Kaip dar pagerinti investicinę aplinką? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaip dar pagerinti investicinę aplinką?

  • Data: 2016-10-04
    Autorius: Simonas Klimanskis

    „Coca-Cola“ sprendimas uždaryti gamyklą Alytuje ir išsikelti į Lenkiją, motyvuojant siekiu optimizuoti veiklos kaštus ir padidinti gamybos efektyvumą, kai dėl to bus atleista 80 darbuotojų, vėl atnaujino diskusijas apie šalies investicinę aplinką. Teigiama, jog tokį įmonės sprendimą galėjo paskatinti neliberalizuoti darbo santykiai ir per didelis darbo jėgos apmokestinimas. Turint omeny, kad tai ne pirmas toks atvejis – visai neseniai „Intersnack Group“ bulvių traškučių gamybą nusprendė perkelti taip pat į Lenkiją, o pagardų gamintojas „Suslavičius-Felix“ – į Latviją, Švediją ir Austriją, turbūt pagrįstai kyla klausimų dėl užsienio investuotojų pasitraukimą lėmusių veiksnių ir Vyriausybės politikos gerinant verslo sąlygas.

    Bendrai žvelgiant, tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Lietuvoje daugėja. 2012–2015 m. duomenimis, t. y. dabartinės Vyriausybės darbo metais, vienam šalies gyventojui tenkančios TUI augo nuo 4 072 iki 4 592 eurų. Tai rodo, kad Lietuva yra patikima ir stabili šalis, užsienio verslininkai pasitiki verslo aplinka. Tačiau tai yra apibendrintas vaizdas. Žiūrint lokaliai, į atskirus regionus, galima pastebėti atvejų, kada vieni investuotojai pasitraukia, kiti ateina. Bet apskritai investicijų judėjimo balansas yra teigiamas. Tačiau nepaisant to, bet kurio stambaus investuotojo pasitraukimas yra tam tikras iššūkis, ypač regionams, nes tai susiję su galimu nedarbo ar emigracijos padidėjimu.

    Lenkijos pranašumas – didesnė rinka

    VšĮ „Investuok Lietuvoje“ teigimu, investicijų judėjimą lemia siekiai optimizuoti įmonių veiklą ir jų funkcijas pagal specializaciją koncentruoti atskirose šalyse (pavyzdžiui, gamyba – vienose, logistika – kitose), gamybos koncentracija didelėse rinkose ir šalies investicinė aplinka. Iš tiesų regione gaminant vietinei rinkai skirtą produkciją, gamyba didelėse rinkose leidžia geriau išnaudoti masto ekonomiją, kada gaminant ir tiekiant didesniais kiekiais produkcijos vieneto kaštai pasiskirsto didesniam vartotojų skaičiui. Lygiai taip pat tiekėjai gali pasiūlyti gamintojams didesnį kiekį žaliavų palankesnėmis sąlygomis. Tai yra tokių rinkų kaip Lenkija privalumas.

    Kalbat apie šalies vidaus situaciją, Lietuva yra įgijusi didžiulį potencialą augti. Pagal ekonominės laisvės indeksą šalis yra pakilusi į 13 vietą tarp 180 pasaulio valstybių ir lenkia kaimynes Latviją (36 vieta) ir Lenkiją (39 vieta). 2016 m. pauliniame verslo sąlygų „Doing Business“ indekse Lietuva pakilo iš 24 į 20 vietą tarp 189 šalių, kai Latvija ir Lenkija užima atitinkamai 22 ir 25 vietas. Nemažai nuveikta šalinant biurokratinius suvaržymus. Investicijoms skatinti, Ūkio ministerija yra patvirtinusi priemones „Žmogiškieji ištekliai Invest LT+“ ir „Regio Invest LT+“. Pagal pirmąją priemonę valstybės biudžeto ir ES paramos lėšomis finansuojami užsienio investuotojų, investuojančių Lietuvoje į gamybą ir paslaugas, darbuotojų mokymai ir kvalifikacijos tobulinimai, įskaitant mokymų darbo vietoje organizavimą. Antroji priemonė skirta ne šalies didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje) veiklą vykdančioms ar planuojančioms vykdyti labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, iš dalies finansuojant tokių įmonių investicijas į inovatyvios gamybos ar inovatyvių paslaugų verslo pradžią ar plėtrą.

    Tačiau nors Lietuvoje verslo sąlygos vertinamos geriau negu Lenkijoje, pastarosios privalumas, kaip minėta, yra didesnė rinka. Tačiau Lietuva yra maža ir santykinai atvira ekonomika, todėl investicinį patrauklumą reikia sieti su panašaus profilio šalimis, kaip antai Latvija ar Estija. Pastaroji pagal ekonominės laisvės ir verslo sąlygų indeksus lenkia Lietuvą – atitinkamai 9 ir 16 vietos.

    Investuotojai žiūri į bendrą šalies aplinką

    Nors teigiama, kad „Coca-Cola“ pasitraukimą lėmė neliberalizuota darbo rinka, pažymėtina, kad šioje įmonėje darbuotojų kaita buvo labai maža, o praėjusiais metais įmonės pelnas augo 2,3 karto, todėl tiesioginės koreliacijos, kad būtent darbo rinkos lankstumas nulėmė investuotojo pasitraukimą, nėra. Tą pagrindžia ir Estijos pavyzdys, kur darbo santykiai buvo liberalizuoti dar 2009 m., tačiau ta pati „Coca-Cola“ savo gamyklą šioje šalyje uždarė 2010 m.

    Kita vertus, galvojant apie naujų investicijų pritraukimą, darbo rinkos lankstumas yra svarbus kriterijus. Pasaulio ekonomikos forumo 2015–2016 m. konkurencingumo ataskaitoje Lietuva kukliausiai atrodo būtent pagal daugelį darbo rinkos efektyvumo rodiklių: įdarbinimo ir atleidimo tvarką (120 vieta iš 140), atleidimo iš darbo išlaidas (109 vieta), mokesčių poveikį paskatai dirbti (123 vieta), gebėjimą išlaikyti (108 vieta) ir pritraukti (116 vieta) talentingus specialistus. Lenkijos, Latvijos ir ypač Estijos rezultatai pagal šiuos kriterijus yra geresni. Todėl lankstesni darbo santykiai leistų verslui greičiau reaguoti į rinkos pokyčius, padidintų šalies konkurencingumą. Tačiau Darbo kodekso pakeitimai turi būti daromi dėl jų visiškai sutarus su socialiniais partneriais, o ne stumiami buldozeriu. Deja, Seimas, atmesdamas prezidentės veto ir palikdamas galioti birželį priimto naujojo Darbo kodekso variantą, nežiūrint kai kurių siūlomų pakeitimų, užtikrino darbdavių interesus ir pernelyg sumažino darbuotojų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, apaugą.

    Todėl naujasis Darbo kodeksas yra taisytinas taip, kad būtų užtikrintas tinkamas balansas tarp darbdavio ir darbuotojo interesų, apsaugant socialiai pažeidžiamiausius darbuotojus, nes, priešingu atveju, jų sąlygų apsunkinimas gali didinti įtampą visuomenėje, skatinti šešėlį, emigraciją ir nepasitikėjimą valstybę.

    Paprastai investuotojai, rinkdamiesi šalį, į kurią investuoti, vertina daug veiksnių – tai ir darbo rinkos lankstumas, darbo jėgos kvalifikacija, mokestinė aplinka, požiūris į korupciją, viešojo sektoriaus efektyvumas ir pan.

    Pavyzdžiui, nors pasiekta pažanga kovojant su korupcija – per praėjusius metus pasauliniame korupcijos suvokimo indekse Lietuva pakilo iš 39 vietos į 32, o lyginant pastarųjų penkerių metų pažangą, šalis pakilo per 20 pozicijų. Bet to nepakanka. Reikia geriau išnaudoti turimus kovos su korupcija įrankius. Pavyzdžiui, Estija minėtame indekse užima 20 vietą.

    Investuotojai dažnai ieško siauros specializacijos darbuotojų. Jeigu rinkoje jų trūksta, tai yra veiksnys, turintis įtakos pasitraukti į rinkas, kuriose tokių specialistų yra. Todėl būtina pertvarkyti švietimo sistemą taip, kad ji atitiktų darbo rinkos ir valstybės poreikius. Tiesa, šioje srityje jau imamasi teigiamų pokyčių: priimtos Mokslo ir studijų įstatymo pataisos, kurios turėtų pakelti aukštojo mokslo kokybę, orientuoti studijas į rinkos poreikius. Tačiau dar reikia Profesinio mokymo įstatymo pataisų, kurios reformuotų profesinį mokymą rengiant rinkos poreikius atitinkančius specialistus, pakeltų mokymo kokybės kartelę ir sukurtų skaidrų profesinių mokyklų valdymą.

    Taip pat labai svarbu išnaudoti savo stiprybes. Pirmiausia – tai inovacijos. Lietuva vis labiau matoma kaip inovacijų šalis: čia veikia sparčiausias internetas, lietuviški moksliniai lazeriai naudojami pažangiausiose pasaulio įmonėse ir sudaro apie 10 proc. pasaulio rinkos, į orbitą buvo paleisti du lietuviški palydovai, Lietuvoje kuriamos technologijos jau naudojamos sudėtingiausioms onkologinėms ligoms gydyti, galiausiai šalis pradėjo stojimo procedūrą į vieną pažangiausių pasaulyje Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją (CERN). Tačiau šalies inovatyvumo požiūriu tai pavieniai pažangos atvejai. Lietuva per 12 narystės ES metų inovacijų reitinge pakilo vos per vieną vietą. Moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skiriama tik 1,02 proc. BVP (ES vidurkis – 2,03 proc. BVP). Todėl tam reikalinga kryptinga valstybės politika, nes būtent inovacijų plėtra, jų taikymas įvairiuose ūkio sektoriuose ryškiai prisidėtų prie ekonomikos konkurencingumo ir produktyvumo didinimo.

    Taip pat reikia mažinti darbo jėgos apmokestinimą mažas pajamas gaunantiems asmenims, mokesčių naštą perkeliant kitiems šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui. Tą nuolat pabrėžia Europos Komisija ir ne vienas ekonomistas. Tiesa, darbo apmokestinimą šiek tiek sumažins patvirtinta „Sodros“ reforma, įvestos įmokų lubos, kurios per šešerius metus nuosekliai mažės nuo 120 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU) (7,48 tūkst. eurų) iki 60 VMDU (3,7 tūkst. eurų), ir numatytas darbdavio įmokos „Sodrai“ tarifo mažėjimas – nuo 2017 m. 1 proc., o nuo 2018 m. dėl to bus sprendžiama kasmet, įvertinant įtaką viešųjų finansų tvarumui. Nors realesnį mokestinės naštos sumažėjimą dėl šios reformos darbdaviai pajus maždaug po dvejų ar trejų metų, visgi tai palankus signalas investuotojams, kad yra siekiama mažinti darbo apmokestinimą. Kad ir nedideliais žingsneliais.

    Svarstytina pelno apmokestinimo peržiūra

    Šalia to atkreiptinas dėmesys ir į pelno apmokestinimą bei mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui, kuri svarstoma kaip paskata investuotojams. Beje, tokia lengvata Lietuvoje jau galiojo iki 2001 m. Dažnai kalbama apie investicinio patrauklumo didinimą, struktūrines reformas, pavyzdžiu rodomą Estiją, kurią, beje, dėl palankesnės mokestinės, administracinės ir teisinės aplinkos pasirinko susijungę „DNB“ ir „Nordea“ bankai. Tačiau šioje šalyje pelno mokesčio lengvata yra ne mažesnio tarifo taikymas, o kiek kitokia. 2000 m. Estija pakeitė apmokestinimo pelno mokesčiu principą, pereidama nuo kaupimo prie pinigų principo. Tai turi teigiamą poveikį investicijų pritraukimui, tačiau reikia pastebėti, kad Estija pagal investicijų pritraukimą lenkdavo Lietuvą ir iki 2000 m., kai Lietuvoje galiojo pelno mokesčio lengvata reinvestuojamam pelnui, o Estijoje ne. Tai reiškia, kad, kaip jau minėta, šalies patrauklumą investicijoms lemia visas kompleksas veiksnių, susijusių su bendra aplinka, o ne tik mokestinės lengvatos. Tačiau apmokestinimas taip pat turi tam tikros įtakos.

    Kai kurių ekonomistų teigimu, tokį „estišką“ modelį būtų galima įdiegti ir Lietuvoje, kurioje galioja klasikinė kaupimo principu paremta pelno apmokestinimo sistema. Taikant pinigų principą, apmokestinimą lemia įmonės ne pelno (ne)buvimas ar (ne)reinvestavimas, o pinigų išmokėjimas fiziniams asmenims, jų panaudojimas su pelno uždirbimu nesusijusioms reikmėms (pavyzdžiui, pramogoms, o ne verslo plėtrai), akcininkų poreikiams (vartojimui įmonės sąskaita), dividendams, pirkimams didesne nei rinkos kaina iš susijusių įmonių ir pan. Kitaip tariant, įmonė deklaruoja per mokestinį laikotarpį išmokėtas pinigų sumas ir priklausomai nuo to, kam jos išmokėtos, apskaičiuoja mokestį. Taigi, įmonės apmokestinamos pelno mokesčiu tik tuo atveju, jeigu daro minėtas išmokas. Jeigu įmonė pinigus laiko banko sąskaitoje, jie nėra apmokestinami. Tuo tarpu pagal kaupimo principą apmokestinamas visas įmonės uždirbtas pelnas, neatsižvelgiant į pinigų judėjimą.

    Pabrėžiamas pelno apmokestinimo pinigų principu privalumas, lyginant su pelno mokesčio lengvata reinvestuojamam pelnui, kuri svarstoma kaip paskata investuotojams. Nes investicijos gali būti daromos ne vien iš pelno, bet ir iš akcininkų įnašų, skolintomis ar ES paramos lėšomis. Taip pat, taikant pinigų principą, sumažėtų galimybės piktnaudžiauti. Taigi, pelno mokesčio reformos idėja verta apmąstymo.

    „Coca-Cola“ pasitraukimas ir 80 darbuotojų atleidimas – skaudus smūgis Alytaus miestui, kuriame nedarbas ir taip vienas didžiausių šalyje (t. y. 10 proc.), galėjęs grėsti emigracijos banga. Taip pat šalies biudžetas neteks šios bendrovės sumokamų mokesčių.

    Kita vertus, yra ir gerų naujienų – Danijos kapitalo baldų gamybos įmonė UAB „Theca Furniture“, vykdydama plėtrą, atidarė fabriką Alytuje ir sukurs 140 naujų darbo vietų. Taip pat Alytuje žvalgosi dar kelių užsienio šalių investuotojai. Tačiau žvelgiant šalies mastu, šiame kontekste dar kartą reikia atkreipti dėmesį į užimtumo regionuose ir regioninės atskirties problemas. Todėl jas sprendžiant pirmiausia būtina sudaryti realias paskatas žmonėms likti ir kurti Lietuvoje, ypač regionuose, pavyzdžiui, numatant galimybę valstybei kompensuoti dalį gyventojo gauto kredito, skirto pirmajam būstui įsigyti ar renovuoti. O augantis ar bent jau stabilus gyventojų skaičius yra prielaida kurtis verslams, ateiti investicijoms. Be abejo, svarbu, kad regionuose darbo jėga būtų kvalifikuota, todėl čia dar kartą atsiremiama į jau minėtą švietimo sistemos pertvarkos būtinybę. Taip pat pačios savivaldybės, siekdamos pritraukti investuotojus, turi labiau išnaudoti efektyviausias rinkodaros priemones – interneto svetainės skiltis, kuriose anglų kalba būtų pateikta informacija apie rajono privalumus, darbuotojų pasiūlą, esamą infrastruktūrą, investavusių įmonių sėkmės istorijas, taip pat operatyviai veikiančias duomenų bazes, kuriose būtų visi potencialiai parduodami ar nuomojami žemės sklypai, pastatai ir pan.

    Taigi, dauguma problemų, turinčių įtakos investicinei aplinkai, nėra naujos, apie jas kalbama kelerius metus. Be abejo, kai kuriose srityse imamasi reformų, bet kai kur jos neįgyvendinamos. Todėl greta svarstymų apie naujas priemones, Vyriausybė ir Seimas turi išgirsti tą signalą, kurį siunčia pasitraukę investuotojai, ir ryžtingai spręsti minėtas problemas. Auganti šalies ekonomika leidžia imtis priemonių joms spręsti.

  • ATGAL
    Turtėjanti Lietuva? Kapitalo pritraukimo dilema
    PIRMYN
    Tarptautinių iššūkių akivaizdoje – socdemų tūpčiojimai Maskvai ir Minskui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.