrodymais (angl. evidence-based policy making). To iki šiol buvo ypač stokojama.

    RESC studija patvirtino, kad labiausiai Rusijos propaganda paveikia tuos, kuriems būdinga sovietmečio nostalgija bei kurie neigiamai vertina demokratijos veikimo lygį Lietuvoje. Taip pat projekto rėmuose atlikta tautinių bendrijų apklausa parodė, jog ši visuomenės grupė reikalauja atskiro dėmesio, nes tiek tarp Lietuvos rusų, tiek ir tarp Lietuvos lenkų itin plačiai paplitusi Kremliaus naratyvą atitinkanti nuomonė (pavyzdžiui, kad Krymas teisėtai tapo Rusijos dalimi, sutiko 56 proc. rusų ir 41 proc. lenkų respondentų). Tyrėjai apibendrino, kad tai daugiausia lemia Kremliaus finansuojamų kanalų žiūrėjimas (jeigu žiūrimi tik rusiški, tačiau nežiūrimi lietuviški/vakarietiški TV kanalai), taip pat reikšminga ir socioekonominė gyventojų padėtis (skurdžiau gyvenantys tautinių bendrijų atstovai – labiau prokremliški).

    LSTC tyrėjai bandė įvertinti tai, kaip žmonės subjektyviai suvokia grėsmes. Mokslininkų teigimu, žmogus gali jaustis saugus objektyviai nesaugioje aplinkoje, ir nesaugus – objektyviai saugioje, todėl šį individualų saugumo lygmenį taip pat svarbu tirti. Tyrimo rėmuose atlikta gyventojų apklausa parodė, kad Lietuvos gyventojai pagrindinėmis laiko daugiausia socialines ir ekonomines grėsmes, jų pirmame penketuke: emigracija ir nedarbas (po 90 proc.), nusikaltimai (88 proc.), energetinio saugumo užtikrinimas ir prasta ekonominė situacija (po 87 proc.). Nedarbas, prasta ekonominė situacija ir nusikaltimai taip pat buvo įvardinti kaip labiausiai tikėtinos įvykti grėsmės. KTU mokslininkai papildo šias labiausiai tikėtinas ir aktualiausias grėsmes senstančios visuomenės grėsme (šįmet tyrime ji buvo įvardijama kaip labiausiai aktuali ir tikėtina), taip pat socialine nelygybe. Apibendrinant dviejų tyrimų rezultatus matome, kad iš individo perspektyvos Lietuvos gyventojams labiausiai rūpi šios vidinės mūsų valstybės problemos ir tik vėliau – išorinės grėsmės, tokios kaip galima agresija prieš Lietuvą.

    KTU mokslininkų darbas taip pat parodė skirtį tarp viešojoje erdvėje aptariamų ir gyventojų subjektyviai vertinamų grėsmių. Tirdami grėsmių paminėjimą žiniasklaidoje mokslininkai pamatė, kad dažniausiai kalbama apie Rusijos karinę grėsmę, tarptautinį terorizmą mūsų regione bei suintensyvėjusius karinius konfliktus pasaulyje. Aukščiau minėtos socialinės ir ekonominės grėsmės, kurias labiausiai suvokia ir vertina Lietuvos gyventojai, susilaukia kelis kartus mažesnio dėmesio viešojoje erdvėje. Būtent dėl šios prarajos neretai girdime, kad Rusijos grėsmė yra dirbtinai išpūsta, kasdien grasinama karu, tačiau jis vis neprasideda.

    LSTC tyrėjai klausė, ar Rusija gali užpulti Lietuvą. Teigiamai į šį klausimą atsakė 29 proc. respondentų, tuo pačiu beveik (o gal vos?) pusė – 49 proc. respondentų atsakė, jog eitų ginti Lietuvos, jeigu kiltų karas. Atsakymas į šį klausimą gerokai priklauso nuo konteksto: vos atkūrus nepriklausomybę didžiausias šalies piliečių skaičius buvo pasiryžęs ginti tėvynę (61 proc.), o po įstojimo į ES ir NATO tokių liko tik trečdalis (32 proc.). Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios ginančių buvo 57 proc., tačiau praėjus keleriems metams šis skaičius vėl sumažėjo, mat išorinės grėsmės nustojo dominuoti piliečių suvokime.

    Galiausiai, įdomus ir svarbus pasirengimo gintis klausimas: kad Lietuva kartu su NATO yra pasirengusi arba visiškai pasirengusi apginti mūsų valstybę, mano 48 proc. gyventojų, kad Lietuvos kariuomenė – 31 proc., o kad Lietuvos gyventojai – vos 17 proc. Tad nepaisant didelių pastangų kelerius pastaruosius metus rodyti, kad Lietuvos saugumas ir krašto gynyba priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, suvokimas „kariuomenė – tai aš“ yra vis dar gana nedažnas reiškinys Lietuvoje. Tai galima paaiškinti keliais veiksniais: sovietinės, svetimos kariuomenės patirtys, kone dešimtmetį nevykusi privalomoji karinė tarnyba, ilgus metus buvęs menkas kariuomenės finansavimas lėmė, kad visuomenė nesusitapatino su ja. Situacija keičiasi į gera, tačiau dar daug darbų priešakyje.

    Ką mums parodo šie trys aukščiau aprašyti tyrimai? Išskirčiau šiuos du aspektus:

    1.                 Nors valia gintis po Rusijos agresijos Ukrainoje išaugo, Rusijos grėsmę nustelbia šalies vidaus problemos – socialinė ir ekonominė valstybės raida, atskirtis, emigracija. Tad tai tampa kliuviniu piliečiams labiau susitapatinti su valstybės gynyba. Nors objektyvios išorinės grėsmės plačiu sutarimu ir aukščiausiu ekspertiniu bei politiniu lyg­meniu laikomos realiomis ir didelėmis, piliečiai subjektyviai jas vertina mažiau nei jiems tiesiogiai kasdienybėje iššūkius keliančias valstybės vidaus problemas. Nuolatinis kalbėjimas apie Rusijos grėsmę nėra pakankamas pakeisti jų nuomonę, nes socialinis pasitenkinimas yra svarbi piliečių savijautos ir ryšio su valstybe sąlyga.

    2.                 Valstybės gynyba vis dar plačiai suprantama kaip kažkieno pareiga – NATO, kariuomenės, tačiau ne kiekvieno piliečio. Tačiau būdama maža valstybė, Lietuva stipri gali būti tiek, kiek pasiryžę dėl jos aukotis visi Lietuvos gyventojai. Sektinu modeliu pateikiamos tokios valstybės kaip Suomija ar Izraelis, kurios nebūdamos didelės istoriškai gebėjo ir toliau geba atsilaikyti prieš joms kylančias išorines grėsmes tik todėl, kad privalomoji karinė tarnyba yra suvokiama kaip esminė kiekvieno piliečio pareiga.

    Kyla natūralus klausimas, kaip situaciją spręsti, kad teksto pradžioje cituotos gen. mjr. Jono Kronkaičio mintys, jog visi piliečiai yra kariuomenė, realizuotųsi. Lietuvos kariuomenė sparčiai stiprėja, grąžinta privalomoji karinė tarnyba jau praktiškai įsitvirtino kaip norma piliečių sąmonėje, NATO matomumas ir buvimas mūsų regione ir valstybėje tapo daug ryškesnis – tai vos kelerių pastarųjų metų pasiekimai.

    Tačiau Lietuva vis dar stokoja kryptingos ir koordinuotos informacinės politikos, kuri užtikrintų, jog Kremliaus skleidžiama propaganda būtų neutra­lizuota ankstyviausioje įmanomoje stadijoje. Taip pat dar tik ruošiamas, tačiau niekaip dienos šviesos nepasiekia atnaujintas patriotinis auklėjimas ir supažindinimas su karyba mokyklose. Be to, piliečiai vis dar jaučiasi neturintys pakankamai (o dažnu atveju – jokių) žinių, kaip reikėtų elgtis kilus konfliktui bei kokie yra būdai prisidėti prie valstybės gynimo. Juk tai toli gražu nėra vien ginklo į rankas ėmimas – kariuomenei ir besipriešinantiems agresoriui ypatingai svarbi visuomenės parama maistu, turimomis žiniomis ir t. t.

    Galiausiai, kaip parodo subjektyvus grėsmių suvokimas bei vis labiau grėsminga socioekonominė Lietuvos statistika (paskutiniais duomenimis, kone 30 proc. Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba), būtina socialinį teisingumą atstatanti, gyventojų ekonominę padėtį pagerinanti programa. Be abejo, tai – milžiniškas uždavinys, tačiau jo neįveikus, piliečių valia gintis atsimuš į žemas objektyvios realybės lubas. ■

  • ATGAL
    „Zapad 2017“: ką mano baltarusių ekspertai
    PIRMYN
    Sankcijų karas: kuo jis gali virsti?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.