Įžvalgos

  • KAIP LAISVA LIETUVA IŠSILAISVINS NUO SAVIŽUDYBIŲ?

  • Data: 2016-02-27
    Autorius: Martynas Pilkis

    Savižudybių tema ne pirmus metus aptarinėjama praktiškai visur: nuo spaudos puslapių ir bjaurių socialinių reklamų iki asmeninių pokalbių virtuvėse ir liūdnų pasidalinimų savo patirtimis klasiokų susitikimuose. Kol kas diskutuota uoliai, bet be rezultatų. Savižudybių klausimui garsiau suskambus ir politinėse tribūnose, svarbu klausti, ar sugebėsime surasti kelią į sėkmę per konkrečius problemos sprendimo būdus. Laisva Lietuva nusipelnė atsikratyti šio sovietinio balasto.

    Mirtimis dėl išorinių priežasčių, visų pirma dėl savižudybių ir dėl žūčių per eismo įvykius, Lietuva rikiuojasi tarp Europos Sąjungos (ES) statistikos atsilikėlių. Dar šiurpiau lietuviška kasdienybė atrodo lyginant ją su tolimomis šalimis: pavyzdžiui, žmogžudysčių statistikoje esame greta tokių valstybių kaip Afganistanas ir Palestina.

    Padėtis – prasta, bet tai yra kvietimas veikti, o ne išsigąsti. Viltingą pavyzdį, kai sutelktos politikų, biurokratų ir pilietinės visuomenės pastangos išsprendžia sudėtingas problemas, pateikia „Karo keliuose“ socialinė kampanija ir įvykę sėkmingi pokyčiai kitose srityse, tokiose kaip Lietuvos automobilių kelių direkcijos sėkmingai įgyvendintas „juodųjų dėmių“ šalies keliuose sumažinimas. Lietuvoje šimtui gyventojų tenkančių mirčių keliuose rodiklis šiandien vis dar du kartus aukštesnis nei ES vidurkis, tačiau per mažiau nei 10 metų šį rodiklį sugebėjome pagerinti daugiau nei tris kartus. Negana to, mirtinų avarijų skaičiaus mažėjimo tendencija – akivaizdi. 2014 m. keliuose mirė 265 žmonės, o nusižudžiusių buvo beveik 4 kartus daugiau: tiek, kiek tilptų 5 pilnuose „Ryanair“ lėktuvuose. Kaip sustabdyti skrydį į nebūtį?

    Pirmas uždavinys – sklaidyti mitus apie savižudybes

    Psichologė, Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė, išleidusi ne vieną knygą apie sociokultūrines savižudybių problemos aplinkybes Lietuvoje, žurnalui „Apžvalga“ teigė, jog „mūsų šalyje savižudybių paplitimo mastas susiformavo sovietmečiu, o jo padariniai tęsiasi ir iki šiol, pasireikšdami įvairiose mūsų gyvenimo srityse“. Anot jos, Lietuvos politikų mentalitetas, kuriam įtaką tebedaro sovietmečiu formuotas požiūris į savižudybes, yra viena iš priežasčių, kodėl pas mus neįdiegiami moderniausi pagalbos modeliai.

    Keistis reikia ne tik politikams. Savižudžiams abejingai nusiteikę ne vien jie, bet ir dažnas lietuvis apskritai. Požiūrio į savižudybę klausimus nagrinėjantys psichologai atkreipia dėmesį į keturis Lietuvoje itin dažnai pasitaikančius mitus ir siūlo susipažinti su neiškraipyta informacija. Ji gali padėti ne tik politinių sprendimų kalviams, bet ir kiekvienam iš mūsų – dažnas pažįstame žmonių, kurie jau bandė arba, tikėtina, bandys kelti ranką prieš save.

    1. Nusižudyti sugalvoję žmonės tikrai nori mirti, dėl to nereikia jiems bandyti padėti. Jie bandys, kol jiems pavyks.

    Tiesa: Dauguma žmonių vienu metu ir nebenori gyventi, ir ieško pagalbos. Dauguma kažkada ketinusių žudytis vėliau randa daugybę būdų džiaugtis gyvenimu.

    2. Savižudybė yra paties žmogaus pasirinkimas, tai ne mūsų reikalas.

    Tiesa: Sprendimas nusižudyti labai retai būna šaltakraujiškas sprendimas. Bandantys nusižudyti išgyvena įvairius jausmus ir nori apie tai su kuo nors kalbėtis.

    3. Dauguma besižudančiųjų negali pritapti visuomenėje. Savižudybės neišvengiamos, nes išlikti turi stipresni.

    Tiesa: Dauguma ketinusių žudytis niekada to neįgyvendina. Mūsų pastangos padėti gali būti rimta parama krizėje esančiam asmeniui.

    4. Kalbos apie savižudybę – nerimta manipuliacija ir dėmesio siekimas.

    Tiesa: Savižudiškas elgesys paprastai yra nevilties aktas. Kalbėjimas apie savižudybę dažniausia yra pagalbos šauksmas. Į tai reikia žiūrėti rimtai ir reaguoti konstruktyviai.

    Auginti kaimą, užkardyti alkoholį = mažinti savižudybes?

    Prof. D. Gailienė, atlikusi istorinę savižudybių tendencijų Lietuvoje apžvalgą, užfiksavo įdomią tendenciją: iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje miestų savižudybių rodikliai buvo dvigubai didesni nei kaime, o sovietų okupacijos metais šis santykis virto priešingu ir toks išliko iki šiol – kaimo vietovėse savižudybių rodikliai yra 1,5–2 kartus aukštesni nei miestuose. (Kolektyvinės monografija „Gyvenimas po lūžio: Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“, Vilnius: Eugrimas, 2015).

    Kalbinto Seimo nario dr. Pauliaus Saudargo nuomone, Lietuvoje regionai tuštėja, viskas koncentruojasi tik didžiuosiuose miestuose, daugiausia Vilniuje, į kurį ir bėga jaunimas. Anot jo, norėdami, kad žmonės kaime nesižudytų, „pirmiausia turime sugrąžinti gyvybę į regionus“. Kas turima omenyje? Darbo vietų kūrimas, geresnis susisiekimas, regionuose dirbti nusprendusiems biudžetininkams mokami papildomi priedai, galų gale, reali regionų politika, kuria neužsiėmė nė viena ligšiolinė valdžia, – tokias konkrečias priemones vardina P. Saudargas.

    Parlamentaras pažymi savižudybių epidemijos sąsajas su alkoholio vartojimu. Mažinti svaigalų prieinamumą ir patrauklumą – tokiomis gairėmis ragina vadovautis politikas. „Neabejotinai turime riboti alkoholio reklamą, galbūt net visiškai drausti. Didinti alkoholio akcizus, griežtinti atsakomybę už nelegalią prekybą, vairavimą išgėrus, mažinti pašalpas piktnaudžiaujantiems alkoholiu“, – siūlo priemones dr. P. Saudargas. Psichologinių tyrimų autoriai pažymi, jog alkoholio vartojimas yra vienas iš didžiausių rizikos veiksnių, stumiančių žmones savižudybės link. Prevencinės priemonės ne tik sumažintų alkoholiui iššvaistomų pinigų srautą, padidintų visuomenės produktyvumą, tačiau tuo pačiu padėtų gyventi psichologiškai sveikesnį gyvenimą.

    Nuo tablečių prie psichologinės pagalbos

    Nepriklausoma Lietuvos valstybė neliko kurčia sovietmečiu išvešėjusioms savižudybių problemoms: sukurta tiek Savižudybių prevencijos strategija, tiek Psichikos sveikatos strategija. Anot prof. D. Gailienės, nė viena jų, deja, nebuvo įgyvendinta, o „įsigalėjo biomedicininis modelis, kai didžiausia dalis psichikos sveikatos resursų skiriama vaistams kompensuoti ir dideliems psichiatrijos stacionarams išlaikyti“.

    Įprastas ligas esame įpratę gydyti vaistais, dėl to tablečių vartojimas mums atrodo efektyvus būdas. Naujausi psichologijos mokslo tyrimai rodo, jog savižudybių rizikai mažinti reikia įvairias sritis apimančio – biopsichosocialinio – požiūrio. Į priemones įtraukti reikia ne tik vaistų nuo depresijos vartojimą ir depresiją gydyti galinčias psichiatrijos ligonines, bet ir psichologinės terapijos prieinamumą tiek didmiesčiuose, tiek rajonuose, nuolat patikimai veikiančią pagalbą telefonu, mokyti visus gydytojus, policininkus, dvasininkus ir kitus su žmonėmis dirbančius žmones atpažinti pirminius galimo savižudžio požymius ir jį nukreipti tinkama linkme.

    Bendruomenės vaidmuo – esminis

    Dr. Paulius Saudargas teigia, jog mažinant nenorėjimo gyventi ligos mastą „tvaresnis kelias yra bendruomenių stiprinimas, ypač kaimuose.“ Anot jo, ten, kur yra „sveika, aktyvi, žmones įtraukianti bendruomenė, problemų iš karto yra mažiau, o pagalba suteikiama greičiau“. Valstybės politika, nukreipta į bendruomenių stiprinimą, atneš ilgalaikės naudos sprendžiant ir savižudybes, ir alkoholizmą, ir – svarbiausia – įkvėps daugiau gyvybės net ir tiems, kurie nesižudo, bet gyvena žemiau savo galimybių ribos.

    Sveiką socialinį audinį, sudarytą iš įvairių bendruomenių, organizacijų, stiprių šeimų, suardžiusi sovietinė okupacija jau baigėsi. Politiškai laisva Lietuva vis laisvesnė tampa, kai visuomenė sugeba įveikti sovietmečio paliktus padarinius. Sustiprinę bendruomenes, suteikę įgaliojimus psichologinės pagalbos tinklui, priėmę tinkamus politinius sprendimus, mes galime įveikti savižudybes ne ką mažiau sėkmingai nei besibaigiantį karą keliuose. Laisva ir gyva visuomenė bus ir politinės laisvės garantas Lietuvai – iš kartos į kartą. ■

  • ATGAL
    VALSTYBINIS MĄSTYMAS – TAI MĄSTYMAS APIE ATEITĮ. AR TOKS EGZISTUOJA ŠIANDIENINĖJE VYRIAUSYBĖJE?
    PIRMYN
    KONRADAS ADENAUERIS – LYDERIS, PAKEITĘS EUROPĄ
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.