Kaip gera būti mama | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaip gera būti mama

  • Data: 2013-12-30
    Autorius: Kalbino Roberta Firavičiūtė
    Monikos ir Lauryno Kasčiūnų šeima su atžalomis: Mantu, Gerda ir Liepa | Nuotrauka iš asmeninio M.Kasčiūnienės archyvo

    Ne kartą yra tekę girdėti frazę „gyvenimui prasmę suteikia vaikai“. Vieni galėtų su šiuo teiginiu sutikti, kiti gal pultų ginčytis. Iš tiesų, šiuolaikinis pasaulis žmogui suteikia daugybę įvairiausių galimybių. Vieni bando savo gyvenimą įprasminti daug mokydamiesi, keliaudami po pasaulį, kiti – siekia karjeros aukštumų ir valandų valandas praleidžia darbo kabinete, kurdami ar siūlydami kažkam naują produktą ar paslaugą. Tačiau kas yra tavo pareigos, darbas ir pinigai, jei neturi to, kas brangiausia, – šeimos? Tradicinių vertybių puoselėjimas ir šeimos instituto stiprinimas turėtų būti vienas iš valstybės prioritetų, juk stipri šeima – tai ir stipri visuomenė. Apie šeimą kalbėjomės su mamomis, auginančiomis daugiau nei du vaikus, – Monika KASČIŪNIENE, Vita RIMIENE ir Rita STRIUOGAITIENE.

    Papasakokite, kaip prasideda Jūsų šeimos rytas.

    Monika Kasčiūnienė: Rytas prasideda nuo bakstelėjimo vyrui į šoną, kad jau reikia keltis. Tada ruošiami pusryčiai,  pažadinami vyresnieji vaikai. Vyksta pasiruošimas darbui ir mokyklai, prie pusryčių stalo aptariami dienos darbai ir planai. Viskas vyksta tyloje, nes mažiausioji dar miega. Išlydėjus didžiąją dalį šeimynos, atsikelia ir mažoji. Jau tada dėmesys būna sutelktas į ją, aišku, nepamirštant namų ruošos darbų.

    Jei tai savaitgalis, visi miegame tol, kol mažasis žadintuvas vardu Liepa, neprikelia savo krykštavimu. Tada iš kito kambario atsliūkina dar du vaikučiai. Visi penkiese gulime lovoje ir žiūrime kokią linksmą rytinę laidą. Tai viena gražiausių akimirkų mūsų šeimoje, kai dar šiek tiek apsnūdę, ramūs, galime mėgautis vieni kitų dėmesiu.

    Rita Striuogaitienė: Mūsų rytų būna visokiausių. Jau 25 metus esame susituokę, netrukus bus sidabrinės mūsų vestuvės ir savo gyvenimą galime suskirstyti į du etapus. Pirmasis – iškart po vestuvių, kai beveik pamečiui gimė trys vaikai, po to antrasis, kai po 10 metų gimė ketvirtas vaikas, o po 6 metų – dar vienas. Kadangi esame katalikai, mūsų rytas visada prasideda kryžiaus ženklu, o su malda būna visaip. Sekmadieniais skiriam tam daugiau laiko. Sekmadienis yra mūsų diena, šeimos diena, paskirta Dievui. Niekada nedarome išimčių, nebent reikia kažkur vykti darbo reikalais. Paprastai kiekvieną sekmadienį stengiamės skirti šeimai: būna rytinė malda, pietūs, mišios, kažkur išeinam, kažką nuveikiam.

    Šiokie rytai – kaip ir visų šeimų. Kai buvo dar tik trys vaikučiai, vyras tuo metu dirbo mokytoju mokykloje, o aš likdavau su vaikučiais namuose. Į darželį nė vienas nėjo – užsiimdavau su jais namuose. Šis etapas buvo visai kitoks: būdavo, visi keliamės, išleidžiam tėvelį į darbą, tada pusryčiai, pamokėlės ir tada laukdavom tėčio. Buvome jauna šeima, susituokėme ką tik pabaigę mokslus, daug ko reikėjo, tad vyras po pamokų dirbdavo dar ir kitame darbe, grįždavo vėlai, kartais tik 8 valandą vakaro. Daug ką tekdavo man vienai daryti, užsiimti vaikučiais, daug visko prisigalvodavome, namuose buvo tarsi mini darželis. Kai trys vaikučiai pametinukai paaugo, tapo šiek tiek lengviau, nes pradėjo žaisti tarpusavyje.

    Su vyru esame iš tikinčių, darnių šeimų, mūsų abiejų ir požiūriai į viską sutampa, taip buvo lengviau, viskas su Dievo pagalba ir abu vienas į kitą rėmėmės.

    Vita Rimienė: Kadangi mūsų vaikai trynukai, esame priversti griežtai laikytis grafiko. Ryte visi kartu keliamės, visi žinom savo veiksmus: aš einu ruoštis, tėtis aprengia vaikus ir tada jau važiuojam į daržiuką. O darželyje būnam tik pusdienį, nes su vaikais noriu praleisti kuo daugiau laiko. Iš pradžių planavome vaikus kuo vėliau leisti į darželį, bet tėtis labai norėjo, kad jie su kitais vaikučiais daugiau bendrautų, tobulėtų, taigi nusprendėme vesti į darželį – ten jie pabūna tris valandėles, pavalgo pietus ir važiuoja namo. Namuose visą popietę praleidžiame kartu: žaidžiame, piešiame, dainuojame ir laukiame grįžtančio tėčio. O savaitgaliais dažniausiai renkamės veiklą, kuri tiktų visiems kartu daryti: važiuojame pas senelius, keliaujame į parką, gana dažnai nueiname į teatrą.

    Kaip vaikučių atėjimas į šį pasaulį pakeitė Jūsų gyvenimą?

    M. Kasčiūnienė: Vaikučio gimimas – tai didžiausias stebuklas, kuris gali įvykti žmogaus gyvenime. Džiaugiamės su vyru savo trimis vaikais, kurie įprasmino mūsų meilę, dar labiau sustiprino pagarbą vienas kitam. Ir nesvarbu, kada: ar būnant mums dvidešimtmečiams studentams, ar dvidešimt ketverių jaunuoliams, ar jau subrendusiems trisdešimtmečiams, kiekvienąkart džiaugdavomės tapę tėvais lyg iš naujo, o gyvenimas įgaudavo naują prasmę ir naujus tikslus. Be abejo, gyvenimas gimus vaikučiui tampa sėslesnis, atsiranda rutina, bet buitinius rūpesčius leidžia pamiršti vaikų ištartas žodis „mama“, nupieštas atvirukas tėvelio dienos proga ar pergalė matematikos konkurse. Dėl to tikrai verta gyventi.

    R. Striuogaitienė: Kurdami šeimą, iš karto turėjome nuostatą, jog reikia susilaukti vaikų. Ne dėl savęs norėjome pagyventi. Vaikams gimus, gyvenimas visiškai pasikeitė. Iki tol buvome įpratę gyventi kiekvienas sau, tačiau kartu gyvenimas įgavo visai kitą prasmę, mes gavome ypatingų jėgų: juk vyko ir statybos, reikėjo rūpintis vaikais, dirbti, visko buvo tiek daug, kad tik spėk suktis. Matyt, kai Dievas sudaro planą ir jo nesibaidai, viskas gerai sekasi. Žinoma, skirdavome laiko ir sau – dvasiniam tobulėjimui, knygų skaitymui. Neapsiribodavome vien tik vaikų auklėjimu, stengdavomės ir kažkur išeiti pasisemti dvasinio peno. Aš ir pati buvau augusi katalikiškame jaunimo būryje, vadovaujamame S. Tamkevičiaus, tad su vyru buvome pripratę prie rekolekcijų, prie dvasinio gyvenimo. Jei neišeidavo kartu su vyru išvykti, išleisdavome vienas kitą į rekolekcijas, įsitraukėme į parapijos jaunų šeimų centrą, pradėjome lankytis ten su vaikučiais – tai irgi buvo atgaiva. Po kasdienės rutinos atgaudavome jėgas ir matydavome, kad viskas klostosi gerai.

    V. Rimienė: Gyvenimas visiškai pasikeitė. Neliko nieko panašaus, kas buvo anksčiau –anksčiau buvau tikra darboholikė, savo pomėgiams galėjau skirti daugiau laiko, o gimus vaikams tokios laisvės nebeturiu. Bet, kita vertus, šeima, vaikai man ir vyrui yra gyvenimo vertybės, į kurias verta investuoti savo laiką ir jėgas. Ne kiek nesigailime, o kaip tik labai džiaugiamės, kad susilaukėme būtent trynukų. Niekada nebuvo iškilę abejonių, kad per sunku. Žmonės mūsų dažnai klausia, kaip susitvarkome, o mes sakome, kad esame labai laimingi ir mums gyvenime labai pasisekė. Visas laikas, jėgos, dėmesys, finansai yra nukreipti į vaikus, viską stengiamės daryti dėl jų, bet, aišku, nepamirštame ir savęs. Turim savo pomėgių –  mano vyras sportuoja, žaidžia lauko tenisą, aš nuo mažens iki šiol esu užkietėjusi choristė. Kai vaikams suėjo du mėnesiai, su vyru suderinome grafikus, kad aš vėl galėčiau grįžti prie savo mėgstamos veiklos, lankyti choro repeticijas, važiuoti į keliones, ir šeima mane labai palaiko. Manau, žmonės pasirenka, kaip gyventi: jei turi paramą iš aplinkos, žmones, kurie jiems gali padėti, tuomet gali viską suderinti, neatsisakyti savo mėgstamos veiklos, bet kartu ir skirti daug laiko vaikams. Gimus vaikams savo pomėgių neatsisakėme, tačiau požiūris ir prioritetai pasikeitė.

    Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti vaikų ir tėvų santykis?

    M. Kasčiūnienė: Tėvų ir vaikų draugystė turėtų būti paremta abipuse pagarba. Ne be reikalo paminėjau žodį draugystė. Svarbu, kad tėvai savo vaikams būtų ir draugai. Tada jie bus daug artimesni, vaikai labiau pasitikės savo tėvais. Kita vertus, tėvai turi būti autoritetas: taip, mes esame draugai, bet niekada nepamirštame, kad mamos ir tėčio žodis visada lemiamas. Draugystė neturi peržengti pagarbos tėvams ribų. O tėvai savo ruožtu, rūpindamiesi vaikų auklėjimu ir gerove, turi sugebėti neužgožti vaikų savarankiškumo ir leisti jiems kai kuriuos sprendimus priimti patiems.

    R. Striuogaitienė: Mūsų šeimoje tėvų ir vaikų santykiai nebuvo tokie, kada mama yra draugė dukrai, o tėtis – draugas sūnui. Stengdavomės išlaikyti šiltą ir artimą santykį, bet kartu ir konkretų. Su vyru visada stengėmės sužinoti apie vaikus per daug nesikišdami, per daug nelįsdami į asmeninius jų reikalus, nes suprasdavome, kad vaikas vis tiek turės paslapčių. Ir kaip tėvai vaikams ne visada viską pasakydavome. Su vyru esame nusprendę vaikų neapkrauti savo gyvenimo problemomis. Vaikus visada stengiamės išklausyti, atrasti laiko pokalbiui. Tam, kad būtų galima sukurti šiltus santykius su vaiku, visų pirma reiki atrasti laiko. Kai randi laiko pabūti su šeima, vaikas atsiskleidžia, pasipasakoja. Santykiai turi būti šilti, tačiau turi būti ir pagarba tėvams.

    V. Rimienė: Tėvai yra tėvai, nes jie yra suaugę žmonės, jie turi užtikrinti vaikų saugumą, kartu ir finansinį, kad vaikams galėtų suteikti viską, ką gali, ir viską, kas geriausia. Tai yra tėvų pareiga. Tėvai turi jausti pareigą auginti, mylėti ir puoselėti vaikus. Tėvai turi nustatyti vaikams tam tikras ribas, bet meilės turi skirti kuo daugiau. Vaikai turi žinoti, kad tėvai yra tėvai, o ne jų draugai. Be abejo, tėvai turi mokėti bendrauti su vaikais, nes vaikų psichologija yra gana sudėtinga. Mūsų šeimoje auginant trynukus yra tam tikrų ypatybių: esame priversti laikytis labai griežto grafiko laiko prasme, turi būti griežtos taisyklės, negalime vaikams nuolaidžiauti, jau vien todėl, kad vienas kitam nepavydėtų, turime išlaikyti griežtą tėvų statusą. Tačiau meilės, žaidimų, kitokių užsiėmimų stengiamės jiems duoti kuo daugiau ir kuo daugiau laiko praleisti su jais. Dar prieš gimstant vaikams buvome sutarę, kad patys auginsime savo vaikus, be jokių auklių, nors daug kas ir sakė, kad nesusitvarkysime iš karto su trimis. Manau, kad tokia mūsų investicija ateityje tikrai atsipirks tiek bendravimo, tiek šiltų santykių su vaikais palaikymo prasme.

    Kaip manote, ar šiuolaikiniame pasaulyje, kur beprotiškai greitas gyvenimo tempas, moteriai įmanoma būti ir puikia mama, ir kartu kilti karjeros laiptais?

    M. Kasčiūnienė: Manau, viską įmanoma suderinti. Svarbu pačiai sau susidėlioti vertybes, prioritetus ir žinoti, ant kurio karjeros laiptelio sustoti, kad neapleistum mamos pareigų. Niekada neatsisakyčiau motinystės rūpesčių, atiduodama vaikus auklei ar močiutės priežiūrai, vardan aukštesnio karjeros laiptelio. Tačiau, jeigu pavyksta rasti balansą tarp mėgstamo darbo ir vaikų auginimo, – puiku. Mano, kaip moters, didžiausias  laimėjimas yra trys nuostabūs vaikai. Taip pat turiu gerą finansininkės darbą, į kurį žadu grįžti paaugus mažajai dukrelei. Bet ir pasibaigus motinystės atostogoms, tobulindama profesinius įgūdžius, žadu rūpintis šeimos židiniu. Juolab vaikus auginu ne viena. Juk šalia yra mano vyras, kuris yra geras tėtis, šalia kurio vaikai, o kartu ir aš, jaučiamės mylimi ir saugūs. Toks jau yra mūsų šeimos modelis – nesvarbu, kuris daugiau pasiekė profesinėje srityje ar kuris daugiau laiko praleido su vaikais, svarbu judėti viena kryptimi, kad būtų pasiektas bendras tikslas – darni ir laiminga šeima.

    R. Striuogaitienė: Man nepavyko pakilti karjeros laiptais, bet aš tikiu, kad galima. Yra begalė moterų, kurios ir vaikus užaugino, ir padarė karjerą. Sunku pasakyti, kaip tai pavyksta, nes žmonių gyvenimai susiklosto skirtingai. Kai moteriai gimsta vaikelis ir šeimoje jis būna tik vienas, o moteris prieš tai būna viską suplanavusi, tarkim, 10 metų būna paskyrusi sau, mokslams ir karjerai, ji mielu noru augina vaikelį, rūpinasi namais. Bet jei šeima, vaikai atsiranda labai greitai, tuomet moteriai karjeros prasme būna labai sunku. Mano atveju tai buvo beveik neįmanoma, nes vyrui reikėjo labai daug dirbti, o aš rūpinausi ir vaikų mokslu ir užklasine veikla. Kai vienas daugiau atsiduoda vaikų rūpesčiams, tada antras žmogus šeimoje gali planuotis savo laiką kitaip, daugiau laiko skirti darbui. Pavadinčiau tai pasidalijimu našta. Vienas daugiau rūpinasi vaikais, kitas – tuo, kaip aprūpinti šeimą.

    Kai kuriose šeimose dalijasi per pusę: vienas vieną dieną bėga, kitas kitą dieną. Irgi gražus pavyzdys. Aš tikiu, jei mama labai nori, gali ir karjerą padaryti, ir vaiką užauginti. Viskas priklauso nuo prioritetų pasirinkimo.

    V. Rimienė: Įsivaizduoju, kad pasaulyje gali būti tokių „super“ mamų. Galbūt jos turi finansinių galimybių samdytis namų tvarkytojas ar kitaip sulaukti pagalbos ir šitaip derinti laiką. Vis dėlto linkstu prie nuomonės, jog, jei esi karjeros siekiantis žmogus, labai daug laiko turi skirti darbui. Arba esi karjeristė ir labai gera darbuotoja, bet šiek tiek pavargusi mama, arba esi labai puiki mama, skirianti daug savo jėgų ir dėmesio vaikams, bet tuomet esi šiek tiek pavargusi darbuotoja. Manau, viską suderinti yra labai sunku, bet retais atvejais gal ir įmanoma. Be abejo, daug ką lemia ir darbdavys, kadangi reikia ir jo supratimo ir palaikymo. ■

  • ATGAL
    Lietuvių folkloro teatras - unikalus tautinis teatras
    PIRMYN
    Kuo kvėpuojame?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.