Kai frontas ritosi į Rytus | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kai frontas ritosi į Rytus

  • Data: 2013-07-04
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    1941-ųjų birželis buvo kupinas ne tik aitrių karo dūmų. Tai Lietuvos kančiomis ir netektimis, baisesnėmis negu per karą, paženklintas laikas... Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Antrasis pasaulinis karas ir jo tęsinys – vadinamas Didysis Tėvynės karas, kurio pradžios 72-ąsias metines pažymime birželio 22 dieną, visiems įspaudęs keleriopus vertinimus. Tikrųjų tų laikų liudininkų likę nebedaug, tad dažniausiai tas laikotarpis atiduodamas istorikų, kūrėjų ir šiaip visuomenės aktyvistų teismui.

    Beje, tarp jų įsiterpia įvairaus plauko netradicinio mokslo ir amatų mėgėjai, nes gi ši diena kalendoriaus lapelyje pažymėta tik kaip vasaros saulėgrįžos metas. Tą dieną būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis metuose, saulė pasiekia didžiausią aukštį ir bemaž savaitę išbūna tame pačiame aukštyje. Tai vadinamasis vasarvidis. Kitas klausimas: kodėl nacistinė Vokietija būtent šią dieną pasirinko Sovietų Sąjungą antpuoliui; gal ketino per ilgiausią dieną toliausiai nužygiuoti?

    Kančiomis paženklintas metas

    Per jau metus sovietų okupuotą Lietuvą frontas slinko tikrai greitai. Panemunės miestelyje gyvenę tėvai pasakodavo, kad vieną savaitę tas frontas ėjo į Rytus, o dar vieną savaitę, jau 1944-aisiais, į Vakarus. Tas kelias savaites šeima praleido sode po sena obelimi išsikastame bunkeryje, o pavojingiausias momentas buvo, kai motina pripuolė prie krosnies gaminti valgio, ir į jos „kaktą“ per sprindį nuo motinos galvos caktelėjo pasiklydusi kulka…

    Bet šis 1941-ųjų birželis buvo kupinas ne tik aitrių karo dūmų. Tai Lietuvos kančiomis ir netektimis, baisesnėmis negu per karą, paženklintas laikas. 1941-ųjų birželio 14-ąją pradėtas pirmas masinis Lietuvos žmonių trėmimas. Manoma, kad birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 Lietuvos gyventojų, o iš viso nuo pirmosios sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki karo Lietuvoje pradžios įkalinta, išžudyta ir ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos piliečių. Dar maždaug 700 žuvo per birželio 23-osios sukilimą, kai iki birželio 27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos parankiniai paliko kruvinus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.

    Gausių istorinių šaltinių padedami grįžkime į tą sudėtingą prieškario situaciją, kurią sukūrė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nusikalstamas Molotovo-Ribentropo paktas, Antrojo pasaulinio karo pradžia rugsėjo 1 d., o rugsėjo 28-ąją – naujas nacių ir sovietų susitarimas ir slaptieji protokolai, perdavę Lietuvą SSRS įtakos zonai. Lietuva buvo blaškoma lyg mažas laivelis audringoje jūroje.

    Niekam nereikalingas neutralitetas

    Nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją, Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Šis delsė, o kai 1939 m. rugsėjo 17 d. paskelbus dalinę mobilizaciją, buvo surinkta 100 000 karių, spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota. Tą pačią dieną be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, sudarytą 1932 m. ir turėjusią galioti iki 1945 m., iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. Prasidėjus SSRS agresijai, Lenkija formaliai nepasiskelbė esanti karo padėtyje su SSRS, ir tai davė dingstį Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai irgi neskelbti karo Sovietų Sąjungai. Rugsėjo 19 d. krito Vilnius, o po keleto  dienų – visa Lietuva. Lietuvos kariuomenė buvo nereikalinga.

    Žlugus Lenkijai Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė Molotovo-Ribentropo paktu pasiekti didžiųjų valstybių susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakoje. 1939 m. spalio mėnesį Sovietų Sąjunga kilniaširdiškai grąžino Lietuvai tik mažiau nei pusę Vilniaus krašto, okupuoto generolo L. Zeligowskio 1920 m. spalio mėnesį, kitą dalį priskirdama Baltarusijos SSR, taip de facto aneksuodama didelę dalį lietuvių etninių žemių su Gardino miestu ir kitomis lietuviškomis salomis. Kai kurios žemės Lietuvai buvo grąžintos Maskvai ultimatyviai reikalaujant dislokuoti Vilniaus krašte ir Lietuvos teritorijoje Raudonosios armijos karines bazes.

    Ant durtuvų parnešta saulė…

    Nepraėjo nė metai, ir karinė okupacija buvo įforminta marionetinio Liaudies Seimo, išrinkto per imitacinius ir sovietinių pasiuntinių režisuotus rinkimus, sprendimais prašyti Sovietų Sąjungos prijungti Lietuvos SSR kaip sovietinę respubliką. 1940 m. liepos 23 d. Liaudies Seimas išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Šį projektą Liaudies Seimas priėmė rugpjūčio 25 d.

    Išrinkti 78 „Liaudies Seimo“ atstovai susirinko į Valstybės teatrą ir dirbo liepos 21–23 d., juridiškai įteisindami sovietinę santvarką. Pirmą Seimo posėdį pradėjo einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrenkamas „Liaudies Seimo“ prezidiumas: Liudas Adomauskas – pirmininku, Mečislovas Gedvilas – pavaduotoju, Juozas Grigalavičius – antruoju pavaduotoju, Petras Cvirka ir Antanas Venclova – sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas Seimo deklaracijas.

    Pirmoji marionetinio Seimo sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija – perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino Saulę“. Netrukus ji buvo atgabenta ir, vaizdžiai tariant, pasmeigta ant 20 tūkst. čia dislokuotų raudonarmiečių durtuvų…

    Sunaikintos nepriklausomybės viltys

    Patriotiškai nusiteikęs okupuotos Lietuvos branduolys priešinosi. 2011 m. birželio „Apžvalgos“ numeryje mes išsamiai rašėme apie šį organizuotą pasipriešinimą, išaugusį pirmomis karo dienomis ir vadinamo Birželio 23-osios sukilimu.

    1940-ųjų spalio 9 d., nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios, Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties).

    Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir lėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to, rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas.

    LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus artėjančiu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

    Deja, šios viltys žlugo. Patikėjęs nacių palankumu, LAF išsilaikė tik 6 savaites ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jos posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., Laikinoji vyriausybė buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.

    Ir nors „lafininkų“ veikla vertinama prieštaringai, negali nesutikti su viena išvada: nepaisant tos sunkios ideologinės naštos, kovinis, veržlus, nors ir net metų neegzistavęs judėjimas pasauliui parodė, kad lietuviai niekada nebuvo prisitaikėlių ir kolaborantų tauta, kaip kai kas ją linkęs vadinti, kad ji vertina ir bet kokia kaina siekia atgaivinti Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą, ryžtingai stoja į dvikovą su vienu ar kitu okupantu. Aklas pasitikėjimas naujais globėjais, nesutarimai ir vieningų veiksmų stoka toli gražu nesumenkina taurių organizuoto pasipriešinimo tikslų, o tai lietuvių tauta įrodė beveik po pusšimčio metų. ■

  • ATGAL
    tremties archyvas. "Kai buvau miręs"
    PIRMYN
    Antano Smetonos reikšmė Lietuvos valstybingumui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.