Kaip kaimynai šiluma dalijosi | Apžvalga

Įžvalgos

  • Kaip kaimynai šiluma dalijosi

  • Temos: Energetika
    Data: 2012-01-29
    Autorius: Neringa LAŠIENĖ

    Pasaulio meteorologinė organizacija lapkričio pabaigoje pranešė, kad 2011-ieji buvo „dešimti šilčiausi metai“ nuo pat 1850 metų pasauliniu mastu. Taip, šiluma patinka visiems. Tačiau vilniečiams nepatinka šildymo kainos. Ši žiema yra gerokai šiltesnė nei praėjusios ir – likimo ar „Vilniaus energijos“ (VE) ironija –  sąskaitos sostinės gyventojams už sunaudotą šilumą taip pat gerokai didesnės. O politikai tiek žadėjo…

    Vilniečiai, TS-LKD pakviesti į mitingą, protestuoja prieš didžiules šildymo kainas, 2012 m. sausio 11 d. (M. Žilionytės nuotr.)

    Artūras Zuokas, eidamas į savivaldybių  rinkimus, tvirtino, kad,  jei jis taps meru, šiluma atpigs bent 20 nuošimčių. Tačiau šių metų lapkričio mėnesio megavatvalandės kaina Vilniuje už pernykštę lapkritinę buvo didesnė daugiau nei ketvirčiu. O sąskaitos, kurias gavo daugiabučių gyventojai, dalį žmonių apskritai išgąsdino, nes pasirodė, kad lapkričio ir gruodžio mėnesiais tos pabrangusios šilumos buvo sunaudota gerokai daugiau nei pernai. Jau nekalbant apie 507 sostinės namus, kurių šilumos suvartojimas dėl neaiškių priežasčių padidėjo beveik trečdaliu ir kai kurie žmonės gavo daugiau nei dvigubai didesnes sąskaitas nei pernykštės. Butai buvo peršildyti? Neva komfortinis režimas? Ar tiesiog pinigų melžimo iš gyventojų būdas? Juolab kad ir formulės, kuriomis apskaičiuojama šilumos kaina, tokios klaidžios ir tamsios, kaip ir pačios VE reikalai…

    Peršildytų vilniečių tylėjimas

    Inžinierius Aleksandras Graželis pažymi, kad šilumnešio temperatūros grafikai yra pasenę, apskaičiuoti suprojektuotiems namams, dabar jie neatitinka realijų, nes daugiabučiuose namuose atlikta dalinė renovacija – dalyje butų pakeisti langai, durys, įstiklinti balkonai. Pasak jo, reikėtų šilumą tiekiant vadovautis ne senaisiais grafikais, kuriuos tvirtina dvi suinteresuotos šalys – šilumos tiekėjas ir savivaldybė, bet šilumą namui tiekti pagal tokį principą – šalčiausiam butui name turi būti užtikrinta higieninė norma +18°C, bet ne daugiau. Ir vis tik jis sako nesuprantąs, kaip 507 namai Vilniuje buvo peršildyti. Jei žmonės būtų kėlę  triukšmą dėl peršildymo kasdien, administratorius ar bendrija būtų buvusi priversta šilumos tiekimą mažinti – santechnikui privalu namo šilumos punktą aplankyti 8 kartus per mėnesį. Gal tikrai vilniečiai buvo tylintys avinėliai? O gal tokio drastiško šilumos kainų didėjimo priežastys yra politinė konkurencija? Prezidentės iniciatyva juk buvo papildytas Šilumos ūkio įstatymas, kurio 20 straipsnis teikia vartotojams tokias galimybes:

    „Teisę reguliuoti (nuotoliniu būdu ar kitaip daryti įtaką) namo šilumos punkto įrenginių darbą, laikydamasis nustatytų higienos normų, turi tik pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) arba atitinkamą kvalifikaciją turintys daugiabučio namo bendrijos atstovas ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų išrinktas jų įgaliotas atstovas.“

    „Vilniaus energija“ versus prezidentė?

    Taigi, nuo lapkričio 1 dienos įsigalėjo Šilumos įstatymo pataisos, kurios draudė visoje Lietuvoje daugiabučiuose nuomotis ir prižiūrėti šilumos punktus „Vilniaus energijai“. Pasak Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Valdo Benkunsko, galima  įtarti, kad „Vilniaus energija“, galbūt keršydama už tokį įstatymą, norėjo pademonstruoti, kokie jie buvo geri šilumos punktų prižiūrėtojai, kaip taupė, kokia gera buvo tvarka ir kokia nuo lapkričio 1 dienos pasidarė netvarka. Teoriškai  „Vilniaus energija“ lyg ir nebevaldo tų šilumos punktų, bet faktiškai,  techniškai žiūrint, kiekviename daugiabučiame name yra šilumos punktas, kuris gali būti reguliuojamas nuotoliniu būdu. Ligšiol tą nuotolinį valdymą atlikdavo „Vilniaus energija“, kiekvieną mėnesį nurašydavo skaitiklių rodmenis. Kyla klausimas, gal jie turėjo techninių galimybių ir po lapričio 1 d. toliau pasiekti tuos šilumos punktus ir kažkaip juos reguliuoti. Ta sistema veikia taip, kad galima ne tik pažiūrėti skaitiklių rodmenis, bet ir reguliuoti šilumos suvartojimo kiekį. Kas gali paneigti, kad tokiomis techninėmis galimybėmis nebuvo pasinaudota? Nepaaiškinamas šilumos kiekio suvartojimo padidėjimas, V. Benkunsko teigimu, „Vilniaus energijai“ galėjo atnešti 5–7 mln. litų papildomų pajamų. Pasak tarybos nario, Vilniaus savivaldybė stebina tuo, kad ji aklai gina šilumos tiekėją ir nebando išsiaiškinti, kodėl iš tikrųjų tos sąskaitos yra tokios, kodėl suvartojimas tiek padidėjo, o jis automatiškai pinigine prasme duoda didelę naudą šilumos gamintojui. Gal tokiu būdu A. Zuokas ruošėsi rinkimams? Ne paslaptis, kad jis save  mato Ministro Pirmininko vietoje, taigi gal, įžiebęs žalią šviesą savivaldybės šilumos ūkio nuomininkams, jis tikėjosi, kad vilniečių pyktis nukryps Vyriausybės pusėn?

    Kur prasideda kainos

    Valdas Benkunskas. (M. Žilionytės nuotr.)

    Kaip sakoma, klaida paprastai slypi pirmoje eilutėje. Kažkada, Artūrui Zuokui pirmąkart tapus sostinės meru, visas Vilniaus šilumos ūkis buvo atiduotas į privačios bendrovės rankas. 2002 metais šildymo kaina Vilniuje buvo pati mažiausia Lietuvoje. Vilniaus šilumos ūkį užvaldę prancūzų „Dalkia“ ir lietuvių „Rubicon“, įkūrę bendrovę „Vilniaus energija“, dar porą metų kainų nekėlė. O paskui šiluma ėmė brangti vis sparčiau. 2006 m. Vilnius dar laikėsi 3 vietoje, 2007 m. atsidūrė 6-oje. 2011 m. gruodžio mėnesį UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumą, kurios kaina buvo 23 tarp 40 Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos narių. Taigi, Vilniaus savivaldybės šilumos ūkis išnuomotas, savivaldybėje sudaryta speciali komisija turėtų prižiūrėti, kaip veikia nuomos sutartis, ar ginamas viešasis interesas, tačiau akivaizdu, kad ji visiškai neveiksni. Pasak V. Benkunsko, komisijos sudėtyje yra ne tik A. Zuoko partijos atstovų, bet ir pats vicemeras R. Adomavičius. „Ši komisija yra visiškai neveiksni, apie jų darbo rezultatus iki šiol neteko nieko girdėti. Jie atstovauja ne miestiečiams, šilumos vartotojams, o, kaip akivaizdu iš jų veiksmų, įmonei „Dalkia“ ir „Vilniaus energija“ interesams“, – sakė savivaldybės tarybos narys. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Vilniaus m. savivaldybėje nepatenkinta tokia komisijos veikla. Pasak V. Benkunsko, ruošiamasi inicijuoti neeilinį Tarybos posėdį, kviesti komisiją, kuri prižiūri nuomos sutartis su „Dalkia“, pasiaiškinti. Bus mėginama kalbėtis, tirti šilumos ūkyje susiklosčiusią situaciją ir galbūt peržiūrėti sutartį. Taip pat jau vyko pora mitingų, kuriais vilniečiai raginami netylėti, išsakyti savo nuomonę.

    Masalas – biokatilinė

    Dar vienas abejonių keliantis projektas – biokuro katilinės statyba Vilniuje. Meras pareiškė, kad „Dalkia Eastern Europe“, su kuria siejamas verslo koncernas „Icor“ (taip persivadino buvusi „Rubicon group“), pasiruošusi investuoti pusę milijardo litų. Skamba gražiai. Visi supranta, kad jei dujos brangios, alternatyvios kuro rūšys gali sumažinti bendrąją šilumos kainą. Tačiau „Dalkia“ nuomos sutartis su Vilniaus savivaldybe baigiasi 2017 metais, o pratęsti jos prancūzų bendrovė neprašo, nors, tikėtina, kad to sieks. Tokius ketinimus bendrovė jau rodė 2010 ir 2011 metais. 2010 metais „Dalkia“ pageidavo pratęsti sutartį dar 20 metų – iki 2037-ųjų. Mainais siūlyta investuoti 850 mln. į taršą mažinančias technologijas, nes 2016 metais įsigalios griežtesni reikalavimai dėl į aplinką išmetamų teršalų, todėl esą išvis neaišku, kaip Vilnius šildytųsi be investicijų. Tačiau Vilniaus savivaldybės taryba tada nepritarė sutarties pratęsimui.

    Dabar siūloma biokuro katilinė, jei būtų pastatyta, sklandžiai į sistemą įsilieti galėtų tik 2015 metais. Ar „Dalkia“ tik dvejus metus eksploatuotų biokuro katilą, stebisi V. Benkunskas. Jie gi nebeturi jokių garantijų, kad sutartis bus pratęsiama. Tačiau dabartinėje nuomos sutartyje sakoma, kad visos perteklinės investicijos į šilumos ūkį pasibaigus nuomos sutarčiai turės būti miesto išpirktos. Tai gal čia ir yra tas klastingasis kabliukas? Jei „Vilniaus energija“ investuoja ir patvirtina investicijas, tai, pasibaigus nuomos sutarčiai, Vilnius bus skolingas pusę milijardo, kad tą katilą iš privataus investuotojo išpirktų. O turint omeny, kad jau dabar Vilniaus skolos artėja prie milijardo, tai gali tapti nepakeliama našta, tvirtina V. Benkunskas.

    Šiluma – reikalas politinis

    Šilumos gamyba mūsų šalies miestuose, deja, yra politinis, ne vien tik ūkinis klausimas ir aukščiausių politikų įsikišimas savotiškai suprantamas.

    Prezidentė D. Grybauskaitė pažymėjo, kad „Icor“ grupė, kuriai priklauso ir „Vilniaus energija“, piktnaudžiauja ir manipuliuoja monopoline padėtimi, žiūri tik savo interesų, nepagarbiai, sakytum, net ciniškai ir įžūliai elgiasi su piliečiais, užsiima politikavimu  ir bandymu užčiaupti žiniasklaidą.

    Taigi, sumoki už įkyrią reklamą ir jautiesi ramus, kad žiniasklaida tavęs nekritikuos, bus atlaidi. Negi kąs į maitinančią rankelę?

    A. Zuokas pareiškė, kad Prezidentė įsitraukė į Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus palaikymo kampaniją tam, kad jis išliktų pirmasis konservatorių partijos sąraše.

    Taigi meras, kaip sakoma, bando ridenti bačkas ir ant Dalios Grybauskaitės, ir ant Premjero, ir ant Vyriausybės, neva energetikos ministras niekaip nesutaria su „Gazpromu“, neišsidera mažesnių dujų kainų.

    Bet už dujas visa Lietuva moka vienodai, o Vilnius yra patekęs į monopolininko šilumos tiekėjo gniaužtus ir jis daro, ką nori. Beje, taip pat „Rubikono“ valdomame Alytuje šilumos kainos irgi vienos iš didžiausių šalyje. O Utenoje šilumos kainos dabar vienos mažiausių Lietuvoje, ar ne dėl to, kad šilumos ūkis priklauso Utenos savivaldybei?

    Finansų analitikas Raimondas Kuodis yra skaičiavęs, kad šilumos energija, atsidūrusi privataus tiekėjo rankose, yra bent 15 nuošimčių brangesnė už tą, kurią tiektų valstybinė įmonė. Viešojoje erdvėje jau pasigirsta: „nacionalizuoti, nacionalizacija“.  O jeigu? Kaip sako politologas Vytautas Dumbliauskas, pasigirdę pasiūlymai nacionalizuoti visus šilumos ūkius turi racionalaus pagrindo, nes žmonės moka pasakiškus pinigus, palyginti su jų pajamomis.

    Tačiau ką ten tie 15 procentų, jei privatusis monopolininkas nusprendė mesti krūvas pinigų tam, kad nusipirktų reklamą dalyje laikraščių, stenduose mieste, radijuje ir televizijoje. Kam toji reklama? Konkuruoti nėra su kuo. Informuoti dažant raudonai radiatorius, kad „ Vilniaus energija“ irgi kaimynai? Štai pasakojama, kad kartą du kaimynai rado pinigų kapšelį. Stambesnis, didesnis kaimynas siūlo mažesniajam: „Dalijamės pinigus kaimyniškai.“ – „Nea… Gal geriau po lygiai…“

  • ATGAL
    Latviški avinėliai ir energetinė nepriklausomybė
    PIRMYN
    Sudiev, Rusija, arba Elektra už 7 ct
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.