Kai švenčiama sandora ir gyvenimas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kai švenčiama sandora ir gyvenimas

  • Data: 2012-10-16
    Autorius: Nerijus ŠLEPETYS

    Specifinis šeimų įnašas į ekonominę sistemą – tai žmogiškojo kapitalo formavimas. Šiandien lemiamas gamybos veiksnys vis labiau tampa žmogus

    Kardinolas Ennio Antonelli

    Pirminis šio straipsnio impulsas buvo vasarą vykusi Vilniaus Šv. Jonų bendruomenės šeimų stovykla, kurioje dalyvavo Ramūno ir Virginijos Druktenių šeima, auginanti 4 vaikus. (Kamilę 18 m., Sigitą 15 m., Jurgį 13 m. ir Adomą 12 m.). Jų šeimos išgyvenimai ir patirtys, dalijantis VII pasaulinio šeimų susitikimo Milane įspūdžiais, įkvėpė ir praturtino stovyklos dalyvius, taip pat buvo „varomoji“ diskusijų, pokalbių ir pasidalijimų ašis.

    Ramūnas ir Virginija Drukteniai (Nuotrauka iš Ramūno ir Virginijos Druktenių asmeninio archyvo)

    Dažnas praktiškai susiduriame su šeimos ir darbo santykių klausimais. Šiuos „susidūrimus“ tenka praktiškai ir spręsti. Išgirstos mintys ir kelionėje patirti įspūdžiai galėtų pasitarnauti plečiant socialinės politikos ribų supratimą, įtraukiant ir tikėjimo, religines patirtis. Turime viltį, kad svarbu gaivinti ne tik žmogaus kaip asmens, bet ir žmogiškojo darbo orumą. Tam pagrindas galėtų būti socialinis Katalikų Bažnyčios mokymas ir universalios bendražmogiškos vertybės. Minėtam pasauliniam šeimų susitikimui buvo parengta 10 katechezių. Jomis siekta rasti atsakymus į aktualius šiandienos iššūkius, susijusius su šeima ir visuomene. Skaitytojas su katechezėmis gali susipažinti interneto svetainėje www.seimos2012.lt

    Kaip teigiama II katechezėje, „neretai, kai darbo ritmas tampa sekinantis, jis atima laiką ir energiją, kurių reikia santykiui tarp sutuoktinių puoselėti, taigi reikia laiko šventei, kai švenčiama sandora ir gyvenimas“. Svarbu yra tai, jog darbas ir šventimas yra vienas su kitu susiję. Jais „šeima apgyvendina socialinę „erdvę“ ir išgyvena žmogiškąjį laiką“. (I katechezė). Tai ne tik biblinio priesako žmogui užvaldyti žemę ir joje viešpatauti įgyvendinimas, bet ir nepaliaujamas rūpestis palaikyti santykį su kūrinija. Aukščiausia kūrybos pakopa ir kūrinijos perlas yra žmogus. Tik žmogus, kaip teigiama krikščioniškame mokyme, yra pajėgus pažinti Kūrėją ir Jį garbinti. Išskirtinis laikas tenkąs sekmadieniui, kuris yra ir susitikimo su Kitu laikas, taip pat tai „yra vyro ir moters susitikimo momentas. Visų pirma tai yra Viešpaties diena, maldos, Dievo žodžio, Eucharistijos, atvirumo bendruomenei ir artimui meilės diena.“ (I katechezė). Sekmadienis nėra tik savaitgalio atokvėpis ar nepadarytų darbų ir laisvo laiko metas. Žinoma, jog tikram sekmadienio suvokimui reikalinga krikščioniška nuostata. Tikėdami, jog šiame pasaulyje esame ne aklo atsitiktinumo rezultatas, esame dėkingi už savo egzistenciją. Reikšminis žodis yra dėkingumas ir gebėjimas užmegzti kūrybišką santykį su aukštesne būtimi. Žmonėms, kurie gyvena tik šiapusinio gyvenimo rūpesčiais ir yra „panardinti“ į vadinamąją „realybę“, gali būti sunku suprasti tikinčių žmonių norą keliauti piligrimystės keliu, vykti į maldingus susitikimus ar tarptautinius šeimų kongresus.

    Pokalbis su Virginija ir Ramūnu DRUKTENIAIS „Apžvalgos“ žurnalo skaitytojams pateikia kiek neįprastą šeimos gyvenimo ir tikėjimo liudijimą, kuriame atsiskleidžia tai, jog esminiai dalykai yra matomi dvasios akimis, o įstatymų leidėjai ir politikos formuotojai bei vykdytojai turėtų įgyti platesnį dvasinį žvilgsnį, žvelgiantį toliau nei raštų ir nutarimų eilutės.

    Žmonės stengiasi vasaros atostogas suplanuoti taip, kad poilsis būtų maksimaliai kokybiškas. Lengva kelionė, geras apgyvendinimas, pramogos, geras oras… Jūs pasirinkote piligriminę kelionę – Pasaulinį šeimų susitikimą Milane. Kaip ryžotės tokio pobūdžio kelionei?

    Virginija: Mūsų kelionei taip pat galiojo maksimalaus rezultato kriterijus [juokiasi]. Tik tas maksimalus variantas yra skirtingas. Buvo svarbu susitikti bendraminčių krikščionių, pajusti tą vienybės dvasią. Matyt taip buvo skirta, kad mes atšvęstume 20 metų santuokinio gyvenimo jubiliejų. Pirmą kartą palikome vaikus vienus ir išvykome į tokią ilgą kelionę.

    Ramūnas: Mintis apie kelionę brendo seniai. Prieš dvejus metus per kasmetinius Aušros vartuose vykstančius atlaidus, šeimų vakaro metu, buvo pristatytas VII pasaulinis šeimų susitikimas Milane ir buvo paskelbtas pasiūlymas vykti šeimoms iš Lietuvos.

    Aišku, jei reikėtų pačiam ryžtis, gal kiek būtų buvę sudėtingiau. Kelionę organizavo Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras. Tai buvo tam tikras iššūkis. Ir dėl vaikų, ir dėl mūsų pačių. Kai gimė vaikai, nebuvome niekur išvykę dviese ilgesnį laiką. Bet kai pamatėme žmones, kurie į Milaną atvyko iš Pietų Amerikos ar Azijos, tada supratome, kad mūsų pastangos atvykti į šį šeimų susitikimą nebuvo jau tokios didelės.

    Milano oro uoste susirinkusių krikščioniškų šeimų atstovų iš viso pasaulio akys krypo į ekranus, iš kurių į juos kreipėsi popiežius Benediktas XVI (Nuotrauka iš Ramūno ir Virginijos Druktenių asmeninio archyvo)

    Matėte skirtingų tautų ir kultūrų žmonių. Dažnai mes stereotipiškai įsivaizduojame vienas tautas temperamentingesnes, o kitas – ramesnes. Kas Jums tikėjimo raiškoje paliko stiprų įspūdį ar išgyvenimą, kuriuo galėtumėte pasidalyti?

    Virginija: Kelionė buvo ne mažiau svarbi negu pats renginys. Iš pradžių atrodė, kad kelionė autobusu bus varginanti ir ilgoka, bet tai, kas anksčiau atrodė nepatogumas, vėliau virto bendryste ir meile. Tarsi rekolekcijos.

    Ramūnas: Renginys prasidėjo daug anksčiau, negu nuvykome. Kadangi važiavo iš įvairių Lietuvos bendruomenių ir iš šeimos centrų aktyvūs žmonės, tai kiekvieną dieną autobuse būdavo pristatomos katechezės, parengtos dar prieš VII pasaulinį šeimų susitikimą. Kiekvieną katechezę pristatydavo vis kita šeima. Tai būdavo pasidalijimas savo šeimos išgyvenimu, liudijimas. Mums teko tema apie sekmadienio šventimą. Galėjome pasidžiaugti, kad mūsų šeimoje vis dar pagrindinis sekmadienio įvykis – tai Šv. Mišios. Be abejo, kultūrinis aspektas yra labai matomas. Mums kartais tikėjimas asocijuojasi su tradicija, papročiais su kažkuo labai asmenišku. Tačiau tai nėra tik tradicija, tikėjimas yra gyvas. Gera buvo stebėti, kaip žmonės eina į Šv. Mišias su savo valstybių vėliavomis, plakatais, giesmėmis ir šokiais. Matai, kiek pasaulyje rasių, tautų, kultūrų ir visi to paties tikėjimo. Nepažįsti šių žmonių, tačiau atrodo, tarsi jie būtų iš tavo parapijos. Dažnai mes gyvename tarsi „parapijos rėmuose“ – čia „mano kiemas, mano problemos ir pan.“ Dažnai per Visuotinę maldą, kai meldžiamės už bažnyčią, nesusimąstome apie tai… Tokiuose renginiuose supranti Bažnyčios visuotinumą.

    Virginija: Po šeimų susitikimo Milane teko dar pakeliauti po Italiją. Asyžiuje dalyvavome Šv. Mišiose, kurias aukojo kartu su mumis vykęs kunigas. Meldėmės už Bažnyčią. Ir tas Bažnyčios vaizdas po Šv. Mišių su popiežiumi Benediktu XVI Milano oro uoste labai išsiplėtė. Apėmė jausmas, kad tada, kai visame pasaulyje meldžiamasi už Bažnyčią, tai meldžiamasi ir už mane. Ir aš esu tame žodyje Bažnyčia.

    Tie, kurie nėra dalyvavę panašaus pobūdžio renginiuose, vargiai gali įsivaizduoti tą tvyrančią dvasią. Dažnai manoma, kad toks renginys kažkiek nuobodus… Kaip išsklaidytumėte tokias abejones?

    Virginija: Pagrindiniai renginiai vyko šalia Milano esančiame oro uoste. Reikėdavo atvykti prieš kelias valandas iki renginio. Netgi tokiais momentais buvo juntamas bendrystės džiaugsmas. Vaikai iš mūsų autobuso laukdami pradėjo žaisti su ispanų vaikais futbolą, vėliau suaugusieji įsiliejo į bendrą šokį, kurį užvedė šalia įsikūrę ispanai. Kalbos žinios nebuvo tiek svarbios… Šalia kelių, kuriais į oro uostą turėjo eiti iš viso pasaulio suvažiavę piligrimai, gyvenantys žmonės savo namus išpuošė spalvingomis girliandomis ir sveikinimo plakatais, jie lydėjo piligrimus mojuodami ir sveikindamiesi. Viena močiutė per langą prašė perduoti linkėjimus Šv. Tėvui, nes pati nueiti negalinti. Ją, budinčią prie lango, radome ir po kelių valandų grįždami į autobusą.

    Ramūnas: Mes gyvenome viešbutyje. Tie, kurie apsistojo parapijose, šeimose, galbūt giliau galėjo išgyventi bendrystę. Vienoje Milano parapijų, kuri yra įsikūrusi kinų kvartale, buvo aukojamos Šv.Mišios lietuvių kalba. Dalyvavo į Milaną atvykę žmonės iš Lietuvos. Šeštadienio vakarą vyko šeimų susitikimas su Benediktu XVI. Poros iš skirtingų pasaulio šalių liudijo  savo šeimos situaciją, konkretų šeimos gyvenimą, problemas. Ar tai darbo, ar šeimos krizė, ar sužadėtiniai svarstytų savo būsimą santuokinį įsipareigojimą, popiežius bendravo šiltai, žmogiškai ir betarpiškai kiekvienam rasdamas atliepą.

    Tarp sutiktų maldininkų iškilmingame koncerte, skirtame popiežiui Benediktui XVi, La Scaloje - ir Lietuvos kardinolas J.E. Audrys Juozas Bačkis (Nuotrauka iš Ramūno ir Virginijos Druktenių asmeninio archyvo)

    Patiems pavyko patekti į šventinį koncertą La Scaloje…

    Ramūnas: La Scaloje vyko koncertas, skirtas Benediktui XVI, kuriame dalyvavo pats Popiežius, kardinolai, vyskupai, valdžios atstovai ir nacionalinių delegacijų nariai. Prieš kelionę mūsų šeima buvo akredituota kaip oficiali Lietuvos delegacija. Nežinojome, ką tai reiškia, ką turėsime daryti, gal nešti kur nors vėliavą…

    Virginija: Tai, matyt, buvo Dievo dovana mūsų santuokos 20-mečio proga. Tai, kad ten patekome, buvo tarsi stebuklas. Teko iš vieno registracijos punkto lakstyti į kitą. Likus valandai iki renginio, dar neturėjome kvietimų. Norėtume padėkoti Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro vadovui Algirdui Petroniui, kuris dėjo visas pastangas, kad mes atsidurtume tame renginyje. Jis lydėjo mus iki pat teatro durų, įtikinėdamas apsaugos darbuotojus, kad mes ten turime būti. Renginyje dalyvavo ir mūsų kardinolas Juozas Audrys Bačkis. Tame gausiame garbingų svečių būryje jis mums pasirodė toks savas (beveik kaip iš mūsų autobuso), kad net priėjome pakalbinti. Palietė nuoširdus kardinolo bendravimas.

    Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad šiame renginyje buvo svarbi dalis – mokymas arba katechezė. Nagrinėti šeimos santykio su visuomene, grėsmių šeimai, socialiniai ir darbo klausimai. Kas jums pasirodė svarbu ir aktualu?

    Virginija: Manau, kad temos buvo parinktos vykusiai. Tiek važiuojant į susitikimą, tiek susitikime buvo justi, kad temos yra aktualios visiems.

    Ramūnas: VII pasaulinio šeimų susitikimo tema buvo „Darbas, šeima, šventimas“. Tai apima visą šeimos gyvenimą. Kiekvienoje temoje pristatomas Dievo žodis, pateikiama biblinė katechezė ir Bažnyčios mokymas. Galiausiai buvo keliami klausimai sutuoktinių porai ir bendruomenei. Naujai nuskambėjo mintis apie skirtumą tarp laisvalaikio ir šventimo. Buvo pažymėta, kad modernus žmogus sukūrė laisvalaikį ir prarado šventimo prasmę. Laisvalaikis dažnai tampa kalendoriškai „mobili“ diena, kyla grėsmė, kad ši diena praras savo pastovumą. Popiežius kviečia šeimas iš naujo atrasti šventimą kaip vietą susitikti su Dievu ir išgyventi tarpusavio artumą.

    Lietuvių grupelė ir marios maldininkų iš viso pasaulio laukia Popiežiaus Milano oro uoste

    Šventimas šiandien yra įgavęs keistokas apraiškas. Kaip šiame kontekste matote sekmadienio šventę?

    Ramūnas: Sekmadienis pirmiausia yra šventimas, o ne laisvalaikio leidimas. Savaitgalio terminas tarsi ištirpdo sekmadienį, nelieka šventimo. Teikiama pirmenybė pramogai, o ne poilsiui. Pasikartosiu sakydamas, kad akcentas yra šventimas. Padėka už tai, ką turiu, ir jėgų kitai savaitei prašymas. Kai nuolat skubėdamas prarandi gyvenimo centrą, sekmadienis yra tas laikas, kai gali sustoti ir sugrįžti prie to, kas svarbiausia.

    Virginija: Susitikime pateiktas pavyzdys apie žydus ir šabą, kad ne žydų tauta išsaugojo šabą, o šabas išsaugojo žydų tautą… Mums svarbu švęsti sekmadienį. Tikrąja šio žodžio prasme. Kartais atrodo – kas paprasta yra sudėtinga. Gyventi santuokoje irgi yra paprasta… Tačiau ne visiems pavyksta ją išsaugoti. Man sekmadienis yra tarsi dvasinis maistas, Eucharistija, kad galėčiau toliau keliauti. Džiaugiuosi, kad ir vaikai tame dalyvauja. Vaikai švenčia sekmadienį nuo pat Prasidėjimo momento. Nebuvo praleista nė vieno. Aišku, ateis tas laikas, kai jiems reikės sąmoningai apsispręsti.

    Renginio tematika bandė aprėpti darbo ir šeimos sferų derinimą. Kiek pavyko atsakyti į minėtus susitikimo dalyvių lūkesčius?

    Virginija: Vienas amerikietis vyras, gausios šeimos tėvas susitikime su popiežiumi apgailestavo, jog turįs daug dirbti, kad išlaikytų šeimą. Pasak jo, taip nukenčia jo šeima. Tokiose situacijose lengvo atsakymo nėra, pasak popiežiaus, jis turįs pareigą išlaikyti savo šeimą, bet kiek įmanoma savo dėmesį šeimai ir tarpusavio bendravimui skirti sekmadienį. Būtent ši diena turėtų likti pamatu ir atsvara.

    Ramūnas: Pažymėta, kad vienas iš sunkiausių ekonomiškai išsivysčiusių šalių uždavinių yra subalansuoti šeimai ir darbui skirtą laiką. Kita vertus, šeimoje išryškėja darbo, kaip meilės tarnystės, aspektas. Mes dirbame siekdami ne tik savo pačių, bet ir savo artimųjų ir visos visuomenės gerovės.

    Ką matytumėte Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime, siejant darbą ir šeimą, svarbaus, o galbūt tobulintino?

    Virginija: Skaudu dėl keleto dalykų. Imkim diskusijas politinėje erdvėje, kas yra šeima, o kas nėra. Tai, kas buvo natūraliai suvokiama ir žinoma, dabar tapo manipuliacijų objektu. Europa išsižada to, kas glūdi jos istorijoje. Krikščioniškų šaknų. Medis be šaknų negali ilgai gyvuoti. Kaip teigia kardinolas Ennio Antonelli, normali šeima nėra praeities atgyvena, tai ateities šeima, jei norime turėti ateitį. Kalbant apie darbą, svarbus ir jo orumo klausimas. Pagarba žmogui, dirbančiajam. Žinoma, įstatymais to neįdiegsi, tačiau… netgi tie patys populiariosios žiniasklaidos leidiniai pristato sėkmingus ir daug pasiekusius žmones, kurie yra „turintys“. Dažnai nuošaly lieka rūpestingai pareigas atliekantys svarbių ir atsakingų profesijų atstovai: medikai, ugniagesiai gelbėtojai ir kiti.

    Ramūnas: Svarbus momentas, kas, regis, yra žinoma ir suvokiama, bet nesulaukia palaikymo, yra tai, ką mini vienas iš šeimų susitikimo dvasinės programos rengėjų, kardinolas Ennio Antonelli, kad šalia teisingo apmokestinimo šeima turėtų būti remiama visuminės šeimos politikos, kuri saugotų šeimos tapatybę ir teises ir pramanytų laipsnišką konkrečių priemonių įgyvendinimą, einant mažais žingsneliais pagal galimybes (būstas, darbas, mokykla, paslaugos, transportas, imigrantų šeimų susijungimas ir t. t).

    Daugelyje Europos šalių didieji prekybos centrai sekmadienį nedirba.

    ***

    Vietoje užsklandos

    2012 m. TS-LKD partijos, vienos nuosekliausių šeimos politikos formuotojų, XVI vyriausybės programos dalyje, skirtoje socialinei politikai, akcentuojama šeimos ir bendruomenės svarba, ugdant ir formuojant žmogaus charakterį ir padedant asmeniui bręsti. Vienas iš svarbesnių laimėjimų yra galimybė naudotis ilgomis tėvystės ir motinystės atostogomis. Tai gali padėti užtikrinti tautos ir valstybės tęstinumą. Taip pat svarbus socialinis teisingumas ir kompleksinė pagalba, solidarumas. Ne mažiau svarbus ir darbdavių bei įmonių akcininkų socialinis solidarumas ir pagalba realizuojant pamatinius šeimų poreikius. Daugelis svarbių dalykų dažnai neapibrėžiami įstatymo raide, todėl būtinas kiek platesnis ir gilesnis visų mūsų žvilgsnis.

    Justinas Urbanavičius

    JUSTINAS URBANAVIČIUS: ŽMOGUI BŪTINA RASTI LAIKO PABŪTI GAMTOJE

    Siekdami išsiaiškinti, ar šiais laikais egzistuoja reali galimybė suderinti aktyvią veiklą darbe su šeima ir laisvalaikiu, pakalbinome, ko gero, vieną iš užimčiausių ir kartu jauniausių Seimo narių Justiną URBANAVIČIŲ, kuris šalia to, kad kasdien važinėja į darbą iš Kauno, kur augina sūnų ir dukterį, neseniai buvo išrinktas ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku.

    Kaip Jums pavyksta suderinti nelengvą darbą, atsakingas pareigas Seime ir laiką, skirtą taip pat Jūsų dėmesio pasiilgusiai šeimai?

    Sunku pasakyti, kaip. Žinoma, šeima šiek tiek nukenčia, bet džiaugiuosi, kad sritis, kurioje dirbu, yra ir mano darbas ir hobis – ir toliau kuruoju miškininkystę, kartu domiuosi aplinkosaugos temomis. Tikriausiai taip ir pavyksta suderinti, kada hobis ir darbas sutampa. Gal kartais iš šeimos atimu kiek laiko, bet stengiuosi jį sugrąžinti.

    Tuomet gal galite šiek tiek papasakoti apie šį savo hobį, tapusį darbu?

    Visuomet domėjausi miškais. Jau nuo mokyklos laikų svajojau tapti miškininku, rūpintis gamta, išsaugoti tą žaliąjį rūbą, miškus. Dirbdamas miškuose, aišku, prisiliesdavau prie miškų atsodinimų, ūkinių darbų tiesiogiai, o Seime galima įstatymiškai pagelbėti miškininkams, palengvinti, o kai kur, jei reikia, sugriežtinti sąlygas, kad miškai būtų geriau prižiūrimi. Nors apskritai miškininkai myli savo darbą ir tikrai stengiasi dirbti atsakingai. Mes, miškininkai, išsiskiriame iš kitų tuo, kad labai mylime gamtą, net ir vienatvę gamtos apsuptyje. Mano požiūriu, žmogui būtina rasti laiko pabūti gamtoje. Taigi laisvalaikio šiam tikslui taip pat reikėtų skirti.

    Kalbino Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

  • ATGAL
    Jazzu: Meilė, kaip ir muzika, būna visokia
    PIRMYN
    Globėjas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.