Kai autoritetai klysta: ginčas tarp Ilveso ir Krugmano | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kai autoritetai klysta: ginčas tarp Ilveso ir Krugmano

  • Data: 2012-07-18
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas (AFP/ Scanpix/Petro Maluko nuotrauka)

    Tai, kad valstybių vadovai ir kiti aukšti politikai naudojasi šiuolaikinėmis interneto technologijomis, nėra niekam paslaptis. Savo puslapius socialiniuose tinklalapiuose turi ir JAV prezidentas Barackas Obama, ir NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas, ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šie ir kiti politikai savo puslapiuose kalba apie nuveiktus ir būsimus darbus, tačiau gilesnių viešų diskusijų su oponentais tokiuose puslapiuose beveik neaptiksime. Retas kuris pasaulio vadovas ryžtasi atviroms diskusijoms pats, be niekieno pagalbos. Toks retas atvejis – tai Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Jo atsakas ekonomistui ir Nobelio premijos laureatui Paului Krugmanui socialiniame tinklalapyje „Twitter“ sulaukė daug dėmesio. Kodėl?

    APIE OPONENTUS

    Toomas H. Ilvesas yra ketvirtasis ir dabartinis Estijos prezidentas. Jo tėvai karo metais pabėgo gyventi į Švediją, ten jis ir gimė, vėliau šeima persikraustė į JAV. Būsimasis prezidentas garsiame Kolumbijos universitete (Niujorke) baigė psichologiją, dirbo žurnalistu „Laisvajame radijuje“, o kai Estija atgavo nepriklausomybę, buvo netikėtai paskirtas Estijos ambasadoriumi JAV, vėliau Kanadoje ir Meksikoje. 1996 m. T. H. Ilvesas tapo Estijos užsienio reikalų ministru, vėliau buvo juo perrinktas iki 2002 m., 2004 m. išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau EP išbuvo tik iki 2006 m., nes buvo išrinktas Estijos prezidentu. 2011 m. perrinktas antrai kadencijai. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad estai labai mėgsta ir myli savo 58 metų prezidentą, tačiau jį gerbia už jo šiuolaikiškumą, vakarietišką laisvumą ir Estijos pirmavimo regione idėjos puoselėjimą ir gynimą. Jis nevengė ir nevengia pasisakyti gana aštriai, kai tai susiję su Estijos reikalu. Žinomo pasaulio ekonomisto Paulo Krugmano „nekalta žinutė“ apie Estijos ekonomiką kaip tik ir buvo tas Estijai svarbus reikalas. Tačiau dar keletas žodžių apie P. Krugmaną, o ne apie svarbų reikalą. Šis ekonomistas, tik metais vyresnis už poną Ilvesą, žinomas Prinstono universiteto ir Londono ekonominės mokyklos profesorius. P. Krugmanas yra vienas labiausiai cituojamų ekonomistų pasaulyje ir jo įdirbis gana matomas: 20 parašytų knygų, daugiau nei 200 mokslinių straipsnių ir 750 pasisakymų politinėmis ir ekonominėmis temomis amerikiečių laikraštyje „New York Times“. Šiame įtakingame leidinyje nuo 2000 m. ponas Krugmanas rašo du kartus per savaitę, apžvelgdamas skaitytojų laiškus ir juose keliamas opias viešosios politikos problemas. Šių straipsnių pagrindu, kaip dabar yra madinga, 2003 m. išleido didžiulio populiarumo sulaukusią knygą „Didysis atskleidimas“ (The Great Unravelling). Knygoje jis numatė, kad dėl JAV didžiulio deficito, susidariusio mažinant mokesčius, didinant valdžios sektoriaus išlaidas ir kariaujant Irake, atsiras prielaidos ekonominei krizei ilguoju laikotarpiu. Tačiau Nobelio premiją 2008 m. P. Krugmanas gavo ne už prognozes, o už labai realų indėlį į „prekybos modelius ir ekonominės veiklos išdėstymo tyrimus“. Svarbiausias P. Krugmano darbas, už kurį gavo Nobelio premiją, yra masto ekonomijos poveikio tarptautinei prekybai analizė. Dar 1979 m. žurnale Journal of International Economics P. Krugmanas pateikė naują tarptautinės prekybos teoriją, kurioje išdėstė visiškai kitokią laisvosios prekybos teikiamos naudos sampratą. Teorija rėmėsi dviem prielaidomis: pirma, daugelį prekių gaminti yra pigiau taikant serijinę gamybą, t. y. veikiant masto ekonomijai ir, antra, vartotojai vertina įvairovę. P. Krugmano buvo padarytos išvados, kad prekyba nedidelio masto gamybą vietos rinkai leidžia pakeisti didelio masto gamyba pasaulinei rinkai, kurioje konkuruoja skirtingų rūšių prekes gaminančios įmonės. Vėliau žinomas ekonomistas prisidėjo ir prie ekonominės urbanizacijos teorijos vystymosi, pabrėždamas atskirtį tarp labiau išsivysčiusio „centro“ ir atsilikusio „pakraščio“. Maža to, Prinstono universiteto profesorius yra agresyvios fiskalinės politikos šalininkas; jis gana kritiškai įvertino Japonijos krizę (1990–2000 m.), buvusio JAV prezidento Georgeo W. Busho vidaus ir užsienio politiką ir dabartinį Baracko Obamos kursą (tiesa, daugiau kadencijos pradžioje). Užtat P. Krugmanas labai aiškiai palaikė buvusį Didžiosios Britanijos premjerą Gordoną Browną, kuris, jo nuomone, „išgelbėjo pasaulio finansų sistemą“, kita vertus, neigiamai atsiliepė apie dabartinį D. Britanijos premjerą Davidą Cameroną, „visa galva panirusį į fiskalinę politiką“. Savo autobiografinėje esė P. Krugmanas rašė: „Esu nepabūgstantis gerovės valstybės, kurią laikau tinkamiausiu iki šiol sukurtu socialiniu modeliu, gynėjas“. Taigi, ką tokio šis įtakingas laisvosios rinkos gynėjas parašė apie Estiją, kad sulaukė paties prezidento Toomo H. Ilveso rūstaus atsako?

    ESTIJOS RAPSODIJA

    Šių metų birželio 6 d. „New York Times“ tinklaraštyje (http://krugman.blogs.nytimes.com/2012/06/06/estonian-rhapsdoy/) P. Krugmanas paskelbė trumpą straipsniuką pavadinimu „Estijos rapsodija“. Jame teigė: „Nuo tada, kai Estija staiga tapo geriausiu pavyzdžiu griežtų taupymo priemonių gynėjams – ji priklauso euro zonai ir klesti! – pagalvojau, kad būtų naudinga pasižiūrėti, apie ką mes kalbame.“ Tada P. Krugmanas diagramoje pateikė iš Eurostato paimtus duomenis apie Estijos BVP augimą nuo 2007 m. ir juos taip pakomentavo: „Tai baisus – (Didžiosios) Depresijos lygio – smukimas, lydimas reikšmingo, bet vis dar negalutinio atsigavimo. Akivaizdu, kad tai geriau nei jokio atsigavimo, bet ar tai gali būti laikoma ekonomikos triumfu?“

    (Šaltinis: Eurostat Statistical Database)

    ILVESO ATSAKAS

    Estijos prezidentas T. H. Ilvesas, praėjus pusei paros nuo žinutės „Estijos rapsodija“ pasirodymo, naktį savo tinklaraštyje „Twitter“ viešai anglų kalba išdėstė, ką galvoja apie poną Krugmaną ir jo ekonomines įžvalgas. T. H. Ilvesas pirmojoje savo žinutėje ironiškai dėstė: „Parašykime apie kažką, apie ką nežinome nieko, bet esame patenkinti savimi, dominuojame ir globėjiškai elgiamės: galiausiai juk jie (estai) rytiečiai.“ Po aštuonių minučių Estijos prezidentas tęsė: „Matyt, Nobelis prekybos srityje suteikia teisę pamokslauti apie biudžeto reikalus ir vadinti mano šalį „dykviete“. Tikriausiai tai susiję su Prinstono ir Kolumbijos priešprieša.“ Šia žinute T. H. Ilvesas turėjo omenyje tai, kad pats yra baigęs Kolumbijos universitetą, o ponas Krugmanas atstovauja Prinstono universitetui. Po dešimties minučių „Twitteryje“ pasirodžiusi kita Estijos prezidento žinutė pabrėžė tai, apie ką jau seniai kalbama, – apie pažangių Vakarų ir atsilikusių Rytų motyvą, tai, kaip Vakarai žvelgia į Rytų Europą: „Tačiau taip – ką mes išmanome? Esame tiesiog buki ir kvaili Rytų europiečiai. Neapsišvietę. Kada nors irgi suprasime. Nostra culpa (lot. mūsų kaltė). Š…kime ant Rytų europiečių: anglų kalbos jie nemoka, jie nereaguos ir toliau darys, ką yra nusprendę, ir perrinks vyriausybes, kurios atsakingos (už esamą padėtį).“ Pasirodžius Estijos prezidento žinutėms, daug klausimų sulaukė Ilveso kabinetas: ar tikrai šias žinutes parašė pats prezidentas, o ne kas nors iš jo padėjėjų, ir kaip tai vertina Estijos vyriausybės nariai?

    VIEŠOJI NUOMONĖ ESTIJOJE

    Estijos gynybos ministras Urmasas Reinsalu pabrėžė spaudai, kad, nors ir aštriai, T. H. Ilvesas gynė savo šalį, tačiau turėjo tam priežasčių: ,,Kas dar turėjo tai padaryti, jeigu ne prezidentas?” U. Reinsalu taip pat akcentavo, kad Estijos politika krizės metu buvo priešinga nei P. Krugmano pateikiamoje teorijoje, tačiau davė teigiamų rezultatų ekonominiam atsigavimui, kas ir tapo „ne pagal planą“ problema P. Krugmanui. Tartu universiteto (Estija) Baltijos studijų centro direktorius Heiko Pääbo pažymėjo, kad Krugmano atveju Estijos viešoji nuomonė pasidalijo į dvi dalis: ,,Estijoje buvo žmonių, kurie Ilveso veiksmą priėmė kaip svarbų žingsnį metant iššūkį netinkamiems komentarams, ir buvo žmonių, kurie nusprendė, kad Ilvesas padarė gėdą Estijai.“ Pasak H. Pääbo, po Estijos prezidento žinučių tarp partijų vyko debatai, koalicijos politikai T. H. Ilvesą palaikė, o Centro partija pasmerkė jo elgesį. Tačiau, anot Tartu universiteto dėstytojo, negalima teigti, kad  abi pusės  aiškiai įvertino T. H. Ilveso veiksmus – arba jis gerai pasielgė, arba jis blogai, – užtat buvo galima pastebėti, kad daugiau estų T. H. Ilveso atsaką Krugmanui įvertino pozityviai. Taigi, ar P. Krugmanas neteisus?

    Prinstono universiteto Ekonomikos ir tarptautinių santykių profesorius, straipsnių „New York Times“ autorius ir 2008 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas (AFP/Scanpix/Paul J. Richards nuotrauka)

    A. ASLUNDO NUOMONĖ

    Pamatyti bent kažkokią šviesą tunelio gale T. H. Ilveso ir P. Krugmano susidūrime gali padėti švedų ekonomisto Anderso Aslundo, garsaus savo publikacijomis (parašęs 13 knygų) apie Rusiją, Ukrainą ir Rytų Europą, indėlis. Ponas Aslundas, daktaro laipsnį gavęs Oksforde, nuo 2006 m. dirba Petersono universitete JAV, ir jo interesų laukas yra pereinamosios ekonomikos ir jų poveikis platesniems ekonominiams procesams. Šis mokslininkas buvo ekonomikos patarėjas Rusijos, Ukrainos ir Kirgizijos vyriausybėse, dirbo Švedijos diplomatu Kuveite, Maskvoje, Ženevoje, Lenkijoje. Taigi A. Aslundo, kaip mokslininko, iš arti stebėjusio pereinamąsias  (angl. transition) Rytų Europos ekonomikas, nuomonė apie tai, ar P. Krugmano argumentai apie Estiją pagrįsti, yra daugiau nei svarbi. Savo straipsnyje „Kodėl Thomas Ilvesas yra teisus, o Paulas Krugmanas neteisus“, išspausdintame estų laikraštyje „Postimees“ (2012 m. birželio 12 d.), švedų ekonomistas iškart atkreipė dėmesį, kad „Estijos valdžia gali švęsti pergalę“. Jis turėjo omenyje ekonominę pergalę, nes „praeitais metais Estijos BVP augo 7,6 proc., t. y. daugiausiai Europoje, ir šis didžiulis augimas tęsiasi“. Pasak A. Aslundo, visos trys Baltijos valstybės pasiekė panašių, stulbinamų ekonominių rezultatų, kuriais, deja, profesorius P. Krugmanas, švelniai tariant, suabejojo (šiame konteskte A. Aslundas vartoja stipresnę sąvoką „apjuodino“ (angl. denigrate): „Prezidentas Thomas Ilvesas gerai padarė, kad sukritikavo Krugmaną. Nobelio premija dar nereiškia, kad visada esi teisus ar kad nereikia patikrinti faktų.“ Švedų ekonomistas primena, kad Krugmanas 2008 m. panašiai užsipuolė ir Latviją, teigdamas, kad „Latvija yra naujoji Argentina“. Tada jis teigė, kad visos trys Baltijos valstybės neatsities tol, kol nedevalvuos savo valiutų. Tačiau Estija kaip tik buvo iš tų šalių, kurios nesiėmė devalvacijos, o įvykdė didelio masto taupymo reformą. Vėliau dar įsivedė ir eurą. Panašias taupymo programas vykdė Latvija ir Lietuva – ir šioms trims Baltijos valstybės pavyko atsitiesti po krizės. P. Krugmano bėda ta, anot A. Aslundo, kad jis pasižiūrėjo be priežastinio ryšio tik į vieną grafiką: „Jo pirmoji klaida ta, kad jis paėmė trumpą laikotarpį, nekreipdamas dėmesio į svarbesnį aukštą augimo rodiklį.“ Švedų ekonomistas pabrėžė, kad P. Krugmanas nenorėjo pastebėti skirtumo tarp Argentinoje vykusio ,,švelnaus” ekonominio augimo ir trijose Baltijos šalyse buvusio staigaus ir didžiulio augimo. Antra, A. Aslundas kritikuoja P. Krugmaną dėl to, kad šis ignoravo tikrąją Baltijos šalių krizės priežastį, teigdamas, kad tai buvo dėl šių šalių taupymo programų, o ne dėl tarptautinių kreditų nebuvimo: „2008 m. rugsėjo 15 d., kai „Lethman Brothers“ bankrutavo ir panika apėmė globalias finansines rinkas, trys Baltijos šalys buvo išbrauktos iš tarptautinio likvidumo (mokumo – E. M.) sąrašo, kas ir lėmė staigų gamybos apimčių kritimą“. Taigi A. Aslundas nori pasakyti, kad Baltijos valstybės buvo įkalintos situacijoje: privalėjo susiveržti diržus dėl to, kad dėl kažkieno kaltės („Lethman Brothers“ ar kitų) tapo nemokios. P. Krugmanas šį faktą praleido. Trečia, pasak A. Alundo, 2008 m. Baltijos šalys turėjo mažą pasirinkimą: jos susidūrė su didžiuliu deficitu, kurio negalėjo suvaldyti, todėl turėjo atkurti pasitikėjimą savo valiutomis, įdėdamos pakankamai pastangų. Anot A. Aslundo, „jos ir padarė viską“. Ketvirtas dalykas, kurį praleido P. Krugmanas, aptardamas „Estijos rapsodiją“, buvo susijęs su Estijos valdžios greita ir taiklia reakcija į krizę. Dėl to, anot A. Alundo, atkurti Estijos valdžiai pasitikėjimą tarp žmonių nebuvo sudėtinga ir po griežtų taupymo programų. Penkta, P. Krugmanas teigė, kad per krizę Baltijos šalys turėtų devalvuoti savo valiutas, kad padidintų eksportą. Tačiau jos, atvirkščiai, po krizės, to nepadarydamos, parodė puikius eksporto ir gamybos rodiklius.

    Švedų ekonomistas A. Aslundas savo straipsnį baigė optimistine Baltijos šalims mintimi: „Pietų Europos vyriausybės būtų galėjusios sekti Estijos pavyzdžiu, bet to nepadarė. Užuot tai padariusios, jos pasirinko Krugmano politiką, pabrėžiančią maksimalią biudžeto stimuliaciją. Šiandien galime matyti Krugmano politikos rezultatus <…>. Daugiau nekyla tokio klausimo, ar Baltijos pamokos yra tinkamos Pietų Europai, bet klausimas, kada Pietų Europos vyriausybės susitaikys su realybe.“

    AR GINČAS BAIGTAS?

    Švedų ekonomistas A. Aslundas savo straipsnyje „Kodėl Thoomas Ilvesas yra teisus, o Paulas Krugmanas neteisus“ ekonominiais faktais aiškiai leido suprasti ne tik paprastą, visiems žinomą tiesą, kad klysti žmogiška. Iš tikrųjų A. Aslundas ir kartu Estijos prezidentas T. H. Ilvesas (be jo įsikišimo nebūtų ir diskusijos!) atvėrė akis ir kitai, ne tokiai maloniai tiesai: autoritetas (šiuo atveju mokslinis) gali naudotis savo padėtimi a priori ir pateikti neteisingas išvadas. Gali neteisingai vertinti duomenis ir klysti. Gali ir blefuoti. Ir niekada negali žinoti, kur tiesa, o kur melas, jei nekyla „egzistencinių“ ginčų ar diskusijų su šiais autoritetais. Estijos prezidento atsakas P. Krugmanui gal ir nebuvo pats švelniausias ir gražiausias, tačiau leido užginčyti „bukų ir kvailų Rytų europiečių“ motyvą, įsitvirtinusį Vakarų ekonominiame diskurse. Galbūt kitą kartą, rašydamas apie Baltijos šalis, P. Krugmanas elgsis atsakingiau – eis prie gilesnės analizės, o ne vien paviršinių faktų. Beje, po T. H. Ilveso „twiterinių“ žinučių P. Krugmanas išspausdino dar du straipsnius apie Baltijos šalis. Juose jau gilesnė analizė ir kitų ekonomistų citavimas. Taigi, P. Krugmano analizės apie Baltijos šalis gilėja. Vadinasi, Ilveso pamoka išmokta! Tikėkimės.

  • ATGAL
    Ar sutarimas nugalės interesus?
    PIRMYN
    Sportas ir politika: ištrintos ribos...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.