Apžvalgos tema

  • Kaip Lietuvoje įgyvendinama e.valdžia?

  • Data: 2016-12-29
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Sparčiai besivystančios informacinės technologijos visuomenei atvėrė naujas galimybes – sukūrė elektroninę erdvę, kur žmonės be jokių laiko ir atstumo suvaržymų gali tvarkyti savo kasdienius, darbo ar verslo reikalus. Būtent skaitmeninėje rinkoje glūdi didžiulis ekonominis potencialas – verslas gali lengviau ir greičiau įsisteigti, skaidriau ir efektyviau veikti, o vartotojai prekes ir paslaugas įsigyti iš kitų šalių ir už jas mokėti pigiau.

    Visa tai iškėlė svarbų tikslą ir valstybei – pagal modernėjančios visuomenės lūkesčius modernizuoti viešąjį sektorių. Todėl 2002 m. pabaigoje Vyriausybė patvirtino Elektroninės valdžios koncepciją, kuria siekta padidinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, kokybiškiau ir efektyviau teikti visuomenei, verslui ir valstybės bei savivaldybių institucijoms viešąsias paslaugas ir informaciją, jas vieno langelio principu perkeliant į elektroninę erdvę. Maždaug po metų patvirtintas ir koncepcijos įgyvendinimo priemonių planas. Tai buvo elektroninės valdžios (e. valdžios) projekto pradžia.

    Šioje koncepcijoje buvo užsibrėžtas svarbus uždavinys – pasiekti, kad iki 2005 m. visos viešojo administravimo institucijų paslaugos iki trečiojo lygio (t. y. galimybė vartotojui autentifikuotis, užpildyti ir pateikti paslaugai gauti reikalingas dokumentų formas) būtų perkeltos į internetą ar teikiamos kitais nuotoliniais būdais 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę (išskyrus tas, kurias teikiant privalo dalyvauti pats valstybės tarnautojas). Tai pavyko pasiekti tik iš dalies. 2005 m. buvo didelis atotrūkis tarp elektroninių paslaugų gyventojams pasiūlos, kuri siekė beveik 60 proc., ir jų vartojimo, kuris buvo įvertintas tik apie 15 proc. Visgi džiugina tai, kad nebuvo sustota, o e. valdžios projektai sparčiai vystomi iki šiol.

    Kiti e. valdžios projekto elementai yra pateikti dar keliuose šiuo metu galiojančiuose programiniuose dokumentuose. Pirmiausia tai – Informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 m. programa „Lietuvos Respublikos skaitmeninė darbotvarkė“, kuria numatomas tolesnis e. valdžios plėtojimas informacinės visuomenės kontekste, tam išnaudojant informacinių ir ryšių technologijų teikiamas galimybes. Kitas dokumentas – Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programa, kurioje yra vienas vienintelis punktas, susijęs su e. valdžia ir numatantis plėsti elektroninių paslaugų teikimą bei didinti jų prieinamumą.

    Už visa tai yra atsakinga Vidaus reikalų ministerija. Būtent ši ministerija planuoja e. valdžios projektus ir koordinuoja jų įgyvendinimą, pagal kompetenciją dalyvauja koordinuojant informacinių ir ryšių technologijų naudojimą administracinėms ir viešosioms paslaugoms teikti. Tuo tarpu Susisiekimo ministerija formuoja valstybės politiką informacinės visuomenės plėtros srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą. Šiame procese dalyvauja Informacinės visuomenės plėtros komitetas, kuris kaip institucija konkrečiai koordinuoja elektroninio turinio, informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros kūrimą, planuoja ir skirsto ES paramos lėšas šios srities projektams, atlieka projektų ekspertinį vertinimą, prižiūri projektų įgyvendinimą, renka statistinę informaciją tiek apie sukurtas e. paslaugas, tiek apie bendrą e. valdžios ir informacinės visuomenės statistiką. Kadangi informacinės visuomenės plėtra yra horizontali sritis, jos politikos planavime ir įgyvendinime dalyvauja ir kitos ministerijos (pavyzdžiui, e. sveikatos srityje – Sveikatos apsaugos ministerija, e. verslo srityje – Ūkio ministerija ir kt.).

    Todėl išties pravartu apžvelgti, ką per tuos metus pavyko pasiekti, kas tebestringa, kokie tolesni planai. Taip pat įdomu palyginti, kokią vietą pagal e. valdžios išvystymo lygį užima Lietuva ES kontekste.

    www.wikimedia.org, Davidbravoortiz nuotrauka (E. valdžią galima apibūdinti kaip tinkamą skaitmeninių technologijų panaudojimą, siekiant kuo efektyviau teikti viešąsias paslaugas vartotojams).

    Pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas yra e. valdžia. Sąvokų yra įvairių – nuo siauros, susijusios su viešųjų paslaugų teikimų elektroniniais kanalais, iki plačios, apimančios įvairius informacinių ir ryšio technologijų diegimo aspektus. Tuo tarpu Europos Komisija e. valdžią apibrėžia kaip visumą viešajame administravime diegiamų informacinių ir telekomunikacinių technologijų, organizacinių pokyčių ir naujų įgūdžių, kurie naudojami tobulinant viešąsias paslaugas, demokratinius procesus ir viešąsias politikas. Taigi, e. valdžią galima apibūdinti kaip tinkamą skaitmeninių technologijų panaudojimą, siekiant kuo efektyviau teikti viešąsias paslaugas vartotojams.

    Europos Komisija yra parengusi veiksmų planus, susijusius su informacinės visuomenės ir e. valdžios kūrimu bei modernizavimu, kuriais siekiama didinti viešųjų paslaugų efektyvumą ir prieinamumą ES vartotojams. Nuo 2001 iki 2011 m. Komisija, siekdama stebėti pažangą, kaip valstybės narės įgyvendina e. valdžios planus, koks yra e. valdžios išvystymo lygis ES ir dar keliose šalyse, atlikdavo tyrimus pagal metodiką, kuri paremta tuometinės Vidaus rinkos tarybos patvirtintu e. Europos 20 pagrindinių viešųjų paslaugų sąrašu (12 iš jų skirtos gyventojams, 8 – verslui). Tyrimo metu būdavo vertinama, koks yra kiekvienos iš 20 paslaugų perkėlimo į internetą lygis, saugumas (tapatybės nustatymas, abipusiškai pripažįstamas e. identifikavimas), patogumas (iš anksto užpildytų duomenų laukelių skaičius), skaidrumas, atskaitingumas (galimybė sekti proceso eigą), daugiakalbiškumas, integralumas (paslauga prieinama iš nacionalinio portalo), prieinamumas, pagalbos funkcija. Tam yra sukurta europinė interneto svetainių turinio brandos klasifikacija, kurioje išskirti penki viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą lygiai:

    Informacija – institucija savo interneto svetainėje pateikia paslaugai gauti reikiamą informaciją.

    Vienpusė sąveika – institucija savo interneto svetainėje suteikia vartotojui galimybę gauti reikalingų dokumentų formas ir anketas, kurias užpildęs ir atsispausdinęs vartotojas gali pateikti į atitinkamas institucijas ne elektroniniu būdu.

    Abipusė sąveika – nustačius vartotojo tapatybę, institucijos interneto svetainėje suteikiama galimybė užpildyti paslaugai gauti reikalingas dokumentų formas ir jas perduoti internetu, o institucija šio elektroninio dokumento pagrindu suteikia viešąją paslaugą, tačiau neelektronine forma.

    Visiškas internetinis aptarnavimas – vartotojas gali internetu pateikti užklausą ir gauti galiojančią elektroninę viešąją paslaugą, nenaudojant jokių popierinių dokumentų formų procedūroms užbaigti.

    Funkcionuojanti elektroninė procedūra arba personalizavimas – viešosios paslaugos teikiamos internetu automatiškai panaudojant buvusią vartotojo registraciją, duomenis apie vartotoją ir atsisakant pakartotinio duomenų įvedimo.

    2010 m. buvo atlikta e. val­džios vertinimo metodikos peržiūra, atsižvelgiant į sparčią technologinę pažangą e. valdžios srityje, naujai nubrėžtas e. valdžios politikos įgyvendinimo ir vertinimo gaires. Esminis metodikos pakeitimas – atsisakyta 20 pagrindinių viešųjų paslaugų stebėsenos ir imta stebėti e. paslaugų teikimą pagal gyvenimo įvykius (pavyzdžiui, naujos įmonės steigimas, darbo netekimas, darbo paieška, automobilio registravimas ir kt.). Tyrime vertinami keturi kriterijai:

    •                  Orientacija į vartotoją – parodo, kokiu mastu informacija apie paslaugą yra pateikta internete ir kaip ji suprantama.

    •                  Paslaugų aiškumas / skaidrumas – parodo e. paslaugas teikiančių institucijų skaidrumą, kalbant apie jų pačių atsakomybę ir veiklos rezultatus, paslaugos suteikimo procesą ir asmeninių duomenų naudojimą, pavyzdžiui, ar yra paaiškinimai, ar vartotojas informuojamas apie e. prašymo gavima, jo būseną, apie sekančius proceso žingsnius ir pan.

    •                  Tarpvalstybinės paslaugos – parodo, kokiu mastu Europos vartotojai gali naudotis e. paslaugomis kitoje šalyje.

    •                  Bendro naudojimo IT sprendimai – leidžia nustatyti penkių techninių sprendimų, būtinų viešųjų e. paslaugų teikimui, prieinamumą (t. y. elektroninė identifikacija; elektroniniai dokumentai; autentiški šaltiniai; elektroninis seifas; prisijungimo mechanizmas, kai vienu vartotojo veiksmu vykdomas autentifikavimas ir autorizavimas (angl. – Single Sign On (SSO))).

    Pasiekta didelė pažanga

    Paskutinio Europos Komisijos užsakymu atlikto tyrimo pagal senąją metodiką duomenimis, 2010 m. bendras pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą brandos procentas Lietuvoje siekė 84 proc., iš kurio gyventojams skirtų paslaugų perkėlimas buvo 85 proc., verslui – 84 proc., ir buvo mažesnis už ES vidurkį (90 proc., iš kurio gyventojams skirtų paslaugų perkėlimas – 87 proc., verslui – 94 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva užėmė 23 vietą iš 32 Europos šalių (ES, Šveicarija, Islandija, Norvegija, Turkija). Visgi tokie rezultatai reiškia iš esmės pasiektą ketvirtą brandos lygį. Tuo tarpu tik keturios šalys – Airija, Malta, Austrija ir Portugalija – buvo visiškai perkėlusios viešąsias paslaugas į internetą – jų brandos procentas buvo lygus 100 proc. Kitaip tariant, ten, kur galima, pasiekusios penktą lygį.

    Tiesa, Lietuvoje Informacinės visuomenės ir plėtros komitetas dar kurį laiką atliko e. paslaugų tyrimus pagal minėtą Europos Komisijos metodiką. Toks tyrimas paskutinį kartą buvo atliktas 2013 m. (1 lentelė).

    Lyginant su 2010 m., 20-ties pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlime į internetą yra matoma pažanga. 2013 m. bendras pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą brandos procentas siekė 91 proc. 2015 metams numatyti paslaugų brandos lygiai yra pasiekti, ir šiuo metu brandos procentas sudaro 96 proc. Kaip matyti, labiausiai išvystytos verslui skirtos e. paslaugos. Tiesa, nuo 2017 m. įsigaliojus naujajam Civilinės būklės aktų registravimo įstatymui, visa informacija apie gyventojų gimimo, mirties ir santuokos faktus bus saugoma elektroninėje erdvėje, o popieriniai liudijimai bus išduodami tik asmenims pageidaujant. Tuomet brandos procentas padidės iki 97 proc.

    Be abejo, e. valdžios išvystymo lygį padidintų elektroninio balsavimo projektas, dėl kurio šiuo metu diskutuojama. Tai užtikrintų didesnį rinkėjų aktyvumą, ypač tarp jaunimo ir užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių, sumažėtų balsavimo kaštai. Tačiau greta šio, bene vienintelio teigiamo argumento yra ir klausimų, susijusių su saugumo rizikomis, galimomis techninėmis problemomis, balsavimo privatumo užtikrinimu.

    Kalbant apie e. valdžios išvystymo tyrimus pagal naująją metodiką, paskutinį kartą toks tyrimas 33 Europos šalyse (ES, Šveicarijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Turkijoje ir Serbijoje) Europos Komisijos užsakymu buvo atliktas 2015 m. Rezultatai rodo, kad Europa nuosekliai žengia skaitmeninės brandos keliu – orientacijos į vartotoją požiūriu e. paslaugų pagal gyvenimo įvykius teikimo lygio vidurkis Europos šalyse, siekiantis 73 proc., yra vienas iš labiausiai pažengusių rodiklių. Per 2013–2014 m. jis paaugo 3 proc. Žvelgiant kitais pjūviais, taip pat matoma pažanga, tačiau nepakankama. Pavyzdžiui, informacijos apie teikiamas e. paslaugas (procesą, asmeninę informaciją ir kt.) teikimo lygio vidurkis per metus augo 3 proc., ir siekia tik 51 proc., o bendro naudojimo IT sprendimų taikymas išliko nepakitęs ir sudaro 50 proc. E. paslaugų tarpvalstybinis sąveikumas, nepaisant padarytos pažangos (4 proc. metinio padidėjimo), yra mažesnis nei vidutinis – tik 48 proc.

    Konkrečiai daugelis Lietuvos rodiklių yra didesni už Europos vidurkius – e. paslaugų teikimo, aiškumo ir bendro naudojimo IT sprendimų taikymo lygiai siekia atitinkamai maždaug 55, 55 ir 60 proc. Tuo tarpu tarpvalstybinio sąveikumo teikiant e. paslaugas lygis tesiekia tik apie 35 proc.

    Apibendrintai Lietuva yra priskiriama aukštą skaitmenizacijos lygį turinčių Europos šalių grupei kartu su Estija, Belgija, Kipru, Malta, Ispanija ir Portugalija ir lenkia kaimynes Latviją bei Lenkiją. O pasauliniame kontekste pagal e. valdžios išvystymo lygį Lietuva tarp 193 šalių užima 29 vietą. Taip pat tyrimo ataskaitoje atkreiptas dėmesys, kad inovacijų diegimas atliktas tinkamai ir efektyviai, viešojo administravimo institucijos pasižymi struktūruotu požiūriu diegiant inovatyvias technologijas bei procedūras.

    Vis svarbesnė kokybė, o ne vien kiekybė

    Yra ir trūkumų. Pirmiausia tai vidutiniškas e. paslaugų naudojimas ir vartotojų pasitenkinimas e. paslaugomis. Šį faktą gerai iliustruoja tai, kad Lietuvoje yra išduota per milijoną kvalifikuotų elektroninio parašo sertifikatų, o jais naudojasi beveik penktadalis gyventojų. Tam įtakos turi žinių trūkumas, ypač tarp vyresnio amžiaus, turinčių žemesnį išsilavinimą, gaunančių mažesnes pajams, gyvenančių mažesniuose miestuose žmonių, nepakankamai greitas e. paslaugų teikimas, prastas pasirengimas tarpvalstybinėms paslaugoms / tarp­valstybiniam sąveikumui. Taip pat ne visų institucijų internetinės svetainės pritaikytos mobiliesiems įrenginiams. Skaičiuojama, kad Europoje vos 1 iš 4 viešojo sektoriaus portalų turi mobiliąją versiją, todėl prarandama dalis potencialių portalo naudotojų.

    Taigi, Lietuvai reikia intensyviau vystyti tarpvalstybines e. paslaugas, pritaikyti institucijų portalus ir e. paslaugas mobiliesiems įrenginiams, aktyviau viešinti e. paslaugas ir skatinti gyventojus jomis naudotis bei toliau tobulinti teikiamas e. paslaugas, jas labiau pritaikant vartotojų poreikiams (pavyzdžiui, diegiant sąsajas su registrais, sudėtines paslaugas ir pan.), didinti gyventojų, ypač provincijoje gyvenančių, skaitmeninį raštingumą. Tai yra svarbiausi ateities darbai toliau vystant e. valdžią Lietuvoje. Yra pasiektas toks taškas, kada jau nebeužtenka viešąsias paslaugas perkelti į internetą. Vis daugiau dėmesio reikia skirti jų kokybei, efektyvumui ir saugumui. ■

  • ATGAL
    Apie elektroninį balsavimą paprastai
    PIRMYN
    Seminaras "Vieningai skaitmeninei Europos rinkai saugi skaitmeninė tapatybė"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.